Rankų koordinacijos plaukiant krauliu ypatumai

 KOORDINACIJA, ĮŽANGA 1. Koordinacijos charakteristika ir sąvokos KOORDINACIJA - tikslus suderintas veikimas, organizmo organų ir sistemų veiklos darna, gebėjimas derinti judesius arba veiksmus, juos greitai ir gerai išmokti. JUDESIŲ KOORDINACIJA - gebėjimas derinti įvairių kūno dalių judesius atliekant technikos elemen­tus, veiksmus, jų derinius arba perdirbti išmoktas judesių formas ir persiorientuoti iš vienos veiklos į kitą priklausomai nuo išorės sąlygų (Stonkus, 1996; Enoka, 1998). pateikti koordinaciją sąlygojantys veiksniai, kurių pagrindu lengviau ugdyti naujus įgūdžius. Sportininko koordinacinių gebėjimų struktū­roje pirmiausia reikia išskirti jo paties judesių suvokimą ir analizę, paties sportininko kūno judesių dinamines, erdvės ir laiko charak­teristikas, organizmo organų ir sistemų veiklos darną. Sportininkas turi visais jutimo organais įvertinti savo judesių tikslingumą, kad prireikus galėtų juos koreguoti ir keisti. Vadinamo raumenų pojučio reikšmė valdant judesius sporte žinoma jau seniai. Judesius koreguoja signalai, plintantys iš skirtingų proprioreceptorių (proprio­receptoriai - receptoriai, priimantys dirginimą iš griaučių raumenų, sausgyslių ir sąnarių ir paverčiantys juos nerviniu impulsu). Judesių tikslumą reikia diferencijuoti pagal erdvės, jėgos, laiko dydžius, kartais netgi pagal vieną dydį. Lytėjimo, regėjimo ir klausos pojūčiai koreguoja judesius, teikia informaciją apie judesių ekono­miškumą, tikslumą erdvės ir laiko atžvilgiu, apie panaudotą jėgą. Šitaip formuojama sportininko galūnių koordinacijos sistema. Treniruojantis, daugelį kartų kartojant judesį, tobulinama spor­tininko judesio technika. Todėl sportininkus reikia išmokyti reguliuoti judesius laiko, erdvės atžvilgiu, ugdyti sensorinį jutimą. Sensorinės sistemos yra organizmo funkcinės sistemos, priimančios ir analizuojančios aplinkos dirgiklius bei paties organizmo pokyčius. Sensorinė sistema susideda iš trijų grandžių: periferinės, arba recepcinės, laidinės ir centrinės. Recepcinė grandis - tai specializuoti dariniai (receptoriai), iš kurių prasideda jungiamieji nervai, laidinė - neuronų ataugos, 0 centrinė - atitinkami smegenų kamieno branduoliai ir galvos smegenų žievės laukeliai. Yra judėjimo, regėjimo, klausos, pusiausvyros, skausmo, lytėjimo analizatoriai. Sensomotoriniai mokėjimai yra gebėjimas greitai, išradingai ir ekonomiškai veikti įvairiomis sportinės veiklos, žaidimo situacijomis. SENSOMOTORINĖ KOORDINACIJA yra sensomotorinis mokėjimų komponentas ­glaudžiausia suvokimo ir veiksmų sąsaja, pasireiš­kianti visos veiklos valdymo ir kontrolės veiksmin­gumu (Enoka, 1998). Atliekant bet kokią motorinę (viso kūno ar jo dalių judesius) veiklą, pirmiausia turi vykti tarp­raumeninė ir vidaus raumenų funkcijos koordi­nacija. RAUMENS KOORDINACIJA - tai vieno raumens motorinįų vienetų darni sąveika (Enoka, 1998). Tarpraumeninė koordinacija reiškiasi raumenų arba jų grupių, dalyvaujančių judesyje, veiklos derinimu centrinėje nervų sistemoje ir lemia raumenų susitraukimo jėgą, sporto techniką, darbo ekonomiš­kumą (Hedmann, 1980). Koordinacinių gebė­jimų lygis priklauso nuo motorinės Gudėjimo) at­minties, t. y. nuo centrinės nervų sistemos savybės įsiminti judesius ir juos atlikti būtinu laiku (Bern­štein, 1966). Todėl sporti­ninkai, kurie specializuojasi, sudėtingos koordinacijos, dvikovos sporto šakose, žaidimuose, turi turėti didelę motorinės atminties įgūdžių sankaupą ir tuo pasinaudoti sudėtingomis pratybų ir varžybų situacijomis. Sportininkas turi nuolatos mokytis kuo daugiau naujų judesių, remdamasis jau anksčiau įvaldytais judesiais. Šitaip sportininkas ne tik lengviau ir greičiau įvaldo naujus judesius, bet geba geriau reaguoti į greit kintančias varžybų situacijas. Pvz., futboli­ninkas per rungtynes turi tuojau pat persiorientuoti susidarius naujoms žaidimo situacijoms, imtynininkas nedelsdamas