Šatrijos Ragana 1877-1930

Šatrijos Ragana 1877-1930 Kontekstas: • XX a. pirmos pusės kūrėja, romantinės pasaulėjautos, krikščioniškosios pasaulėžiūros rašytoja, kūrėja neoromantikė, kaip V. Krėvė. • Kūryboje žvelgiama į tai, kas nematoma (vidiniai regėjimai, išgyvenimai, patyrimai), didelis dėmesys skiriamas dvasinio idealo paieškoms. • Unikali rašytoja, į literatūros pasaulį atnešusi dvarų kultūros dvelksmą, pedagogė, labdarė. Kilusi iš dvaro aplinkos. • Šeimos nesukūrusi moteris visą savo gyvenimą altruistiškai tarnavo kitiems – tai jai atrodė vienintelis teisingas pasirinkimas. • Šatrijos Ragana išsiskyrė filantropine (labdarys) ir švietėjiška veikla. • Dvasios grožis yra didžiausia vertybė Šatrijos Raganai. Kunigo žodžiai, pasakyti laidojant Šatrijos Raganą: „Šiandien mes čia laidojom šventąją.“ Ištrauka iš dienoraščio: „<...> žmogus yra laimingas tada, kada jaučia ir gali sau pasakyti, kad nėra parazitų pasaulyje ir yra naudingas aplinkai, kiek gali.“ Parodoma, kad atsidavimas kitiems yra vertingo gyvenimo pamatas. Filantropinė Šatrijos Raganos veikla Židikuose Šatrijos Ragana išgyveno 15 metų. Čia rašytoja įgyvendino jaunystės pozityvistinius idealus, aktyviai veikė, kad sukurtų šviesesnį, oresnį, kultūringesnį gyvenimą: • Klebonijoje įsteigė mokyklą kaimo vaikams; • Subūrė vaikų draugijėlę; • Bažnytinį chorą; • Rūpinosi, kad būtų atidaryta senelių prieglauda; • Ambulatorija, kurioje kartą per savaitę buvo priimami neturtingi ligoniai; • Rūpinosi blaivybės draugijos namų statyba- taip atsirado salė viešiesiems renginiams ir arbatinė; • Prieglaudai ir ambulatorijai išlaikyti lėšas rinkdavo organizuodama loterijas, koncertus, vakarus su vaidinimais. • Prof. Viktorija Daujotytė rašo, kad yra įvairiausių labdarybės formų. Sunkiausia ir švenčiausia – kai viską daro pats žmogus. • Šatrijos Ragana apribojo save savotiškais įžadais – vidinės vienuolystės ir nuolatinio aukojimosi. • Besąlygiška tarnystė, atsižadėjimas, neturtas – šios krikščioniškos vertybės buvo kertiniai Šatrijos Raganos gyvenimo akmenys. • Kuklumas – esminis rašytojos bruožas. • Fotoportretuose kietai sučiauptos lūpos liudija ryžtą, atsakomybę, susitvardymą, užgniaužtus jausmus. Vaikystė • Marija Pečkauskaitė gimė žemaičių bajorų šeimoje Medingėnų dvare (Plungės raj.), kuris priklausė motinos šeimai, žymiai Žemaitijos bajorų giminei Šiukštoms. • Iki šešerių metų mergaitė augo motinos tėviškėje Medingėnų dvare, Šiukštų giminės lizde. Dvaro sienos buvo nukabinėtos protėvių portretais, o iš svetainės nuolat sklisdavo fortepijonu skambinama muzika, namuose buvo daug knygų. Dvaro aplinka su muzikos vakarais, daugybe knygų ir paveikslų formavo būsimos rašytojos asmenybę. • Tėvai – apsišvietę dvarininkai, jau vaikystėje Marija Pečkauskaitė naudojosi tuo, ką teikė dvarų kultūra. • Šeimoje tarp vaikų ir tėvų santykiai buvo glaudūs ir šilti. Ypač artimas ryšys Mariją Pečkauskaitę siejo su vienu iš brolių. Rašytojos atsiminimai apie vaikystę labai šviesūs. Artimiausias žmogus Marijai Pečkauskaitei buvo jos mama. • Vėliau šeima persikėlė į Labūnavos dvarą netoli Kelmės. Čia būsimoji rašytoja gyveno iki dešimties metų. Tėvas dvarą Labūnavoje išnuomojo, o pats su šeima išsinuomojo didesnį – Užvenčio. Jame