Racionalaus sprendimų priėmimo procesas

ĮVADAS Kasdien kiekvienam iš mūsų tenka primti ne vieną sprendimą. Vienu atveju jie gali būti susiję su asmeniniu gyvenimu, kitu atveju- su darbu įmonėje.(pvz: ką šiandien apsirengti; kokį sprendimą priimti pasirašant sutartį ir kt.). Sprendimo priėmimas yra labai svarbi vadovavimo funkcija. Nuo racionalaus sprendimų priėmimo teisingumo, priklauso darbų rezultatas, vadovų autoritetas ir pasitikėjimas. Kaip ir bendravimas, racionalus sprendimų priėmimas vyksta kiekvienoje vadovavimo situacijoje. Jie priimami ir planuojant, ir organizuojant, ir valdant, ir kontroliuojant, ir, žinoma, bendraujant. Sprendimo priėmimas priklauso ne tik nuo to, kas tą sprendimą priima, bet ir nuo to, ką sprendžiame, kur sprendžiame, kada sprendžiame ir kaip. Tai parodo, kiek mums tas sprendimas svarbus, koks klimatas vyrauja organizacijoje. Sprendimo priėmimas yra labai svarbus ir atsakingas firmos veiklos momentas. Sprendimo priėmimas- veiksmų krypties konkrečiai problemai spręsti nustatymas ir geriausios alternatyvos pasirinkimas. Sprendimą priima sprendėjas - asmuo, turintis atsakomybės jausmą, nebijantis rizikuoti ir suklysti. Racionalumas- tai nuoseklus, vertybes maksimalizuojantis rinkimasis žinomose ribose (Denhardt, R.B., 2001, p.120). Darbo tikslas ir uždaviniai: išanalizuoti racionalųjį sprendimų priėmima.Taipogi atkreipti dėmesį į tai, kaip teoriškai turėtų būti priimami sprendimai ir į tai, kaip jie iš tiesų yra priimami organizacijose. Siekiant iškelto tikslo bus sprendžiami šie uždaviniai: • išanalizuoti sprendimų priėmimą; • išanalizuoti veiksnių įtaką racionaliam sprendimų priėmimui; • išanalizuoti prielaidas, lemiančius racionalų sprendimą; • išanalizuoti racionalaus sprendimo priėmimo procesą. Tyrimo objektas: racionalus sprendimų spriėmimas. Tyrimo problema: dažniausiai sprendimai yra priėmami skubotai per daug nesvarstant paveikus emocijoms ir neįsigilinus į situaciją. Tai dažniausiai sutrugdo mąstyti racionaliai ir priimti teisingiausia sprendimą. Darbo metodika: mokslinės, mokomosios literatūros analizavimas, sisteminimas. Pavyzdžių paieška interneto duomenų bazėse. 1. SPRENDIMO PRIĖMIMAS Analizuojant sprendimų priėmimo procesą reikia prisiminti, kad jis yra susijęs su valdymo procesu. Kaip jau priimta, kad planavimo, organizavimo, motyvacijos ir kontrolės funkcijos reikalauja, kad vadovas priimtų sprendimus. Kiekvienas vadovas supranta ir priima kaip neišvengiamą faktą tai, kad jo sprendimas gali daug ką nulemti. Vadovas priima tokį sprendimą, kuris šiuo momentu, atsižvelgus į visas aplinkybes, atrodo tinkamiausias (Chlivickas, E., Pabedinskienė, A., Paliulis, N. ,2004, p. 127). Dauguma sprendimų priimami nesilaikant racionalaus modelio. Taip yra todėl, kad žmonės paprastai pasitenkina suradę priimtiną ar racionalų problemos sprendimą, o ne optimalų. Galima teigti jog jie riboja savo kūrybingumą ir todėl dažniausiai apsiriboja keliais alternatyvų bei sprendimo būdais. Susidūrę su didesne problema daugelis žmonių yra linkę ją sumažinti iki tokio lygio, kad būtų galima kuo lengviau ją suprasti. Dėl ribotų gebėjimų apdoroti informaciją, žmonės dažnai negali surasti optimaliausio sprendimo būdo. Todėl pasirenka priimtinausią ir pakankamą sprendimo būdą. Toks ribotas gebėjimas apdoroti informacija yra vadinamas ribotu racionalumu. Veikiant riboto racionalumo rėmuose dažniausiai išanalizuojamos ne visos alternatyvos. Taip yra todėl , kad žmogus