veiksmingu savigynos judesiu privalo atsakyti i varžovo ataką ir kuo greičiau pats kontratakuoti, bėgikas turi gebėti keisti greitį, keičiantis bėgimo taktikai, slidininkas turi greitai reaguoti į kintančias sniego dangas ar trasos sąlygas. Sportininko gebėjimas iš anksto numatyti vyksmo vietą ir laiką vadinamas erdvės ir laiko anticipacija. ANTICIPACIJA - išankstinis veiksmų ir įvykių suvokimas, numatymas, užbė­gimas jiems už akių, labiausiai tikėtinų situacijų raidos numatymas žaidžiant sportinius žaidimus, lenktyniaujant arba varžantis dvikovos sporto šakų varžybose, tai būsimos sportinės veiklos rezultatų sąmoningas numatymas (Enoka, 1998). S. Stonkus ir kt. (1998), vertindami žaidimo situacijų anticipaciją, teigia, kad: Anticipacija turi būti nuosekli. Sudėtingomis, nuolat kintančiomis žaidimo situacijomis kiekvienas žaidėjas turi numatyti tuo pačiu metu savo ir kitų žaidėjų veiksmus. Pavienės veiklos prognozės neturi prasmės; Anticipacija yra alternatyvi. Numatant galimus veiksmus, veiklos variantus, būtina atsižvelgti į daugeli komandos draugų ir varžovų veiklos galimybių; Anticipacija gali būti neapibrėžta. Taip būna žaidžiant su nepažistamu varžovu; Anticipacija turi būti toleregiška. Numatant veiklos eigą, negalima tenkintis tik artimiau­siomis akcijomis. Būtina ižvalgiai numatyti ir tolesnius savo komandos bei- varžovų veiks­mus, tikslus, variantus, rezultatą; Anticipacija turi būti pastovi. Per visą rungty­nių laiką, nepaisant žaidėjų fizinės, psichinės įtampos, ji turi būti aukšto lygio. Žaidėjas pa­sirenka tikslingiausią veiklą - priima sprendi­mą priklausomai nuo to, kaip suvokia žaidimo situacijas, numato jų vyksmą ir daugiau ar mažiau alternatyvų. Sportininko judesių tikslumas ir koordinacija lavėja bei tobulėja skatinant naujus pojūčius ir veiksmus, susidarant naujoms nejprastoms judesių koordinacijoms. Todėl būtina sportininkui pateikti dar nežinomų arba buvusių pratimų su naujais neįprastais elementais. Jutimini judesio dydžio (laiko, erdvės, jėgos) suvokimą stimuliuoja pratybos, kai atliekami nauji pratimai ir jų įvairūs deriniai. Raumenų pojūtis reiškiasi kūno dalių padėties ir jų judėjimo suvokimu. Jis atsiranda atėjus jaudinimui iš sąnarių, sausgyslių ir raumenų receptorių į judėjimo analizatoriaus centrus smegenyse. Raumenų pojūtis skatina sportininko organizmą aktyviai veikti, pažinti erdvės ir laiko aplinkos santykius. Svarbiausias šių pratimų uždavinys - padėti sportininkui tinkamai suvokti judesį, išmokti ji atlikti ir ištaisyti technikos klaidas. Šiuos pratimus galima jungti į kompleksus. Svarbiausia, kad nauji pratimai skatintų sportininko raumenų pojūčių aktyvumą, naujų,. sudėtingų ir neįprastų būdų paieškas veiksmui ar pratimui atlikti. Rengiant ciklinių sporto šakų didelio meistriškumo sporti­ninkus ir ugdant jų koordinacinius gebėjimus, pagrindinė metodikos kryptis - tinkamai panau­doti kaitumo veiksnius varžybų nuotoliui įveikti, tempo, laiko ir pastangų dydžiams fiksuoti, nes sportininkas privalo ekonomiškai ir efektyviai valdyti savo judesius. Remiantis daugelio mokslininkų (Liach, 1991; Keller, Platonovas, 1993; Platonovas, Bulatova, 1995) teiginiais, galima santykinai išskirti tokius savarankiškus koordinacinius gebėjimus: pusiaus­vyros, vikrumo, judėjimo ritmo ir raumenų atpa­laidavimo, judesių koordinavimo. PUSIAUSVYRA - tai fizinė ypatybė, pasireiškianti gebėjimu išlaikyti santykinai pastovią kūno padėtį įvairiomis pozomis, atliekant įvairius judesius ar veiksmus, veikiant išorės jėgoms (Liach, 1991). Yra dinaminė ir statinė. DINAMINĖ PUSIAUSVYRA reiškiasi gebėjimu išlaikyti ir atgauti pusiausvyrą darant judesius, veiksmus bei jų derinius, taip pat veikiant įvairioms išorės jėgoms. STATINĖ PUSIAUSVYRA - tai gebėjimas nejudant išlaikyti pastoviąkūno padėti reikiamomis pozomis (Liach, 1991). Ypatingų gebėjimų išlaikyti pusiausvyrą reikia gimnastui, akrobatui, imtynininkui; sportinių slidininkui, šuolininkui