Renesanso meilės filosofija Marsilio Ficino traktate "Apie meilę, arba apie Platono "Puotą"

VILNIAUS UNIVERSITETAS FILOSOFIJOS FAKULTETAS Renesanso meno filosofija RENESANSO MEILĖS FILOSOLIJA MARSILIO FICINO TRAKTATE “APIE MEILĘ, ARBA APIE PLATONO “PUOTĄ” Vilnius, 1999m. Renesanso meilės filosofija Meilės filosofija suvaidino didelį vaidmenį formuojantis Renesanso filosofijai. Renesansas meilę traktuoja ontiškai, būtiškai. Ji – kosminė galia, o ne psichologinis jausmas. Panašus supratimas vyravo ir Viduramžiais, galiojo begalinės meilės artimajam ir Aukščiausiajam krikščioniškasis principas. “Ir religingas Viduramžių individas, ir avantiūriška Renesanso asmenybė savo viltis siejo su ontiškai suvokta meile.”(1) Lyginant su Viduramžiais Renesanso metu įvyko kokybinės pasaulėžiūros transformacijos, kurios įvairiom prasmėm įtakojo žmonių tarpusavio santykius kaip meilės supratimo pasikeitimo pasekmė. Visi pokyčiai buvo įtakojami pasikeitusios pasaulio sampratos, t.y. teocentrizmo virtimo antropocentrizmu, kuris tapo Renesansą reprezentuojančia ir apibrėžiančia sąvoka. Vėlyvaisiais Viduramžiais meilė buvo suprantama kaip draugystės ryšys tarp Dievo ir žmogaus. Tuo būdu tikroji meilė paverčiama žemiškąją meilę skaidria ir šviesia. Taigi meilė už geismus aukštesnė ir išsiskiria savo kilnumu. Bažnytinės santuokos misticizmas (“meilė kurio nors žmogaus Dievui”(2)) bei dieviškoji draugystė “numatė bendrą, kurtuazinės lyrikos įkvėpto Renesanso meilės sąjūdžio bei atitinkamai visos lytinės ir mistinės meilės intelektualizaciją.”(3) Meilės kaip kosminės galios, o ne psichologinės būsenos samprata pradėjo formuotis riterių poezijoje. Jąją kūrė riteriai, t.y. keliaujantys kilmingi ir religingi, laisvi nuo pagundų kariai. Riterių poezijoje nėra griežtų kanonų (iš pradžių jų iš viso nebuvo) kaip kurtuazinėje poezijoje, kurią taip pat kūrė riteriai, tačiau kartu su misionieriais – keliaujančiais vienuoliais. Riterių poezijoje meilė traktuojama kaip fizinė galia, galinti apsaugoti nuo priešo smūgių. “Riterių luomo kultūroje meilė širdies damai pamažu įgijo sykiu ir erotinį, ir giliai sakralų, pagonišką – žemišką ir religinį – būtišką atspalvį. Žemiškoji moteris buvo sudievinta, jai suteikta visa apimanti, kosminė reikšmė, kartu maloningojo Aukščiausiojo meilė žmogui – caritas – įgijo seksualumo bruožų ar net virto tiesiog aistringu, visa užgrobiančiu, be jokio transcendentinio patoso, žemiškuoju Erosu.”(4) Meilė vienu metu ir erotinė, ir intelektuali. Protas, kaip apsaulio pagrindas, aprėpia visas pasaulio dalis, o galia kuria protas valdo, yra Erotas. Iš čia išplaukia, kad žmogus per protą ir meilę tampa galingas. Vadinasi, meilė yra galios suteikianti jėga. Kurtuazinės poezijos pagrindinis objektas – aistringas meilės jausmas. Šioje poezijoje, apie kurią sužinome iš Provanso trubadūrų, meilė moteriai “visad svyravo tarp idiliškos, grynai dvasinės aistros, tobulėjimo meilėje motyvų ir lytinio, nors pilno ištikimybės ir gracijos, potraukio.”