Psichosocialinės problemos pradinėje mokykloje

Įvadas Augantis žmogus nuolat patiria psichologinių problemų, kylančių dėl tam tikrų amžiaus tarpsnių krizių ir asmenybės tapsmo dėsningumų, tarpasmeninių santykių keblumų, įsitvirtinimo formaliose ir neformaliose grupėse, mokyklinės adaptacijos ir įvairių socialinių priežasčių: tėvų skyrybų, psichologinio, fizinio ar seksualinio smurto, panaudoto prieš jį patį, skurdo ir t.t. Vis didesnį nerimą kelia nuolat didėjantis socialiai apleistų, mokyklos nelankančių vaikų skaičius. Šiandien kartais net artimiausia vaiko aplinka jam nesudaro sąlygų normaliai bręsti, augti. Nemažai pradinių klasių mokinių daliai būdinga nepakankama asmenybės psichologinė branda. Pagrindiniai dalykai, kurių šiems vaikams trūksta, yra geresnis savęs vertinimas, gebėjimas valdyti savo emocijas, įveikti įtampą, nerimą, konstruktyviai spręsti konfliktus ir iškylančias problemas. Dėl šių priežasčių jie nuolat patiria nesėkmes moksle ir psichologinį diskomfortą mokykloje, o tai sutrikdo mokymosi motyvaciją. Asmenybės vystymasis didele dalimi priklauso nuo tėvų, nes jie ne tik perduoda paveldėjimo galimybes, bet ir sudaro pačią reikšmingiausią aplinkos dalį. Vienas iš pačių pagrindinių reikalavimų motinai ir tėvui yra jų fizinio ir ypač psichinio jautrumo padidinimas kūdikio poreikiams tenkinti. Psichinis jautrumas pasireiškia jausmo bei emocinio prisirišimo padidėjimu ir kūdikio veiksmų supratimu. Pojūtiniai, emociniai, socialiniai, moraliniai ir kitokie vystymosi atžvilgiai turi vadinamuosius kritiškuosius laikotarpius. Jausmų ir emocijų atžvilgiu tas kritiškasis tarpsnis yra pirmųjų penkerių metų laikotarpyje. Jis prasideda pirmaisiais metais, kada emocinė patirtis pradeda sklaidytis ir atsiranda paskiri jausmai. Emocinę sklaidą galima padalinti į teigiamų ir neigiamų jausmų kokybę. Vienoje vystymosi pusėje yra teigiami jausmai — tie, kurie žmogui padeda ir jam yra labai reikalingi, kaip sugebėjimas džiaugtis, mylėti, išreikšti užuojautą, identifikuotis su kito asmens jausmais ir panašiai. Kitoje jos pusėje yra neigiami jausmai: pyktis, baimė, neapykanta, pavydas ir kiti. Neigiamų jausmų plėtojimasis paprastai nepareikalauja tėvų pastangų. Normali aplinka duoda pakankamai akstinų jiems pabusti ir vystytis. Tuo tarpu teigiamus jausmus turi tiesiogiai skatinti tėvai ir kiti aplinkiniai žmonės. Kartais atsitinka, jaunuolis ar net ir suaugęs asmuo negali kito žmogaus pamilti ir negali išlaikyti pastovaus ryšio su bet kuriuo asmeniu. Jis neturi jausminių pagrindų. Tie pagrin­diniai teigiamieji jausmai yra įgyjami ankstyvoje vaikystėje. Ir kas nebuvo laiku įgyta, tas savaime vėliau vystosi pamažu ir nevisiškai ir dažnai lieka neišbaigta. Jeigu kurio nors kūdikio niekas nepamilo ir neišreiškė jam dažno meilės jausmo pirmaisiais trejais metais, jis to jausmo greičiausiai ir neįgys. Tarp kitų pagrindinių ugdymo aspektų reikia bent trumpai panagrinėti moralinį pajutimą — tą gėrio-blogio pažinimą, kuris taip pat prasideda labai anksti. Trejų-ketverių metų vaikas paprastai jau skiria, kas jam bloga ir kas jam gera. Jei vaikams žiūrint televiziją, prasidedant naujai programai, mes jų paklausime, kurie asmenys yra geri ir kurie charakteriai yra blogi, jie mums pasakys iš karto ir beveik visada teisingai, kai tuo tarpu mes dar to gal neįžiūrime. Jie anksčiau tai atpažįsta, pasinaudodami kartais tais neryškiais simboliais ir žymėmis, kurias suaugę dažnai mažiau pastebi. Vadinasi, moralinis vystymasis prasideda anksti sugebėjimu atskirti gėrio ir blogio pasireiškimus. Darbo tikslas – nustatyti psichosocialinės problemos pradinėje mokykloje. Darbo uždaviniai: 1.Išanalizuoti psichosocialinės adaptacijos sutrikimus. 2.Nustatyti psichosocialinės pagalbos modelius užsienio šalyse. 3.Aptarti pagrindinius psichologinės pagalbos mokykloje privalumus bei trūkumus. Darbe buvo naudojamasi sisteminės analizės logikos, lingvistinės, lyginamaisiais bei istoriniai tyrimo metodais. 1.Psichosocialinės adaptacijos sutrikimai Moksliniai tyrimai rodo, kad dažnos vaikų psichologinės problemos sukelia psichosocialinės adaptacijos sutrikimus. Manome, kad dažniausiai dėl psichologinių, socialinių problemų pradinių klasių mokiniams atsiranda: 1 savireguliacijos sutrikimų, 2 elgesio sutrikimų, 3 baimė ir nerimas, 4 agresija, 5 mokyklinės brandos problemos, 6 charakterio akcentuacijos. 1.1. Savireguliacijos sutrikimai Kiekvieną dieną vaikas susiduria su įvairiomis problemomis, išgyvena daugybę jausmų, sudėtingų emocijų. Pasakų herojai gali padėti jam suvokti savo išgyvenimus. Be to, mažieji retai jautriai reaguoja į pasakų baisybes ir smurtą. Jie susitapatina su veikėjais, kurie galų gale laimi. Vaikai myli ir neapkenčia, bendrauja su savo išgalvotais personažais, įsijaučia į juos, gudrumu nugali pabaisas, kalba su gyvūnėliais. Tai tarsi tarpusavio santykių repeticija, ir tai jie vėliau gali pritaikyti realiame gyvenime. Dažniau pasakų bijome mes, suaugusieji, nes jau turime gyvenimo patirtį, o vaikai nesuvokia situacijos dramatizmo, jie išgyvena dvasinę kūrinio prasmę. Be to, pasakose ne tik atsiveria gyvenimiškoji išmintis, skaitydami jas, laviname vaikų kalbą. Augantis vaikas dar tik mokosi pažinti savo emocijas ir kartais jam sunku žodžiais išreikšti visus susikaupusius jausmus. Viena dažniausių mažų vaikų emocijų iškrovų – tai pyktis. Tėvai turi rodyti savo vaikams besąlyginę meile ir stipru prisirišimą. Šią meilę bei prisirišimą gausiai reikšdama, motina paprastai tampa vaiko vystymąsi labiausiai paveikiančiu asmeniu, todėl prie jos jis lengvai prisiriša ilgalaikiu ryšiu ir tuo pačiu vėliau labiau paklūsta jos nurodymams ir pamokymams, negu kitų asmenų. . Šio pradinio prisirišimo prie motinos sėkmingumas (ypač nuo 3 iki 6 ar 7 mėn.) laiduoja vėlesnių ryšių stipruma, bei patvarumą. Emociniam motinos-vaiko ryšiui neužsimezgus ar pakankamai nesu-stiprėjus pirmaisiais trejais gyvenimo metais vėlesnė vaiko ateitis bus greičiausiai pažymėta nesugebėjimu sumegzti pastovius ryšius ir tuo pačiu dalintis pilnais džiaugsmo ir skausmo išgyvenimais su kitais asmenimis. Matant kiek daug šiais laikais yra asmenų, kurie neįgyja nei pastovių draugysčių, nei pastovių vedybų, negalima paviršutiniškai žiūrėti į tėvų-vaiko santykius ankstyvo formavimosi amžiuje, ypač pirmaisiais metais. Gera pradžia — sveiki genai ir stiprus ryšys su motina (ar tėvu, ar pastoviu globėju) — turi nepalyginamos reikšmės visai vaiko ateičiai — jo ar jos vystymosi sėkmingumui tiek vaikystės metais, tiek jaunystėje. Psichologių R. Giedrienės ir O. Monkevičienės tyrimų duomenys rodo, kad vaikams, kurių sutrikusi savireguliacija, labai sunku tinkamai organizuoti savo veiklą. Jiems budingas nedėmesingumas, impulsyvu­mas, sunkiai kontroliuojami netikslingi judesiai, emocinis labilumas arba priešin­gai - itin lėtas veiklos tempas, vangumas, asteniškumas. Nors intelektiniai moki­nių gebėjimai pakankami, tačiau sutrikusi savireguliacija trukdo jiems pasiekti geresnių mokymosi rezultatų. Kai jiems nepadedama, jie papildo nepažangiųjų gretas. Dažna situacija, kai konfliktuoja ne tik vaikas ir mokytojas, bet ir vaikas ir tėvai, tėvai ir mokytojas (2,p.47) Dažniausi savireguliacijos sutrikimų atvejai yra: 1) hiperkinezės, 2) dėmesio sutrikimai, 3) perdėtas impulsyvumas, 4) hiperaktyvumas. Apibendrinti išsakytas mintis galime daryti išvadą, kad be tėvų, mokytojų ir kvalifikuotų specialistų pagalbos mokiniai, turintys savireguliacijos sutrikimų, jų įveikti negali, Šiems mokiniams reikia kvalifikuotos psichologinės, pedagoginės, socialinės pagalbos. 