Šatrijos Ragana (1877–1930)

ŠATRIJOS RAGANA (1) (1877–1930) „Laimė yra trumpa malonė, kurią teikti gyvenimas nėra įpareigotas. Pa­reigų turi tik žmogus.” (Šatrijos Ragana) Biografinis kontekstas Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė) – XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių rašytoja neoromantikė. Romantinės pasaulėjautos kūrėja, kilusi iš dvaro, visą gyvenimą puoselėjo krikščioniškąsias dorybes. Marija Pečkauskaitė – ypatingo dvasingumo žmogus Rašytoja buvo ypatingo dvasinio grožio žmogus. Suprantama, tam didelę įtaką turėjo ir nuolatinis be­letristės lavinimasis, ir tėvai, rūpestingai diegę vaikams dvasines vertybes. Marijos Pečkauskaitės tėvas Anupras Pečkauskas buvo malonus, paprastas, neišpuikęs žmogus. Motina Stanislava – graži, tyli moteris, kuri rūpinosi namų ūkiu. Motina puikiai skambino fortepijonu. Jos sesuo buvo net profesionali pianistė. Iš jos Marija Pečkauskaitė perėmė meilę muzikai. Ji mėgo skambinti Šopeno noktiurnus, Mendelso­no, Čaikovskio kūrinius, Bethoveno sonatas. Nuo vaikystės būsimoji rašytoja regėjo taurų tėvų elgesį su dvare dirbusiais žmonėmis. Jie prisimena, kad šeimininkai buvę rūpestingi: drabužiai ir maistas būdavę geri. O švenčių dienomis ponai valgydavę kartu su šeimyna ir su žmonėmis bendraudavę lietuviškai. Kaip prisimena dvare dirbę žmonės, dvaro ir apylinkės jaunimas rinkdavosi parke, kur šokdavo, žaisdavo žaidi­mus ir dainuodavo lietuviškai. Pečkauskaitės ateidavo pasiklausyti dainų. Marija Pečkauskaitė buvo labai geros, gailestingos širdies: lankydavo kumečių ir apylinkės ser­gančius vaikus, prausdavo juos, duodavo drabužių, baltinių, maisto, vaistų. Žmonės ją vadino „gerąja panele”. Altruistinei veiklai rašytoja liko ištikima iki gyvenimo pabaigos. Kartais neturtingiems vaikams Pečkauskaitė net nupirkdavo mokymo priemonių iš savo pinigų. O susirgusius slaugydavo. Teorinį mo­kymą M. Pečkauskaitė gražiai derino su praktine veikla: savo ugdytinius įtraukdavo į krikščioniškų jau­nimo draugijų veiklą (įstatus joms pati ir sukurdavo). Draugijų nariai vaidindavo spektakliuose, kuriuos režisuodavo pati rašytoja. Pirmasis lietuviškas vakaras Židikuose suruoštas 1917 metų vasarą. 0 pinigai, surinkti pardavus bilietus į spektaklius, būdavo skiriami kurti Blaivybės draugiją. Rašytoja taip pat vaikus mokė giesmių ir lietuviškų dainų. Ko bemokytų, M. Pečkauskaitė daug laiko skirdavo pokalbiams su vai­kais – aiškindavo, ką reiškia dorai elgtis, kodėl svarbu būti geram, padėti kitiems. Marija Pečkauskaitė labai mėgo gėles. Ypač mylėjo rožes, kurios minimos ir apysakoje „Sename dvare”. Prie jos kambarėlio Židikuose augo laukinių rožių krūmas. Poetiškos sielos kūrėja žavėjosi viskuo, kas gražu. Anot rašytojos, nieko nėra kilnesnio, kaip gražios gėlės ir gera muzika. Nors M. Pečkauskaitė buvo pažįstama ir artima daugeliui Židikų miestelio gyventojų, net tapusi žymia rašytoja ji išliko kukli. Draugijoje kalbėdavo nedaug, nemėgo tuščių kalbų, net juokų. Ypač nemėgo pa­gyrų, vengdavo kalbėti apie savo kūrinius. Daugelis miestelio žmonių ją pažinojo kaip pasiaukojančią, taurią asmenybę, puikią mokytoją, aktyvią altruistę, visada užjaučiančią žmogų ir jam padedančią, ir tik po rašytojos mirties daugelis sužinojo ją buvus garsų žmogų – 1927 m. Lietuvos universiteto