Patriotinis auklėjimas pradinėje mokykloje

I. Patriotinis auklėjimas švietimo kaitos kontekste...……..…….......................5 1.1. Šiuolaikiniai ugdymo teoretikai apie patriotizmą...........................………..5 1.2. Patriotinio auklėjimo apibrėžtis švietimą reglamentuojančiuose dokumentuose...............................................................................................6 II. Patriotinis auklėjimas Lietuvos kultūros ugdymo mokslo pagrindėjų darbuose........................................................................................................................8 2.1. S. Šalkauskio ir A. Maceinos patriotizmo samprata......................................8 2.2. Patriotizmo ir kosmopolitizmo santykis.......................................................10 2.3. Patriotinio auklėjimo veiksniai ……………………....................................12 2.4. Tautos praeities pažinimas kaip patriotinio auklėjimo priemonė………….13 2.5. Kraštotyra – galimybė pažinti savo tautą..............…………………………15 III. Nūdienos pradinė mokykla – patriotinio auklėjimo veiksnys.................18 3.1. Patriotinio auklėjimo pradinėje mokykloje tikslai, uždaviniai, turinys……18 3.2. Patriotinio auklėjimo pradinėje mokykloje metodai ir formos………….…21 3.3. Mokytojo vaidmuo patriotinio auklėjimo procese…………………………23 3.4. Pradinių klasių moksleivių požiūris į patriotizmą…………........................26 3.4.1. Tyrimo esmė ir metodai................................................................26 3.4.2. Tyrimo rezultatai..........................................................................26 Įvadas Ugdymas apima žmogaus dvasinį, fizinį, socialinį tobulėjimą. Žmogaus prigimtis nurodo, kad ugdymas būtinas. Tai sudėtinga, tikslinga ir kryptinga veikla, padedanti susikurti ugdytiniui savąsias vertybes ir jas įsisąmoninti. Ugdymo procese ugdytojas žmogų mokslina, lavina, auklėja, formuoja. Žinių suteikimas žmogų mokslina, lavina, tačiau tai neturi lemiamos įtakos jo dorovei. Asmens elgesį, pažiūras, santykius su aplinkiniu pasauliu formuoja auklėjimas. Patriotinis auklėjimas – svarbi auklėjimo rūšis. Šiuo auklėjimu siekiama žadinti ir palaikyti žmogaus meilę tėvynei, norą veikti jos gerovei. Ar trečiajame tūkstantmetyje patriotizmas yra vertybė? Žmogus gali laisvai keisti savo gyvenamąją vietą, nyksta kalbos barjerai, žmonės tampa abejingesni religijai, nesidomi tautos istorija. Naujosios technologijos (internetas) jungia viso pasaulio piliečius, jiems net neišėjus iš namų. Tai sudaro prielaidas tautų jungimuisi, tad ir kosmopolitizmui. Kyla klausimas, ar neatrodytų pasaulis pilkas, tautoms praradus savitumą? Tauta, kaip ir atskiras žmogus negali “užsidaryti” savyje, jai tikslinga būti atvirai pasauliui, tačiau mokėti išsaugoti savo tautinį identitetą. Šios problemos aktualumas ypač išryškėja Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Tad ieškant šios problemos sprendimo būdų, tikslinga atsigręžti į jaunosios kartos patriotinį auklėjimą. Patriotinis auklėjimas prasideda šeimoje, tačiau modernėjančiame gyvenime vis retesnis tampa vaikų ir tėvų dvasinis bendravimas, jį užgožia pragmatiniai tikslai. Tėvai vaikams siekia materialinės gerovės, auklėjimą palikdami mokyklai. Tad mokyklai dažnai tenka kompensuoti šeimos auklėjimo spragas. Sparčiai besikeičiančioje visuomenėje, kiekviena gyvenimo diena atneša gausybę permainų ir netikėtumų. Mokyklai kyla uždavinys, kaip orientuotis tarp laiko patikrintų tiesų ir naujos informacijos, plūstančios iš Vakarų. Spręsdama šį uždavinį, mokykla siekia išsaugoti ir įtvirtinti tradicines mūsų tautos vertybes ir kartu priimti naują informaciją. Mokykloje dėmesys kreipiamas į patriotinio auklėjimo turinį, kuris domintų, jaudintų vaikus, skatintų kūrybiškumą ir saviraišką. Žmogaus savitumas, individualumas formuojasi tobulinant save, išlaikant savąjį “aš”. Asmens savitumas pasireiškia sąveikoje su kitais žmonėmis. Tautos savitumą, individualumą formuoja, išlaiko tautos žmonės, tačiau tai galima pastebėti taip pat tik tautai sąveikaujant su kitomis tautomis. Taigi tikslingas tautų bendradarbiavimas, išlaikant savo savitumą, tautinę individualybę, nes tai padeda tautos žmonėms geriau pažinti savo tautą, jos vertybes bei ją puoselėti. Lietuva, būdama Sovietų Sąjungos sudėtyje, išlaikė išbandymą – išsaugojo savo tautinę individualybę. Europos Sąjunga – kitas žingsnis į bendriją, tačiau jau į kitokį – telkiant Europos tautas, siekiama išsaugoti jų individualybę ir valstybingumą. Tad uždavinys – stiprinti savo tautiečių patriotizmą, nepraranda savo aktualumo. Patriotinio auklėjimo problemos aktualumą savo laiku aiškiai suvokė S. Šalkauskis, A. Maceina. Šie autoriai padėjo teorinius patriotinio ir pilietinio ugdymo tarpukario Lietuvos mokykloje pamatus. Patriotinio auklėjimo tema domisi nemažai šių laikų mokslininkų. Irena Čepienė gvildena patriotinio auklėjimo problemas pradinėje mokykloje, analizuoja patriotinio auklėjimo tikslus ir būdus. Vidimantas Raudys, 2004 metų balandžio 5-6 dienomis, dalyvavo Tarptautinėje mokslo konferencijoje, kurioje buvo kalbėta apie tautinį identitetą. Prestižiniuose pedagogikos mokslo žurnaluose (Pedagogika; Tiltai) taip pat randama nemažai šio autoriaus straipsnių apie istorijos mokymo aktualijas pradinėje mokykloje, apie tautinį ugdymą. Antanina Grabauskienė rašo straipsnius apie patrioto ir piliečio ugdymą. Taigi mokslininkų domėjimasis patriotinio auklėjimo tema rodo, kad ši problema aktuali, todėl tikslinga ją tirti ir ugdymo praktikos kontekste. Objektas – patriotinis auklėjimas pradinėje mokykloje. Tikslas – teorinių darbų analizės pagrindu atskleisti patriotinio auklėjimo pradinėje mokykloje ypatumus. Uždaviniai: 1. Analizuoti mokslinę literatūrą patriotinio auklėjimo klausimu. 2. Bendrojo lavinimo mokyklos programų analizės pagrindu išryškinti patriotinio auklėjimo vietą pradinės mokyklos ugdymo turinyje. 