1.2. Elgesio sutrikimai Iki šiol pateiktos mintys gali sudaryti įspūdį, kad mokytojo įtaka ateina pavėluotai. Ateidamas į mokyklą, vaikas yra maždaug jau susiformavęs. Jis jau turi savo elgsenos kryptį, ar net tam tikra prasme bėgius; kokiu greičiu jis ta kryptimi žygiuoja, jau yra taip pat nustatyta. Bet tai tik iš dalies taip yra. Mat, gyvenimas nesiliauja būti dinamiškas, ir asmuo nenustoja keitęsis. Vadinasi, keitimasis, o kartais ir gan dideli lūžiai, įvyksta ir vėliau gyvenime. Kalbant apie jauno vaiko mokymą ir ugdymą, reikia paminėti, kad namai yra pirmoji vaikg mokykla.,Namai yra ir geriausia vaiko mokykla, jeigu tik tėvai yra, palyginti, geri mokytojai. Bet čia ir susiduriame su problema. Kadangi tėvai dažnai nėra geri mokytojai ir tuo atveju vaikas įgyja ir tokių polinkių, kurie yra nereikalingi ar net žalingi. Tada tenka uždavinys mokyklai vaiką taisyti, nukreipti geresne kryptimi, pažadinant ir ugdant jo ar jos gerąsias savybes. Norint, kad mokykla tikrai būtų efektinga, reikia pradėti mokyti anksti. Tam yra reikalingas vaikų darželis. Apytikriai nuo ketvirtų ir ypač nuo penktų metų vaikas yra labai geras mokinys. Geresnis, negu šešerių ar septynerių metų. Tad kodėl praleisti tuos pačius geriausius, tai yra penktuosius metus, kada vaikas šioje modernioje aplinkoje tikrai jau turi tvirtus pagrindus mokymuisi? Tada jos tikrai padeda tėvams. Tada jos gali sustiprinti tai, ką tėvai bando išugdyti. Norint vaiką tinkamai traktuoti, norint su juo tinkamai elgtis, reikia suprasti jo poreikius bei trūkumus. Reikia žinoti, kaip Šie poreikiai yra patenkinami. Pvz., jausmų bei emocijų atžvilgiu, labai dažnai vaikas šeimoje negauna tiek meilės išreiškimo ar saugumo užtikrinimo, kiek jam reikia. Jeigu jis gauna jos mažiau, tuomet jis dėl jos varžosi su savo broliais ir seserimis. Arba jis šį trūkumą kompensuoja, ieškodamas dažno dėmesio. Mokykloje visada pasitaiko vienas kitas mokinys, kuris nepaprastai nori daug dėmesio. Tai rodo, kad vienas jo vidinių reikalavimų nebuvo pilnai patenkintas, ir tai jis bando kompensuoti. Žinoma, dėmesio ieškojimas yra tik vienas kompensacijos būdų. Kitas kompensacijos būdas yra bandymas viską gauti, viską turėti. Vaikas nori to,.ką turi kitas vaikas ir ką turi trečias vaikas. Vaikas nori visko, ką jis pamato. Jam trūksta kažko esmingesnio. Ir taip jis kompensuoja, norėdamas gauti tuos dalykus, kurie tuo momentu jam atrodo svarbūs. Daugiau iš socialinio taško žiūrint, iškyla vaiko priėmimo būtinumas, priimtinumas tokio vaiko, koks jis ar ji yra. Daugelis tėvų pradeda iš vaiko ganą. daug reikalauti. Motina ar tėvas tarsi sako, jeigu tu taip ir taip padarysi, kitaip sakant, tu.būsi geras vaikas, tai ir mes tave mylėsime. Gal žodžiais to tėvai ir neišreiškia, bet savo veiksmais parodo, kad jie tą vaiką priima tik su sąlyga: jeigu tu tai darysi, jeigu tu tą užbaigsi, jeigu tu ten pasirodysi ar panašiai, tai mūsų akyse tu pakilsi. Kuriant aukštus standartus, kartais priartėjama net prie suaugusio normų. Iš vaikų yra reikalaujama, kad jie būtų visai ramūs, nebėgiotų po namus ir nešauktų, kad jie ir šaukštus, ir šakutes, ir kitką naudotų, kaip suaugusieji daro ir t.t. Tokie reikalavimai parodo, kad tėvai savo vaikų nepriima tokių, kokie jie yra, ir kad vaikas tik tuo atveju nėra visiškai priimtinas, kai jis pavyzdingai elgiasi. Deja, vaikas elgiasi, kaip vaikui pridera. Vadinasi, vaikas parodo jam normalius geros elgsenos trūkumus. Galima sutikti, kad suaugusiems nėra gerai turėti daug trūkumų. Tačiau yra daug pagrindo iš vaiko mažiau reikalauti. Tuomet vaikas jus, kad jis yra visai priimtinas ir kad tėvai jį ar ją supranta. Dideli reikalavimai parodo, kad tėvai ar mokytojai vaiko nesupranta. Teigiama elgesio kryptis ir tikslingas prisitaikymas aplinkai daugiausia priklauso nuo tėvų sugebėjimo išreikšti vaikui savo gilų priėmimą bei meilingumą.Meilės išreiškimas vaikui suprantamu būdu yra iš esmės svarbus. Tas meilės parodymas reikalauja, kad tėvai tam tikrą dalį laiko skirtų savo vaikams, kiekvienam iš jų atskirai. Vaiko priėmimas šeimoje turi būti besąlygiškas, nes, pvz., jei mes paimkime vaiko elgesį, vaikui dažnai atrodo, kad jis yra atmetamas. Net ir suaugusiems panašiai atrodo. Vaikas reikalauja besąlygiško priimtinumo, ir tik toks priėmimas jį pilnai patenkina. Ypač pirmieji keleri metai yra tuo atžvilgiu labai svarbūs, nes reikalavimai tiek kūdikiui, tiek ir jaunam vaikui turi būti maži. Ką vaikas sugeba, tą jis mielai parodo. Bet, kas vaikui yra sunku, to reikalauti yra nepatartina, nes tuo yra pažeidžiamas vienas iš pagrindinių vaiko poreikių. Giminingi su priėmimu yra vaiko pasiekimai žaidime, darbe ir santykiuose su kitais. Vaikui turi sektis: ką jis daro, tai turi gerai pasibaigti. Tie darbai ar bandymai gerai pasibaigia, kuriuos motina, tėvas ar mokytojas pagiria arba atkreipia į jį dėmesį — žodžiu, šypsniu ar kitokia veido išraiška. Kaip žinome, tai tinka ir suaugusiems, kai, pvz., valdyba daro pranešimus, jiems taip pat malonu girdėti revizijos komisijos ar susirinkimo dalyvių išreikštą pagyrimą. Tuomet jie tikrai jaučiasi, kad jie gerai veikia. Jeigu to pagyrimo nėra, jiems gali atrodyti neaišku, ar jie gerai veikė, ar ne. Tai ką kalbėti apie vaiką, kuris daug mažiau supranta ir kuriam pasiekimo džiaugsmas priklauso nuo to, kaip jo akyse svarbūs asmenys — tėvai ir mokytojai — reaguoja į jo atliktus darbus. Jeigu jie teigiamai žiūri, vaikas yra patenkintas. Jeigu jie dažnai neigiamai atsiliepia, tada ir jos ar jo akyse pasisekimas mažėja. Kaip meilės gali būti per mažai parodoma, kaip priėmimo šeimoje gali būti per mažai, taip lygiai vaikas gali nerasti sričių, kur jis gali veikti sėkmingai. Suprantama, tai jam labai kenkia: sukelia pyktį, nusikaltimo pajutimą, o gal baimę ir netikrumą. Jei vaikas pasidaro nebedrąsus, jei baimė jame įsivyrauja, jo pasitikėjimas savimi sumažėja. Daugelis vaikų ir šiaip jau neturi per daug pasitikėjimo savimi. Kas sumažina jų pasitikėjimą savimi, daro jiems tiesioginę žalą. Kartais ir suaugęs nepasitiki savimi, nors jis yra žymiai stipresnis ir geriau žino, kaip elgtis įvairiais atvejais. Bet vaikas dar nėra tos psichinės savigynos išplėtojęs, todėl jis yra lengvai pažeidžiamas. Be anksčiau minėtų savireguliacijos sutrikimų, dažni elgesio sutrikimai: 1 Pastebimas nepilnamečių nusikalstamumo didėjimas, elgesio sutrikimų dau­ gėjimas. Vienas iš dažniausių elgesio sutrikimų - asocialus elgesys. Žvelgdami į moraline-dvasine gyvenimo puse, matome humaniškumo sunykimą. Jeigu gamtinės aplinkos užteršimas yra didžiulis, sudaręs ekologinės sistemos suirimui grėsme kai kuriose pasaulio dalyse, tai psichiką demoralizuojąs „užkrėtimas" agresyvumu,, seksualiniu palaidumu, narkotikais ir kitokiomis blogybėmis pasiekė Šiaurės Amerikoje dar didesnį laipsnį. Vaikus pradėjo „auklėti" antroji televizijos išauklėta generacija, kuri nuo lopšio dienų stebėjo smurtą, agresiją, kulkas ir žudynes. Pasąmonėje susitelkę veiksmų vaizdai formuoja neigiamus motyvacijos polinkius. Reklamos, televizija ir kiti niekieno nekontroliuojami ir jokių moralinių dėsnių nepaisą, o tik siekią žmogų ir net vaiką savo naudai paveikti įtaigojimo šaltiniai labai sumenkino tėvų ir mokyklos planingas vaikui daromas įtakas, sudarydami sąlygas vaiko nusiteikimus formuoti neplaningoms, chaotiškai veikiančioms, mūsiškai tariant, labai dažnai demoralizuojančioms įtakoms. Todėl nereikia nustebti, kad pradedama nebeatpažinti, kas yra gerą. ir kas yra bloga. Daugeliu atveju vidinis užteršimas pasiekia savo pilnumą ypač tose šeimose, kur tėvų nuolaidumas tampa palaidumu. 