Teologijos filosofijos fakultetas Marijai Pečkauskaitei suteikė garbės daktaro laipsnį ir įteikė Gedimino ordiną. Marija Pečkauskaitė – puiki pedagogė Šatrijos Ragana 1905–1907 metais studijavo Šveicarijoje, Ciuricho ir Fribūro universitetuose, kur mokėsi pedagogikos ir kalbų. Ji buvo valinga, stropi studentė. Didžiausią įspūdį rašytojai darė profesoriaus F. V. Fersterio paskaitos. Ciuriche Marija mokėsi ir vokiečių, prancūzų kalbų. Kai gyveno Šveicarijoje, Fribūre susipažino su poetu Maironiu. Ten gyvendama lavinosi skambinti fortepijonu. 1907 m. pabaigoje ir 1908 m. pirmojoje pusėje M. Pečkauskaitė „Viltyje” išspausdino du straipsnius pedagoginėmis temomis – „Apie auklėtnamius” ir „Amerikos mokyklų savivaldybė”. Šie straipsniai –pirmasis Fersterio idėjų paskelbimas Lietuvoje. Juose perteikiamos šveicarų pedagogo mintys ar net tiksliai išverčiamos jo knygos „Mokykla ir charakteris” (pirmą kartą išleistos 1905 m.) mintys. F. V. Fersteris tradicinį religinį auklėjimą grindė naujomis psichologijos teorijomis. Svarbiausiu auklėjimo tikslu jis laikė charakterio ugdymą. Savo raštuose skelbiamas pedagogines idėjas M. Pečkauskaitė mokėjo taikyti praktiškai. Jos atsispindi rašytojos prozoje. Rašytojai pedagogei buvo pasiūlyta dirbti pirmojoje lietuviškoje mergaičių progimnazijoje, kurią Marijampolėje įsteigė katalikiška švietimo ir labdaros draugija „Žiburys”. Progimnazijos direktorius buvo poetas ir kunigas Motiejus Gustaitis, o M. Pečkauskaitė tapo mokyklos ir mergaičių bendrabučio vedėja. Marijampolės progimnazijoje Šatrijos Ragana dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, istoriją (slaptai dėstė ir Lietuvos istoriją) bei vadovavo literatų būreliui. (2) Auklėtinės prisimena ją buvus reiklią, santūrią mokytoją, kurios neklausyti buvę tiesiog neįmanoma, nors ji ir nekeldavusi balso. M. Pečkauskaitė dažnai duodavusi rašyti rašinėlius, atpasakojimus arba prisiminimus iš savo gyvenimo – tokios užduotys skatino vaikus susimąstyti, prisiminti įdomesnes situacijas, jas analizuoti. Geresnius kūrinėlius M. Pečkauskaitė garsiai skaitydavusi klasėje. Rašytojos mokinės prisimena, kad daugelis mergaičių kurdavusios eilėraščius. Mokines įkvėpdavusios ne tik įdomiai Šatrijos Raganos vedamos pamokos, bet auklėjo ir asmeninis mokytojos pavyzdys – malonus, santūrus elgesys. Vadovaudama progimnazijai kartu su M. Gustaičiu Šatrijos Ragana prižiūrėjo bendrabutį, kiekvienoje klasėje kas savaitę vesdavo auklėjimo valandėles – „pasikalbėjimus”. Išnaikinti mokinių ydas, lavinti dorą, įpratinti prie savivaldos, ugdyti meilę tėvynei – svarbiausi Marijos Pečkauskaitės, pedagogės siekiai. Rašytoja humanistė mokinėms auklėti negailėjo net poilsio valandėlių. Kiekvieną šeštadienį, laisvu mokytojos laiku, vykdavusi auklėjimo valandėlė, kurios labai laukdavusios visos mokinės. Kiekvieną savaitę mokinės turėdavusios papasakoti, kokį gerą darbą per savaitę atlikusios. Jei kuri nedrįsdavo garsiai pasakyti, reikėdavę parašyti ant lapelio. Mokytoja auklėtinėms labai įdomiai pasakodavo apie mergaitės paskirtį, aukojimąsi kitų labui, apie meilę tėvams, švarą, gerus darbus. Rašytoja pedagogė visada stengėsi auklėti savo mokines ne barimais ir bausmėmis, bet patraukti prie gero gyvais žodžiais, gerais pavyzdžiais, dorinamais pasikalbėjimais ir