(5) Taigi intelektualinė meilė čia suprantama kaip pagrindžianti pasaulio grožį, nes grožis skatina meilės jausmus. Taip pat intelektualinė meilė yra ir aukštosios subtiliosios magijos pagrindas. Čia formuojasi maginis estetinis Renesanso mąstymo kontinumas, pareinantis dar nuo gnostikų. Meilės filosofija skatino neoplatonizmo atgimimą. Intelektuali erotinė meilė buvo paversta heroiniu entuziazmu, kurio esmė yra ne laukti meilės įspūdžio, bet patiems jo siekti ir pasiimti. Erotinė valia tapo santykių su kosmosu pagrindu. Intelektuali meilė kaip erotinė valia apima visą pasaulį ir jį valdo. “Meilė traktuojama kaip išminties akcidencija, kurios reali paskata slypi daiktiškajame pasaulyje, tačiau pamiltasis objektas niekad neatitinka intelektualaus meilės idealo (modelio). Todėl mylintysis privalo suvokti idealiąją ir veikliąją meilės prigimtį (jos ištakos slypi mūsų atmintyje), antraip, jo laukia arba klaidingi sprendiniai, arba nusivylimas ir bet kokiu atveju – nelaimė ar net mirtis.”(6) Tokie yra bendriausi Renesanso meilės filosofijos bruožai, kurie vienokiu ar kitokiu būdu atsispindi Renesanso mąstytojų filosofijoje, taip pat ir Marsilio Ficino (1433 –1499) neoplatinistiniuose filosofiniuose samprotavimuose, kurie bus aptariami šiame darbe. Marsilio Ficino “Apie Meilę, arba apie Platono ‘Puotą” Renesanso epochos italų filosofija pirmiausia žymi tuo, kad buvo atrasta Platono ir Plotino filosofija. Renesansas beveik neskyrė Platono nuo neoplatonikų. Žymiausi Renesanso epochos platonizmo atstovai buvo Marsilio Ficino ir Pico della Mirandola. M. Ficino raštų ir vertimų dėka Platonas tapo žinomas Europoje. Jo paties filosofijai buvo itin artima neoplatoniškoji emanacijos teorija bei grožio sureikšminimas. Norint suprasti M.Ficino filosofiją, reikia perprasti neoplatonikų filosofijos ypatybes, kuriomis jis rėmėsi. Tikrasis neoplatonizmo įkūrėjas Plotinas suformulavo emanacijos teoriją, kurios esmė – Vienio spinduliavimas, t.y. iðsiliejimas. Tas Vienis, Plotino dar vadinamas gėriu, yra absoliuto vienybė ir pilnatvė. Tuo pasinaudoja M. Ficino teigdamas, jog “pirmesnis už visus daiktus yrs dievas, visa ko kūrėjas, kurį mes vadiname aukščiausioju gėriu.” (7) Pagal Platino samprotavimus, kiekviena būties požiūriu aukštesnė pakopa susiformuoja žemesnėje. Taip vienybė ir perteklius senka, o galiausiai materiali būtis virsta fiziniu pasauliu. Tokia yra neoplatoniškosios emanacijos esmė, kurios atspindžiai regimi renesansiškoje M.Ficino filosofijoje. Pagal M. Ficino, pasaulis kuriamas ir valdomas meilės. “Iš tiesų didis yra tas, kieno valdžiai paklūsta visi žmonės ir visi dievai. Žmonių ir dievų protai yra pavergti Meilės.” (8) Kūrimas pats savaime nėra naudingas dievui, nes kūrimas (emanacija) dievui reiškia savęs naikinimą, menkinimą, ne jis išsilieja pasaulyje. Tačiau