3. Atskleisti pradinių klasių moksleivių požiūrį į patriotinį auklėjimą. Metodai – mokslinės literatūros, bendrojo lavinimo mokyklos programų analizė, anketinė apklausa, pokalbis, kiekybinė duomenų analizė, lyginamoji analizė. I. Patriotinis auklėjimas švietimo kaitos kontekste Patriotinis auklėjimas, prasidėjęs šeimoje, tęsiamas pradinėje mokykloje. Analizuojant patriotinio auklėjimo uždavinius, principus, nurodytus Lietuvos švietimo koncepcijoje (1992), Švietimo gairėse (2002), tikslinga išryškinti patriotizmo sampratą remiantis šiuolaikinių ugdymo teoretikų darbais. Šiuolaikiniai ugdymo teoretikai apie patriotizmą “Tarptautiniame žodžių žodyne” aiškinama, kad “Patriotas (lot. Patriota – tautietis, tėvynainis) – asmuo, mylintis savo tėvynę ir tautą, pasiryžęs viską paaukoti jų labui”. Šios sąvokos apibrėžime atsispindi patriotizmo pagrindas – tai meilė ir pasiaukojimas savo tėvynei ir tautai (Vaitkevičiūtė, 2001, psl. 736). Lietuvių enciklopedijoje patriotizmas apibūdinamas kaip savosios tautos meilė. Pabrėžiama, kad meilė įsižiebia savaime, tauta mylima dėl to, kad ji sava. Žmonės yra ne tik gimdytojų vaikai, bet ir savo tautos vaikai, tad privalu mylėti savo tautą, kaip vaikams privalu mylėti savo tėvus (Lietuvių enciklopedija, 22 tomas, psl. 168). Patriotizmo sampratą gvildena L. Jovaiša. Viena vertus, patriotizmas – tai jausmai, emocijos (meilė tėvynei), tačiau kita vertus tai netikrasis patriotizmas. Tikram patriotui nepakanka vien mylėti, emocijos turi susisieti su žinojimu, supratimu. Kai patriotas suvokia, įsisąmonina, jog tikroji meilė tėvynei – tai veikla jos gerovei, tuomet emocijos susilieja su žinojimu – patriotizmas tampa sąmoninguoju. Patriotizmas atsiskleidžia per žmogaus aktyvią veiklą, stiprinant tautos laisvę, nepriklausomybę, jis įkvepia žmones kelti tautos dorą, didinti tautos dvasinę ir materialinę gerovę, kovoti su blogybėmis. Kiekviena asmenybė turi susikūrusi savo idealą, norimą matyti savąjį “aš”. Šio idealo žmogus siekia sąmoningai save tobulindamas, kovodamas su savo blogosiomis savybėmis, silpnybėmis, puoselėdamas gerąją savo asmenybės pusę. Tačiau žmogus gali siekti ne tik savo asmeninio idealo. L. Jovaišos požiūriu, tikras patriotas savo darbais stengiasi tautos tikrąjį vaizdą priartinti prie norimo matyti idealo. “Meilė yra patriotizmo siela, veikla iš meilės tautai ir tėvynei – jos tikroji išraiška” (Jovaiša, 2003, psl. 157). Apibūdinant patriotizmą, I. Čepienė nurodo, kad patriotiniai jausmai prasideda tuomet, kai vaikas ima sieti save su šeima, su kraštu, kuriame gyvena (Čepienė, 2001, psl. 3). Gimtoji kalba, istorija, kultūra, tradicijos sudaro prielaidas vaikui pajausti ryšį su savo tėvyne – atsiranda emocinė patriotizmo pusė. Kaip ir L. Jovaiša, I. Čepienė akcentuoja, jog patriotizmo brandą rodo ne vien meilė tėvynei, bet ir žmogaus dalyvavimas veikloje jos gerovei. Dauguma šių laikų ugdymo tyrinėtojų (V. Raudys, I. Dirgėlienė ir kt.) savo tyrimuose remiasi tarpukario Lietuvos pedagogų darbais. Atlikta įvairių tyrimų apie patriotinį auklėjimą siekiant sužinoti patriotinio auklėjimo pradinėje mokykloje būklę, problemas, istorijos mokymo aktualijas, busimų pedagogų pasirengimo problemas. 1.2. Patriotinio auklėjimo apibrėžtis švietimą reglamentuojančiuose dokumentuose Svarbiausios patriotinio auklėjimo gairės iškeltos švietimą reglamentuojančiuose dokumentuose. Lietuvos švietimo koncepcijoje nurodomas vienas iš svarbiausių ugdymo tikslų “brandinti asmens tautinę bei kultūrinę savimonę” (Lietuvos švietimo koncepcija, 1992, psl. 7). Tautiškumo principas apibūdinamas kaip įsipareigojimas Lietuvos kultūrai, rūpinimasis jos identiteto išsaugojimu bei istorijos tęsimu. Teigiama, jog švietimas saugo, plėtoja krašto kultūrą (Lietuvos švietimo koncepcija, 1992, psl. 7). Lietuvos švietimo koncepcijoje nurodytas tikslas orientuotas į asmenį, Švietimo gairėse (2002) akcentuojamas ugdymo tikslas labiau orientuotas į tautą: “laiduoti tautos ir krašto kultūros tęstinumą, jos tapatybės išsaugojimą ir nuolatinį kūrimą, puoselėti šios kultūros atvirumą ir dialogiškumą” (Švietimo gairės, 2002, psl. 94). Švietimo gairėse teigiama, kad švietimas šiandien turėtų ugdyti ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų gebėjimus kritiškai vertinti valstybės gyvenimą. Švietimas turi skatinti ir vaikų, ir suaugusiųjų dalyvavimą valstybės gyvenime. Norint puoselėti pilietines vertybes ir veiklų patriotizmą, švietimas turi stiprinti ir plėsti asmens galias atsakingai įtakoti viešajį gyvenimą. Švietimo gairėse nurodoma, kad reikia atkurti piliečių pasitikėjimą valstybe, atkurti piliečių tarpusavio pasitikėjimą (Švietimo gairės, 2002, psl. 77). Švietimas ugdo moderniam tautiškumui būtiną nusistatymą, kad esant Lietuvos piliečiu galima būti visaverčiu žmogumi, kad Lietuvos pilietybė gali duoti tai, ko pažangiam šio amžiaus žmogui reikia, ir kad to, ko jai trūksta, bus suteikta (Švietimo gairės, 2002, psl. 82). Švietimo gairėse pabrėžiama, kad šiandien vis dar silpni piliečių ir valstybės, piliečių tarpusavio ryšiai. Pastaruoju metu vis mažėja didžiavimasis Lietuvos pilietybe, daugėja jaunimo, norinčio išvykti gyventi visam laikui į užsienį. Lietuvos visuomenėje silpna organizacija, labai menka žmonių dalis tėra susitelkusi į visuomenines organizacijas (Švietimo gairės, 2002, psl.68). Švietimo gairėse kalbant apie švietimo ir gyvenimo praktikos ryšį nurodoma, kad išplėtojami įvairiapusiai kiekvienos mokyklos ryšiai su vietos kultūra. Teigiama, jog šie ryšiai tampa sudėtine mokinių ugdymo dalimi, padedančia asmeniui įgyti tvirtą tautinę tapatybę. Mokyklos bendruomenė domisi, tyrinėja, puoselėja vietos kultūros tradicijas, nes jos palaiko ryšį tarp karų. Vietos tarmę, tautosaką, šventes, istoriją, darbo papročius mokyklos įtraukia į bendrąjį ugdymą (Švietimo gairės, 2002, psl. 121). Taigi Lietuvos švietimo koncepcijoje, Švietimo gairėse patriotinio auklėjimo apibrėžtis išryškinama kalbant apie tautinio tapatumo išsaugojimo ir stiprinimo idėjas, tautinės kultūros kūrybinių tradicijų puoselėjimą, vertybinių nuostatų formavimą. II. Patriotinis auklėjimas Lietuvos ugdymo mokslo pagrindėjų darbuose Sistemingas patriotinis auklėjimas pradinėje mokykloje padeda pagrindus žmogaus dorovei, moralei, kilnumui ir kt. Po pusę amžiaus trukusios okupacijos, mokykla gali ugdyti jaunosios kartos patriotizmą. Todėl aktualu pirmiausia analizuoti patriotinio auklėjimo klausimą Lietuvos ugdymo mokslo pagrindėjų darbuose. Skyriuje aptariama S. Šalkauskio, A. Maceinos patriotizmo samprata, patriotizmo ir kosmopolitizmo santykis, patriotinio auklėjimo veiksniai, taip pat tautos praeities pažinimo, kraštotyros reikšmė. 