2 Plečiasi asocialaus elgesio vaikų socialinė bazė. Nors dauguma asocialaus elgesio vaikų yra iš šeimų, kuriose nėra palankių ugdymosi sąlygų, tačiau pasta­ ruoju metu jų gretas vis dažniau papildo vaikai ir paaugliai iš normalių šeimų. 3 Be įprastinių, tradicinių asocialaus elgesio formų - valkatavimo, kūno su­ žalojimo, vagysčių ir pan., paplito santykinai naujos asocialaus elgesio formos - toksikomanija, narkomanija, organizuotas nusikalstamumas ir pan. 4 Įvairūs elgesio nukrypimai pastebimi vis jaunesniame amžiuje, t. y. pir­muosius elgesio normų pažeidimus padaro vis jaunesni paaugliai ir net pradinių klasių mokiniai (9, p. 13). Kad vaikui reikia ugdytis, nėra jokios abejonės, nes daugelis žmogaus dimensijų nėra autogeniškos ir jos neišsiplėtoja savaime. Jas reikia išjudinti, paveikti, kad jos atsirastų ir plėtotųsi. Kaip jau minėjau, moralinė savimonė ir teigiamieji jausmai neturi tiek spontaniškumo, kad savaime išsivystytų. Čia pirma reikia vaikui duoti, kad jis galėtų turėti. Pirma reikia vaiką mylėti, tada ir jis galėtų pamilti. Pirma vaikui reikia pareikšti užuojautos įvairiais nukentėjimo atvejais, tada ir jis pradės suprasti tėvų ir kitų asmenų rūpesčius ir sunkumus, ar skausmus, ir juos užjaus. Atsižvelgiant į minėtas negatyvias tendencijas, taip pat į sudėtingą Lietuvos socialinė-ekonomine padėtį, akivaizdu, kad reikia neatidėliotinos įvairių sričių specialistų pagalbos. 1.3. Baimė ir nerimas Neretai manoma, kad psichine įtampą dažniau jaučia suaugę žmonės. Tačiau ji taip pat būdinga ir vaikams. Jau pradinės mokyklos suole jie jaučia psichine įtampą, kuri veikia požiūrį į mokymąsi ir turi įtakos pažangumui. Psichologai teigia, kad II-VI klasių mokiniai labiau bijo įvykių arba aplinkybių, kurios turi realų pagrindą. Pastebėta, kad vaikai, bijantys mokyklos, rytais verkia, skundžiasi galvos, skrandžio skausmais, prašosi niekur nevedami iš namų. Šie simptomai būdingi tik darbo dienomis, o savaitgaliais visiškai išnyksta (10, p. 213). Nustatyta, kad vaikai neretai vengia mokyklos dėl joje patiriamo psichologinio diskomforto, kurį sukelia psichinės įtampos priežastys. Dažniausios psichinės įtampos priežastys: 1) santykiai su bendraamžiais, 2) savęs vertinimas, 3) santykiai su mokytoju, 4) žinių vertinimo sistema. Įdomiausia, kad šios priežastys, tarpusavyje glaudžiai susijusios, tarsi sudaro darnią sistemą, kurios sudedamosios dalys daro įtaką viena kitai ir negali egzis­tuoti atskirai. Mokyklos mokytojai, tėvai, kvalifikuoti specialistai turėtų pasistengti sukurti aplinką, kuri nekeltų mokiniams baimės, garantuotų jų saugumą, o šis teiktų mo­kiniams laisve, galimybe mokytis. 1.4. Agresija Dažniausiai vaikų agresyvumas kyla dėl blogo mikroklimato šeimoje.Daugelis mamų dar nėštumo metu pastebi padidėjusį savo mažylio aktyvumą. Ši savybė dažniausiai trunka visą jo vaikystę. Vieni vaikai būna ramūs jau pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, kiti, vos mėnesio sulaukę, rodo savo energiją, nekantrumą, mėgina daryti judesius ne pagal jėgas.Normalus agresyvumas ir didesnės jo formos kinta priklausomai nuo formavimosi stadijos. Pirmaisiais gyvenimo metais reti, atsitiktiniai pykčio protrūkiai, kurie būna beveik visiems vaikams, manau, gali būti normalus reiškinys.svarbu, kad vaikas nejaustų pykčio žmonėms. Agresyvumas gali kilti net pirmoje klasėje, pavyzdžiui, dėl to, kad berniukas nemoka skaityti. Jis tampa visos klasės objektu. Tokia būklė visiškai sutrikdo vaiką ir nuteikia agresyviai. Tačiau dažniausiai vaikų agresyvumą sąlygoja grubūs, įtempti santykiai šeimoje. Pašalinti agresyvumą galima normalizuojant atmosferą visoje vaiko gyvenamoje aplinkoje. Panašiose situacijose kai kurie tėvai visiškai susipainioja ir nežino ką daryti. Kartais jie jaučia, net supranta, kodėl taip viskas vyksta, bet jų mėginimai pakeisti, pagerinti padėtį esti be rezultatų. Tai paaiškinama tuo, jog būna sunku nustatyti kartais nematomas tikrąsias susidariusios padėties priežastis. Tokiais atvejais pagalbą gali suteikti vaikų auklėjimo specialistas. Pats geriausias būdas kaip išspręsti panašias problemas-tai vaikų psichologo, praktikuojančio specialioje klinikoje, konsultacija. Kitas būdas- kreiptis į šeimos konsultaciją, kur taip pat galima gauti reikalingą pagalbą. Jei konsultanto nuomone vaiką riekia gydyti, tai jis pdės surasti psichiatrą. Moksliniais tyrimais remiantis galima tvirtinti, kad mokyklinio amžiaus vaikai vis dažniau elgiasi agresyviai, jų santykiai su šeimos nariais, bendraamžiais ir mokytojais tampa priešiškesni, jie žiauriai elgiasi su gyvūnais, aplinkiniais, vis dažniau nusikalsta. Pastebėta, kad agresyvūs vaikai blogai mokosi. Jie neperima dėstomos me­džiagos dėl per didelio aktyvumo, dėmesio stokos ir begalimo išsiblaškymo. Dau­geliui tokių vaikų būdingas hiperkinetinis sindromas. Agresyvūs vaikai turi bendravimo sunkumų. Konfliktinėse situacijose jie ne­randa alternatyvių sprendimų. Kitas svarbus agresyvių vaikų požymis - jie neger­bia savęs. Pirmiausia tai būdinga tiems vaikams, kurie agresyviai elgiasi su kitais iš bailumo ir nepasitikėjimo savimi. Kadangi jiems baime sumažina agresyvumas, tai jie ir naudojasi ta nevykusia savęs realizavimo forma (7, p. 69). 1.5. Mokyklinės brandos problemos Lietuvoje mokykline sambranda pradėta domėtis trisdešimtaisiais metais. A. Gučas (1938) savo darbuose nurodė, kad įstatymais nustatytas vaikų sambrandos biologinis amžius gali būti tik sąlyginė norma mokyklinei sambrandai vertinti, nes kiekvieno vaiko psichofizinis brendimas yra individualus ir ne visada sutampa su jo biologiniu amžiumi. Jei vaikas nesubrendęs socialiniams santykiams platesnėje bendruomenėje, tai jo organizme kyla stiprios vidinės reakcijos, kurios turi destruktyvų poveikį jo psichofiziniam brendimui. Pastaraisiais metais mokyklinė branda apibrėžiama įvairiai. Manoma, kad tai toks fizinio ir psichinio išsivystymo lygis, kai vaikas pilnai gali susidoroti su mokyklos keliamais reikalavimais. J. Jirasekas (1972) mokyklinę brandą sieja su tokiu vaiko išsivystymu, kada jis sugeba dalyvauti mokymo procese. Nurodoma, kad pagrindiniu mokymosi pradžios rodikliu gali būti pieninių dantų kaita, vaiko psichinis stovis, biologinis amžius ir kita. Teigiama, kad mokymosi sėkmę lemia tai, kaip vaiko organizmas pasirengęs priimti sisteminio mokymo reikalavimus, ar jis susiformavęs kaip asmenybė, kaip socialinių tarpusavio santykių subj ek-tas. Todėl vaiko pasirengimo