naikinant save galimas išsigelbėjimas, nes meilė kaip atsiminimas išsiskleidusį dievą surenka atgal, t.y. eksplikacijos žingsnis, veiksmas yra lydimas komplikacijos (susiejimo sugrąžinimo atgal). Materiją Plotinas vadina ne-esybe. Pati savaime ji yra beformė, netvarkinga ir bjauri. Ji labiausiai nutolusi nuo Vienio šviesos. “Tamsiosios materijos” sampratą Plotino filosofijoje. M. Ficino savojoje pakeičia “angeliškuoju protu”, kuris prieš atsigręždamas iš meilės į dievą, buvo beformė, netvarkinga materija. Pasinaudodamas neoplatoniškąja sąvoka bei visa teorija, M. Ficino emanaciją aiškina taip: iš pradžių angeliškasis protas neturėjo formos ir egzistavo kaip grynas chaosas. Pirmasis šios beformės materijos “atsigręžimas į dievą yra meilės gimimas, spindulio įsiskverbimas yra meilės maitinimas, iš to kylanti liepsna vadinama meilės augimu. Atsidavimas dievui yra meilės polėkis, pavidalo susidarymas – meilės tobulybė, o visų formų ie idėjų visuma (9) – kosmosas, t.y. ornamentas. ( Kosmosą M. Ficino verčia kaip ornamentą) Vadinasi, dievas sukuria pasaulio dvasią iš meilės per prieš tai sururtą pasaulio protą. Pasaulis buvo kuriamas iš chaoso; ir chaosas paverstas ornamentu meilės dėka. Be meilės pasaulis neatsirastų. Pasak M. Ficino, meilė atsirado ið karto po chaoso ir buvo pirmesnė už pasaulį, dievus. Ji išmintinga ir savaime tobula, nes pati iš savęs ir sau teikia tobulumą bei išmintį angeliškajam protui. Meilė išjudina iš sąstingio: “šio pasaulio materija iš įgimtos meilės linksta į sielą ir atsiduoda meilei, iš pradžių būdama beformis nesutvarkytų formų chaosas. Meilė įgalino ją perimti iš sielos visų savo formų, kurias matome šiame pasaulyje, ornamentą, ir materija iš chaoso tapo pasauliu.” (10) Visa yra iš meilės per meilę meilėje. Meilė yra formuojanti ir aktyvuojanti galia M. Ficino neoplatonizme. M. Ficino savo komentaruose “Apie Meilę, arba apie Platono “Puotą” aiškindamas Platono dialogą vietoje dviejų Erotų, įvardina jau tris. “Puotoje” sakoma, jog Erotai yra du, kadangi yra dvi Afroditės. Platonizme egzistuooja dangiškoji ir žemiškoji Afroditės, todėl atitinkamai egzistuoja dangiškasis ir žemiškasis Erotai. “Gražus ir pagarbos vertas ne kiekvienas Erotas, bet tiktai tas, kurs skatina gražiai mylėti” (11), t.y. dangiškasis. M. Ficino dievas savo meilės jėga kuria kosmosą, įformina chaosą, kuris renesansiškame neoplatonizme jau esti trijų rūšių: kūniškasis, dvasios ir proto. Vadinasi, egzistuoja taip pat ir kūniškasis, dvasios ir proto kosmosai. Dievas yra virš jų. Jis siunčia savo meilę į chaosą, o chaosas savo ruožtu spinduliuoja meile dievui. Chaosas meilės dėka virtęs kosmosu, t.y. ornamentu, yra grožis, į kurį meilė kaip formuojanti galia traukė angeliškąjį protą ir pavertė jį per save (per meilę) gražų. “Tokia yra meilės prigimtis: ji traukia į grožį ir sujungia grožį su bjaurumu.” (12) Meilę M. Ficino suvokia per grožio troškimą, o