2.1. S. Šalkauskio ir A. Maceinos patriotizmo samprata Patriotizmas – meilė tėvynei. Kaip šią sąvoką išplėtojo Lietuvos ugdymo mokslo klasikai S. Šalkauskis (1886 – 1941), jo mokinys A. Maceina (1908 – 1987)? Stasys Šalkauskis, vienas žymiausių nepriklausomos tarpukario Lietuvos pedagogų, patriotizmą suprato kaip tautos savitumo meilę: “Patriotizmas yra tautinės savo individualybės meilė. Tai kas žmogaus individui yra savimyla, tautai yra patriotizmas; dar trumpiau, - patriotizmas yra tautinė savimeilė” (Šalkauskis, 1991, psl. 374). Tautinę individualybę atskleidžia valstybė, kalba, visuomeninė tvarka, įpročiai, etninis temperamentas. Taigi koks žmogus vadinamas tautine savimyla? Toks, kuris myli savo tautą, nepaisant to, ar ji turtinga, ar didelė, ar graži ir pan. Jeigu patriotai mylėtų savo tautą tik dėl to, kad ji didelė, graži, turtinga ar garsi savo pasiekimais, tai mažytėse, skurstančiose arba nykstančiose tautose nerastume žmonių, mylinčių savo tėvynę. Tikram patriotui mylėti savo tautą pakanka to, kad ji yra jo tauta. Tikras patriotas ne tik myli savo tėvynę, bet nori ir siekia, kad jo tauta tobulėtų, augtų, tačiau ne materialine prasme, nes materialiniai siekiai dažniausiai įgyvendinami neteisėtomis priemonėmis. S. Šalkauskio požiūriu, tikrasis patriotizmas būtų siekti, kad tautos materialinė galybė proporcingai augtų su tautos dvasine didybe (Šalkauskis, 1991, psl. 376). Tačiau istorija rodo, kad beveik visi karai kilo ir kyla dėl to, kad taip vadinami “patriotai” pageidavo savo tautai kuo didesnės materialinės galybės ir ją stengėsi plėsti visais teisėtais ir neteisėtais būdais. Tai jau nebe patriotizmas, o netikra meilė tėvynei. Tikras patriotas nori moralinės didybės savo tautai, nori puoselėti kultūrą, dorą, nes būtent tai išlieka žmonių širdyse ir tada, kai viena tauta yra užgrobiama kitos tautos. Materialiniai dalykai lengvai sunaikinami, moralinė didybė visada skatintų žmones kovoti už savo tautos būvį, už jos išvadavimą. Taigi išryškėja tikrojo patriotizmo pagrindinės savybės: išmintinga tautinės savo individualybės meilė ir pageidavimas savo tautai moralinės didybės. Remiantis S. Šalkauskiu, galima skirti tris patriotizmo atvejus. Pirmuoju atveju patriotizmas pasireiškia per meilę gimtajam kraštui. Pavyzdžiui, išvykęs gyventi į Didžiąją Britaniją lietuvis, gali mylėti savo gimtąjį kraštą Lietuvą, tačiau tuo pačiu metu, simpatizuoti Didžiosios Britanijos valstybei bei anglų tautai. Kitas atvejis, kai patriotizmas reiškiasi per meilę kraštui ir valstybei. Pavyzdžiui Lietuvoje gyvenantis rusų tautybės žmogus, gali mylėti gimtąjį Lietuvos kraštą, gyventi kaip Lietuvos pilietis, tačiau tautinis patriotizmas jį rištų su rusų tautine individualybe. Ir tik trečiuoju atveju pasireiškia tikrasis patriotizmas, kai jo pagrindu yra krašto, valstybės ir tautybės meilė. Kai, pavyzdžiui, lietuvis gyvena Lietuvoje, myli savo kraštą, myli savo tautinę individualybę ir turi valstybinį susipratimą (Šalkauskis, 1991, psl. 374). Taigi apžvelgus šio autoriaus idėjas, galima daryti apibendrinimą, kad S. Šalkauskis patriotizmą supranta kaip žmogaus meilę tėvynei, tautai, siejant šį jausmą su noru tautą tobulinti moraline prasme. Lietuvių filosofas ir pedagogas A. Maceina, patriotizmo sąvoką apibūdina panašiai, kaip ir jo mokytojas S. Šalkauskis. Individo meilė tautai – tai meilė sau pačiam, nes juk individas yra tos tautos narys (Maceina, 1991, psl. 230).Taigi tautą individas myli tiek, kiek myli save. A. Maceina aiškina, kad tautinė savimeilė – kai mes mylime savo tautą ne tokią, kokia ji yra, bet mylime jos idealą – tokią, kokią norėtume ją matyti (Maceina, 1991, psl. 230). Taigi čia ir išryškėja A. Maceinos ir S. Šalkauskio patriotizmo sampratos panašumai: tautinė savimeilė skatina žmones tobulinti savo tautą, kad realybė pasiektų norimą idealą. Tai vadinama tikruoju patriotizmu, kai ne tik ramiai gėrimės mylimu objektu, tauta, bet ir tą objektą tobuliname, kartu ir patys ryžtamės tobulėti, kad būtume verti to, ką mylim. “Kur yra tikra meilė, ten visados yra garbingų žygių ir nenuilstančio veikimo”. (Maceina, 1991, psl. 230). Taigi A. Maceina patriotizmą apibrėžia kaip nesavanaudišką savo tautinės individualybės meilę, kuri nukreipta į tautybės tobulinimą. Atskleidus tarpukario Lietuvos mąstytojų patriotizmo sampratą, galima daryti apibendrinimą, kad tikrasis patriotizmas skatina tautiečius saugoti ir stiprinti savo tautinės individualybės žymes, tobulinti savo tautą, veikti jos gerovei. 2.2. Patriotizmo ir kosmopolitizmo santykis XX a. 4 – tame dešimtmetyje tautos siejosi įvairiausiais ryšiais – kultūriniais, ekonominiais, politiniais. Jau anuomet vyravo patriotizmo ir kosmopolitizmo santykio problematiškumas. Kokias idėjas skelbė ugdymo pedagogikos pagrindėjai savo darbuose šiuo klausimu? S. Šalkauskis aprašė tikrojo patriotizmo ir meilės kitoms tautoms suderinamumą. Tauta yra žmonių kolektyvas, sudarytas iš atskirų individų. Individai reikšdamiesi tautos gyvenime, naudojasi lygiomis moralinėmis teisėmis, kas toleruotina vienam tautos žmogui, toleruotina ir kitam (Šalkauskis, 1991, psl. 383) Iš to seka, kad žmogus turi mylėti savo artimą taip, kaip myli save. Analogiški santykiai ir tautų gyvenime: tautos pasaulyje taip pat naudojasi lygiomis moralinėmis teisėmis. Šių idėjų raiška atskleidžia, kad kiekvienas patriotas privalo mylėti kitas tautas taip, kaip savąją. Tai nereiškia, kad vienos tautos patriotas, turi būti kartu ir kitų tautų patriotu, nes patriotizmas pabrėžia išskirtinę meilę savo tautai. S. Šalkauskio požiūriu, asmuo, žmonijos gyvenime, dalyvauja per savo tautą. Tikras patriotas viena vertus myli savo tautą, tobulina ją, bet kita vertus vertina ir visos žmonijos dvasinį, kultūrinį kilimą. Tikras patriotas supranta, jog tauta tobulėja ne vien dėl tautinės individualybės stiprėjimo, tautos tobulėjimas taip pat priklauso ir nuo visos žmonijos dvasinio tobulėjimo. Tokios S. Šalkauskio idėjos išryškina patriotizmo ir kosmopolitizmo santykį: patriotizmas reikalauja rūpintis savo tautos gerove ir tuo pačiu metu mylėti kitas tautas. S. Šalkauskis pripažino, kad atskirų tautų jungimasis anuomet tapo vis realesnis. Su kultūros pažanga tautų gyvenimas vis labiau susipynė įvairiausias ryšiais. Dėl ekonominio, politinio bendradarbiavimo, izoliuotas tautų gyvenimas neįmanomas. Tačiau S. Šalkauskio požiūris į šį reiškinį pozityvus. Jo nuomone toks tautų bendradarbiavimas stiprina tautinės individualybės jausmą, skatina šią individualybę ginti nuo kitų tautų pasikėsinimo (Šalkauskis, 1991, psl. 391). Be to tautinių individualybių bendradarbiavimas yra reikalingas ir dėl to, kad viena tautybė negali išreikšti visos žmonijos dvasios turtingumo. Tautos, dalindamosios savo pasiekimais, papildo viena kitą. Harmoninga jų visuma kelia visos žmonijos lygį. Patriotas, dirbdamas savo tautos naudai, dirba ir visos žmonijos naudai. Taigi S. Šalkauskio požiūris į patriotizmą ir kosmopolitizmą atskleidžia, kad įmanoma harmonija patriotizmo ir kosmopolitizmo santykyje, jei pastarasis netrukdo tautai išlaikyti savo tautinį identitetą. A. Maceina, savo darbe “Tautinis auklėjimas”, pabrėžia, jog žmonių bendravimas nėra įspraustas į tautos rėmus – vienos tautos atstovas gali bendrauti su kitos tautos