mokyklai, mokyklinės brandos problema yra labai svarbi. Jai daug dėmesio skiria Vokietijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos, Rumunijos, Prancūzijos ir kitų šalių mokslininkai. Mūsų šalies mokslininkai, atlikę gausybę tyrimų ir stebėjimų, priėjo prie išvados, kad mokyklai subrendusiais reikia laikyti vaikus, kurių sandaros, įvairių organų, sistemų veiklos psichinis ir socialinis stovis leidžia pradėti sistemingai mokytis ir auklėtis mokykloje. Įvairūs krūviai, naujas gyvenimo režimas pernelyg neapsunkins tokių vaikų organizmo, nesutrikdys jo augimo, vystymosi bei sveikatos. Tyrimai rodo, kad mokyklinė branda gali būti paankstinta arba pavėluota. Nesubrendusių mokyklai šešiamečių pirmokų skaičius, vokiečių, čekų, bulgarų, rumunų ir prancūzų autorių duomenimis svyruoja nuo 5 iki 25% ir daugiau (M. Abbadie, 1965, M. Stutz, 1966). mokyklai nesubrendusių penkių ir penkių su puse metų vaikų yra 90 ir 76 % ; šešių ir šešių su puse — 51 ir 32%; septynių—13%; septynių su puste, aštuonių — 2%. Penkerių-septynerių metų berniukįai mokyklai subręsta pusę metu vėliau negu mergaitės Taigi jvairių šalies mokslininku ir mūsų duomenimis subrendusių 5—5,5 metų vaikų būna 3metų — 24%, 6 metų —40—70% , 6,5 metų —57—91%, 7 metų — 82—97%, 8 metų — 95—99% vaikų. Vaiko subrendimą mokyklai lemia kai kurios biologinės-sociali-nės sąlygos, pvz., ikimokyklinis auklėjimas, kultūrinis šeimos lygis, tėvų išsilavinimas ir sveikata, biologinis vaiko amžius, sveikata ir kt. Nesubrendusių mokyklai vaikų motinos dažniausiai turėjo nėštumo patologija, sunkiai gimdė. Mokyklai nepasirengę dažniau būna pirmą kartą gimdžiusių vyresnio amžiaus moterų vaikai. Subrendę vaikai dažniau būna iš šeimų su specialiuoju ar aukštuoju išsilavinimu. Visuomenės sveikatos centro duomenymis nustatyta, kad iš 7 m. darželio vaikų nesubrendusių buvo 7,9%, o iš jo nelankiusių — 15,5%. 12,9% at­vejų nesubrendusių vaikų motinos turėjo nėštumo patologija, o tuo tarpu subrendusių •— tik 4,9%. Mokyklai nesubrendę vaikai dažniausiai būna ir biologiškai nesubrendę, jie dažniau serga įvairiomis lėtinėmis ligomis, ypač psichoneurologinės sferos sutrikimais, kartais atsilieka jų fizinis išsivystymas Mokyklai nesubrendusių būna tarp žemaūgių ir fiziškai disharmoningai besivystančių ar sergančių sunkiomis lėtinėmis ligomis vaiikų. Tokie vaikai mažiau savarankiški, nedrąsūs, lėtokos mąstysenos, dažnai nesupranta užduočių, mokymo reikalavimų, jų motorika atsilikusi, kalba skurdi, dažnai sutrikusi, jų protinis darbingumas žemas. Vaikai dirba lėtai, daro daug klaidų, labai dažnai užduotis atlieka blogai, pa- sirenka blogiausią sprendimo variantą, dirbdami greičiau nuvargsita, per paskutiniąsias pamokas, savaitės ir mokslo metų pabaigoje dirba labai blogai, dažnai klysta. Visus mokslo metus nesubren­dusių mokyklai vaikų žemesnį protinį darbingumą stebėjo keletas autorių; tą parodė ir mūsų atlikti tyrimai. Mes nustatėme, kad tokie mokiniai peržiūrėjo nuo 25 iki 74 ženklų mažiau nei subren­dę. Iš šimto ženklų jie padarė 4,2—9,2 klaidų daugiau negu subrendę vaikai. Dauguma mokyklai nesubrendusių vaikų nepajėgia įsisavinti programos, blogai mokosi, dažnai būna nepaklusnūs, sunkiai auklėjami. Mokslininkų ir mūsų tyrimai taip pat rodo, kad dauguma nesubrendusių vaikų mokykloje sunkiai adaptuojasi, daug ir įtemptai dirbdami jie dar labiau sugadina savo sveikatą, sutrinka organizmo funkcijos, paūmėja lėtinės ligos. Dabar yra pakankamai informatyvių ir patikimų kriterijų, kurie padeda įvertinti vaiko pasirengimą sisteminiam mokymuisi, nustatyti vaiko subrendimo laipsnį, kalbos išsivystymą, judesių koordinaciją, galvos smegenų funkcijų subrendimą, pirmos ir antros signalinių sistemų santykį.(8, p.14) 1.6.Charakterio akcentuacijos Lietuvos mokyklose atlikti tyrimai rodo, kad pra­dinėse klasėse yra nemažai akcentuoto charakterio vaikų, kuriems reikia pagal­bos, daugiau dėmesio. Akcentuacija - tai ypač ryškus charakterio bruožas, truk­dantis veiklos ir bendravimo adaptacijai (8, p. 7). Akcentuacija nėra liga. Tačiau akcentuoto charakterio vaikas dėl netinkamo elgesio su juo gali tapti tikru psichi­niu ligoniu, teisės normų pažeidėju, net savižudžiu. 2. Netektis ir tėvų skyribos kaip socialinė, psichologinė problema Sąvokos netektis“, praradimas“ glaudžiai susiję su psichinėmis vienišumo, uždarumo, savigraužos, savęs kaltinimo ir socialinės atskirties būsenomis. Visa tai yra socialinės rizikos veiksniai, kurie turi neigiamą poveikį psichinei-socialinei vaiko raidai ir saviraidai Ilgamečiai tyrimai atskleidė, jog 6–7 metų vaikai, daugeliu atvejų net ir jaunesni, netekę artimo žmogaus dėl to, kas įvyko, dažnai išgyvena kaltę (B. L. Mishara). Viena iš tokių išgyvenimų formų yra pyktis, kad taip greitai paliko tėtis ar mama. Suaugusieji, nujausdami galimą neigiamą vaikų reakciją prabilus šia tema, vengia pokalbių su jais apie išgyvenamus jausmus. Netekęs vieno iš savo šeimos narių vaikas ne vien tik turi su tuo susitaikyti, bet ir ieškoti kito stiprybės šaltinio, t. y. būti atviras su draugais, aplinkiniais, bendrauti neapsimetinėdamas. Kanadoje ir JAV garsi psichoterapeutė E. Kuebler-Ross klinikoje tyrė 6–12 metų vaikus ir atskleidė, kad šio amžiaus vaikai noriai kalbasi su kitais apie tai, dėl ko jiems neramu netekus artimo žmogaus. Štai tyrinėtoja J. Wallerstein yra atkreipusi dėmesį į skirtingą vaikų reakciją netekus artimųjų – mirus vienam iš tėvų arba jiems išsiskyrus. Tai, jos nuomone, priklauso nuo vaiko amžiaus, lyties, brandos, gebėjimo prisitaikyti ir įveikti stresą, nuo tarpusavio santykių su artimaisiais, kurių neteko. Anot jos, tokiems vaikams būdingas nestabilumas, pasikeičia jų elgesys ir požiūris į discipliną, santykiai su kitais žmonėmis. Vėliau jie turės priprasti prie pasikeitusio auklėjimo stiliaus, gal naujo tėvo ar mamos partnerio, susitaikyti su savo emocijomis ir socialiniu kitoniškumu. Kaip pabrėžia J. Wallerstein, 2–5 metų vaikams, dar nepasirengusiems išgyventi tokią netektį, būdingi miego sutrikimai, nerimas, jie reikalauja daugiau tėvų dėmesio. 5–8 metų vaikai dažniau verkia, atviriau liūdi ir gedi, bijo prarasti kitą tėvą (motiną). Baimė gali tapti liguista, įkyri, nepagrįsta. Jų žaidimai neįsivaizduojami be liūdesio, mirties, praradimo motyvų. Mokymasis jiems tampa kančia. Nors 8–12 metų vaikai jaučiasi nuskriausti, nesaugūs, vieniši, netektį jie suvokia sąmoningiau, dėl to mažiau save kaltina. Tačiau jie gedi ilgiau. 12–18 metų paaugliai dažniausiai verkia slapta, jaučiasi atplėšti nuo vaikystės ir išgyvena nesaugumo jausmą. Netektis gali būti reali arba simboliška, permanentinė arba laikina, lengva arba traumuojanti ir netgi katastrofiška. Ji gali būti pavienė arba užliejanti kaip banga, akivaizdi arba nepastebima, netikėta arba numatoma, visiška arba dalinė. E. Kuebler-Ross atkreipia dėmesį į šiuos psichologinius netekties išgyvenimo dėsningumus, stadijas: 1) šokas ir (ar) neigimas; 2) derėjimasis; 3) pyktis; 4) depresija; 5) susitaikymas. Kiekviena iš šių stadijų yra fenomenali, jai būdingi saviti išgyvenimo aspektai. Tai sąlygoja kultūrinė, socialinė gedinčiojo aplinka, šeimos vertybinė orientacija, mokyklos mikroklimatas, mokytojų nuostatos bei gedinčiojo emocinis pasirengimas, tvirtumas. Šiais metais atlikus apžvalginį tyrimą ir apklausus 91 įvairių Lietuvos regionų pradinių klasių pedagogą, paaiškėjo, jog vaikams dažniausiai yra tekę patirti tėvų skyrybas kaip vieną iš netekties formų. Pavyzdžiui, vienoje rajono mokyklos klasėje iš 19 besimokančių vaikų net 14 arba gyvena išsiskyrusiose šeimose, arba jų tėvai yra išvykę dirbti svetur, arba vienas iš tėvų miręs. Žemiau pateiktoje lentelėje matyti, kokių netekčių daugiausia yra patyrę mokiniai. 