pamokymais. M. Pečkauskaitė žadino mergaičių norą lavinti savo būdą, stiprinti valią, stengtis nugalėti savo ydas, atlikti kasdien bent vieną gerą dar­bą. Ji svajojo išauginti iš lietuvaičių kilnių sielų moteris, būsimas geras ir pavyzdingas motinas, lietuves patriotes. Šatrijos Ragana šešerius metus išdirbo Marijampolės mergaičių progimnazijoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Marijampolės progimnazija evakuavosi gilyn į Rusijos gilumą. Bet rašytoja liko tėvynėje ir rizikuodama žūti 1915 m. vasarą perėjusi frontą pasiekė Žemaitiją, Židikų miestelį, kur klebonavo jos jaunystės laikų bičiulis Kazimieras Bukantas. Dar anksčiau klebonijoje apsigyveno sesuo Sofija ir rašytojos motina. Pozityvistinė rašytojas veikla – viso gyvenimo nuostata Visą gyvenimą rašytoja, kaip ir V. Kudirka, simpatizavo pozityvizmo idėjoms, visą jos esybę nuo pat jaunystės buvo giliai persmelkęs troškimas būti naudinga, padėti kitiems. Vos 17 metų ji rašė dieno­raštyje, kad „laimė yra tai įsitikinimas, kad savo gyvenimu teiki žmonėms kokią naudą”. Prasmingesnio gyvenimo siekis 1896 m. pavasarį rašytoją atvedė į Varšuvą, kur ji įtemptai mokėsi bitininkystės, daug skaitė, lankė teatrus. Vienerių metų kursą ji pasiryžo išmokti per keturis mėnesius ir atkakliai mokydamasi (nuo 6 ryto iki 11 vakaro) labai gerai išlaikė egzaminus ir 1896 m. liepos pabaigoje jį baigė. O vėliau, 1897 m. sausio 8 d., laiške P. Višinskiui Marija Pečkauskaitė rašė, kad norinti tapti gailestingąja seserimi ir netgi teiravusis pažįstamos, gyvenančios Varšuvoje, apie įstojimo sąlygas. Mokytojaudama rašytoja įsitraukė į draudžiamos spaudos platinimą. 1900 m. gruodžio 10 d. žandarai iškratė Mariją Pečkauskaitę Mūruose. Į nacionalinio judėjimo veiklą Šatrijos Raganą, manoma, įtraukė Vaižgantas (netiesiogiai – per kunigą K. Bukantą, kuris kartu su Vaižgantu mokęsis seminarijoje). Vaiž­ganto redaguojamuose žurnaluose „Žinyčioje” ir „Tėvynės sarge” ji spausdino ir savo kūrinius. Židikuose, altarijoje, M. Pečkauskaitė įkūrė lietuvišką mokyklą. Tiesa, čia nebuvo mokyklos suolų, žemėlapių, net rašomosios lentos, bet miestelio vaikai pirmą kartą gavo galimybę mokytis lietuviškai. Pati M. Pečkauskaitė mokė gimtosios kalbos, geografijos, aritmetikos. Po pamokų mokytoja skirdavo valandėlę pašnekesiui. Papasakodavo daug padavimų, legendų, skaitydavo savo apsakymėlių, rankraščių ir vertimų. Mokinėms įdomu buvo klausytis, kaip spaudos draudimo laikais, dar taip neseniai praėjusiais, knygnešiai apgaudavo caro žandarus, kaip rizikuodami gyvybe gabendavo knygas ir laikraščius. Tokiais pasakojimais rašytoja ne tik mokė vaikus susikaupti, išklausyti kitą žmogų, bet ir skatino pamilti drąsą, pasiaukojimą. Pareigų atlikimas ir punktualumas mokykloje buvo svarbiausi dalykai. Deja, netrukus Marija Pečkauskaitė išgyveno dar vieną skaudų smūgį – praėjus vos keliems mėnesiams, žiemą, mirė rašytojos mama. Siekdama ugdyti vaikus Šatrijos Ragana įsteigia draugiją, kurios narių tikslas – šviestis, lavintis, daryti gerus darbus. Rašytoja kartu su draugijos nariais slaugydavo segančius vienišus senelius: at­nešdavo gardesnį kąsnelį (paaukodavo jai skirtą maistą), paklodavo lovą, sutvarkydavo namus. Svarbūs dalykai buvo M. Pečkauskaitės suburtas choras, pačios rašytojos režisuojami