atstovu. Tačiau kita vertus, ne tik vienos tautos individas bendrauja su kitos tautos individu, bet ir viena tauta kontaktuoja su kita tauta. Tarptautinis bendravimas jungia tautas į vieną sąjungą, kurioje nyksta tautinės ypatybės, nyksta patriotinis jausmas (Maceina, 1991, psl. 239). Šiuose samprotavimuose galima įžvelgti A. Maceinos prieštaravimą savo mokytojui S. Šalkauskiui. Kaip buvo minėta, pastarojo autoriaus požiūriu, tautų bendradarbiavimas tik stiprina tautinės individualybės jausmą, A. Maceinai anaiptol – tarptautinis bendravimas slopina patriotinį jausmą. Individas, kaip konkretus žmogus, su žmonija gali kontaktuoti tik per savo tautą. Individo veikla žmonijos gyvenime, visada turi tautinės jo individualybės bruožų, individas žmonijos draugijoje visada reiškiasi kaip savo tautos atstovas. Todėl žmonių draugija yra sudaryta ne iš atskirų individų, o iš tautų. Kosmopolitizmas propaguoja, kad visos tautų gyvenimo sritys susijungtų. Tačiau jei tautos susivienodintų, tai žmonija grįžtų lyg į pirmykštį, bendruomeninį gyvenimą. Tik pakankamai išvysčius tautinę individualybę, tautos gali sudaryti žmonijos sąjungą. A. Maceinos požiūris leidžia pastebėti, kad, viena vertus, autorius priešiškai nusiteikęs prieš kosmopolitizmą; antra vertus, jis pateisina kosmopolitizmą tuo atveju, kai tautos turi pakankamai stiprią , ryškią tautinę individualybę. A. Maceinai teigiama kosmopolitizmo pusė pasireiškia tuo, kad pastarasis reikalauja mylėti visą žmoniją, ne tik savo tautą. Tačiau pastebi ir negatyvią kosmopolitizmo pusę – jis nesuderina meilės visai žmonijai ir meilės savo tautai (Maceina, 1991, psl. 243). Individas negali mylėti žmonijos, jei nemyli savo tautos. Žmoniją sudaro atskiros tautos, taigi norint mylėti visumą, svarbu mylėti ir sudedamąsias jos dalis. Žmogus pirmiausia pamilsta tai, kas yra arčiausiai jo, ir tik po to, kas yra tolima. Taigi pirmiausia pamilus savo tautą, įmanoma mylėti ir visą žmoniją. Žmogus, tobulindamas savo tautą, kartu dirba ir pasaulio kultūrai. Tokį žmogų A. Maceina vadina patriotu ir kosmopolitu teigiama prasme. Šioje analizėje taip pat išryškėja du teiginiai, kurie kreipia autorių gvildenti patriotizmo ir kosmopolitizmo santykį: A. Maceina išskiria teigiamą kosmopolitizmo pusę – jis reikalauja mylėti visą žmoniją, tačiau patriotizmas ir kosmopolitizmas negali būti suderintas, kai pastarasis nepripažįsta pirmumo teisės savo tautai, nes patriotizmui būdinga tai, kad individas pirmenybę suteikia savo tautai. Taigi A. Maceinos minčių seka parodo, kad autorius nesilaiko vienareikšmės pozicijos kosmopolitizmo klausimu. S. Šalkauskio ir A. Maceinos požiūrio į patriotizmo ir kosmopolitizmo santykį analizė išryškina, kad patriotas ne tik gali mylėti kitas tautas, bet tai privaloma, norint tobulinti visos žmonijos gyvenimą. 2.3. Patriotinio auklėjimo veiksniai Bendrasis auklėjimas skiriamas į tautišką, tautinį, patriotinį, nacionalinį, visuomeninį auklėjimą. Tautiškas auklėjimas – tautinės individualybės vystymas, siekimas tautos dvasią ir patirtį perkelti į auklėtinio protą ir širdį, kad galėtų išreikšti savo tautybę. Tautinis auklėjimas – kai siekiama išugdyti žmogų, galintį vykdyti tautos paskirtį, bei pašaukimą ir įgyvendinti jos idealą. Patriotinis auklėjimas – integralus tautinio ir tautiško auklėjimo vienovės elementas (Šalkauskis, 1992). Patriotinis jausmas atsiranda savaime, nuo žmogaus gimimo. Tačiau A. Maceinos nuomone, ši emocija yra siaura, paviršutiniška. Neugdant patriotizmo, patriotinis jausmas apima tik tėviškę, gimines, jaunoji karta neįsilieja į savo tautos gyvenimą tiek, kad galėtų visiškai atskleisti savo tautinę individualybę. Šios, A. Maceinos mintys atskleidžia, kad tik sistemingas ir planingas auklėjimas gali patriotinį jausmą sustiprinti, pagilinti, skatinti individą tobulinti savo tautą. Taigi tėvynės ir tautos meilė yra per daug paprasta, jei patriotizmas pasireiškia tik jausmais, tai tik pamatas tikrajam patriotizmui. Tikrasis patriotizmas, A. Maceinos požiūriu, kai žmogaus patriotiniai jausmai yra išvystomi iki patriotizmo sąmoningumo, t.y., kai žmogus žino, supranta, kad nepakanka vien mylėti savo tėvynės, kad reikia dar ir veikti jos labui, todėl, A. Maceinos nuomone, reikalingas patriotinis auklėjimas. Patriotizmo įsąmoninimas pirmiausia pradedamas šeimoje. Šeimoje vaikas sužino svarbiausius tautos įvykius, nes su tuo dažniausiai yra susieti jo tėvai. Su tėvais vaikas aplanko žymias istorines vietas, sužino jų prasmę, žaisdamas su bendraamžiais, pradeda pažinti savo tėviškę. Vaikas, dar būdamas šeimoje, suvokia, kad jį supanti aplinka, žmonės yra jam savi. Tai tik patriotinio sąmoningumo pamatas, nes šeima neįstengia įdiegti vaikui pilnutinį patriotinį sąmoningumą. Todėl, A. Maceina akcentuoja, kad mokyklai tampa svarbus vaidmuo tęsti šeimos pradėtą darbą – jausminį tautos bei tėvynės meilės pagrindą išplėtoti iki sąmoningojo patriotizmo (Maceina, 1991, psl. 107). A. Maceina teigia, kad jau anuomet šeimose buvo daromos patriotinio auklėjimo spragos, nepadedami tinkami patriotinio auklėjimo pamatai, dėl to, autorius pabrėžia patriotinio auklėjimo mokykloje sudėtingumą ir reikalingumą (Maceina, 1991, psl. 107). A. Maceina pateikia rekomendacijas, kaip turi būti parengtos mokyklų programos, kaip turi būti sutvarkytas mokyklos vidus ir aplinka, kokie turėtų būti pedagogai, auklėjantys jaunosios kartos tautiškumą mokykloje. A. Maceina aptaria ir bažnyčios vaidmenį ugdant patriotizmą. Bažnyčia subrandina žmogų patriotiniu atžvilgiu ir užbaigia patį patriotinį auklėjimą (Maceina, 1991, psl. 120). Tad galima daryti apibendrinimą, kad A. Maceina išskiria tris pagrindinius patriotinio auklėjimo veiksnius – šeimą, mokyklą, bažnyčią. Šeima padeda patriotinio auklėjimo pamatus, mokykla patriotizmą išplėtoja, bažnyčia patriotinį auklėjimą užbaigia. 