1 lentelė. Netektys, kuriuos patyria mokiniai Netektį išgyvenančių vaikų grupės Kiek pedagogų ugdo klasėje tokių vaikų Vaikai, išgyvenę tėvų mirtį 50 Vaikai, patyrę tėvų skyrybas 81 Vienas tėvų gyvena su nesantuokiniu partneriu 45 Šeimoje nesaikingai girtaujama 20 Vaikai, kurių tėvai yra išvykę dirbti svetur 61 Šeimoje dažni konfliktai 24 Pasak I. Leliūgienės, viena iš didžiausių nelaimių žmogaus gyvenime - tėvų netektis vaikystėje. Moralinė žala vaikui, netekus vieno iš tėvų, priklauso nuo keleto faktorių: vaiko amžiaus, jo psichinio išsivystymo, pasąmonės reagavimo į netektį, nuo vaiko egocentriško požiūrio į tai, kas atsitiko, taip pat nuo tėvų santykių iki vieno iŠ jų netekties. Įprastinė našlaičio reakcija - užsisklendimas savyje, fantazavimas, tikėjimas mirusiojo sugrįžimu. Vaikas gali atkakliai priešintis jį priglaudusių kitų žmonių rūpesčiui. Depresija gali reikštis ir kitais simptomais ar elgsena, pavyzdžiui; laiko, kai buvo patirta netektis, fiksavimas, protinio vystymosi sutrikimas, skundimasis fizine sveikata, nesąmoninga trauka narkotikams, savęs sunaikinimo minčių prasiveržimas ir destruktyvūs veiksmai aplinkinių atžvilgiu. Daugelis mokslininkų, nagrinėjusių skyrybų tema, pastebėjo, kad tiek vaikų, tiek suaugusiųjų reakcija į skyrybas yra panaši į reakciją, praradus artimą žmogų. Kita didelę įtaką vaikų vystymuisi turinti socialinė, psichologinė problema -tėvų skyrybos. skyrybos – nemalonus patyrimas suaugusiems, o tuo labiau – skaudus smūgis vaikams. Jų dalyvavimas sprendžiant šeimos problemas gali padaryti žalos tiek charakterio formavimuisi, tiek psichoseksualiniam vystymuisi. Nustatyta, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams tėvų skyrybos pirmiausia gali sukelti regresiją. Vaikas grįžta į tą amžių, kai viskas buvo gerai. Jam gali sutrikti miegas, kalba, jis gali pradėti šlapintis į lovą ar susirgti kokia nors liga. Tai simptomas, kad šeima negalėtų išsiskirti, o susivienytų ir rūpintųsi vaiku. Antra reakcija – šokas. Rezultatas – vaikas iškeliauja į fantazijų pasaulį, taip jis ginasi nuo tikrovės. Tai mes galime suprasti iš vaiko piešinių, žaidimų, pasakojimų. Trečia – vaikas jaučia nerimą ir kaltę, nes 99% tėvų pasako:‘‘ Tu nesupranti, nes esi mažas, kai užaugsi, viską suprasi". Tą nežinojimo, nesupratimo prarają mažylis suvokia savaip, pavyzdžiui, gali prisigalvoti, kad tėvai skiriasi todėl, kad jis sudaužė lėkštę, kad neklausė ar jų nemylėjo ir t.t. Geriausia, kaip galite padėti, tai pasakyti, kad suaugę skiriasi ne dėl jo, o dėl savo padarytų klaidų. Būtina kuo daugiau kalbėti su vaiku apie suaugusiųjų nesantaikos priežastis jam suprantama kalba. Kuo daugiau mažasis žinos, tuo mažiau prisigalvos. Vaikas gali pykti ar tapti agresyvus. Turite įsiklausyti į jo jausmus, padėti išgyventi šį sunkų laikotarpį, juk tai, ką jis jaučia, yra teisėta. Tėvų skyrybų poveikį vaikams savo disertaciniame darbe 2001 m. tyrinėjo M. Dovydaitienė. Ji pažymi, jog vaikai, kurių tėvai išsiskyrę, yra emociškai labiau pažeidžiami ir sunkiau prisitaiko prie kitų ar užmezga kontaktus ir juos plėtoja. Edukologė A. Juodaitytė, kaip ir daugelis kitų vaikystės tyrinėtojų, teigia, jog ko nors netekimas vaikystėje vėliau paveikia net ir savojo identiteto ieškojimus: vaikas, išgyvenantis tėvo ar motinos mirtį, lyties atžvilgiu praranda identifikavimosi su kuo nors pagrindą. Sakykim, berniukas, netekęs tėvo, gali iš dalies prarasti savęs kaip vyro tapatumą. Šį procesą dar labiau sunkintų, jei kiemo ar klasės draugai vengtų bendravimo su tokiu vaiku. Dažnai berniukai, netekę tėvo, įgyja daug moteriškų, o mergaitės – vyriškų – bruožų: būna padūkusios, elgiasi kaip berniukai. Lentelėje pateikiama daugiau” netekčių” formų negu prieš tai paminėta šiame straipsnyje. Sakykim, netekčių sąrašą“ papildė tokios netektys, kaip nesaikingas girtavimas, dažni konfliktai šeimoje ar išvykę dirbti svetur tėvai (gana dažnas socialinis šių dienų reiškinys). Mes pedagogams pasiūlėme pasirinkti iš 10 galimų netekčių formų, ir jie iš jų pritaikė 6 – parašė, kiek jų klasėje mokosi tokių vaikų. Apklausoje dalyvavo 20 pedagogų, dirbančių I klasėje, 24 – II klasėje, 27 – III klasėje ir 20 – IV klasėje, ugdžiusių 1961 vaiką. Kai pedagogai nurodė, kiek jų klasėse yra vienokią ar kitokią netektį išgyvenančių vaikų, buvo paprašyta paminėti, kuo šie vaikai labiausiai išsiskiria klasėje iš kitų, bei galimus pedagoginės veiklos su tokiais vaikais būdus. Labiausiai pedagogai išskyrė uždarumo, nenoro bendrauti, menko savęs vertinimo ir liūdnumo požymius, būdingus netektį išgyvenantiems vaikams. Padarėme išvadą, kad pedagogai, bendraudami su tokiais ugdytiniais, turėtų dažniau taikyti individualius pokalbius ir apskritai skirti jiems daugiau dėmesio. Atlikus apklausą, paaiškėjo, jog “nelaimingų“ vaikų, išgyvenančių vienokią ar kitokią artimųjų netektį, 91 tirtam Lietuvos pedagogui kiekvienoje klasėje vidutiniškai tenka po 17,1 %. Mums, suaugusiems, pagrįstai kyla klausimas, ką daryti, kad tokiam vaikui būtų lengviau. Pateiksime keletą patarimų, kaip šias vaikų problemas siūlo spręsti Vakarų šalių psichologai. Retkarčiais paskaityti vaikams knygų apie mirtį, netektį ir kaip žmonės gedi. Leisti jiems reikšti savo mintis bei klausti. Skaityti su vaikais įvairių kultūrų pasakas, legendas, mitus mirties tematika. (Beje, šių tekstų pakanka pradinių klasių pasaulio pažinimo, lietuvių kalbos vadovėliuose.) Parodyti, kaip skirtingų kultūrų žmonės skirtingai išgyvena artimo netektį bei suvokia pomirtinį gyvenimą. Nebijoti diskusijų apie tai, kaip žmonės gedi. Kalbėti apie įžymių žmonių mirtis. Vaikai lengviau suvoks mirtį iš suaugusiųjų pasakojimų. Paprastai paaiškinti, kaip žmonės tapo įžymiais ir kaip jų atminimas išlieka gyvas ir po jų mirties. Sukurta nemažai vaikams dainuoti skirtų dainelių, nevengiančių plėtoti mirties temą. Padainuokime per muzikos pamokas su vaikais keletą jų, kad mirties tema netaptų tabu. Jei vaikas aptinka negyvą vabzdį, vabaliuką ar gyvūnėlį, pasinaudokime proga su juo pakalbėti apie tai, kas yra mirtis konkrečiomis gyvenimo aplinkybėmis. Net ir labai maži vaikai geba suvokti, jog mirtis yra tai, kas nejuda, yra sustingę, kas yra ramu ir neatsako į klausimus. Nuvykime su vaikais į kapines prieš tai gavę tėvų ar globėjų sutikimą ir vaikams paaiškinę, ko ten einame, ką pamatysime ir ką veiksime. Nuvežkime gėlių ir padėkime ant mirusiųjų kapų. Tokia išvyka sudomins vaikus, ir jie klausinės apie mirtį. Todėl pasistenkime kuo išsamiau paaiškinti, kaip visuomenė supranta mirtį, ir ką daro, kai kas nors iš jos narių netenka artimųjų. Jei klasėje ar grupėje jau yra vaikas, netekęs artimo žmogaus, tinka tie patys anksčiau aprašyti veiksmai. Paaiškinkime