spektakliai. Organizuojami lietuviški vakarai, per kuriuos auklėtinės vilkėdamos tautiniais rūbais dainuodavo, netrukus tapo Židi­kų miestelio kultūros židiniu ir buvo gausiai lankomi vietinių žmonių. Suaugusius miestelio gyventojus rašytoja ragino burtis į Blaivybės draugiją, kurią pati ir įsteigė. Kurį laiką veikė net senelių prieglauda. Kad turėtų lėšų jai išlaikyti, rašytoja per šv. Onos atlaidus, į kuriuos susirinkdavo daug žmonių, organi­zuodavo loteriją („fantams” žmonės paaukodavo daiktų ar kitokio turto). Vienintelė tikra realybė – žmogaus siela (3) Šatrijos Ragana – šviesios pasaulėjautos katalikė. Tuo grįsta ir jos neoromantinė pasaulėžiūra, ir pedagoginė, ir altruistinė visuomeninė veikla. Būdama žymi mokytoja, rašytoja dažnai gaudavo laiškų iš jaunų žmonių. Laiškuose buvo prašoma patarimų, kaip gyventi prasmingiau. Rašytojos išmintis gražiai atsispindi atsakyme, parašytame 1925 m. Židikuose: „Mano nuomonė yra tokia: kiekvienas, kas nori tikrai gerai atlikti savo gyvenimo uždavinį, pirmų pirmiausia turi aiškiai suprasti ir giliai įsidėti į širdį, kad šioje žemėje tėra viena tikra realybė, viena absoliuti vertybė – žmogaus siela.” Apie tai rašoma ir Šatrijos Raganos straipsnyje „Mintys apie dailę” – pirmajame viešame jau žinomos rašytojos pasi­sakyme apie meną. Jame rašytoja kalba apie amžiną sielos kovą su materija bei pastangas iš jos išsi­vaduoti. Žmogus trokšta ištrūkti iš kasdienybės, atsiplėšti nuo kūno diktuojamų gyvenimo normų ir menas realizuoja tą polėkį, sudvasina egzistenciją – tokia Šatrijos Raganos estetinių samprotavi­mų esmė, susiformavusi studijuojant Šveicarijoje. Ši nuostata ryškiai atsispindi ir apysakoje „Sename dvare”. Menas, pasak M. Pečkauskaitės, neturįs atspindėti tikrovės realiomis formomis. Šatrijos Ra­gana rašė: „Mano dvasios nebepatenkina toks siauras, materijos sienose uždarytas horizontas. Ji trokšta tokios grožės, kuri nepraeina ir nesikeičia, ji veržias į tokias sritis, kurios yra už laiko ir erdvės ribų, ji ieško to, kas amžina.” Kūriniai apie dvasingus žmones Polinkį kurti jautusią nuo mažens, Šatrijos Raganą rašyti įkvėpė Žemaitės pavyzdys (1895 m. jos apsa­kymas „Rudens vakaras” išspausdintas „Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje”). Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana pirmąjį kūrinį – trijų prozinių miniatiūrų ciklą „Margi paveiks­lėliai” – išspausdino 1896 m. laikraštyje ,,Varpas”. Panašiai kaip Žemaitė, M. Pečkauskaitė rašė apie sunkią moters dalią. Pasakojimas subjektyvus, emocingas, dvelkiantis užuojauta. Pirmasis kūrinys, atskleidęs prozininkės talentą bei originalų jos stilių, – lyrinė novelė „Dėl ko tavęs čia nėra?” (1897 m. VIII. 8). Tai vienas meniškiausių jaunos Šatrijos Raganos kūrinių. Kūrinys, dar rankraštis, patikęs Višinskiui, kurio skoniu rašytoja pasikliovė. Impresija susijusi su autorės biografija – veikėja biti­ninkė, muzikantė. Visas kūrinys grindžiamas ilgesiu mylimo ar mylėto žmogaus. Klausimas „Dėl ko, dėl ko tavęs čia nėra?!” – apsakymo šerdis, suteikianti kūriniui muzikalumo. Gamtos vaizdai (pavasario peiza­žas) sudaro foną subjektyviems pasakotojos išgyvenimams. Apsakymą „Dėl ko tavęs čia nėra?” sudaro ke­turios dalys. Pirmojoje dalyje po pavasario peizažo ir labai atvirai išsakomo mylimojo ilgesio poetizuojami kilnūs visuomeniniai idealai („Mylėk žmones, – tarei, – mylėk tikrai! Tikra meilė tai ne žodis, tai darbas!”) Šatrijos Raganos kūryboje dažnai nuskamba altruizmas, giliai suvokiama pareiga visuomenei. 