grožis – tai harmonija. Kadangi yra trejopo pobūdžio – sielų, kūnų ir garsų – tai ir meilė, kuri gėrisi grožiu, patiria džiaugsmą atitinkamomis juslėmis, būtent protu, rega ir klausa. Kiti pojūčiai nesuteikia dalykų, kurie yra vertingi meilei; jie nėra nuosaikūs ir kuklūs, kas svarbu meolei, o vien troškimą, kuris turi būti vadinamas gaðlumu ir meilei netinkamas bei jos vardu nevadinamas. Kadangi vien meilė veda į grožį, vadinasi, tos juslės, kuriomis meilė nesinaudoja veda į pasileidimą, t.y. iškrypimą, kuris yra meilės priešingybė. Pagal M. Ficino išeitų, jog “kūniško susijungimo troškimas ir meilė ne tik nėra tas pat, bet tai aiškiai priešingi jausmai.” (13) Aistra prieðinga groþiui, tuo būdu ji prieštarauja meilei. M. Ficino traktato “Apie Meilę, arba apie Platono “Puotą” pirmoje kalboje komentuoja Platono “Puotoje” išdėstytą Fedro kalbą: “Erotas yra vyriausias dievų tarpe, labiausiai gerbtinas ir galingiausias teikdamas žmonėms narsumą bei vesdamas juos į laimę gyvenime ir po mirties.” (14) M. Ficino pastebi, kad senovės teologai dievą vadino Meile. Reikia paminėti, jos ir krikščionių dievas yra vadinamas Meilės dievu. Todėl pasidaro aiškus M. Ficino meilės ir aistros priešpriešinimas. “Meilė yra didis ir nuostabus dievas, be to,taurus ir labai naudingas; mes pripažįstame tokį meilės poveikį, nes esame patenkinti jos tikslu, kuris yra grožis.” (15) Meilė yra galinga ir teikianti stiprybės, bet tik ten, kur yra grožis. “Platono “Puotos” komentaruose, atsiribodamas nuo Viduramžių estetikai būdingo visa apimančio grožio traktavimo, kuriame išnyksta meno pasaulis, Ficino plėtoja neoplatonizmui būdingą požiūrį į grožį kaip bekūnį pradą” (16), nes ten, kur nėra grožio, nėrs ir meilės, o tuomet nėra pasaulį užvedančios ir formuojančios kosminės galios. “Kiekvieną kosmosą įsteigia meilė – kūniška, dvasinė ar proto (aukščiausioji meilė tiesai)” (17), meilė – intelektuali jėga, kuri kosmosą suformuoja iš chaoso, įkūnidama grožį ir darną. O pati harmonija irgi formuojasi tik veikiant entuziastingai meilės galiai. Kadangi viskas emanuoja ið dievo dėl veikiančios meilės jėgos, toji emanacija yra laisvas, bet kartu būtinas veiksmas, nes be meilės nebūtų ir dievo, vadinasi, nebūtų nieko, nes tik per meilę iš dievo viskas atsiranda. Taip kaip neoplatoniškoje emanacijos teorijoje Vienis eksplikuojasi (išsilieja) žemesnėse pakopose, taip ir M. Ficino filosofijoje “dievas maloningai valdo angelus, angelai akrtu su dievu valdo sielas, o sielos kartu su jais iš įgimtos meilės valdo kūnus; tai aiðkiai rodo aukštesniųjų meilę žemesniesiems” (18), t.y. aukštesnieji, kurie yra priežastis žemesniųjų savo kūrinių, trykšta meile jiems, o kūriniai myli savo priežastis, kurios yra juos formuojantys pradai. M. Ficino filosofinėje sistemoje aiškiai matyti meilės hierarchinis perdavimas, būtent priežasčių kūriniams meilė yra didesnė nei šių priežastims, nes aukštesniesiems