nustoja jas analizavęs kai suranda pirmą patį tinkamiausią sprendimą. Dažnai sprendėjas tiesiog pasikliauna intuicija. Tačiau tai nereiškia, kad sprendimas bus nevykęs ar, kad vadovas priėmęs tokį sprendimą yra nevykęs. Realiam pasaulį vadovai dažnai vadovausi intuicija ir taip jie gali priimti geresnius sprendimus. Sprendimų priėmimo procese vadovas vaidina kelis vaidmenis: 1. specialisto, kuris reguliuoja įvairius sutrikimus darbe; 2. išteklių skirstytojo; 3. kompromiso skirstytojo; Vadovų taikomi sprendimų priėmimo metodai yra įvairaus pobūdžio. Tai intuityvus, pagrįsti apmąstymais ar racionalūs sprendimai. Intuityvus sprendimas- tai pasirinkimas, padarytas tik jutimų pagrindu manant, kad jis teisingas. Vadovas, priimdamas sprendimą, neapsvasto kiekvienos alternatyvos ir neišnagrinėja situacijos. Tai būdinga aukščiausios valdžios ešelono atstovams. Dažnai vadovai priima sprendimus, kurie yra pagrįsti tik asmenine nuomone. Juos lemia jų žinios ar sukaupta patirtis. Tokie sprendimai yra intuityvus, nes jų logika neakivaizdi. Vadovas naudojasi žiniomis apie ankstesnes panašias situacijas ir pagal jas prognozuoja alternatyvių pasirinkimo variantų rezultatą esamoje situacijoje.Taipogi vadovas turi galimybę padidinti teisingo sprendimo tikimybę, priimdamas racionalų sprendimą. Racionalus sprendima pagrįstas objektyvia analize. Svarbiausias skirtumas tarp racionalių ir pagrįstu nuomonę sprendimų yra ta, kad pirmasis nepriklauso nuo patirties. 1.1 Svarbiausi sprendimo priėmimo periodai Sprendimo priėmimo procesas turi penkis periodus: • Sprendimo pripažinimas (problemos pastebėjimas). Problema gimsta tada, kada pastangos pasiekti tikslą skatina blogesnius rezultatus, negu kad reikalaujama. Palanki proga susiklosto tada, kada pastangos pasiekti tikslą skatina geresnius rezultatus, negu, kad reikalaujama ar tikimasi. Sprendimo priėmimas - tai problemos ar geros progos pripažinimas. Teorija teigia, kad tai yra informacinių sistemų funkcija, perspėjanti vadovą apie artėjantį pavojų. Praktiškai, dažnai ta informacija yra negaunama ir vadovai problemą ar palankią progą pastebi pavėluotai. Būtų nuostabu, jei kiekvienas vadovas galėtų nuspėti artėjančią problemą ir iš anksto jai pasiruoštų; • Identifikacija. Identifikacija yra sekantis ir labai svarbus sprendimo priėmimo proceso periodas. Jeigu jau ir nepavyko išvengti problemos, tuomet labai svarbu ją laiku identifikuoti, kitaip tariant, reikia tą problemą nuodugniai išnagrinėti. Pvz. pinigų nuvertėjimas yra labai didelė ir aktuali problema šiandiena. Bet kokia šios problemos priežastis? Kas kaltas - ar vyriausybė, ar per didelis pinigų tiekimas? Kieviena problema privalo būti išspręsta. Kad problema būtų gerai identifikuota, sprendimo priėmėjas privalo kruopščiai ištyrinėti pagrindinius šio periodo faktorius. Blogiausia tai, kad kartais vadovai peršoka šį labai svarbų periodą, neišsiaiškinæ problemos priežasčių; • Išaiškinimas. Geriausiai žinomas yra sprendimo periodas. Kiekvienas žinome, kad jeigu atsiranda kokia nors problema, svarbiausia mums reikai atrasti tinkamą būdą kaip ją efektyviai išspræsti.Efektyvaus sprendimo atsakymo ieškojimo procesas nėra labai paprastas. Ypač sunku jį surasti, kada sprendimai liečia didelius finansinius reikalus, šaltinius ar pažadus. • Įvykdymas. Kada sprendėjas priima vienokį ar kitokį sprendimą, galima teigti, kad tik tuomet pradedamas vykdyti sprendimo priėmimo procesas. Įvykdymo periodu turi būti užtikrintos šios sąlygos: 1. Reikalaujama, kad būtų tiksliai nustatyti visi uždaviniai ir tikslai. 