Antikinės filosofijos įtaka Renesanso epochos idėjoms

Renesansu įprasta vadinti tą kultūros ir meno suklestėjimo epochą, kuri Europoje buvo orientuota į Antiką. Renesanso terminas reiškia Antikos kultūros atgimimą (it. Rinacimento, pranc. Renaissance – atgimimas). Šia prasme jį vartoti pradėjo italų dailininkas Džordžas Vazaris (1511 – 1574) savo veikale „Žymiųjų italų architektų, tapytojų ir skulptorių biografijos“ (1550 m.).
Pagal tradicinį visuomenės istorijos skirstymą į tris laikotarpius (senovė, viduramžiai, naujieji amžiai) Renesanso, arba Atgimimo, epocha priklauso dar Viduramžiams kaip jų vėlyvasis arba pereinamasis iš Viduramžių į naujuosius amžius periodas, kuris Europoje truko daugiau kaip 300 metų – nuo XIII a. pabaigos iki XVII a. vidurio.
Klasikinis Europos Renesanso židinys buvo Italija. Jis susiformavo neigiant Viduramžiškos kultūros, dogmatinio mąstymo principus ir iškeliant Antikos kultūrą, mokslą, meną, skelbiant minties ir kūrybos laisvę. Atsigręžus į Antiką, atsivėrė tarsi naujas pasaulis, kurio centre buvo pastatytas valingas ir drąsus, laisvas ir pasitikintis savo jėgomis žmogus.
Esminis Renesanso epochos bruožas buvo humanizmas – ir kaip visuomeninis sąjūdis, ir kaip doktrina, kurios idėjinis pagrindas – žmogaus pripažinimas aukščiausia vertybe, asmenybės autonomiškumo, laisvos valios deklaravimas. Tai paženklino ir filosofines, ir religines, ir socialines, ir politines, ir etines, ir estetines to meto humanizmo koncepcijas. Jų kūrėjai buvo tikrai universalios didelės erudicijos, aistringos prigimties asmenybės, kuriose derinosi ir filosofo, ir poeto, ir publicisto, ir istoriko, ir politiko talentas. Didelė jų raštų dalis – tai neapibrėžiamo žanro kūriniai. Buvo rašomi publicistiniai traktatai įvairiais klausimais, straipsniai, etiudai, apybraižos, retoriniai pamokslai, dialogai ir šiaip filosofiniai apmąstymai. Renesanso laikais gimė esė bei kitų literatūros žanrų užuomazgos. Ir, žinoma, didieji rašytojai, menininkai, mokslininkai, politikai, kurie pagarsėjo ir kaip žymūs filosofai – Dantė, Erazmas Roterdamietis, M. de Monteris, M. Liuteris, N. Makiavelis, T. Moras ir kiti. Siekdamas įveikti scholastinę Viduramžių metafiziką, sakralinę ontologiją, Renesanso genijus savo meto dvasinę išmintį pavertė estetine kūryba, retorika, himnu žmogui, jo sekuliarizuotai būčiai. Viduramžiškas dvasingumas ir asketizmas užleido vietą renesansiškam prakticizmui ir heroizmui,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!