žemesnieji yra jų dalis. Todėl jie mylėdami save, negali nemylėti kurios nors savo dalies. M. Ficino padaro išvadą, jog meilė yra visuose daiktuose ir visuose santykiuose. “Dieviškoji ar angeliškoji, dvasinė ar gyvuliškoji, arba prigimtinė, meilė yra ne kas kita, kaip tam tikra suartinanti ir jungianti galia, kuri skatina aukštesniuosius rūpintis žemesniaisiais, lygius bendrauti, o žemesniuosius skatina tapti tauresniais.” (19) Vadinasi, meilė atlieka tiek eksplikacinį, tiek komplikacinį vaidmenį, t.y. iš meilės dievas išsiskleidžia ir meilė sutraukiadaiktus į santykius taip pat, kaip neoplatonizme Vienis “išspinduliuoja” ir vėl susirenka į save kaip Vienį. M. Ficino komentuodamas Platono “Puotą”, pasinaudoja ten išsakyta Eriksimacho nuomone tam, kad įrodytų, kokiu būdu meilė yra visa ko kūrėja ir saugotoja. Eriksimachas: Erotas “gyvena ne tiktai žmonių sielose bei jų palinkime į gržius jaunuolius, bet ir daugely kitų jų siekimų ir dalykų, tikslų, ir visų gyvių kūnuose bei augaluose ir geriau sakant, visame, kas tik yra pasauly .” (20) Vadinasi, kaip jau buvo minėta anksčiau, meilė yra visame kame. Prie šio teiginio pridėjus dar neoplatoniškąjį motyvą, jog diekiškoji valia siekia išplėsti aukščiausią tobulybę ir už savęs; iš meilės šiam išplitimui sukurti visi daiktai. O kadangi “šitas išplitimo instinktas, įkvėptas aukščiausio kūrėjo yra būdingas viskam” (21), tai išeina, jog visa ko priežastis ir sargas yra meilė. “Jei meilė kuria viską, tai, žinoma, viską ir išsaugo, juk į tas pačias pareigas įeina ir kurti, ir išsaugoti.” (22) Logiška. Jei tai, kas sukurta nėra išsaugoma, tai, vadinasi, kūrinys nėra vertingas, bet dievo iš meilės, t.y. meilėje iš meilės ir per meilę sukurtas kūrinys savaime yra vertingas (jei nebūtų vertingas, tai rodytų dievo netobulumą, o dievas yra aukščiausias tobulumas), todėl ir išsaugomas. M. Ficino traktate “Apie Meilę, arba apie Platono “Puotą” komentuodamas Platono dialogą aiškina, kad meilė yra visų menų mokytoja. Jis pasinaudoja jau anksčiau savo padarytąja išvada, kad meilė yra visame kame. M. Ficino priduria prie jos samprotavimą, jog visa, kas yra kuriama. Mąstoma daroma ir t.t., visa tai gimsta ið meilės ir į ją sueina. (“Tikras kiekvieno meno meistras neieško nieko kita kaip tik meilės.” (23)) Naudodamasis Platono dviejų – dangiškojo ir žemiškojo – Erotų samprata, Renesanso neoplatonikas M. Ficino teigia, kad meilė yra vienintelė galia, kuri nurodo menams ar jie geri, ar ne. O kadangi net ir medicina buvo laikoma menu, tai Eriksimacho (Platono “Puota”) kalboje išdėstytas pavyzdys atsiduria ir M. Ficino veikale: “ čia matome tas dvi meilės rūšis - dangiškąją ir žemiškąją; nuosaikiame kūne glūdi nuosaiki meilė nuosaikiems, o ne nuosaikiame – nenuosaiki meilė nenuosaikiems dalykams; pirmąją dera palaikyti, antrajai jokiu būdu negalima pritarti.” (24) Gydytojai meilės vedami gali ugdyti meilę nuosaikiems ir