2.4. Tautos praeities pažinimas kaip patriotinio auklėjimo priemonė Žmogus, nepažindamas kito žmogaus praeities, savitumo, negali jo pamilti tikra meile. Analogiška, jog žmogus, nepažindamas savo tautos istorijos, individualybės, nesugebės jos mylėti. Tauta negali nutraukti ryšių su savo praeitimi, teigia A. Maceina (Maceina, 1991, psl. 245). Materialinis tautos gyvenimas gali visiškai pasikeisti, bet gyvenimo esmė negali būti kita, nei buvo prieš kelis šimtus metų. Kai individai praranda ryšį su tautos praeitimi, prasideda tautos nykimas. Tautos dabartį A. Maceina suprato kaip tautos praeities tąsą. Jaunoji karta, mokydamasi tautinės istorijos, sužino, kaip tauta formavosi, kokie jos teigiami pasiekimai, kokių klaidų padarė. A. Maceinos supratimu, praeities pažinimas padeda jaunajai kartai įsitraukti į tautos gyvenimą, tai stiprina ryšį su kitais tautos individais, formuoja požiūrį į tautiečius, kaip į to paties likimo bendruomenę. Taigi tautinė istorija – svarbi patriotinio auklėjimo priemonė. Tautinė praeitis gyvena tik žmonių atminties dėka, atminties pagalba yra kuriamas istorijos mokymas, o istorijos mokymu, tautinė praeitis yra perteikiama naujoms kartoms. Tautinės istorijos mokymą, A. Maceina suprato kaip siekį atgaivinti tautos praeitį naujosios kartos atmintyje, dabartinį gyvenimą susieti su praeitimi. Tokiu būdu išlaikoma ir tautos tapatybė. A. Maceina istorijos mokyme išskyrė keturias pagrindines sritis: politika, mokslas, dorovė ir menas (Maceina, 1991, psl. 248). Svarbiausias patriotiniam auklėjimui autorius laiko mokslą, dorovę ir meną, politikoje mato daug klaidų, žiaurumo. Mokinys, mokydamasis istorijos, turi sužinoti, pajausti kuo daugiau teigiamų faktų apie savo tautą, o tokio pobūdžio faktai dažniausiai aptinkami ne politikoje, bet mokslo, meno, dorovės srityse. Tautos istorijos mokymo A. Maceina neatskiria nuo visuotinės istorijos, tokiu būdu atskleidžia tautinės kultūros vystymasį, tautos santykius su žmonija. Autorius pabrėžia, kad tautos esmė, individualybė, kultūra gali būti suprasta tik žinant visos žmonijos istoriją (Maceina, 1991, psl. 248). Mokant Tautinės istorijos, mokymo procese akcentuojamas tiesos principas. Tautinės praeities klastojimas nesuderinamas su patriotizmo esme ir pačiu patriotiniu auklėjimu. Patriotinis auklėjimas vyksta remiantis doriniais principais, todėl, kas prieštarauja doriniam žmogaus charakteriui, kartu prieštarauja ir patriotiniam auklėjimui (Maceina, 1991). Tiesos žinojimas apie tautos praeitį teikia galimybę iš klaidų pasimokyti ir jų nebekartoti ateityje. A. Maceina pabrėžia, kad klaidinga manyti, jog priskyrimas tautos praeičiai nebūtų dalykų ar slėpimas neigiamų dalykų, gali sukelti patriotinius jausmus (Maceina, 1991, psl. 249). Ši autoriaus mintis skirta mokytojams, nes mokytojas, kuris teisingai nagrinėja tautos istorijos faktus, labiau paskatina jaunąją kartą gerbti savo tautos praeitį, nei tas mokytojas, kuris atskleidžia tik teisingus tautos darbus. Galima daryti apibendrinimą, kad tautinės istorijos mokslą, A. Maceina apibūdina kaip svarbią patriotinio auklėjimo priemonę, kuri skatina jaunąją kartą gėrėtis tautos laimėjimais, bei nebekartoti tautos padarytų klaidų. Tačiau žmogui vien žinojimo, pažinimo nepakanka, reikia ir jausmų, emocijų. A. Maceinos požiūriu, tautos praeitį reikia ne tik pažinti, bet ir tikslinga pajausti, nes pajautimas pagilina, išplečia patriotizmą. Kaip kiekvieną kūrėją galima pažinti iš jo kūrinių (juose jis palieka savų žymių), taip ir tautą, galima pažinti iš jos kūrinių – kultūrinio palikimo. A. Maceinos supratimu, kultūrinis palikimas padeda ne tik pažinti tautos praeitį, bet ir ją pajausti. Mokinys, mokydamasis istorijos, sužino, kas vyko praeityje, o dalyvaudamas šventėse, lankydamas istorinius paminklus ir pan. – pajaučia tautos praeities gyvenimą. Išlaikant tradicijas, išlaikomas ryšys ir su protėviais, tėviške, kurioje tos tradicijos gimė. A. Maceina tautos ateities kūrimo vertę matuoja pagal tai, kiek tauta sugeba perimti, išlaikyti savo protėvių sukurtų tradicijų. Atsisakyti tautos tradicijų, autoriui reiškė atsisakyti kūrybinių galių. Patriotinio auklėjimo turinyje skiriamas dėmesys tautinėms šventėms. Dabartyje neįmanoma realiai atkartoti praėjusių įvykių, tad šventė, A. Maceinos, apibūdinama, kaip simbolinis svarbių tautos įvykių atnaujinimas. Dalyvaujant šventėse, vaizduotė persikelia į tolimus praeities įvykius, taigi pajaučiama tautos praeitis. Be to yra suvokiama šventės prasmė, taigi vyksta supažindinimas su tautos praeitimi. Istorijos pamokose, tautinė praeitis perteikiama teoriškai, švenčių metu ji perteikiama estetiškai, veikia žmogaus sielą. Tad šventės padeda giliau suvokti mokiniui tautos istoriją, taip pat šventėse pasireiškia tradicijos, taigi vaikas geriau jas pajaučia. Šventės tik simboliškai atgamina tautos praeitį. Istoriniai paminklai yra realūs tautos praeities liudytojai, paminklai ir istorija papildo vienas kitą. Istoriniai paminklai tarsi praeities gyvenimas dabartyje. A. Maceinos požiūriu, istorijos mokymas efektyvesnis, jei lankomi istoriniai paminklai (bažnyčios, pilys, piliakalniai ir t.t.), nes juos lankant, kaip ir dalyvaujant šventėse, moksleiviai ne tik pažįsta praeitį, bet ir ją pajaučia. A. Maceina ypatingą dėmesį skiria pasiruošimui, prieš vykstant apžiūrėti paminklo. Mokiniai turi būti nusiteikę, kad jie eina pasimokyti, patirti, sužinoti. Apžiūrint kiekvieną paminklą, tikslinga paaiškinti jo prasmę, kad mokiniai galėtų susieti tai, ką girdėjo istorijos pamokų metu ir tai, ką mato apžiūrinėdami paminklą. Taip pat autorius ypatingą dėmesį skiria paminklams, kurie pastatyti tautos didvyriams, nes tai įkvepia jaunąją kartą toliau tęsti kilnių tautos žmonių darbus. Taigi istorinių paminklų lankymas – viena iš patriotinio auklėjimo priemonių. Apibendrinant, galima teigti, kad A. Maceina akcentavo, jog su tautine praeitimi jaunuomenė susipažįsta tautos istorijos mokymo procese. Šį pažinimą praplečia renginiai, tautinės šventės, istorinių paminklų lankymas. 2.5. Kraštotyra – galimybė pažinti savo tautą Tarpukario Lietuvos literatūroje minima, kad visuomenės veikėjas A. Smetona patriotizmą apibrėžia kaip įgimtą žmogaus meilę savo tautai ir tėvynei. Jei tokios meilės nebūtų, tai žmonės nenorėtų dirbti savo tautos gerovei. Tam, kad meilė stiprėtų, žmogus turi gerai pažinti tai ką myli, juk nemylima vietovė, kurioje nėra būta, kuri nesukelia jokių prisiminimų. A. Maceina nurodo, kad tautos dabarčiai pažinti reikšminga kraštotyra. Kraštotyra reikalinga patriotiniam auklėjimui, nes ji įtraukia jaunąją kartą į tautos gyvenimą (Maceina, 1991, psl. 256). Tėviškę, A. Maceina įvardija kaip pirmąjį kraštotyros objektą. Susipažinimas su tėviškės menu, papročiais, suprantamas kaip įvadas į tautos meno, papročių pažinimą; tėvynės meilės pradžia siejama su tėviškės meile. Vaikai savo tėviškę myli savaime, nuo gimimo, tačiau, kai pradeda tėviškę pažinti, kai akiratis platėja, tai ir meilė kraštui darosi gilesnė, labiau prisirišama prie gimtų vietų. Taip padedami pamatai tėvynės meilei. Kraštotyros mokymo objektas A. Maceinos požiūriu nėra vienodas, jis priklauso nuo vietovės, kurioje mokiniai gyvena, taigi kraštotyra nėra bendras mokslas, jos negalima dėstyti taip, kaip matematikos ar logikos. (Maceina, 1991, psl. 257). Tarpukario Lietuvos pedagogui, M. Mačerniui, savarankiškas aplinkos