1900 m. mirus vyresniajam broliui Steponui, kurį rašytoja labai mylėjo, 1902 m. „Varpe” ji išspausdino novelę „Vasaros naktis” – elegiškus prisiminimus apie brolį. Tai pirmasis kūrinys, kuriame subtiliai vaizduojama praeitis. Vėliau šis pasakojimo būdas plėtojamas meniškiausiame Šatrijos Raganos kūriny­je – apysakoje „Sename dvare”. „Sename dvare” – svarbiausias Šatrijos Raganos kūrinys Apysaka pradėta rašyti 1916 m. balandžio mėn. 5 d., brolio Vinco vardinių dieną. Ji juodraštyje ir dedikuota Vincui. 1920 m. laiške Vaižgantui rašytoja apie ją atsiliepia kaip apie baigiamą ar baigtą. Apysakos (kaip ir kitų geriausių Šatrijos Raganos kūrinių) pagrindas – atsiminimai, vaikystės poetizavimas. Iš pradžių rašytoja net ketino aprašyti vaikystę visai autobiografiškai, neslėpdama tikrųjų vardų. Tačiau beveik įpusėjusi kūrinį rašytoja pakeitė tikruosius vardus pramanytais: Pefiką (mažybinį Stepono vardą) –Nika, o Vincelį – Joneliu. Iš pradžių kūrinyje buvo vaizduojama ir sesuo Sofija, bet vėlesniame tekste apie ją neberašė (manoma, kad seserys susipyko). Pagrindinė kūrinio veikėja – mamatė. Atrodo, kad rašytoja labai mylimą motiną pavaizdavo gana tiksliai. Vis dėlto mamatė turi ir pačios rašytojos bruožų – artimos nuotaikos, mintys, aktyvus nacionalinio sąjūdžio rėmimas. Mamatės vardas – Marija – kaip ir rašytojos (tikrasis M. Pečkauskaitės moti­nos vardas – Stanislava). Apysakos „Sename dvare” pasakotoja – aštuntus metus einanti mergytė. Kaip pastebėjo V. Mykolaitis–Putinas, „Pečkauskaitė, rodydama senojo dvaro gyvenimą pro mažos mergaitės išgyvenimus, davė savo kūriniui ypatingą vaikiško naivumo, švelnumo, pastabumo koloritą”. Bet „Sename dvare” – ne memuarinis kūrinys. Apysakoje nėra įprasto šiam žanrui dėstymo (užuomazgos – kulminaci­jos – atomazgos). Beveik kiekvienas epizodas čia egzistuoja savarankiškai. Kūrinyje vaizduojamas dvarininkų šeimos gyvenimas nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Apysaka pripildyta ne tik praėjusio, kaip pasakotoja suvokia, negrįžtamai dingusio, laiko ilgesio, bet ir šviesaus, etiniais idealais grįsto požiūrio. Jau trumputė apysakos įžanga liudija, kad bus kalbama me­taforiškai apie nepaprastą asmenį, prilygstantį rožės simboliui. Apysakos pradžia primena pasaką (pirmasis, juodraštinis apysakos variantas ir buvo pavadintas „Sena pasaka”). Iš tikslaus, detalizuoto aprašymo aiškėja Užvenčio dvaras, parkas, tvenkinys. Mamatė – išskirtinio dvasingumo asmenybė. Jos idealizavimas pagrindžiamas psichologiškai: kū­rinys – tai prisiminimai. Mamatė – gėris ir grožis. Pagrindinės veikėjos paveikslas įprasmina publicis­tikoje ir kai kuriuose kūriniuose („Pančiuose”, „Ant Uetlibergo”) skelbtą idėją, kad žemiškasis gyveni­mas negali patenkinti lakios, amžinosios egzistencijos besiilginčios sielos: „Viskas čia, žemėje, tik sapnas, o tikrenybė – ne čia. (4) Amžinojo (4 užmigimo valanda – tai pabudimo valanda.” Mamatės išvaizda efemeriška, trapi. Subtilus veikėjos vidaus pasaulis gražiai dera su švelniu, moterišku fiziniu grožiu: ,,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!