Šatrijos Ragana - sename dvare konspektas

Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos (1877–1930) biografija. Iš Žemaitijos bajorų kilusią moterį vaikystėje namuose mokė samdyti mokytojai. Nuo vaikystės M. Pečkauskaitę traukė krikščioniškos tiesos, skaitymas, muzika ir jodinėjimas. Povilo Višinskio paskatinta moteris mokėsi nebuitinės lietuvių kalbos, rašė lietuviškai laiškus. Rašytoja Varšuvoje lankė bitininkystės kursus, mirus tėvui, praradusi namus M. Pečkauskaitė dvaruose dirbo mokytoja, Šveicarijoje studijavo vokiečių ir prancūzų kalbas, klausėsi filosofijos, pedagogikos, teologijos ir kitų paskaitų, pažino Europos kultūrą. Vėliau Vilniuje rašytoja įsteigė knygyną, Marijampolėje mergaičių progimnazijoje mokė merginas lietuvių kalbos, jas auklėjo. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, moteris išvyko į Žemaitiją, kur Židikuose kūrė, mokė vaikus ir rūpinosi labdaringa veikla.
Kūryba. Pasirinkusi Šatrijos Raganos slapyvardį pagal Šatrijos kalną ir su juo susijusius padavimus apie raganas, rašytoja iš pradžių kūrė realistiškesnius vaizdelius socialinėmis temomis, vėliau daug dėmesio skyrė vaikų literatūrai, kurią veikė biografiniai motyvai, katalikybės ir pedagogikos idėjos, romantinė pasaulėjauta, studijų metų patirtis – pažintis su neoromantizmo, impresionizmo ir simbolizmo kryptimis. Gyvendama Židikuose Šatrijos Ragana sukūrė apysaką „Sename dvare, apsakymą „Irkos tragedija“ ir kitų kūrinėlių.
Apysaka „Sename dvare“. Šį kūrinį iš kitų to meto kūrinių išskiria lyrinis Šatrijos Raganos kalbėjimo būdas, rašymas pirmuoju asmeniu, dienoraščių forma, praeities ir dabarties gretinimas, psichologinių, pedagoginių, katalikiškų ir kitų idėjų vaizdavimas. Apysaka pradedama epigrafu, Johano Volfgango Gėtės žodžiais („Visa, kas praeina, / Simbolis tėra“), reiškiančiais filosofinę mintį apie laikinumą ir amžinumą. Ši tema plėtojama ir kūrinyje, kai mamatė su vaikais kalba apie gyvenimą ir mirtį arba kai suaugusi Irutė kalba apie gyvenimo laikinumą ir dvasinių ryšių tarp šeimos narių amžinumą. Įdomus aspektas, kad apie kūrinyje vaizduojamą dvaro gyvenimą kalba dvi pasakotojos: suaugusi Irutė kalba apie savo dabartį ir prisimena save praeityje, kai buvo maža mergaitė (veiksmo laikas), ir mamatė, kurios intymi pozicija aprašyta dienoraščio forma.
Vyro ir žmonos santykiai. Apysakos pagrindą sudaro vaizduojamos šeimos (vyro Liudviko, žmonos Marijos ir trijų vaikų: Irutės, Nikos ir Jonelio) gyvenimas bei santykis su dvaro...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!