praleido visą savo jaunystę. • Įsikūrė naujoje vietoje Pečkauskai lėšų bajoriškiems poreikiams patenkinti nestokojo – vaikams samdė mokytojus, namus prižiūrėjo tarnai, nuolat užsukdavo svečių. Jaunystė • Rafinuota aplinka, išsilavinę tėvai, knygų kolekcijos, namų mokytojai ir viskuo aprūpinta buitis leido Marijai puoselėti dvaro panelei tinkamus pomėgius – ilgas valandas skaityti, gėlauti, maudytis, čiuožinėti ir jodinėti. • Dvarininkai stengėsi suteikti savo atžaloms deramą išsilavinimą, tačiau tikėtina, kad Marijai ir jos seseriai Sofijai buvo numatytas tradicinis Kilmingų šeimų dukterų gyvenimo modelis: vedybos, rūpinimasis vaikais ir sėsli komfortiška kasdienybė. Pažintis su Povilu Višinskiu • Povilas Višinskis, Šiaulių gimnazijos penktos klasės mokinys, buvo pasamdytas, kad padėtų Marijos broliui Steponui pasirengti mokslams gimnazijoje. • Pažinties pradžioje Marijai Pečkauskaitei buvo 14 metų. Povilas Višinskis buvo dvejais metais už ją vyresnis. • Lietuvybės idėjų skleidėjas P. Višinskis labai greitai į savo pusę patraukė ir Mariją. Pečkauskų šeima tarpusavyje kalbėjo lenkiškai, o lietuvių kalbos jiems daugiausiai prireikdavo bendraujant su tarnais. Jau po poros metų šešiolikmetė bajorų dukra buvo rimtai patriotiškai nusiteikusi. Dvasinis ryšys su kunigu Kazimieru Bukantu • Kazimieras Bukantas – šeimos, su kuria Pečkauskai jau senokai bičiuliavosi, sūnus. • Atrodo, kad ir Kazimieras, ir Marijai jautė vienas kitam šiltam jausmus, juos siejo tikėjimas ir aistra muzikai, bet Kazimieras buvo įšventintas į kunigus. Fortepijonu Marija dažnai skambindavo F. Šopenu, F. Listo ar E. Grygo kūrinius, o Kazimieras jų klausydavosi. • Marija Pečkauskaitė mylėjo Kazimierą Bukantą, tačiau niekada neleido sau užmiršti, kad jis yra kunigas. • Vidinę ugnį rašytoja perkėlė į veiklą ir kūrybą. F. Fersteris (Friedrich Wilhelm Foerster) ir Krikščioniškoji pedagogika • Ciuricho universiteto dėstytojas, žymus vokiečių pedagogikas, filosofas ir sociologas Frydrichas Fersteris, krikščioniškosios pedagogikos šalininkas, padarė Marijai Pečkauskaitei didelę įtaką. • Fersteris buvo Šatrijos Raganos mokytojas, jai autoritetas. Fersteris pabrėžia lemiamą motinos vaidmenį ugdant asmenybę. Ugdymas turi būti pagrįstas krikščioniškomis, etinėmis nuostatomis ir pabrėžia charakterio ugdymo svarbą ir viena iš svarbiausių charakterio bruožų išskyrė valią. • Šatrijos Ragana dirbo Marijampolės mergaičių progimnazijoje, mokė lietuvių kalbos, istorijos, vedė auklėjimo valandėles. • Ne viena iš buvusių mokinių pabrėžė lemiamą mokytojos vaidmenį gyvenime, formuojant charakterį, vertybes, gėrio supratimą. • "Jaunuomenės auklėjimas" šioje knygoje Šatrijos Ragana išdėstė Fersterio pedagogines idėjas į lietuvių kalbą. Antroje „Motina – auklėtoja“ parašyta pačios Šatrijos Raganos parašyta knyga. Apysaka „Sename dvare“ • Pradėta rašyti 1916 m., publikuota 1922 m. • 1900 m. rašytoja neteko itin mylimo brolio Stepono, gimnazisto. • Tuo laikotarpiu Šatrijos Ragana buvo praradusi tėvus, brolius. • 1910 m. miršta brolis Vincas, jaunas, gabus studentas. • Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, miršta motina. • Užvenčio dvaras, vaikystės tėviškė, prarastas. • Apysaka – troškimas atgaivinti tai, ko jau nebėra. Atmenančiam ir tikinčiam, kad žmogaus dvasia nemiršta, nėra ribos. • Atmintis leidžia sugrįžti į praeitį ir dar kartą išgyventi praeities akimirkas. • Apysaka neturi nuoseklaus siužeto. Tai fragmentiškas kūrinys. • Literatūrologė Viktorija Daujotytė teigia: „Nevyksta nieko ypatinga, žmonės gyvena savo gyvenimą, ir tiek. Ir kartu vyksta pats svarbiausias – gyvenimo – veiksmas.