stebėjimas nėra sistemingas, nes vaikų dėmesys ir interesai yra nepastovūs. Įgytą patirtį, savarankiškai stebint aplinką, mokiniai nesugeba apibendrinti, susieti su anksčiau įgyta patirtimi. Be to, be suaugusiųjų pagalbos, mokinys gali nepastebėti to, kas išties vertinga, tik tam tikras parodymas, paaiškinimas gali sudominti vienu ar kitu dalyku. Kraštotyros mokymas prasideda nuo mokiniui artimiausios ir pažįstamos aplinkos, po to akiratis platėja, kol apima visą pasaulį. A. Maceinos savo knygoje “Tautinis auklėjimas” analizuoja vokiečių mokslininko Fr. X. Eggersdorferio pateiktą kraštotyros mokymo suskirstymą (Maceina, 1991, psl. 258). Pirmoji pakopa apima pirmuosius dvejus pradžios mokyklos metus. Tėviškė dar nėra tiriama, atkreipiamas vaiko dėmesys į artimiausią aplinką, aiškinant jos turinį, reikšmę bei vertę. Ši pakopa vadinama namų ir apylinkės mokslu. Antroji pakopa – apylinkės ir tėviškės mokslas. Šiuo metu organizuojamos ekskursijos, tėviškė tiriama planingai. Pažinus namus, aplinką, tėviškę, pereinama prie tėvynės mokslo, tai trečioji pakopa. Rengiamos kelionės, tiesiogiai stebimas tautos gyvenimas. Šioje pakopoje kraštotyros objektas suskyla į tautinę istoriją, į šalies geografiją ir į šalies gamtamokslį. Ketvirtojoje pakopoje, kraštotyros mokslas virsta į tėvynės ir pasaulio mokslą. Tėvynė tiriama kartu su žmonija ir jos kultūra. Šioje pakopoje kraštotyra neturi savo objekto, taigi virsta tik mokomuoju principu. Mokantis tėvynės ir pasaulio mokslo, suvokiama tautos prasmė, reikšmė žmonijos gyvenime. (Maceina, 1991, psl. 258). Taigi kraštotyros mokymas prasidėjęs namais, baigiasi pasauliu. Tauta ir tėvynė nėra atskirta nuo žmonijos, tai ir jos pažinimas negali būti atskirtas. A. Maceinai svarbu, kad mokytojas mokinį supažindintų su visomis minėtomis pakopomis, tokiu būdu, mokinys turės galimybę išsamiai pažinti savo tautą. A. Maceina skiria ypatingą dėmesį ekskursijoms ir kelionėms kraštotyros mokyme, nes jo požiūriu, tautos dabarties pažinimas nėra tobulas, jei su ja susipažįstama iš knygų ar mokytojo pasakojimo. Ekskursijos ir kelionės, autoriaus nuomone, praplečia mokinių žinias, sužadina meilę savo tėviškei, tėvynei. Taigi kraštotyra reikšminga tuo, kad padeda mokiniams pažinti savo šalį, įsitraukti į tautos gyvenimą, iš to seka – gilesnė meilė tėviškei, po to tėvynei. Atskleidus S. Šalkauskio ir A. Maceinos požiūrį į patriotizmą, galima teigti, jog autoriai suprato, kad tik dvasinės gerovės siekianti tauta galėjo išlikti. Tarpukariu Europoje daigus leido nacionalizmas, į rytus nuo Lietuvos, buvo šlovinamas komunizmas, dėl to ketvirtajame dešimtmetyje patriotizmo idėjos buvo itin svarbios, S. Šalkauskis ir A. Maceina jaunosios kartos patriotiniam auklėjimui skyrė daug dėmesio. III. Nūdienos pradinė mokykla – patriotinio auklėjimo veiksnys Vienijantis tautoms, vis reikšmingesnis darosi patriotinis auklėjimas. Šeimos institucija, dėl žinių, kompetencijos, laiko trūkumo, negali tinkamai vykdyti patriotinio auklėjimo, tad svarbiausiu veiksniu tampa pradinė mokykla. Patriotinio auklėjimo sėkmė priklauso nuo išsikeltų tikslų, uždavinių vykdymo, nuo tinkamai pasirinktų metodų ir formų ir be abejo nuo mokytojo asmenybės. 3.1. Patriotinio auklėjimo pradinėje mokykloje tikslai, uždaviniai, turinys Jaunosios kartos auklėjimas priklauso nuo šeimos, mokyklos ir visuomenės bendradarbiavimo. Šeimoje vaikas išmoksta gimtosios kalbos, sužino savo šeimos kilmę, pažįsta jos tradicijas, pradeda suvokti savo tautinę priklausomybę. Vaikas, ateidamas į mokyklą, atsineša šeimoje ir gimtojoje aplinkoje įgytas žinias, papročius ir įpročius. Mokykla šią vaiko patirtį koreguoja, gilina, plečia. Mokykloje kiekvienas mokinys turi susidaryti tvirtas pažiūras, gerai žinoti savo pareigas, įsisąmoninti, kad žmoniškumas, kilnumas, patriotiškumas, pasitikėjimas žmonėmis, pagalba jiems, moralinis tvirtumas ir kt. – visiems žmonėms būtinos savybės. Sovietinė okupacija apsunkino tautinių vertybių ugdymą, tačiau atkūrus nepriklausomybę, mokykla pamažu grįžta prie savo ištakų, nuo kurių buvo nutolusi. Bendrosiose programose bei standartų projektuose, mokymo priemonėse patriotiniam ugdymui skiriama daug dėmesio. Naujausiose Bendrosiose programose pažymėta (Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai, 2003 psl. 8), kad neatsiejama asmeninės, socialinės, pažinimo ir kultūrinės kompetencijos dalis yra asmens vertybių sistema. Patriotizmas, pagarba tautos tradicijoms, kultūros paveldui, nusiteikimas jį saugoti ir plėtoti – ugdytinos bendrosios vertybinės nuostatos. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos Bendrosiose programose (1997) akcentuojama, jog “Lietuvos mokykla yra įsipareigojusi tautos kultūrai. Ji rūpinasi tautinės tapatybės išsaugojimu, tautos kultūros kūrybiniu pajėgumu ir jos istoriniu tęstinumu. Mokykla skatina pagarbą ir pasitikėjimą krašto tradicijomis, , nuolat atsižvelgti į šiandieninės civilizacijos raidos tautinei kultūrai keliamus uždavinius ir kūrybingai tradicines vertybes plėtoti (Bendrosios programos, 1997, psl. 10). Mokykla taip pat išsikelia sau uždavinį padėti mokiniams pažinti savo tautos būdą, raišką, suprasti tautos gyvenimo savitumą bei tautos kultūros vaidmenį žmonijos kultūrų pasaulyje. Taigi mokykla įsipareigoja rūpintis patrioto ugdymu pasitelkdama tam tikslui sukauptą teorinę ir praktinę patirtį. Istorijos mokymas – vienas reikšmingiausių dalykų įgyvendinant patriotinį auklėjimą. Pradinėje mokykloje istorijos kursas yra integruotas į “Aš ir pasaulis” kursą. Istorijos dalyko tikslai glaudžiai susiję su patriotiniu auklėjimu. Siekiama, kad pradinių klasių mokiniai išsiugdytų pagarbą savo tautos tradicijoms, religijai, kultūros paveldui, meilę gimtajam kraštui, pasiryžimą savo darbu prisidėti prie gimtojo krašto pažangos (Bendrosios programos, 2003, psl. 409). Istorijos mokymas per pasaulio pažinimo pamokas turi padėti mokiniams išsiugdyti tautinę tapatybę; įgyti šiuolaikinę Lietuvos tautos, kaip piliečių bendruomenės, sampratą; kūrybiškai perimti tautos istorinę patirtį (Bendrosios programos, 1997, psl. 227). Bendrojo išsilavinimo standartuose nurodoma, kad pradinių klasių mokinys turi domėtis savo gimtine, rūpintis ja, dalyvauti savo vietovės socialiniame, kultūriniame gyvenime. Akcentuojama, kad mokinys turi išmanyti, kokie objektai gimtajame krašte sudaro kultūros paveldą, yra istoriškai vertingi; gebėti paaiškinti kodėl išskirtieji kultūros paveldo objektai yra istoriškai vertingi. Mokiniai, mokydamiesi istorijos per pasaulio pažinimo pamokas, turi pajausti savo tautos šaknis, suvokti žmogiškosios patirties