2. Reikalaujama, kad būtų paskirtas atsakingas sprendimams asmuo. Tik patenkinus šias sąlygas pradedamas vykdyti sprendimo priėmimo procesas.Vykdymas taip pat dar reikalauja papildomo vadovavimo funkcionavimo. Planavimas, kontroliavimas, motyvavimas, vadovavimas, sprendimo priėmimas ir bendravimas yra gyvybinės funkcijos sprendimo priėmimui vykdyti. Reikia pabrėžti, kad sprendimas turi patenkinti visus organizacijos darbuotojų interesus ir tik tada jis gali būti pradėtas vykdyti. • Kontrolė. Paskutinis sprendimo proceso periodas. Šiame periode sprendimas pradedamas vykdyti, bet jis yra visuomet kontroliuojamas ir akylai sekamas. 2. RACIONALIUS SPRENDIMŲ PRIĖMIMAS Racionalumo vaidmenį viešojoje politikoje nagrinėjo Simonas, Lindblomas, Marchas, Olsenas, Cyertas ir Cohenas. Pirmiausia racionalumas kildinamas iš homo economicus („ekonominis žmogus“) modelio.„Ekonominis žmogus“- tai individas, kurio veikla grindžiama savo naudos išskaičiavimu. Priimdamas sprendimus toks individas pirmiausia įsigyja visą reikiamą informaciją, kuri leidžia lengviau pasiekti jo tikslus arba patenkinti jo interesus (Parsons, W. ,2001, p. 252). Kitas gerai žinomas ir populiarus „administracinio žmogaus“ modelis.Šio modelio tikslas priešingai nei pirmojo rasti patenkinamus, o ne maksimalios naudos. „Administracinis žmogaus“ gali priimti savo sprendimus pagal gana paprastas taisykles, nereikalaujančias iš jo neįmanomų mąstymo pastangų ( Denhardt, R.B. ,2001, p. 116 ). Šio modelio individas negali pasiekti idealaus „ekonominio žmogaus“ elgesio lygio, jis paprasčiausiai stengiasi išsiversti su tuo, kas jam prieinama. „Administraciniam žmogiui“ prieinamos tik „ribotas racionalumas“, bet visvien privaloma ieškoti racionalios (efektyvios) organizacinės veiklos. Sprendimų priėmimas gali būti suvokiamas kaip kontinuumas,kuris skirstomas į : Programuotus – sprendimai, susiję su kasdienine veikla. Jų priėmimo procedūros yra nusistovėjusios ( tai rutininiai, pasikartojantys). Neprogramuotus – sprendimai, kurių nėra paruoštų standartinių procedūrų. Unikalūs, sprendžiami individualiai ( kūrybiški, nepasikartojantys). Racionalus sprendimų priėmimas yra naudingas priimant neprognozuojamus sprendimus.Vadovas, kurio požiūris racionalus, protingas remdamasis šiuo būdu priims labai gerus sprendimus. 2.2 Racionalus sprendimų priėmimo procesas Racionaliu sprendimo priėmimo procesu mes vadiname tokį žmogaus elgesį, iš kurio gautumėm geriausią rezultatą. Racionalus žmogus yra tas, kuris priima optimalus sprendimus. Nors jis yra varžomas tam tikruose rėmuose, tačiau nuosekliai rinkdamas jis gauna maksimalią vertę. Racionalaus sprendimo priėmimo modelį sudaro šeši etapai: 1. Problemos apibrėžimas; 2. Sprendimo kriterijų apibrėžimas; šiame etape priimantis sprendimą žmogus išsiaiškina, kas turi tiesioginį ryšį su priimtu sprendimu. Čia išryškėja priimančio sprendimus žmogaus interesai, vertybės bei asmeninės privilegijos. Svarbu aiškiai nustatyti kriterijus bei juos paaiškinti, kadangi tai, kas vienam atrodo tiesiogiai susiję su problema, kitam gali atrodyti nereikšminga. 3. Ankščiau nustatytų kriterijų pasvėrimas; tai yra būtina , nes nustatyti kriterijai retai kada būna vienodai aiškūs . 4. Alternatyvų numatymas ;žmogus numato alternatyvas, galinčias padėti išspręsti problemą. 5. Kiekvieno alternatyvos įvertinimas pagal kiekvieną kriterijų. Taip lyginant išaiškėja kiekvienos alternatyvos privalumai ir trūkumai. 