kukliems dalykams. Jie turi atlikti savotiðkas taikytojo funkcijas tarp materialių ir dvasinių pradų. (“Reikia mokėti priešingiausius kūno pradus padaryti draugingus ir priversti juos vienas antrą pamilti.” (25))Nuosaikumas vienos dalies kitai pasiekiamas tiktai per meilę. Kaip sakoma “Puotoje”: “Niekas savaime nėra nei gražu, nei bjauru, bet gražu, jei daroma gražiai, ir bjauru – jei bjauriai.” (26) Vadinasi, meilė pati savaime yra harmoniją teikianti galia, o graži ji tada kai veda į gražius dalykus. Tuo būdu tik nuosaikios meilės sukurtas dalykas yra gražus. M. Ficino filosofijoje meilė yra tas arbitras, kuris suteikia, suformuluoja kriterijus. Taigi meilė, būdama kuklumo ir nuosaikumo teikėja, yra menų mokytoja ta prasme, kad veda menus į grožį, juk “meilė grožio vaisius laiko jo tikslu.” (27) Meilė, pagal M. Ficino, yra visur esanti, visa ką kurianti ir išsauganti bei tuo pačiu metu dar ir mokanti. “Meilė yra amžinas pasaulio mazgas ir saitas, nepajudinama jo dalių atspara ir tvirtas viso mechanizmo pamatas.” (28) Kadangi visas pasaulis yra persmelktas meilės, tai ir visos jos dalys yra tarpusavyje susijusios meilės ryšiais. Negali būti neapykantos tarp dalių todėl, kad kiekviena iš jų trokšdama gėrio sau, naturaliai sunkiai sugeba išvengi pakenkimo kitai, bet jei galėtų siekti sau gėrio be žalos kitai, tai taip ir elgtųsi. Išeina, jog neapykanta nėra meilės priešingybė, nes yra tiesiog dalis meilės sau. Taigi meilė yra tokia galinga ir vienijanti jėga, kuri neleidžia atsirasti piktims jausmams ir tuo būdu užtikrina harmoniją ir taiką. Penktojoje kalboje “Apie tai, kad meilė yra laimingiausia, nes ji gera ir graži” M. Ficino aiškina skirtumą tarp gėrio ir grožio, įvesdamas kokybinio tobulumo kriterijų. Gėris ir grožis vienas nuo kito skiriasi tuo, kad vieno tobulumas yra vidinis, o kito išorinis. Gėris – vidinis tobulumas, grožis – išorinis tobulumas. M. Ficino pasiremia laimės samprata. Laimingas tas, kuris yra tobulas, o tobulas tas, kuriam nieko netrūksta visomis prasmėmis. Tobulume susilieja gėris ir grožis. Pasak M. Ficino, išorinis tobulumas yra determinuotas gėrio, t.y. vidinės tobulybės. “Grožį laikome gėrio žiedu, kuriuo tarsi kokiu jauku viduje slypintis gėris vilioja tai, kas yra aplinkui. Kadangi mūsų protinis pažinimas pirmiausia remiasi pojūčiais, tai niekada nesuvoktume ir netrokštume gėrio, slypinčio daiktų viduje, jeigu mums neparodytų kelio į jį išorinio grožio požymiai.” (29) Kadangi meilė yra tik ten, kur yra grožis, o grožis yra kilęs iš gėrio ir į jį iš meilės veda, tai išeina, jog meilė yra tobula, nes joje susilieja tiek išorinis tobulumas (grožis), tiek vidinis tobulumas (gėris). Vadinasi, meilė yra aukščiausias ir tobuliausias iš tobulumų, todėl ji yra ir pati laimingiausia. M. Ficino klasifikuoja juslinius potyrius. Vienos juslės – lyta, skonis ir uoslė – priklauso kūnui, materijai, kitos trys – protas, rega ir