kitiems vaiko artimiesiems, ko šiais veiksmais siekiama, ir gaukime jų sutikimą. Svarbu suaugusiuosius užtikrinti, kad jūsų, kaip auklėtojo, veikla padės vaikui išsikalbėti, dalytis išgyvenimais ir dėl to jam bus lengviau gedėti. Norėdami geriau pažinti gedinčius vaikus, pedagogai turėtų atsižvelgti į tris pagrindinius dalykus: 1) vaikai iš tiesų išgyvena sielvartą ir gedi; 2) savo sielvartą jie išreiškia kiek kitaip negu suaugusieji; 3) vaikai yra ypač pažeidžiami, jei netekties išgyvenimas užsitęsia. V. Osterweis ir kiti tyrinėtojai yra atkreipę dėmesį į tai, kad pirmomis netekties išgyvenimo savaitėmis vaikai dažnai būna liūdni, pikti, užsidarę ir kupini baimės ir kad gali sutrikti jų apetitas bei miegas, kai kuriems iš jų kilti susikaupimo, mokymosi, priklausymo grupei problemų. Nuotaikų kaita, neigiamos emocijos, pykčio priepuoliai ar net šlapinimasis į lovą naktimis – visa tai būdinga tiek priešmokyklinio amžiaus, tiek vyresniems vaikams. Anot V. Osterweis, vyresni mokydamiesi bei bendraudami su bendraamžiais tampa arba uždari, arba agresyvūs. Suaugusiems greičiau susitaikyti su netektimi padeda sukaupti emociniai, kognityviniai, socialiniai gebėjimai. Kadangi vaikai tokių gebėjimų dar neturi, jiems prireikia kelių ar daugiau metų, kad susitaikytų su vieno iš tėvų praradimu. Sunkiausia vaikams išgyventi tėvų skyrybas. Taip yra dėl to, kad nors vaikas žino, jog tėvas ir mama jau kartu nebegyvena, vis tiek vieną iš jų tai mato, tai nemato. Tokią netektį vaikas gali išgyventi net keliolika metų. Teigiama, jog po pirmųjų netekties išgyvenimo metų vaikas vis dar jaučiasi prislėgtas, jam kyla sunkumų mokykloje, pastebėtas polinkis į delinkventišką elgesį. Kai kas net teigia (J. Bowlby ir V. Osterweis ir kt.), jog suaugusiems, kuriems būdinga chroniška depresija, vaikystėje yra tekę išgyventi artimo arba mylimo žmogaus netektį. Vis dėlto gedintys vaikai, kurie geba išgyventi sunkumus, kuriems socialinė aplinka yra palanki, kurie turi suprantančius ir atjaučiančius artimuosius, draugus – patirtą netektį išgyvena greičiau ir tolesnė jų socializacija vyksta sėkmingai – kaip ir tų vaikų, kuriems artimųjų netekties dar neteko patirti. 3.Pranešymas apie seksualinę privarta Vaiko pasakojimas apie tragišką įvykį - tai sunkus, slegiantis išbandymas. Šokas, neigimas, netikėjimas, pyktis, gailestis ir pasibjaurėjimas - visa tai - natūrali reakcija į tai, kas įvyko. Ją būtina įveikti, kad galėtume suteikti vaikui reikalingą paramą. Būtų gerai, jei žmonės, kurie išklauso vaiko pasakojimą apie patirtą seksualinę prievartą, turėtų asmenį, su kuriuo galėtų pasidalyti jausmais. Pedagogai iš tiesų gali turėti lemiamos įtakos emociniam ir psichiniam seksualinę prievartą patyrusio vaiko vystymuisi. Svarbu prisiminti, kad mokytojo užduotis – aktyviai išklausyti vaiką, o ne kamantinėti apie smulkmenas ir pačiam tikrinti pateiktus faktus - tai policijos ir Vaikų teisių apsaugos tarnybų reikalas. Kai vaikas praneša apie seksualinę prievartą: • Pasistenkite išlikti ramūs. • Išklausykite vaiką rimtai. • Pasitikėkite juo. • Parodykite, kad jį suprantate. Nuraminkite jį ir palaikykite tokiais žodžiais: • Aš tikiu tavimi”; • Man gaila, kad tau taip atsitiko”; • Gerai, kad tu man pasakei apie tai”; • Tu nekalta (-as) dėl to, kas įvyko”; • Tu ne vienas, kuriam taip nutiko; taip atsitinka ir kitiems vaikams”; • Aš padarysiu viską, kad tau negrėstų pavojus”; Man reikia kai kam (Vaikų teisių apsaugos tarnybai, policijai) pranešti apie tai, kas tau nutiko. Jie norės tau užduoti keletą klausimų. Jie padės padaryti taip, kad tu jaustumeisi saugus. (Atminkite: jūs turite vaikui parodyti, kad suprantate, ką jis jaučia dėl patirtos prievartos, bet jūs negalite palikti vaikui pasirinkimo išlaikyti prievartos faktą paslaptyje.) Pasakykite vaikui: "Būną tokių paslapčių, kurių negalima saugoti, jei su tavim kas nors blogai pasielgė". - Nemanykite, kad vaikas būtinai nekenčia savo skriaudėjo ar pyksta ant jo (jis gali būti šeimos narys, tėvas ar globėjas). - Kantriai atsakinėkite į vaiko klausimus ir stenkitės išsklaidyti jo nerimą. - Kontroliuokite save, kad nežadėtumėte vaikui to, ko negalėsite išpildyti (pvz.: "Tavo mama nenusimins" arba "Su tuo, kas su tavimi taip pasielgė, nieko nenutiks"). - Pasikalbėkite su kolega ar kitu žmogumi, kuriuo jūs pasitikite, apie savo jausmus. Tokie atvejai visuomet turi didelį “krūvį”. Jums taipogi reikalinga parama. - Sužinokite, ar galėsite gauti informacijos apie tyrimo eigą, kokių priemonių imtasi ir pan., ir jei galėsite, tai kaip. - Palaikykite ryšį su vaiku, kuriam reikalinga nuolatinė parama (pvz., pasakykite jam: "Jei norėsi pasikalbėti, gali bet kada pas mane ateiti (man paskambinti)".) - Gerbkite vaiko teisę į slaptumą, neišduokite jo kitiems mokyklos darbuotojams ir mokiniams. Jei vaikas apie patirtą seksualinę prievartą kalba klasėje: 1. Parodykite, kad jūs išgirdote, ką vaikas sako (pvz.: "Tai, ką tu sakai, yra labai svarbu. Gal pakalbėkime su tavimi apie tai vėliau?"), ir pasistenkite pakeisti temą, kadangi nedera kalbėti apie prievartą girdint visai klasei. 2. Pasistenkite kuo greičiau pasikalbėti su vaiku individualiai(pvz:, artimiausios pertraukos metu, po pamokų). Parama vaikui klasėje po prievartos atvejo išaiškinimo Visiems vaikams, kurie patyrė seksualinę prievartą reikalinga pagalba. Jie turėtų pasikalbėti apie savo jausmus, patikėti juos kitiems. Patyrusių prievartą vaikų pasitikėjimas yra sugriautas, jiems reikia iš naujo mokytis pasitikėti žmonėmis. Svarbu atminti, kad vaikai gali atsigauti ir atsigauna po seksualinės prievartos patyrimo, ir pedagogai gali ir turi leisti vaikui suprasti, kad "gyvenimas tęsiasi". Svarbiausia: apsaugoti vaiką nuo prievartos pasikartojimo; apsaugoti vaiką nuo gėdos; normalizuoti aplinką. Teikdami paramą prievartą patyrusiam vaikui, jūs galite prisiminti ar įsivaizduoti kitas situacijas, su kuriomis jums teko susidurti ir aptarti su vaiku, pvz., vieno iš tėvų mirtis, sunki vaiko liga, atskyrimas nuo tėvų, tėvų skyrybos. Galbūt tai padėtų jums perkelti į seksualinės prievartos atskleidimo situaciją tinkamus įgūdžius ir kalbą. Jūs galite padėti vaikui klasėje, užtikrindami jam: Įprastumą: išlaikykite įprastą vaiko statusą klasėje. lntymumą: išreikškite jį tinkamu būdu. Nespręskite už vaiką, ko jis nori, o ko – ne. Klauskite. Tai padės jums palaikyti šiltus, artimus santykius tokiame lygyje, kokiame nori vaikas. Šiltus santykius: vartokite įprastą kalbėjimo būdą, intonaciją, tinkamą šiltų, artimų jausmų išreiškimui. Pritarimą, palaikymą: linktelėkite galvą, pagirkite vaiką - darykite viską, kas įmanoma, kad pabrėžtumėte vaiko reikšmingumą, jo vertės jausmą, priėmimą. Pastovumą ir aiškumą: vaiko gyvenimas už mokyklos ribų gali tapti chaotiškas. Klasė gali būti vienintelė vieta, kur vaikas jaučiasi normaliai. Aiškiai apibrėžkite vaikui, kokio elgesio klasėje iš jo tikitės ir kokius reikalavimus jam keliate pamokų ar užklasinės veiklos metu. Svarbu, kad vaikas visada tiksliai žinotų, ką jis privalo daryti ir kaip turi elgtis. Priklausymo, reikalingumo jausmą: pademonstruokite klasėje vaiko darbą, įtraukite jį į diskusijas ir pan., kad jis nesijaustų vienišas, atstumtas. Apibrėžtumą: iš pradžių vaikas gali norėti, kad jam būtų sakoma, ką jis turi daryti ir kaip reaguoti, kol jis pats nesugeba mobilizuoti savo jėgų. Aiškūs nurodymai, veiksmų planas suteikia vaikui saugumo. Saugumą ir konfidencialumą: kasdieniame mokyklos gyvenime elkitės įprastai. Neaptarinėkite įvykio detalių su vaiku ar kuo nors kitu. Vaiko išgyvenimai nėra skirti personalui. Ieškokite tinkamos paramos sau. Elgesio apribojimus: destruktyvus ir asocialus vaiko elgesys turi būti visada griežtai nutraukiamas. Paskatinimą: naudingos skaitymo medžiagos (literatūros) ir meninės veiklos (pvz., piešimo) prieinamumas suteikia vaikui galimybę išreikšti savo jausmus. Leiskite vaikui suprasti, kad jūs visuomet esate pasiruošę su juo pasikalbėti. Būtų klaidinga įtikinti vaiką negalvoti arba pamiršti tai, kas įvyko. Vaikai savaip supranta tylėjimą arba nutylėjimą, jie gali jaustis kalti, "nešvarūs", "blogi". Reiktų paskatinti vaiką atvirai pasikalbėti apie savo jausmus, būgštavimus, nerimą keliančias abejones. Paklauskite vaiko, su kuo dar jis galėtų pasikalbėti apie savo jausmus: "Aš pastebėjau, kad pastaruoju metu tu atrodai nelaimingas. Aš nerimauju dėl tavęs. Ar aš galiu, ką nors padaryti, kad tau padėčiau? Galbūt tu norėtum dar su kuo nors pasikalbėti?" Paaiškinkite vaikui savo ir kitų paramą teikiančių institucijų (Vaikų teisių apsaugos tarnybų, socialinių darbuotojų, psichologų ir pan.) specialistų vaidmenį. 4. Socialinės ir psichologinės pagalbos modeliai užsienio šalyse Teorinės studijos rodo, kad užsienio šalyse jau daug anksčiau nei Lietuvoje buvo atkreiptas dėmesys į vaikų, jų šeimų patiriamas problemas. Pavyzdžiui, Suomijoje jau septyniasdešimt metų dirba Maniergeimo vaikų gynimo lyga, kuri vykdo reformas ir rūpinasi vaikų bei jų šeimų problemomis, ypač daug dėmesio skiria įvairių tipų nukrypimų profilaktikai. Lyga organizuoja mokyklas tėvams vaikų darželiuose ir mokyklose, kur moti­nos ir tėvai mokomi suprasti vaikų problemas ir jas spręsti. Ji organizuoja spaudos konferencijas, seminarus, susitikimus, leidžia vaizdo kasetes, metodines knygas, informacinius bukletus, kompiuterines mokomąsias programas. Lyga sudaro įvairiausias mokomąsias programas tiek profesionalams, tiek mėgėjams. Programas ir publikacijų sąrašus galima įsigyti centrinėje jos atstovybėje arba kiekviename vietiniame skyriuje. Socialinio darbo užsienio Šalyse patirtis rodo, kad gerų ugdymo rezultatų pasiekiama, kai ugdyme aktyviai dalyvauja mokinių tėvai. Suomijoje mokinių tėvai yra įkūrę Tėvų asociaciją, kurios tikslas - kelti vaikų gerovę, glaudžiai bendradarbiaujant šeimai ir mokyklai. Tai nei politinė, nei religinė organizacija. Pagrindinis šios asociacijos tikslas - stiprinti, plėtoti tėvų ir mokyklos bendradarbiavimą. Kita Tėvų asociacijos veikla: 1) naujos tėvų ir mokyklos bendradarbiavimo formos, 2) dėmesys Švietimo naujovėms, 3) medžiagos apie šeimos ir mokyklos bendradarbiavimą publikavimas spau­ doje, 4) seminarų, susitikimų organizavimas, renginių, mokomųjų programų aso­ ciacijos nariams rengimas, 5) asociacijos narių informavimas apie šiuolaikines ugdymo kryptis. Pagrindinis asociacijos narių tikslas - sukurti saugią aplinką, kurioje vaikai galėtų ramiai augti ir mokytis; stiprinti mokinių, tėvų, mokytojų ir mokyklos darbuotojų bendradarbiavimą. Vietinių skyrių veikla - aplinkos, kurioje vaikai mokosi, t. y. mokyklos, tyri- 91 mas; pagalbos būdų ieškojimas. Tėvai dirba kartu, norėdami daugiau sužinoti vienas apie kitą, su vaikais aptaria jų pomėgius, kad jie jaustų suaugusiųjų pritarimą ir rūpestį; išklauso vaikus, kad jie jaustų savo asmenybės vertingumą. Tėvai rūpinasi šeimos, mokyklos, visuomenės suartėjimu, vaikų išsilavinimu. Jie jaučia pareigą sudaryti geras auklėjimo ir mokymo sąlygas savo vaikams. Šeima ir mokykla reikalingos viena kitai. Jei jos dirba atskirai, nepatiria sėkmės. Suomijos tėvų asociacija pasiekė gerų rezultatų tik reguliariai efektyviai bendraudama ir bendradarbiaudama su tėvais ir mokykla Jungtinėse Amerikos Valstijose mokytojams ir tėvams sprendžiant mokinių socialines, psichologines problemas, į pagalbą ateina mokytojai - tarpininkai. Mokytojo - tarpininko funkcijos; 1) šeimų lankymas, 2) pokalbiai su tėvais, mokytojais, vaikais, įvairių įstaigų atstovais, 3) darbas tėvų palaikymo grupėse: a) tėvų susivienijimų kūrimas, b) tėvų, turinčių tokių pat problemų, kvietimas burtis į grupes, 4) konsultacija: darbas su tėvais, vaikais, mokytojais norint išsiaiškinti sun­ kumus. 5) bendradarbiavimas su įvairiomis įstaigomis: poliklinika, namų valdyba, biblioteka ir t.t 6) Mokyklai reikalingi mokytojai - tarpininkai. Jų dėka išaiškėja tėvų poreikiai ir lūkesčiai, tada galima geriau organizuoti mokinių ugdymo procesą. 5. Rezultatai ir jų aptarimas Tyrimo duomenys rodo, kad pradinėje mokykloje pastebimas didėjantis neigiamas požiūris į mokyklą ir mokymąsi. II klasėje į mokyklą eiti nenori 9 proc. mokinių, o III klasėje į mokyklą nenori eiti gerokai daugiau mokinių, t. y. net 35 proc. IV klasėje nenoras eiti į mokyklą yra beveik dvigubai didesnis nei II klasėje. Tyrimų duomenys rodo, kad mokykloje geriau jaučiasi jaunesniųjų klasių mokiniai. Beveik pusė II klasių mokinių, t. y. 48 proc., mokykloje jaučiasi labai gerai. Tačiau III klasių mokinių savijauta mokykloje yra gerokai blogesnė. Lyginant su II klasių mokinių savijauta, III klasių mokinių savijauta, kuri buvo labai gera, beveik tris kartus suprastėja. Tik 15 proc. III klasių mokinių mokykloje jaučiasi labai gerai. IV klasių mokinių savijauta mokykloje taip pat prastesnė nei II klasių mokinių. Labai gerai mokykloje jaučiasi 24 proc. IV klasių mokinių, t. y. perpus mažiau nei II klasių mokinių. Mokytojų apklausos duomenys rodo, kad dažniausi I-II klasių mokinių mokymosi sunkumai yra tokie: 1) nesugebėjimas susikaupti; 2) greitas išsiblaškymas; 3) didelis neatidumo klaidų skaičius; 4) negalėjimas paskirstyti dėmesį; 5) per didelis domėjimasis pašaline veikla. III-IV klasių mokinių dažniausiai patiriamų mokymosi sunkumų pobūdis šiek tiek kitoks. Kaip ir I-II klasių, taip ir III-IV klasių mokiniai daro daug neatidumo klaidų, nesugeba susikaupti. Jiems būdingas nekantrumas. Be to, nemaža III-IV klasių mokinių dalis patiria mokymosi motyvacijos problemą. 