6. Optimalaus sprendimo apskaičiavimas. Įvertinę kiekvieną alternatyvą ir išsirinkti geriausia. Individualių sprendimų priėmimas gali būti apibūdintas dviem būdais: 1. Racionalusis požiūris, kuris leidžia suprasti, kaip vadovai turi bandyti priimti sprendimus. Racionalus požiūris yra idealus vadovams dirbant kartu, tačiau neduoda geriausio rezultato. 2. Ribinio racionalumo perspektyva, kuri apibūdina, kaip sprendimas faktiškai turi būti priimamas sudėtingu laikotarpiu ir kaip jam daroma aplinkos įtaka (Parsons, W. ,2001., p. 277). Racionalus požiūris buvo sukurtas norint vadovauti individualiam sprendimų priėmimo procesui, nes daug vadovų darė nesistemines ir savavališkas pastangas priimant organizacijos sprendimus. Nors racionaluis modelis yra idealus ir nėra visai paiekiamas realiame nepastoviame, sudėtingame ir greitai besikeičiančiame pasaulyje bet toks modelis padeda vadovams mąstyti apie sprendimus svariau ir racionaliau. Vadovai turi taikyti sistemines procedūras, norėdami padaryti galimus sprendimus. Kai vadovai suvokia racionalaus sprendimo priėmimo procesą plačiai, tai gali padėti jiems priimti geresnį sprendimą netgi turint esminės informacijos trūkumą. 3. HERBERTAS SIMONAS: RACIONALAUS ADMINISTRAVIMO MODELIS Racionalusis administravimo modelis užima iškilią vietą viešojo administravimo literatūroje. Anksčiausiai ir įspūdingiausiai viešąjį administravimą, kaip racionalųjį adminstravimo modelį, pristatė H. Simonas (1957 a) savo “Adminstraciniame elgesyje”. Kaip ir kitų viešosios politikos mokslo “tėvai steigėjai”, tokie kaip Lasswellas, Simonas teorizuoja įvairiais lygmenimis kirsdamas skirtingų disciplinų ribas. Racionalus administravimo modelis dar suprantamas kaip žmogaus elgesio organizacinėje aplinkoje standartas. Simono nuomone, mokslinė teorija yra neutrali ir objektyvi, neteikianti pirmenybės jokiai vertybiai. Žmogus yra racionalus tik būdamas efektyvus, o ne efektyviausias- jei veikia pagal sistemos planą. Racionalumas virsta paklusnumu hierarchiniai aukštesnei valdžiai. Racionalumas yra nuolaidumas. Neutralus ir objektyvus požiūris, iš tiesų jis slepia palankumą organizacijos viršenybei, kad ir kokia ji būtų.Simonas suvokė, kad sprendimų priėmimo procesą bet kuriame lygyje sudaro trys dalys, tai būtų: mąstymo ( po tam tikro stebėjimo priėmamas sprendimas), projekto (alternatyvių veiklos formų paiešką ar jų radimą) ir pasirinkimo (sėkmingiausios alternatyvos išsirinkimas). Racionalus sprendimų priėmimas turi būti suvokiamas organizaciniame ir psichologiniame proceso kontekste. Kadangi sprendimų priėmėjai negali žinoti savo sprendimų padarinių ir nėra būdo palyginti įvairių padarinių naudingumo, praktiškai negali būti jokio tiesioginio ryšio tarp sprendimų padarinių ir priemonių, naudojamų jo tikslui pasiekti (Parsons, W., 2001, p. 258). Simono nuomone, žmogaus protas yra per menkas, kad sugebėtų spręsti ir suformuluoti sudėtingas problemas. Protas yra per menkas palyginus su tomis didelėmis problemomis, kurių sprendimas reikalauja objektyviai racionalaus elgesio, realiame pasaulyje. Taigi, pasak Simono, kadangi individai gali pasiekti tik ribotą racionalumo lygį, jie buriasi į organizacijas ar grupes. Taip jie veiksmingiau gali tvarkytis juos supančioje aplinkoje. Tai dar nereiškia, kad ji yra morališka ir politiškai teisinga. Tai reiškia tik, kad ji veikia maksimaliai efektyviai. Elgtis