Šatrijos Ragana 1877-1930: kontekstai

Šatrijos Ragana 1877-1930 Biografinis kontekstas. Marija Pečkauskaitė - Šatrijos Ragana gimė netoli Rietavo dvarininko šeimoje. Jos vaikystė ir jaunystė prabėgo Žemaitijos dvaruose, kurių aplinka formavo pasaulėjautą ir kūrybą. Ypač buvo mylimas Užvenčio dvaras su ūksmingomis liepų alėjomis, senu malūnu, Venta, ne­toliese ošiančia Želvių girele, medine bažnyčia, kapinynu. Šią vietą vėliau Šatrijos Ragana laikys vieninteliais savo namais, kur prabėgo laimingiausios dienos, kai visa šeima dar buvo kartu, kur pirmąsyk patyrė kūrybos džiaugsmą. Marija Pečkauskaitė augo lenkiškai kalbėjusių bajorų šeimoje. Vaikystė laiminga ir saulėta, su motinos muzikavimu, tėvo knygomis, globa bei meile, su gražios gamtos įspūdžiais ir ypatingu namų jausmu. Iš mažens aplinkui girdėjo kalbant žemaitiškai, vėliau ir pati šią tarmę išmoko. Daug jos sukurtų veikėjų gražiai žemaitiškai ir šneka. Marija turėjo seserį ir du brolius - abu jie mirė jauni. Talentingų brolių mirtys - skaudžiausi rašytojos išgyvenimai. Šeima buvo tradiciškai religinga. Labdara, asketiškas gyvenimo būdas ir kūryba, paremta krikščionybės principais, sukonkretino būsimosios rašytojos pasaulėžiūrą. Itin glaudus ryšys mažąją Mariją siejo su motina, kurią net ir suaugusi rašytoja vadino mamate - reta žemaitiška forma. Išnykus „senam dvarui“, iširus šeimos liz­dui labai rūpinosi motina, norėjo kartu gyventi. „Mano Motina buvo beveik šven­ta - kantrybės, savęs atsižadėjimo idealas, visados pilnai sutinkanti su Dievo valia, labai maldinga“, - rašė Marija Pečkauskaitė, ir pati daug iš mamos perėmusi: meilę žmonėms, ypač nuskriaustiems, nelaimingiems, nuolankumą, atlaidumą, geranoriš­kumą, rūpestingumą ir polinkį į meną, ypač muziką (motinos sesuo buvo profesio­nali pianistė). Nuo mažens Marija kalbėjo lenkų kalba, lenkiškai parašė ir pirmuosius kūrinius, bet jau aštuoniolikos suvokė, kas yra gimtoji kalba, apgailestavo gerai nemokanti lie­tuviškai. Jaunai mergaitei didelį poveikį darė tada dar gimnazistas Povilas Višinskis: iš jo mokėsi lietuvių kalbos, jo dėka tapo karšta Lietuvos patriote, demokrate. 1908 m. viename laiške, ruošdamasi pradėti mokytojauti Marijampolės mergaičių progimnazijoje, ji rašė savo artimam pažįstamam: „Aš formų visokių nekenčiu ir paviršutinio dievotumo taipogi. <...> Esu giliai tikinti, bet baisi man ta forma, užmušanti dvasią, baisi ta davatkystė visa“. Gimnazijos kursą išėjo tėvų namuose, Varšuvoje lankė bitininkystės kursus, stu­dijavo Šveicarijoje. Grįžusi į Lietuvą Vilniuje įsteigė lietuviškų leidinių knygyną, vėliau vadovavo Marijampolės mergaičių progimnazijai. Domėjosi pedagogika, auklėjimo problemomis. Ilgus gyvenimo metus Marija Pečkauskaitė buvo mokytoja. Ji stengėsi akcentuoti esminius dalykus, ugdyti asmenybę, pradėdama nuo kultūringo elgesio įpročių ir palengva einama prie žmogaus dvasios. Ji tikėjo ir pasitikėjo Dievo