klausa – dvasiai. Dvasiai adresuotos juslės yra svetimos materijai ir labiau dera su siela nei su kūnu. Lyta, skonis ir uoslė teikia pasitenkinimą kūnui, todėl siela ieško jų ne dėl jų pačių, o tam, kad suteiktų džiaugsmą kūnui, nes myli savo materialųjį pavidalą. M. Ficino teigia, jog dalykai iš tiesų mylimi yra tada, kai jie mylimi dėl jų pačių, o kai jie reikalingi tik dėl jų poveikio, tai tikros meilės nėra. Kadangi grožis pažįstamas tik per dvasiai būdingas jusles, tai ir meilė yra pajuntama ir veikia tik per jąsiąs. Kūniškosios sielos galios neveda į grožį, nenusipelno ir meilės. Vadinasi, meilė atsiranda tik dėl dvasios polėkio. “Grožis, - rašo M. Ficino, - yra labai tolimas kūniškumui, ne tik tas grožis, kuris skleidžiasi dvasios dorybėse, tačiau ir tas, kuris slypi daiktuose ir garsuose, kūniškas negali būti. Nors mes ir sakome, kad daiktai yra dailūs, tačiau jų dailumas nesusijęs su jų materialumu.” (30) Tai M. Ficino aiškina grožio prigimtimi, kuri yra tapati gėrio, formos bei garsų prigimčiai. O šie yra nematerialūs. Sugretindamas grožį su meilės jausmu, filosofas teigia, jog meilė neieško “kokių nors natūralių kūno savybių, bet vien grožio. Vadinasi, jis negali būti kūniškas.” (31) Meilė, reikšdamasi per grožį, šliejasi prie to, kas nekūniška, “o pats grožis veikiau yra tam tikras dvasinio daikto atspindys, bet ne kūniška išvaizda.” (32) Žmogus M. Ficino filosofijoje yra ir kūrinys, ir kūrėjas. Kaip kūrinys jis myli dangiškąjį grožį, o kaip kūrėjas, jis myli savo sukurtus daiktus, myli pasaulį ir jį apmąsto. Apmąstyti pasaulį reiškia jį pakeisti. Taigi žmogus vedamas begalinės kūrinio ir kūrėjo meilės ima tobulinti nuodėmingąjį pasaulį, o to įrankis – magija. Visa magijos jėga slypi meilėje. Meilėje žmogus siejasi su visomis kosmoso charakteristikomis. Meilė yra magijos pradžia. Žmoguje esti dangiškoji ir fizinė meilė, dangiškoji meilė išsilaisvina iš sąsajų su kūniškumu ir virsta heroišku entuziazmu. Toji dangiška meilė jungia savyje atmintį ir heroišką entuziazmą ir tokiu būdu veda žmogų į išsilaisvinimą. Kadangi pamilti reiškia tapti, tai žmogus, pamilęs dievą, ir pats yra dievas, bet savo dieviškumą pamiršęs dievas, todėl reikalinga tam tikra meilės forma, kuri padėtų pamirštąjį dieviškumą atsiminti. Išsivaduoti lygu atiminti, jog esi dievas. M. Ficino savo veikaluose aukština žmogaus asmenybės vertę, jos dievišką prigimtį. ”Nemirtinga žmogaus siela yra pasaulio vidurys ir saitas, nes ji yra grynojo kūniškumo ir grynojo dvasingumo sferas jungiantis tarpininkas, tai ji proto galia išlaisvina iš kūniškumo, vėl gali sugrįžti į savo dieviškąjį pagrindą.” (33) Žmogus – copula mundi (pasaulio mazgas), nes jungia meilės vedamas dangų ir žemę kaip menkesnis už kūrėją, bet aukštesnis žemiškus daiktus.