“ • Apysakos kompozicijos pagrindas – dabarties ir praeities laiko sampyna. Apysakos pradžioje vaizduojama dabartis, vėliau prisiminimai nukelia į praeitį ir leidžia dar kartą išgyventi laimingas vaikystės akimirkas. *** Dvaras Šatrijos Raganos kūryboje – kultūros saugotojas ir skleidėjas. Dvaro gyventojai ne engia ir baudžia kaimiečius, o priešingai, juos šviečia, moko, sutaiko ir tėviškai globoja. Į praeitį žvelgiama su nostalgija ir ilgesiu. Apysaka – tarsi troškimas atsisveikinti su tuo, ko jau nebėra, kas jau praeityje. Tai atsisveikinimas ypatingu būdu – kūryba sugrįžtant į praeitį. Išsakoma nuostata, kad atmenančiam ir tikinčiam, kad žmogaus dvasia nemiršta, nėra laiko ribos. Lyrinės įžangos analizė. Apysakas pradžioje yra epigrafas – Gėtės žodžiai atskleidžiantys, kad visa pasaulyje praeina, pasmerkta išnykti. Apysaka , tai grįžimas į vaikystę, į tą laiką, kurio neįmanoma sugrąžinti. Atskleidžiama atminties galia, prisiminimai išsaugo tai, ko tikrovėje jau nebėra. Lyrinėje įžangoje vaizduojama dabartis, minimas paros laikas – saulėlydis, tai ribinis laikas, žymintis dienos pabaigos ir nakties pradžia. Paros laikas turi simbolinę reikšmę: diena siejama su tikrovę, dabartimi, žemiškuoju gyvenimu, naktis simbolizuoja anapusinį pasaulį. Šviesa simbolizuoja gyvenimą, gęstantis saulėlydis – nuorodą į mirtį. Langas, tai riba, kuri skiria gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį. Pasakotoja yra suaugusi moteris, kuri prisimena mirusią motiną ir atmintis pasakotoją sugrąžina į vaikystę. Įžangoje atskleidžiama, kad rožių vaizdas, kvapas ir žiedų prisilietimas, sužadina prisiminimas apie motiną ir vaikystę. Tikrovės detalės, rožės ir pojūčiai: regimieji pojūčiai, uoslė, jutimai, atgaivina emocinę atmintį. Prisiminimai kelia ilgesį, skausmą, liūdesį, graudulį, nes motinos, brangiausio žmogaus, nėra šalia. Baltos rožės siejamos su motina, tai motinos ženklas. Rožės žiedo prisilietimas, tai tarsi motinos glamonės. Balta spalva lietuvių kultūroje yra daugiaprasmis įvaizdis, tai ne tik simbolizuoja sąsają su mirtimi, tačiau balta spalva tai, kas tyra, šventa, tobula, todėl ištraukoje minimos baltos rožės rodo, kad motina yra poetizuojama ir idealizuojama. Krikščioniškame kontekste baltos rožės siejamos su Mergele Marija. Motina vaizduojama nežemiška, ypatingoji bei išskirtinė. Vartojamos meninės priemonės: epitetai „meilios“, „kvapios“ ir deminutyvai „rankelės“, „švelnutės“, atskleidžiama, kad pasakotoją ir motiną sieja glaudus ryšys. Motina brangi, jos ilgimasi, todėl atskirtis kelia skausmą. Retoriniai klausimai ir nutylėjimai kuria liūdną ir ilgesingą nuotaiką. Paskutiniuose įžangos sakiniuose minimi aukso ir sidabro įvaizdžiai. Auksas ir sidabras yra taurieji metalai, todėl atsiminimai apie motiną ir vaikystę yra brangūs. Prisiminimai vadinami senu aukso sapnu. Epitetas „senas“ įprastai vartojamas neigiama reikšme, tačiau ištraukoje vertingas, brangus. Atskleidžiama, jog vaikystės pasaulis ir namai kūrinyje idealizuojami. Dabartį keičia praeitis ir prisiminimuose iškyla dvaro(namų) vaizdas ir pasakotoja - dešimtmetė mergaitė Irusia Sakinys: „Už miškų, už upių, tarp daubų ir kalvų stovi seno dvaro medinis rūmas“. Primena stebuklinių pasakų pradžią. Vaikystės pasaulis yra ypatingas, tarsi pasaka. Apibūdinamas dvaro pastatas, vaizduojama ir aplink: tvenkinys ir sodas. Vartojami epitetai: „neaukštas, bet ilgas ir platus“ sukuria patikimumo, jaukumo, tvirtumo įspūdį. Pabrėžiama, kad dvaro rūmai mediniai. Medis siejamas su jaukumu, šiluma. Apibūdinant dvarą minima balta spalva, tai rodo, kad namai idealizuojami. Namai, tai saugi erdvė, kurioje gera būti. Namų erdvei priskiriami ne tik dvaras, bet ir sodas su tvenkiniu. Tvenkinys ir sodas yra dideli, paslaptingi, kuriamas romantinis vaizdas. Sodas personifikuojamas, kuriamas romantinis vaizdas, jis apibūdinamas epitetais: „įsikvepėjęs“, „įsisvajojęs“. Tvenkinys vakarais mėnesio ir žvaigždžių auksinamas. Sukuriamas stebuklingos, nežemiškos erdvės įspūdis. Biblijoje sodas yra rojaus atitikmuo. Namai apysakoje idealizuojami, parodomi kaip ypatinga vieta, prieglobstis žmogui. Mamatės paveikslas apysakoje Mamatė Marija pagrindinė apysakos veikėja. Ji yra dvaro ponia, trijų vaikų Irusios, Nikos ir Jonelio motina. Šatrijos Ragana lietuvių literatūroje įtvirtina naują požiūrį į dvarą. Iki tol dvaras dažniausiai buvo vaizduojamas neigiamai (geriausias neigiamo dvaro vaizdavimo pavyzdys K. Donelaičio poema „Metai“). Šatrijos Raganos kūryboje dvaras parodomas kaip kultūros erdvė ir kaimo žmonės čia bet kada gali sulaukti pagalbos. Mamatė kaip dvaro ponia, aukštesnę kilmę supranta ne vien kaip privilegiją, o kaip pareigą padėti kitiems. Šatrijos Ragana vaizduoja mamatę tradicinėje moters erdvėje: Marija yra namų šeimininkė, trijų vaikų motina, tačiau atskleidžiama, kad namų ir šeimos moteriai jau neužtenka. Mamatei svarbu rūpintis ne tik savo artimaisiais, tačiau ir padėti kitiems. Asmeninio gyvenimo sfera išplečiama, nes moteriai to neužtenka, jai reikia ir visuomeninės veiklos. Mamatė Marija gyvenime vadovaujasi krikščioniškomis vertybinėmis nuostatomis. Šios nuostatos lemia ir pagrindinės veikėjos santykį su kitais. Epizode, vaizduojančiame kaip mamatė Marija ir Liudvikas svarsto kaip nubausti Uršulę. Parodoma, jog tarnaitė - virėja nusižengė krikščioniškoms moralės normoms. Draudimas vogti yra viena iš Dekalogo nuostatų. Uršulės poelgis yra nuodėmė, todėl teisinga, kad už netinkamą elgesį tarnaitė turi susilaukti bausmės. Uršulė ne tik sugaunama vagianti mėsą, tačiau paaiškėja, kad ji ir anksčiau vogė pieną. Tai nėra pirmasis Uršulės nusižengimas. Vagystė, tai pasikėsinimas į turtą, kuris tau nepriklauso. Šitaip elgdamasis žmogus, pažeidžia kito žmogaus teises. Mamatės ir jos vyro Liudviko požiūriai išsiskiria kai reikia nuspręsti kaip nubausti Uršulę. Liudvikas Mamatė Liudvikas yra dvaro šeimininkas, praktiškas, racionalus žmogus. Jam pirmiausia rūpi ūkio gerovė. Liudvikas vaizduojamas kaip griežtas, reiklus, bet teisingas dvaro šeimininkas. Vagystė pasikėsinimas į svetimą turtą. Todėl Liudvikas