nuo tramplyno ir į vande­nį. Specifinė dinaminė pusiausvyra būtina atlie­kant standartinius, tiksliai apibrėžtus judesius, kūnui judant besikeičiančiomis sąlygomis, pagal kurias reikia atlikti tikslingus judesius ir išlaikyti kūno padėtį. Galima išskirti bazinės ir specialio­sios pusiausvyros kryptis. Prie bazinės priski­riamas gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą stovint ant vienos kojos ir atliekant įvairius rankų, liemens ir laisvos kojos judesius, stovėsenos ant rankų ir galvos darant įvairius kojų ir liemens judesius, įvairūs greiti pasisukimai, pasilenkimai ir galvos sukiniai stovint ant vienos ar abiejų kojų, atliekant įvairius judesius rankomis ir liemeniu; įvairūs liemens sukiniai stovint ant vienos ir abiejų kojų, įvairūs judesiai stovint ant ribotos atremties, įvairūs judesiai užmerktomis akimis ir t.t. Specialiosios pusiausvyros kryptis susijusi su pasirinktos sporto šakos pusiausvyros reikalavi­mais. Šiuo atveju reikia keisti išorės sąlygas ­naudoti įvairius sunkius, sudaryti sąlygas, kurios verčia keisti pusiausvyrą, atlikti pratimus nuvargus ir, svarbiausi veiksniai, sąlygojantys pusiaus­vyrą, yra vestibuliarinis aparatas (žmogaus pu­siausvyros jutimo organas, kurį sudaro vidinės ausies (labirinto) prieangis ir pusratiniai kanalai), išorinių ir vidinių receptorių informacija, centrinės nervų sistemos koordinacinė funkcija. VIKRUMAS - tai fizinė ypatybė, kuri reiškiasi gebėjimu greitai ir tiksliai atlikti standartinius arba kintamus judesius, veiksmus ir jų derinius, greitai ir gerai juos išmokti, tinkamai reaguoti į greitai kintančias aplinkybes. Be to, tai gebėjimas parodyti jėgą ir greitumą atliekant labai koordi­nuotus, tikslingus veiksmus. SPECIALUS VIKRUMAS ­tai gebėjimas greitai. ir tiksliai atlikti specialius judesius, veiksmus ir jų derinius (pvz., gimnas­tikos, žaidimų), greitai išmokti naujus judesius, jungti ir derinti jau išmoktus, atlikti kartu keletą skirtingų judesių, kurti naujus judesių derinius įvairiomis aplinkybėmis (Platonovas, 1997). J. Palaima (1985) teigia, kad vikrumą, kaip fizinę ypatybę, sudaro: - Pojūčiai, suvokimai ir vaizdiniai, daugiausia ki­nesteziniai, atspindintys veiksmą sudarančiųjudesių erdvės, laiko ir jėgos dydžius, esant sudėtingiems ir dinamiškiems jų santykiams; - Lengvai atgaminti senų motorinių koordinacijų vaizdiniai; - Tiksliai diferencijuoti įtempimo ir atsipalaida­vimo pojūčiai ir vaizdiniai; - Greitas ir tikslus aplinkos, kurioje reikia veikti, daiktų, jų erdvės ir judėjimo ypatybių suvoki­mas; - Imunitetas (atsparumas) neigiami ems psichi­nės įtampos poveikiams. Tad vikrumo ugdymas glaudžiai siejasi su sportininko mokymu atlikti sporto šakai būdingus veiksmus, t. y. su techniniu rengimu. Anot D. Harre's (1994), vikrumas būtinas mo­kantis sudėtingų judesių ar veiksmų, norint greitai reaguoti į kintančias situacijas. Jis teigia, kad šios fizinės ypa tybės ypač reikia vadinamiesiems reaktyviniams judesiams atlikti, kai sportininkas turi greitai ret1eksyviai atgauti prarastą pusiaus­vyrą (paslydus, susidūrus ir pan.), prisitaikyti prie pakitusių varžybų ar pratybų sąlygų (smėlio, žolės, betoninio bėgimo takelio, minkšto, kieto, nelygaus grunto, pakitus temperatūrai slidinėjimo trasoje, pasikeitus meteorologinėms sąlygoms: pučiant vėjui, lyjant, sningant ir pan.). Svarbiausi veiksniai, sąlygojantys vikrumą, yra psichomotorinės reakcijos greitis, judesių dažnis, raumenų susitraukimo greitis, raumenų jėga, lankstumas, centrinės nervų sistemos koordina­cinė funkcija. Nervinis impulsas - jaudinimo banga, plintanti nerviniu audiniu, perduoda sig­nalus iš jautriųjų periferinių nervinių galūnių(receptorių) į centrinę nervq sistemą ir iš jos įvykdymo organus - raumenis. Nervinių impulsųveikiami atitinkami raumenys priverčiami susi­traukinėti, kai to reikia judesiui atlikti. Centrinęnervų sistemą tuo metu turi veiĮ

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!