34,5 proc. III klasių mokytojų ir 20 proc. IV klasių mokytojų teigia, kad jų mokiniai neturi mokymosi motyvacijos. Pradinių klasių mokytojų apklausos duomenys rodo, kad kiekvienoje klasėje mokosi vidutiniškai 5 mokiniai, kurie turi vienokių ar kitokių sunkumų. Manome, kad tokių mokinių gali būti dar daugiau. Klasės mokytojas, organizuodamas ugdymo procesą, šiems mokiniams turi skirti daugiau dėmesio. Tačiau tai padaryti jam ne visada pavyksta dėl didelio darbo krūvio, laiko stokos. I-II klasėse dažniausios yra dėmesio problemos. Jas mini 55 proc. I klasės mokytojų ir 82 proc. II klasės mokytojų. Dažnas dėmesio problemas I-II klasėse galima paaiškinti tuo, kad šių klasių mokinių dėmesys dar nėra pastovus ir koncen­truotas. Pamokoje I-II klasių mokiniams sunku būti susikaupusiems ilgiau kaip 20 minučių. Nerimą kelia tai, kad net 50 proc. IV klasių mokytojų teigia, kad jų mokiniams būdingiausios dėmesio problemos. Augant turi gerėti gebėjimas koncentruoti, greitai perkelti, tinkamai paskirstyti dėmesį. Nesugebėjimas susikaupti, greitas išsiblaškymas, dažnos neatidumo klaidos rodo, kad egzistuoja dėmesio kontrolės, planingumo, adaptyvumo problemos, kurios gali atsirasti dėl savireguliacijos sutrikimų. Manome, kad viena iš elgesio problemų atsiradimo priežasčių yra mokymosi nesėkmės. Nesėkmingai besimokančius vaikus bendraklasiai ir mokytojai vertina neigiamai. Be to, tokie vaikai nuolat jaučia paslėptą ar atvirą antipatiją savo atžvilgiu, įtampą ir nepastovumą. Tokia būsena skatina juos ieškoti išeities. Nesulaukė tinkamo dėmesio, pagalbos namuose ir mokykloje, mokiniai dažniausiai pradeda ignoruoti mokytojų poreikius, elgiasi šiurkščiai bei įžūliai, naudoja fizine jėgą, grasinimus ir prievartą. Gali būti ir kitų elgesio problemų atsiradimo priežasčių. Pastebėta neabejotina elgesio problemų priklausomybė nuo mokinių laisvalaikio leidimo formų. Tyrimų duomenys rodo, kad tarp II-IV klasių mokinių labiausiai paplitusios nelabai naudingos laisvalaikio leidimo formos: televizijos laidų žiūrėjimas (tai daro daugiau kaip keturi penktadaliai mokinių), bendravimas su draugais (daugiau kaip pusė mokinių). Nerimą kelia ir tai, kad šiuo metu vos vienas ketvirtadalis II-IV klasių mokinių laisvalaikiu lanko būrelius ir treniruotes, net du penktadaliai mokinių žaidžia kompiuteriais ir trys penktadaliai mokinių laiką leidžia kieme. Visi šie duomenys rodo netinkamą mokinių laisvalaikio organizavimą. Tyrimo duomenų analizė rodo, kad daugiau kaip pusė (63 proc.) tėvų į prastesnius vaikų mokymosi rezultatus, elgesio pažeidimus reaguoja pozityviai, pokalbio metu su jais išsiaiškindami nesėkmių priežastis, netinkamo elgesio pasekmes. Tačiau pastebimi gana dažni negatyvaus problemų sprendimo būdai. Pavyzdžiui: bara vaikus 20,4 proc. tėvų, baudžia, skirdami darbą, 16,5 proc. tėvų, neleidžia į lauką 15 proc. tėvų, materialiai apriboja 13,3 proc. tėvų, neleidžia patirti malonumų 31,4 proc. tėvų. Kai kurie tėvai netinkamai reaguoja į vaikų mokymosi rezui-tatus - muša juos (IV klasėje net 10 proc.). Tyrimų rezultatai rodo, kad mokytojai patiria nemažai problemų dirbdami su mokinių tėvais. Net 59 proc. mokytojų teigia, kad tėvai žino vaiko problemas, bet nesistengia padėti jas spręsti, 56 proc. mokytojų mano, kad tėvams trūksta psichologinių, pedagoginių žinių, 51 proc. mokytojų mano., kad tėvai abejingi, nesidomi vaikais, 38 proc. mokytojų teigia, kad tėvai mano, jog vaikų ugdymu turi rūpintis mokykla. Tyrimo duomenys rodo, kad tokia situacija susiklostė dėl tėvų: 1) laiko stokos vaiko problemoms; 2) kantrybės stokos; 3) menkų pajamų, negalėjimo daugiau pinigų skirti pedagoginei, psichologinei literatūrai įsigyti; 4) pedagoginių, psichologinių žinių apie vaikų ugdymą stokos. Mokytojai ir tėvai teigiamai vertino socialinio pedagogo rūpinimąsi vaikų teisių apsauga (64 proc. mokytojų ir 56 proc. tėvų), mokinių užimtumu (60 proc. mokytojų ir 48 proc. tėvų). Tėvų nuomone, socialiniai pedagogai turėtų įvairiais būdais skatinti vaikus sveikai gyventi, mokyti juos apsisaugoti nuo neigiamų emocinių išgyvenimų. Šiek tiek daugiau kaip pusė (52 proc.) pradinių klasių mokinių tėvų mano, kad Lietuvoje reikalinga Tėvų asociacija, kurios pagrindinis tikslas - mokyklos ir tėvų bendradarbiavimo stiprinimas ir plėtojimas. 25 proc. pradinių klasių moki­nių patys norėtų dalyvauti šios asociacijos veikloje. Vaiko auklėjimo darbas yra surištas su gausybe rūpesčių bei pastangų. Jis atneša aibes sunkumų ir klausimų, ką reikia daryti įvairiose situacijose. Teisybė, yra daug patarėjų, pradedant seneliais ir baigiant eksper­tais, bet vis tiek pačių problemų sprendėjais lieka tėvai — jų patirtis bei paties vaiko asmenybės požymiai nurodo at­sakymus. Tėvai paprastai remiasi tuo, ką jie kaip vaikai buvo patyrę, o taip pat, kas jų buvo studijuota ar skaityta1. Gerai išauklėtas ir subrendęs asmuo yra tikra to žodžio prasme didingas kūrinys. Tas kūrinys susidarė tik iš dalies savomis jėgomis, jam buvo reikalinga nepaprastai daug pagalbos ir daug teigiamų įtakų. Išauklėti vaiką į visiškai išsivysčiusią asmenybę yra sunkus ir ilgalaikis uždavinys, nes pačios reikšmingiausios emocinės, moralinės ir dvasinės galios yra reikalingos gerų tėvų kaip modelių ir daug tiesioginio poveikio, kad jos vystytųsi ir bręstų. Išvados Remiantis teorinėmis studijomis, atliktais tyrimais ir pedagoginio darbo praktika galima daryti šias išvadas: 1. Pradinių klasių mokiniai patiria nemažai socialinių ir psichologinių problemų. Jos lemia mokinių mokymosi sunkumus, akcentuotą charakterį, agresyvų ir asocialų elgesį. 2. Užsienio šalių patirtis rodo, kad geresnių ugdymo rezultatų galima pasiekti, kai ugdyme aktyviai dalyvauja tėvai ir kvalifikuoti specialistai: mokytojai - tar­pininkai, socialiniai pedagogai, edukatoriai, socialiniai darbuotojai, psichologai. 3. Tyrimo duomenys rodo, kad jau pradinėje mokykloje pastebimas nuolat didėjantis neigiamas mokinių požiūris \ mokyklą, mokymąsi. Tai būdinga net 28 proc. mokinių. Neigiamą požiūrį į mokyklą, mokymąsi lemia dažnos mokymosi nesėkmės, atsirandančios dėl psichosocialinės adaptacijos sutrikimų: dėmesio pro­ blemų, hiperaktyvumo, nerimastingumo, charakterio akcentuacijų. 4. Mokykloje mokymo turinys organizuojamas ir darbo krūviai paskirstomi taip, kad pedagogams neužtenka laiko ir dėmesio individualiems vaikų savitu­ mams atskleisti. Dėl šios priežasties vaikai, turintys psichosocialinės adaptacijos problemų, sukelia pedagogams nemaža tiek didaktinių, tiek tarpasmeninių santy­ kių problemų. 5. Nemažai pradinių klasių mokinių tėvų menkai pažįsta vaiką, žino jo porei­ kius ir problemas. Jiems stinga pedagoginių, psichologinių žinių apie vaikų ug­ dymą. 6. Mokykla dar negali padėti vaikui maksimaliai atskleisti individualias ga­ lias, gebėjimus, tenkinti įgimtas jo reikmes, garantuoti fiziškai, psichiškai, doro­ viškai sveiką aplinką. Šią problemą spręsti gali padėti socialiniai pedagogai. 7. Socialinio pedagogo pareigybės įvedimas mokykloje teigiamai vertinamas mokyklos pedagogų, tėvų. Jų nuomone, socialinis pedagogas padėtų humanizuo­ ti mokyklos bendruomenės narių tarpusavio santykius, įveikti mokinių delink- ventiškumą, švelninti psichologinį klimatą mokykloje, kurti glaudesnius ryšius tarp šeimos ir mokyklos, spręsti vaikų socializacijos problemas. 8. Supažindinus respondentus (tėvus ir mokytojus) su teorinėmis socialinės, psichologinės pagalbos galimybėmis užsienio šalyse (Suomijoje, JAV), matyti, kad socialinės pagalbos idėjos priimtinos ir Lietuvos pradinių klasių mokytojams bei tėvams. Literatūra 1. Leliūgienė I. Žmogus ir socialinė aplinka : [vadovėlis aukštosioms mokyk­ loms]. - Kaunas Technologija, Kaunas, 1997. - 302 p. 1. Mielke U. Geriau supraskime sunkius vaikus (vertimas). -1997. - 118 p. 2. Petrauskienė I. Vaikų charakterio pakitimai ir kaip juos koreguoti // Žvirblių takas.- 1996, Nr. 6, p. 7-12. 3. Valickas G. Psichologinės asocialaus elgesio ištakos : [monografija]. - Vil­ nius, 1997. - 217 p. 2. Žukauskienė R. Raidos psichologija. - Vilnius, 1996. - 364 p. 4. Teopna h npaKTHKa coųHajibnoH pa6oTbi : oTe

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!