racionaliai, vadinasi, taip, kad padėtum pasiekti organizacijos tikslus. Kalbant apie racionalumą, dauguma svarbių klausimų lieka nuošalį. Tačiau vienas svarbiausių iš jų yra individo moralinė atsakomybė. Simonas daug dėmesio skiria žmonėms dirbantiems didelėse ir sudėtingose organizacijose. Ir tam, kaip dar labiau juos priartinti prie sistemos racionalumo. O tai galima pasiekti tik ten, kur individai vadovaujasi organizacijos interesais. Organizacija suvokiama, kaip sprendimus priimanti sistema. Joje suvokiamos dvi pagrindinės problemos: viena –susijusi su žmonių sprendimais įstoti į organizaciją, likti joje ar išeiti iš jos. Kita problema yra dėl žmonių elgesio, kurie yra organizacijoje. Taigi kiekvieną problemą reikia spręsti apskaičiuojant individo išlaidas ir naudą. Tai reiškia, jog žmogus liks organizacijoje jei gaus didesnį pasitenkinimą, negu išeidamas iš jos. Kadangi organizacija jam duos daugiau naudos negu jis mano galėsiąs gauti kitur. 4. E. LINDBLOMAS Vienas žinomiausių atsakų racionalistinėms koncepcijoms yra Charleso Lindblomo viešosios politikos koncepciją. Lindblomas parašė straipsnį, kurio pavadinimas „Išsikapanojimo menas“ ( The Science of Muddling). Jame buvo išdėstyti du požiūriai į politikos formavimą ( arba sprendimų priėmimą): racionalusis- išsamusis metodas ir „nuoseklus ribotų lyginimų“ arba augimo ( inkrementinis) metodas. Nors racionaliajam metodui literatūroje buvo skirta daugiausia dėmesio, jo nuomone, augimo metodas bus labiau taikomas praktikoje. Inkrementinis metodas ne tik kompromisinis racionaliojo metodo variantas, bet jis turi aiškių pranašumų formuojant politiką demokratinėje visuomenėje. 4. 1. Inkrementinio metodo aspektai Išryškėjo keli inkrementikio metodo aspektai. Lindlomo teigimu, priešingai racionalaus sprendimų priėmimo metodo idealui, reliame gyvenime nėra įmanoma atrinkti ir pagal svarbą suskirstyti visas tikslų, susijusių su konkrečia problema, vertybes. Kiekvienas individas pirmenybę gali teikti skirtingiams dalykams, ir juos laikyti svarbiausiais, beto viešojoje politikoje dažnai vertybės konfliktuoja tarpusavyje. Pasak Lindblomo, vertybes ir tikslus, atsižvelgdami į konkrečią politiką, reikia išdėstyti kaip ribines. Ir kitas aspektas, laikydamasis pliuralistinio demokratijos modelio, Lindblomas tvirtina, kad efektyviausia viešoji politika yra tokia, kuri jau veikia ir dėl kurios jau yra susitariusios daugelis konkuriuojančių partijų. Ieškodamas inkrementinių, arba ribinių, egzistuojančios politikos pokyčių, Lindblomas teigia, kad sprendimų priėmimo procesas gali smarkiai supaprastinti pasirinkimo procesą ( Parsons, W. , 2001,p. 118). Nebūtina išsamiame racionaliajame modelyje, atsižvelgti į viską. Lindblomas bandė pateikti rekomendacijas, kaip patobulinti sprendimų priėmomo procesą. Racionalumo analizės požiūriu jis nedaug skiriasi nuo Simono. Linblomas teigia, kad geras sprendimas yra tas, kuris leidžia pasiekti užsibrėžtų tikslų. LITERATŪRA 1. Denhardt, R.B. (2001). Viešųjų organizacijų teorijos. Vilnius: Algarvė. 2. Parsons, W. (2001). Viešoji politika: politikos analizė teorijos ir praktikos įvadas. Vilnius: Eugrimas. 3. Simon, H. A. (2003). Adminstracinė elgsena: sprendimų priėmimo procesų administracinėse organizacijose tyrimas. Vilnius: Knygiai. 4. Chlivickas, E., Pabedinskienė, A., Paliulis, N. (2004). Valdymas ir informacija. Vilnius: Technika. 5. [ žiūrėta 2006 10 18]. Priega per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!