valia, bet bijojo ir nemėgo paviršinio, rodomo davatkiškumo. Marija Pečkauskaitė to meto lietuvių kultūriniame gyvenime buvo pirmoji europinio išsilavinimo moteris, skleidžianti naujausias pedagogikos ir katalikybės idėjas. Tikėjo, kad žemėje tėra viena absoliuti vertybė - žmogaus siela“. Ir savo kūryboje ji dažnai kalba apie meilę, pasiilgimą, ilgesį, liūdesį, nerimą. Lietuvių literatūrai, ypač prozai, tai buvo dar gana nauja. Prasidėjus Pirmajam pasau­liniam karui persikėlė į Židikus. Židikuose M. Pečkauskaitė garsėjo kaip labdarė ir pedagogė. Per karą buvo įstei­gusi jaunimo mokyklėlę ir pati veltui mokė vaikus, be to, savo lėšomis išlaikė senelių prieglaudą ir ambulatoriją. Ji aktyviai dalyvavo to meto jaunimo ir moterų veiklo­je: skaitydavo paskaitas, rengdavo vaidinimus. Židikuose parašė reikšmingiausią savo kūrinį – apysaką „Sename dvare“. Tai iš esmės paskutinis rašytojos kūrinys, rašytas silpstant sveikatai, o vis neapleidžiant globos, šelpimo, pagalbos vargstantiems, dėl jų daug ko atsisakant. Rašytoja visada stengėsi savo poreikius apriboti, kad tik galėtų ką nors sušelpti, kam nors pagelbėti. Ji buvo krikščioniškojo elgesio pavyzdys, kantriai pakėlė visas negandas, sunkią ligą. Dar pilna dvasios jėgų, ji mirė Židikuose. Ten ir palaidota. Slapyvardis. Kodėl šitokį rūstų literatūrinį vardą pasirinko labai graži jauna moteris - Marija Pečkauskaitė? Raganėle Mariją meiliai vadino Povilas Višinskis, kuris mokė ją lietuvių kalbos, padėjo žengti pirmuosius žingsnius į literatūrą. Ir labai Mariją mylėjo, bet nesulaukė iš jos tokio pat jausmo. Iš raganėlės tikriausiai ir Ragana, o Šatrijos - pagal aukščiausiąjį Žemaitijos kalną, esantį netoli jos gimtųjų vietų. Šatrijos Ragana (tikr. Marija Pečkauskaitė1) - romantinės pasaulėjautos, krikščioniškosios pasaulėžiūros kūrėja. Apysaka ,,Sename dvare“ Tema ir kompozicija Gražiausią savo apysaką ji pavadino „Sename dvare“. Apysaka gimė iš ilgesio mirus mylimiems žmonėms - broliams Steponui ir Vincui, motinai - ir iš didžiulio noro įamžinti jau prarastą tėviškę netoli Užvenčio. Apysaka buvo rašoma kaip pilnas liūdesio atsisveiki­nimas su praėjusiu laiku, kuriame liko baltų motinos rankų švelnumas, dvaro sode žydinčios rožės ir „didelis miegūstas tvenkinys“. Kūrinio nuotaika yra nulemta grįžimo į praeitį, pastangos susigrąžinti mylimus žmones. Į viską žiūrima iš prarasto laiko, iš skaudžių netekčių taško. Namų ir aplinkos (gėlynų, sodo) vaizdai persmelkti romantinei pasaulėjautai būdingo paslaptingumo ir grožio ilge­sio. Atmintyje iškilę auksinės vaikystės prisiminimai, sužadinti rožių „sidabrinių akių“ žvilgsnio, pradedami pasakoti kaip sapnas ar pasaka: „O pro langą sidabrinės akys žiūri vis. Ir jųjų kvapo bangos audžia seną seną aukso sapną.