Antikos filosofijos įtaka renesanso idėjoms

ANTIKOS FILOSOFIJOS ĮTAKA RENESANSO IDĖJOMS.
Įrodyti, kad Antikos filosofija įtakojo Renesanso humanistines pažiūras.
1) Aptarti humanistinių pažiūrų formavimosi prielaidas Renesanso laikotarpiu.
2) Aptarti pagrindinius humanizmo bruožus.
3) Atskleisti Antikos filosofijos įtaką žymesniems Renesanso mąstytojams.
Renesansas (prancūziškai „atgimimas“) yra pereinamasis laikotarpis, kai yranti viduramžių tradicija susiliečia su besiformuojančiais naujaisiais laikais. Renesansas yra filosofinis, literatūrinis ir meninis judėjimas, atsiradęs XV a. Italijoje, o XVI a. jis paplito likusioje Europos dalyje. Renesanso epochai būdingas savo originalumo suvokimas, palyginus su ankstesniais amžiais, bei Europos civilizacijos noras grįžti prie antikinių – graikiškų ir romėniškų – ištakų. Be to, Renesansas iškyla, kaip humanizmas – naujos žmogaus koncepcijos įtvirtinimas.
Naujas filosofinio apmąstymo būdas turi būti suprantamas kultūros istorijos perversmų fone, leidžiančiame Renesansą vadinti ir išradimų bei atradimų laikotarpiu. Navigacinės technikos patobulinimas (kompasas, astroliabija, karavelė, portulanas ir t. t.) įgalino didžiuosius geografinius atradimus (Kristupo Kolumbo, Vasco da Gama ir Fernando Magelano), kurių padarinys buvo europiečių ekspansija, sykiu geresnis svetimų kraštų bei pasaulio pažinimas. Pažangą padarė mokslas: Mikalojus Kopernikas pagrindė heliocentrinį pasaulėvaizdį, žinių sklaidą paskatino Johano Gutenbergo išrastas knygų spausdinimas, atrastas perspektyvos dėsnį tapyboje ir t. t. Prekyba bei pinigais pagrįsto ūkio plėtotė sukėlė visuomenės permainas; jas skatino ir karo technikos raida, dėl kurios riterių luomas prarado reikšmę. Smuko ir bažnyčios autoritetas. Uždarame viduramžių pasaulyje, užsisklendusiame savo hierarchinėje luomų struktūroje bei bažnyčios viešpatavime, pradėjo rastis nauja, dinamiška visuomenė.
Naujai visuomenei prireikė ir naujo mąstymo, naujos dvasios, naujos pasaulėžiūros. Juo tapo humanizmas (lotyniškai „humanistas“ - „žmogiškumas“). Šį terminą naudojo dar I a. pr. Kr. žymus romėnų oratorius Ciceronas (106-43 m. pr. Kr.). Jam „humanistas“ buvo žmogaus auklėjimas ir švietimas, kuris skatina žmogaus tobulėjimą. Pagrindinis vaidmuo buvo skiriamas gramatikai, retorikai, poezijai, istorijai, etikai. Šios disciplinos ir Renesanso laikais buvo pagrindinės „studia humanitatis“ (humanitarinės disciplinos) komplekse. Poetas, garsiosios „Dieviškosios komedijos“ autorius, Frančeskas Petrarka (1304-1374) ir inicijavo humanizmo sąjūdį. Humanistai nusigręžė nuo sustabarėjusios viduramžių tradicijos, kritikuodami viduramžių mąstymą kaip užsisklendimą...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!