elgiasi teisingai, rūpindamasis namų gerove, jis siekia nubausti tarnaitę. Liudvikas linkęs Uršulei skirti griežtą bausmę ir siūlo ją išvaryti. Už didelį prasižengimą turi būti griežta bausmė. Vyras priekaištauja Marijai, kad ji per daug atlaidi tarnams. Liudvikas teigia, kad mamatės atlaidumas daro neigiamą įtaką, demoralizuoja tarnus, todėl jie mamatės švelnumu ir atlaidumu naudojasi. Vyras teigia, jog būdama gailestinga mamatė tik paskatina tarnus vogti. Liudvikas į kaimiečius žiūri kaip į neišauklėtus storžievius prasčiokus, todėl mano, kad tik pasitelkiant griežtas, net ir fizines bausmes galima paprastą žmogų pamokyti. Mamatės požiūris kitoks, Marija vadovaujasi kitokiomis vertybinėmis nuostatomis. Mamatė iš prigimties yra jautri, švelni. Marijos santykiai su kitais pagrįsti krikščioniškomis, tai yra humanistinėmis nuostatomis. Marija prisipažįsta Liudvikui, kad ir anksčiau turėjo galimybę užklupti Uršulę nusikaltimo vietoje, tačiau to nepadarė. „Ne, niekaip negalėjau... Tai baisu sugauti žmogų už rankos.“ Mamatei ypač sunku priversti kitą žmogų pasijusti nemaloniai. Marija neskuba suklydusio žmogaus kaltinti ir teisti, o stengiasi suprasti ir pateisinti. Mamatė svarsto, kad galbūt virėja turėjo priežastį šitaip elgtis. Teigia, kad galbūt ji nešė maisto savo motinai. Mamatė romantikė, idealistė, meniškos sielos moteris, todėl namų šeimininkės pareigos jai nėra malonios. Marija nenori dalyvauti aptariant Uršulės poelgį, tačiau Liudvikui paprieštaravus, ji paklusta vyrui. Mamatė įkalba Liudviką pakeisti savo nuomonę ir skirti švelnesnę bausmę. Mamatės nuomonė išvaryti Uršulę būtų per griežta bausmė, kadangi virėja negalėtų susirasti kito darbo ir nesugebėtų išgyventi Išvada: Epizodas atskleidžia, jog apysakoje kuriamas taurios moters paveikslas. Mamatė Marija išsiskiria ne savo kilme, ar turtais, o dvasios grožiu. Dvaro šeimininkė vaizduojama kaip geraširdė moteris, kuriai meilė artimui, gailestingumas ir atlaidumas svarbiausios vertybinės nuostatos, kurios yra santykių su kitais pagrindas. Apysakos dalis „Mamatės užrašai“ Epizodas iš mamatės užrašų. Apysakoje yra du pasakotojai, viena pasakotoja yra dešimtmetė mergaite Irusia ir čia pasakotoja yra pati Mamatė Marija. Požymiai, rodantys literatūros modernėjimą. Į pasaulį žvelgiama vaiko akimis. Tai dienoraštis, kuris atveria moters sielą, išsako mintis ir išgyvenimus. XIX amžiaus pabaigoje- XX amžiaus pabaigoje į literatūrą ateina moterys ir labiau įsitvirtina. Todėl tikrovė vaizduojama moters perspektyva. Ištraukoje iš Mamatės užrašų atskleidžiama, kad Marijos gyvenimo tiksliai yra kitokie nei daugelio. Dienoraštyje Mamatė pabrėžia, kad jei svetima tai, kas daugelio dvaro šeimininkių yra įprasta: Mamatėi rūpintis tarnais ir dvaro gerovė yra nemaloni priedermė „O aš tai nemoku, negaliu.“ Mamatė pripažįsta, kad ji nėra gera dvaro šeimininkė. Ją skaudina dažni vyro Liudviko priekaištai, tačiau Marija pripažįsta, kad negali elgtis kitaip. Mamatė nėra materialistė, jos gyvenimo tikslas nėra susikurti materialinę gerovę, nors Marija yra dvaro ponia, tačiau pati teigia, kad galėtų pasitenkinti gyvendama daug kukliau ir paprasčiau. Turtas Mamatei nėra vertybė: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!