“ Ir paskutinėse apysakos eilutėse suskamba ilgesys to pasaulio, į kurį iš žemiškojo lizdo iškeliavo artimiausi žmonės, kuriame „jau nieks neirsta“. Toks įrėminimas pabrėžia atminties temą ir padedi išlaikyti įtampą visame kūrinyje - juk visa, apie ką pasakojama, tėra praeities šešėliai. Šatrijos Raganos mintys visada buvo sutelktos į amžinąsias vertybes: kultūrą, knygas, muziką. Rašytoja jautė, kad menas kelia ir taurina žmogaus sielą, veda ją toliau, negu siekia šios dienos rūpesčiai. Dvaro kasdienybė Lietuvių literatūroje susiklostė daugiausia neigiamas požiūris į dvarą: ten kalbama svetima kalba, ten ponai ir ponaičiai nedorai elgiasi, ten nesilaikoma moralės normų, ten skriaudos ir neapykanta. Dvaro ir kaimo priešprieša ėjo iš baudžiavos laikų ir ilgam įsitvirtino lietuvių sąmonėje. Šatrijos Ragana iš dvaro sklinda į sodžius knygos ir rašto šviesa, čia žmonės susilaukia pagalbos ir patarimo. Kitaip nei amžininkų XX a. pradžios rašytojų kūriniuose, Šatrijos Raganos apysakoje į dvarą žvelgiama kitaip: senasis dvaras yra šviesos skleidėjas, nes iš jo sklinda į sodžius knygos ir rašto šviesa, čia žmonės susilaukia pagalbos ir patarimo. Jo gyventojai - dori, siekiantys mokslo, veiklūs ir pasiauko­jantys žmonės, vaizduojami su meile ir švelniu humoru: 1831 m. sukilimo dalyvis giriasi nakvojęs su Adomu Mickevičiumi; ponas Jonavičius, neseniai grįžęs „iš kažin kokių užsienių į savo dvarą“ vakarais muzikuoja su mamate, vis nenuleis­damas nuo jos akių. Dvare vyksta pokyliai, šokiai, medžioklės, veikėjų pokalbiuose girdėti lenkiškos frazės, vakaronėse - lenkų eilėraščiai ir dainos. Šeimininkai priima kaimo žmones, atėjusius patarimo ar pagalbos: vyrai prašo išspręsti ginčą dėl bičių spiečiaus, moterys atveda pas mamatę susirgusius vaikus. Dvarą regime jo gyvento­jų - aštuonerių metų mergaitės Irusios (Irutės) ir jos motinos (mamatės) - akimis. Kasdienė buitis, namiškių pokalbiai, santykiai su kaimiečiais, giminaičių vizitai - visa, kas patenka į jų akiratį, yra išgyvenama ir apmąstoma. Kūrinio pradžia yra stiprus nuotaikos impulsas, išreikštas gražiai, poetiškai. Tai eilėraštis proza. Toliau ir pradedama pasakoti tarsi pasaka: „Už miškų, už upių, tarp daubų ir kalvų stovi seno dvaro medinis rūmas". Tarsi girdime: „Už devynių upių, už devynių kalnų...“ Taip, be abejonės rašytoja prisimena savo vaikystės namus - dvarą Užventyje. Mažoji Irutė - tai ir pati rašytoja vaikystėje. O mamatė - ir jos motina, ir ji pati, nors rašytoja neturėjo vaikų, nebuvo motina. Daug kas šioje apysakoje biografiška, atpažįstama, o kartu ir kita. Palengva rodomi veikėjai, įvykiai. Bet svarbiausia lieka „pasikalbėjimo su savim“ intonacija, intymaus ir paslaptingo žmogaus vidinio pasaulio atskleidimas. Mamatės paveikslas Apysakos pagrindinė veikėja - mamatė (žemaitiška reto malonybinio pavadinimo mamaitė forma). Mamatė Marija - dvaro ponia, trijų mažų vaikelių motina, žmona, dvaro šeimi­ninkė, vargšų globėja ir užtarytoja, mokytoja, patarėja, labai subtilios dvasios moteris. Mamatė padeda knygnešiui Levanardai, užjaučia varganą žydą