Santykio su mirtimi kaita lietuvių literatūroje (J. Savickis, B. Sruoga, A. Škėma)

XX a. vidurio rašytojo modernisto, dramaturgo J. Savickio novelėse požiūris į mirtį įrodo žmonių susvetimėjimą. Apsakyme „Ad astra“ seno šuns mirtis ūkininkui Dalbai – tik priemonė atkeršyti kaimynams už išklampotas pievas. Dalbai ištikimo, sargaus seno šuns mirtis atrodo savaime suprantama, menka nuodėmė, o šį veikėjo požiūrį pabrėžia scena su jo sodyboje vakarieniaujančiu ir kortomis lošiančiu kunigu. Novelėje materializmas, savanaudiškumas pateisina silpnesniojo mirtį. Nors šuo ir gelbėjo skęstantį savo šeimininką, tačiau Dalbai kerštas ir materialinė nauda yra svarbesnė už žmogiškumą, užuojautą, rūpestį. Skandinimo scena vyksta sekmadienį, šventą dieną, ir toks pasakojimo laikas pabrėžia, kad mirtis gali užklupti netikėtai. Tiesa, pasakotojas nemoralizuoja ir nevertina ūkininko veiksmų, kartais žiauriai ironizuoja įrodydamas, kad mirtis ne tik šiame apsakyme, bet ir gyvenime gali būti žiauri ir neišvengiama kiekvienam gyvajam. Draminėje novelėje „Fleita“ aptariama situacija, kai artimojo mirtis giminaičiams yra tik naštos atsikratymas. Šis apsakymas sukurtas remiantis Antikos laikų pasakėčia apie skruzdę ir žiogą, tik čia Žiogas – sunkiai sergantis muzikantas, jaučiantis gyvenimo pabaigą, o skruzdės – nežmoniškai godūs giminaičiai Viksvos, išnaudojantys mirštantį menininką. „Fleitoje“, kaip ir novelėje „Ad astra“, materializmas yra svarbesnis už žmogų ar šunį, jo egzistenciją, gyvenimo nuopelnus, o jų žūtis palengvinanti kasdienius rūpesčius. Nepaisant to, kad Žiogas visą gyvenimą atidavė visuomenei, jos linksminimui ir pramogoms, kaime nebuvo reikalingas, nes sirgo ir negalėjo padėti Viksvoms ūkyje. Giminaičiams muzikanto mirtis – tarsi išganymas, nepaisant tokių minčių nuodėmingumo. Menininko Žiogo požiūris į artėjančią lemtį dvejopas – jis, girdėdamas ir matydamas Viksvų šeimos nepasitenkinimą, laukė savo gyvenimo pabaigos pats nenorėdamas ilgai būti našta, tačiau iki paskutinės akimirkos rankose laikyta fleita, instrumentas, suteikęs jo ir visuomenės gyvenimui prasmę, buvo tarsi ginklas prieš netrukus laukiančią mirtį ir lūkesčių neatitinkančią realybę. Taigi, J. Savickio novelėse susvetimėjusiems žmonėms mirtis yra tik buitį, kasdienybę palengvinantis reiškinys.
Katastrofų literatūros rašytojo, dramaturgo B. Sruogos memuariniame romane „Dievų miškas“ istorinės aplinkybės lėmė žmonijos susitaikymą su...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!