perimamumo svarbą ir vertę, mokėti nusakyti, kuo svarbus ir reikšmingas dabarties žmonėms yra kultūros palikimas (Bendrojo išsilavinimo standartai: I-X klasės: projektas, kn. 1, 1997). Lietuvių kalbos programoje akcentuojamas svarbiausias ugdymo tikslas – ugdyti asmenį, gebantį gimtąja kalba perimti tautos ir pasaulio praeities kultūros paveldą, dalyvaujantį kuriant pasaulio ir tautos kultūrai svarbias vertybes (Bendrosios programos, 1997, psl. 119). Pradinėje mokykloje ugdomas kalbos jausmas, kūrybiniai gebėjimai, kaupiama kalbinės veiklos patirtis. Lietuvių kalbos pamokose daug dėmesio skiriama tautosakai, ji Bendrosiose programose apibūdinama kaip “tautos gyvenimo ir minčių išraiška” (Bendrosios programos, 1997, psl. 127). Mokytojas, supažindindamas mokinius su tautosaka, skatindamas ją rinkti, gali įkvėpti mokinius patiems ją kurti, taip atsiskleistų kūrybiniai mokinių gebėjimai. Standartų projekte nurodomos šios formuotinos vertybinės nuostatos: kalbos pažinimas kaip tautos kultūros išraiška, tolerancijos išlaikymas, atvirumas kitoms kalboms ir kultūroms (Bendrojo išsilavinimo standartai: I-X klasės: projektas, kn. 1, 1997 psl. 65). Lietuvių kalbos temos pateikiamos taip, kad skatintų vaiko domėjimąsi kalba, žadintų poreikį ją tobulinti, ugdytų suvokimą, kad vaikas taip pat gali kurti gimtąją kalbą, kad dar būdamas mokinys, gali prisidėti prie jos saugojimo. Galima daryti apibendrinimą, kad patriotinis auklėjimas gimtosios kalbos pamokose vyksta įvairiais aspektais: ugdoma gimtoji kalba kaip tautos kultūros paveldas, atsakomybė už gimtosios kalbos likimą, skatinama kurti pasaulio ir tautos kultūrai svarbias vertybes. Pradinėje mokykloje dailės mokoma integruotai su darbeliais. Dailės ir darbelių mokymas suteikia plačias galimybes ugdyti mokinių patriotizmą. Šio dalyko pamokose, pradinių klasių mokiniai susipažįsta su meninėmis tautos tradicijomis, liaudies meistrų dirbiniais: karpiniais, keramikos, medžio dirbiniais ir pan. Dailės programoje pabrėžiamas uždavinys ugdyti asmenį, suvokiantį savo tautos kultūros savitumą ir gebantį jį kūrybiškai turtinti, ugdytis atsakomybės jausmą už kultūrinio palikimo išsaugojimą ir kūrybišką plėtojimą (Bendrosios programos, 1997, psl. 327). Standartų projekte akcentuojamas uždavinys į šio dalyko pamokas integruoti istorines, kultūrines mūsų tautos ir pasaulio gamybos, verslo tradicijas (Bendrojo išsilavinimo standartai: I-X klasės: projektas, kn. 2, 1997, psl. 99). Muzikinis ugdymas yra neatsiejamas nuo tautinės savimonės ugdymo. Muzikos pamokose siekiama pažinti etnines, istorines Lietuvos muzikinės kultūros tradicijas ir naujoves, derinant jas su įvairių laikų ir kraštų muzikos pažinimu (Bendrosios programos, 1997, psl. 313). Mokytojas per dailės ir darbelių, muzikos pamokas ugdo patriotizmą suteikdamas mokiniams galimybę pažinti tautos meną, taip pat skatindamas mokinius, patiems, pritaikant žinias ir remiantis fantazija, kurti savo meną. Patriotinio ugdymo temos integruotos į daugelį pradinių klasių mokomųjų dalykų. Tačiau apžvelgus pradinių klasių dalykų programų tikslus, galima teigti, jog glaudžiausiai patriotinis auklėjimas siejasi su gimtosios kalbos, pasaulio pažinimo pamokomis. Šių pamokų metu, vaikams labiausiai atskleidžiamas juos supančio pasaulio grožis, skiepijama meilė tėvynei. Su tautinėmis tradicijomis, Lietuvos kultūra, vaikus supažindina literatūros kūriniai ar jų ištraukos, pateikiamos vadovėliuose, taip pat papildoma literatūra, atliekami pratimai. Patriotinio auklėjimo pradinėje mokykloje tikslai ir uždaviniai nurodomi ne tik Bendrosiose programose. 2000m. Švietimo ir mokslo ministerija parengė Patriotinio ugdymo įgyvendinimo programą, kurios paskirtis – paspartinti valstybės patriotinio ugdymo politikos įgyvendinimą. Programoje akcentuojama, kad mokykloje labai svarbu ugdyti meilę tėvynei, tautinį tapatumą, valstybinę ir tautinę savimonę (Patriotinio ugdymo įgyvendinimo programa, 2003, psl. 21). Tačiau iš esmės Programos strategija ir laukiami rezultatai orientuoti tik į pilietinį ugdymą, viena svarbiausių idėjų yra demokratinis pilietiškumas. I. Čepienės pastebi, kad yra išskiriamas patriotinio ugdymo aktualumas mokykloje, tačiau svarbiausias dėmesys skiriamas žmogaus ryšio su valstybe stiprinimui, taip pat programoje nesprendžiamos tautinės tapatybės išsaugojimo problemos (Čepienė, 2003, psl. 6). Apžvelgus Bendrosiose programose, standartų projektuose, mokymo priemonėse nurodytus tikslus, uždavinius, galima teigti, kad patriotiniam auklėjimui pradinėje mokykloje skiriamas didelis dėmesys. 3.2. Patriotinio auklėjimo pradinėje mokykloje metodai ir formos Šiandien pedagogams yra suteikiama laisvė rinktis ugdymo metodus, priemones, analizuojamos temos trukmę ir formą. Svarbiausia, kad ugdymo turinys, ugdymo metodai ir priemonės būtų suprantamos ir priimtinos moksleiviams, sudarytų sąlygas kūrybiškumui ir saviraiškai, jaudintų moksleivius. Ugdant moksleivių patriotiškumą, I. Čepienė siūlo pedagogams taikyti aktyvinimo ir savarankiškumo skatinimo būdus (Čepienė, 2001, psl. 42). Patriotiniam auklėjimui reikšmingos įvairios grupinių užduočių situacijos, taikomos rengiant pažintines ekskursijas, turistinius žygius, organizuojant istorijos ir kultūros paminklų priežiūrą, ruošiantis tradiciniams renginiams mokykloje. Vienas reikšmingiausių moksleivių aktyvinimo būdų yra mokyklinė kraštotyra. A. Maceinos suteikta kraštotyros reikšmė patriotiniam auklėjimui nepraranda aktualumo ir nūdienoje. Kraštotyros paskirtis išlieka tokia pati – skatinti mokinius pažinti savo tėviškę, gimtąjį kraštą, ugdyti meilę ir pasididžiavimą savo tėvyne (Čepienė, 2003, psl. 8). Šiandien mokyklinė kraštotyra organizuojama vadovaujantis savanoriškumo principu. Kraštotyros pobūdis formuojamas atsižvelgiant į pradinukų interesus, gebėjimus, amžių, pasirengimą, susiklosčiusias mokykloje tradicijas. Pradinių klasių mokiniai, dalyvaudami kraštotyros veikloje, mokosi rinkti ir užrašinėti tautosaką, tarmės ypatumus, vietovardžius, skatinami aplankyti ir apklausti įvairius žmones, susipažinti su jų darbais, užrašyti prisiminimus, rinkti senovinius daiktus. Tokiais veiklos būdais mokiniai skatinami vertinti istorinį ir kultūrinį palikimą, pažinti žmones, kūrusius ir tebekuriančius šią istoriją ir kultūrą. Taip pat, tokiu būdu, ugdomi mokinių savarankiškos veiklos bei grupinio darbo bendradarbiavimo įgūdžiai (Čepienė, 2003, psl. 8). Ratkaus teigimu, skiriamos trys kraštotyros pakopos: pažintinė, taikomoji ir tiriamoji (Ratkus, 2000, psl. 10). Pažintinės kraštotyros pamatas – mokyklos aplinkos, gimtojo miestelio pažinimas. Šioje