“ Ficino išdėstytą neoplatoniškąją meilės koncepciją reikia suvokti ne tik kaip išorinę pasaulį kuriančią jėgą, bet kaip vidinį kosmosą - mikrokosmosą – formuojančią galią.” (34) Meilė yra aukščiausias dievas, vidinį ir išorinį pasaulį formuojanti ir aktualizuojanti jėga, kuri suponuoja gėrio bei grožio kriterijus, per juos reiškiasi ir yra laimingo, pilnaverčio, doro gyvenimo pagrindas. Apibenbrinant M. Ficino trakrate “Apie Meilę, arba apie Platono “Puotą” išdėstytą neoplatoniškąją meilės sampratą, galima pasitelkti paties filosofo žodžius: meilė – tai toks dievas, kurio kaip esančio kiekvienoje vietoje ir visuose daiktuose, turime bijoti kaip galingo valdovo, iš kurio valdžios nepajėgiame ištrūkti, ir kaip išmintingiausio teisėjo, nuo kurio negalime paslėpti savo minčių. Be to, jam, kuris moko visų menų, sekti tarsi mokytoju; jo, kaip visa ko kūrėjo, dėka esame gyvenime, jo kaip saugotojo, dėka išliekame amžiams, jo, kaip teisėjo, dėka esame valdomi, jo, kaip mokytojo, dėka išmokstame gerai ir laimingai gyventi.” (35) LITERARŪRA: 1. Filosofijos istorijos chrestomatija, Renesansas, I t.,- V., 1984m.; 2. Andrijauskas, A., Grožis ir menas,- V., 1996.; 3. Filosofijos atlasas,- V., 1999m.; 4. Mažeikis, G., Renesanso simbolinis mąstymas,- Š., 1998m.; 5. Mažeikis, G., Renesanso meilės filosofija,- V., Naujoji Romuva, Nr.7/9, 1996m., Nr.3/4, 1997m.; 6. Platonas, Dialogai, -V., 1968m. IŠNAŠOS: 1. Mažeikis, G., Renesanso meilės filosofija, -V., Naujoji Romuva, Nr.7/9, 1996m., psl.62; 2. Ten pat; 3. Ten pat; 4. Ten pat, psl 63; 5. Ten pat; 6. Ten pat, psl 66; 7. Filosofijos istorijos chrestomatija, Renesansas, I t., - V., 1984m, psl 71; 8. Ten pat, psl 70; 9. Ten pat, psl 72; 10. Ten pat; 11. Platonas, Dialogai, -V., 1968m., psl 18; 12. Filosofijos istorijos chrestomatija, Renesansas, I t., - V., 1984m., psl 72; 13. Ten pat, psl 74; 14. Platonas, Dialogai, - V., 1968m., psl 17; 15. Filosofijos istorijos chrestomatija, Renesansas, I t., - V., 1984m., psl 75; 16. Andrijauskas, A., Grožis ir menas, - V., 1996m., psl 387-388; 17. Mažeikis, G., Renesanso meilės filosofija, - V., Naujoji Romuva, Nr.7/9, 1996m., psl 67; 18. Filosofijos istorijos chrestomatija, Renesansas, I t., - V., 1984m., psl 76; 19. Ten pat; 20. Platonas, Dialogai, - V., 1968m., psl 25; 21. Filosofijos istorijos chrestomatija, Renesansas, I t., - V., 1984m., psl 77; 22. Ten pat; 23. Ten pat, 78; 24. Ten pat; 25. Platonas, Dialogai, - V., 1968m., psl 26; 26. Ten pat, psl 22; 27. Filosofijos istorijos chrestomatija, Renesansas, I t., - V., 1984m., psl 74; 28. Ten pat, psl 79; 29. Ten pat, psl 81; 30. Andrijauskas, A., Grožis ir menas, - V., 1996m., psl 388; 31. Filosofijos istorijos chrestomatija, Renesansas, I t., - V., 1984m., psl 85; 32. Ten pat, psl 84; 33. Filosofijos atlasas, - V., 1999m., psl 99; 34. Mažeikis, G., Renesanso meilės filosofija, - V., Naujoji Romuva, Nr.3/4, 1997m., psl 73; 35. Filosofijos istorijos chrestomatija, Renesansas, I t., - V., 1984m., psl 80.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!