prekiautoją, siunčia vaikus su dovanomis pas vienišą bobutę. Ji labai myli savo vaikus, stengiasi, kad jie augtų dori ir teisingi, kad tai, kas svetima, nežalotų vaikų dvasios. Užtat neišleidžia iš namų dukrelės Irutės, atsisakydama didesnių galimybių jai mokytis, kurias siūlo turtingi giminaičiai. Svarbiausia - nesužaloti vaiko. Mamatės ir jos vaikų bendravimas yra idealus, labai artimas, subtilus. Mamatė yra savo vaikų bičiulė ir kartu auklėtoja, iš lėto, atsargiai per gamtos, tėvynės, Dievo meilę, per muziką ir knygą kreipianti juos į aukštus žmoniškumo idealus. Vaikų, ypač Irutės, prisirišimas prie motinos begalinis. Tai jausminga, labai religinga, subtiliai jaučianti meną moteris. Skaitydama poeziją ji užmiršta „viską, viską...“, klausydamasi ar pati skambindama fortepijonu Šopeną nepastebi, kaip praeina vasaros naktis, išgirsta tylią, subtilią pakalnučių varpelių melodiją, baltų rožių ir jazminų kvapas jai primena pažįstamą muziką. Jai atrodo, kad vidurnakčio tyloje „kiekvienas daiktas gyvena, mąsto ir jau­čia“. Aplinkui regėti grožį, svajoti, muzikuoti ir skaityti poeziją kartu su vaikais, būti kiekvieno „gailestinga seserim“ - taip ji suvokia savo pašaukimą. Prasmė ir laimė Mamatė trokšta didesnės prasmės, negu gali duoti kasdienis gyvenimas. Vyras Liudvikas rūpinasi šeima, bet nesupranta žmonos sielos gelmės, skausmo ma­tant lėtą dvaro mirtį - įsigalintį prakticizmą, dykaduoniavimą ir tuščias pramogas. Mamatė trokšta meilės, artimo žmogaus, abipusio supratimo ir jaučia artimumą atvirai jai simpatizuojančiam Jonavičiui, bet pasiryžta nukirsti bet kokį ryšį su juo - ji žmona ir motina pirmiausia. Žmogus gali dėl daug ko abejoti. Ar reikėjo mamatei ryžtis šeimai, jei jos siela tokia trapi, nežemiška, pilna nerimo ir ilgesio? Griežtos krikščioniškos nuostatos ir padorumas neleidžia jokio artumo su jai simpatizuojan­čiu ponu Jonavičium. Kartą apsisprendęs ar lemtingą žingsnį žengęs žmogus turi paklusti pareigai. Mamatei meilės pagrindas - sielos artumas, dvasios giminystė. Sielų bendrumo šeimoje ji nejaučia, bet, kaip nuoširdi krikščionė, padori žmona ir motina, aukojasi vyrui ir vaikams. Mamatė stengiasi neprarasti aukštų idealų ir sieloje liūdi dėl jų nepasiekiamumo. „Gal būsi laimingesnė, Irusia, ir turėsi sielą, kuri svajos drauge su tavim“, - sako ji dukrai. Dienoraštyje mamatė išryškėja kaip svajotoja, idealistė, nuolat besiilginti grožio. Jos siela veržiasi prie absoliuto, „kurį nujaučia, kurio trokšta ir be kurio negali gyvuoti“. Jai, giliai tikinčiai katalikei, „viskas čia, žemėje, tik sapnas, o tikrenybė - ne čia“, mirtis - amžinojo pabudimo valanda. Tik gamta šioje „pla­čiojoje žemėj“ gali sužadinti neaiškų sielos ilgesį, apgaubti paslaptimis, atverti vaiz­duotę, duoti impulsų kūrybai ir svajonei. „Užrašuose“ mamatė ne kartą prisimena pasivaikščiojimus gamtoje, senose kapinaitėse:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!