Kita vertus, yra didelis skirtumas tarp XIII šimtmetyje vyravusios Aristotelio recepcijos, kuri sąlygojo klasikinės scholastikos suklestėjimą, ir naujai kylančio susidomėjimo antikine literatūra, susidomėjimo, nuo kurio prasideda XV šimtmečio humanizmas. Nors Alberto ir Tomo kūryba buvo naujybės, bet jie patys nesijautė naujo laikmečio pranašais ir į savo darbą nežiūrėjo kaip į ligtolinio pasaulėvaizdžio laužymą; jie buvo veikiau įsitikinę, kad suteikia tam pasaulėvaizdžiui tvirtą galutinį pamatą. Čia, kaip ir tuo pat metu Islame, aristotelizmas buvo įrankis, skirtas tam, kad dogmatinę filosofiją galima būtą sujungti į išsamią pasaulio vaizdą, apimantį ir profaniškus mokslus. Tomas baigia tai, ką pradėjo prieš jį buvę šimtmečiai, ir čia jis įžvelgia savo vertę. Tai yra visos krikščioniškos viduramžių filosofijos simbolis ir teorinis tikėjime ir institucijose įsitvirtinusios pasaulio bei visuomenės tvarkos pagrindimas. Tuo tarpu „humanistai" jaučiasi esą pranašai, atstovaujantys laikmetį, kuris atneša esminę naujybę, „atgimimą", radikalią „reformaciją" ir nutraukia ryšius su senove. Čia jau siekiama ne išlaikyti, pagrįsti, suvienyti, sisteminti duotą medžiagą, bet kurti nauja, kritikuoti ir kovoti su seniena, ieškoti duomenų ir juos interpretuoti.
Siekiama ne išlaikyti, pagrįsti, suvienyti, sisteminti duotą medžiagą, bet kurti nauja, kritikuoti ir kovoti su seniena, ieškoti duomenų ir juos interpretuoti. Anuo metu vyravo sisteminė vienybė, o dabar išsiskiria įvairios kryptys, pabrėžiančios savo ypatingumą, iškeliančios pačią mąstytojo asmenybę.
Suprantama, iš pradžių čia mes matome iš senovės žinomas kryptis ir priešpriešas. Florencijoje, globojant Kozimo'ui Medici'ui, 1440 metais įsteigiama platoniškoji Akademija. Jos žymiausias mąstytojas buvo jau minėtas MARSIGLIO FICINO (Marsilijo Fičino 1433-1499), Platono rašt~ vertėjas, neoplatonikas. Tam pačiam būreliui priklausė PICO DELLA MIRANDOLA (1463-1494) ir jo bendravardis sūnėnas. Naują formą įgavo ir aristotelizmas. Daugiausia buvo neigiama Bažnyčios aprobuota tomistinė Aristotelio samprata, aristotelizmas tampa iš dalies averoistinis, tačiau ir į tokį aristotelizmą žiūrima kritiškai, grįžtant prie antikos komentatoriaus Aleksandro Afrodisijiečio. Šios krypties galva buvo PIETRO POMPONAZZI (Petrus Pomponatius, Pjetro Pomponaci, dėstęs Bolonijoje, 1462-1525). Traktate „Apie sielos nemirtingumą" jis kelia...
Šį darbą sudaro 3382 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!