pakopoje pradinių klasių mokiniai turi sužinoti kokie yra jų aplinkoje gamtos paminklai, kokie ryškesni praeities gyvenimo įvykiai, vertingesni žmonių rankomis sukurti paminklai, kur gyveno tautai nusipelnę žmonės (knygnešiai, rašytojai, dailininkai, mokslininkai ir kt.). Vėliau išvykas į gimtąsias apylinkes turėtų papildyti ekskursijos į kitas Lietuvos vietas. Taikomoji kraštotyra pasireiškia tuomet, kai mokiniai, pavyzdžiui, tvarko piliakalnio aplinką, žymaus ir pamiršto žmogaus kapą. Per pažintinę kraštotyrą mokiniai sužinoję kokius ratelius, žaidimus, dainas mėgo jaunimas seniau, taikomosios kraštotyros metu, gali juos išmokti ir pritaikyti praktiškai. Tiriamoji kraštotyra – daugiau individuali, aukštesniųjų klasių mokinių veikla, kuriai laipsniškai pasirengia aktyviausi pradinių klasių mokiniai. Sukauptą medžiagą kraštotyros metu, mokytojai gali sėkmingai panaudoti pamokų metu, įrengtuose kraštotyros kampeliuose. Būtina pažymėti, kad ugdant patriotizmą svarbi veiklos forma – šventės. Ne tik folklorinės, tradicinės, kaip Užgavėnės, bet ir valstybinės: Lietuvos karių diena, Lietuvos nepriklausomybės diena ir kt. Švenčių pobūdis gali būti įvairus: šventė-konkursas, šventė-spektaklis, šventė-koncertas ir kt. Organizuojant tokias šventes, ryškiau ir emocingiau jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams atskleidžiama praeitis ir dabartis, žadinami gilesni pasididžiavimo savo tėvyne jausmai. I. Čepienė pažymi, kad mokyklose stiprėja poreikis atgaivinti kalendorines šventes (Čepienė, 2001, psl. 43). Tai – Velykų margučių ridenimas, Užgavėnių karnavalai, Kalėdų eglutės puošimas ir pan. Tačiau itin svarbu per šias šventes išlaikyti tradicijų savitumą, jų prasmę. Pamiršus tradicijas ar keičiant jas naujais papročiais, atėjusiais iš Vakarų, kyla grėsmė, kad išnyks tautinės tradicijos (pvz. Vėlinių tradicijas mėginama keisti Halloweeno pramogomis). Ruošiantis kalendorinėms šventėms ugdomas grožio suvokimas, skatinama grožio gamtoje ir žmogaus sukurto grožio pajautimas, ugdomi moksleivių meniniai gebėjimai, saviraiška bei poreikis pažinti, interpretuoti ir tęsti kultūros tradicijas. Šventės yra svarbi sudėtinė mokyklos kultūros dalis, jos gerina mokyklos klimatą. Svarbu šventes moksleiviams ne primesti, bet įtraukti juos į kūrybinį procesą, atsižvelgti į moksleivių interesus. Mokykla, darydama poveikį mokiniui, dažnai paveikia ir jo šeimą, kuri neretai yra praradusi liaudies tradicijas, neturinti liaudies pedagogikos patirties. Mokytojai, taikydami įvairius ugdymo metodus ir formas, skatina mokinius išsiaiškinti savo tėvų, senelių kilmę ir savo tapatybę. Dažnai mokiniams užduodama padedamiems tėvų sudaryti savo šeimos genealoginio medžio schemą, ją papildyti šeimos istorijos užrašymu, vyresniųjų pasakojimais, prisiminimais. I. Čepienei reikšmingos trijų kartų etnografinės vakaronės, kuriose tinkama proga kiekvienai šeimai kuo išradingiau paaiškinti, iš kurio regiono ji kilusi, kokia gimtoji jos tarmė, kokie papročiai, dainos. Tikslinga dalyvauti etnografinėse viktorinose, liaudies dainų, žaidimų, mįslių varžytuvėse. Tai skatina šeimas ne tik bendrauti, bet ir geriau pažinti dvasinės kultūros vertybes. Aptarti patriotinio auklėjimo metodai ir formos taikytinos dažniausiai popamokinėje veikloje, tačiau ir kiekvienas iš pradinių klasių dalykų suteikia pakankamai galimybių ugdyti patriotizmą. Taigi meilė tėvynei ugdoma ekskursijų, švenčių metu, tiesiogiai moksleiviams stebint gamtą, tautos gyvenimą, susipažįstant su tradicijomis, kultūra. 3.3. Mokytojo vaidmuo patriotinio auklėjimo procese Patriotinio auklėjimo veiksmingumui įtakos turi mokytojo asmenybė, nes pirmiausia patriotinis auklėjimas iš pedagogo reikalauja pavyzdžio ir pamokymo. Mokytojas neįskiepys mokiniams patriotiškumo, jei jo paties tautinė individualybė skurdi, jei neturi supratimo apie tautos meno dalykus, jei nemyli savo tėvynės, tautos, nedalyvauja jos kultūriniame gyvenime. “Kas neturi meilės, negali jos duoti ir kitam, kas pats nesugeba susižavėti, tas neįkvėps susižavėjimo ir kitam” (Grabauskienė, 2003, psl. 3). Patriotizmą gali ugdyti tik turtingas savo dvasia, žiniomis pedagogas, nes jaunąją kartą sudėtinga padaryti tautos kultūros paveldėtoja, tęsėja. Pedagogas turi būti gerai susipažinęs su tautos kultūra, mokėti formuluoti jos vertybes bei atskleisti mokiniams, rūpintis, kad jos būtų suprastos ir įsisavintos mokinių (Dirgėlienė, 2001). Pedagogai bendraudami ir bendradarbiaudami su mokiniais turi rasti harmoniją tarp tradicijų, socialinių normų ir pačių vaikų kultūros. Mokytojas, norėdamas vaikus supažindinti su kraštu, tėvyne, pirmiausia turi pats juos pažinti. Taigi pedagogas turi tapti kraštotyrininku ir tautotyrininku. Tyrinėti ir stebėti, K. Augulis rekomenduoja pradėti nuo savo mokyklos aplinkos, tokiu būdu mokytojas surinks vertingos ir naudingos medžiagos. Surinktąją medžiagą patariama gerai išstudijuoti, išsiaiškinti, apibendrinti ir sutvarkyti taip, kad ji atvaizduotų tos aplinkos dabarties ir praeities gyvenimą. Mokytojas, rinkdamas eksponatus, apsaugos nuo išnykimo vertingus daiktus, kuriuos kiti žmonės išmestų kaip nereikalingus. Pažinęs mokyklos apylinkę, mokytojas palaipsniui turi gerai susipažinti su kraštu ir visa tauta. Surinkta medžiaga gali būti panaudota mokyklos muziejuje ar kraštotyros kampelyje, toks muziejus ar kraštotyros kampelis būtų naudingas mokiniams tautos ir krašto pažinimui. Aukštojo mokslo institucijos vaidina svarbų vaidmenį formuojant tautinį identitetą (Payдис, 2004). 1937 m. Respublikos pedagoginis institutas, Klaipėdoje parengė pirmąją pradžios mokyklos mokytojų su aukštuoju išsilavinimu laidą. Tai buvo nepriklausomoje Lietuvoje nuosekliai vykdomos švietimo reformos rezultatas. Iš jaunų žmonių buvo tikimasi, kad jie, studijavę Klaipėdoje esant ypatingai politinei situacijai, yra gerai pajautę tautos gyvenimą, kad skleisdami kultūrą jaunieji mokytojai prisidės prie Nepriklausomybės stiprinimo ir tautos gyvumo išsaugojimo. Institutas ne tik rengė mokytojus, bet ir auklėjo juos, stiprino būsimųjų mokytojų meilės tėvynei jausmą, pasiryžimą dirbti švietimo darbą. (Tijūnėlienė, 1996). Koks nūdienoje studentų požiūris į tautinį identitetą? V. Raudžio atliktas tyrimas Klaipėdos universitete, Pedagogikos fakultete 2003 metais atskleidė, kad būsimieji pedagogai gerai supranta tautinio identiteto svarbą, vaidmenį ir vietą. Būsimieji mokytojai žino kaip išsaugoti, palaikyti tautinį identitetą, jų teigimu, tam tikslui pasitarnauja tradicijos, gimtoji kalba, istorija, geografija. Būsimųjų pedagogų teigimu, vaikus reikia auklėti nuo ankstyvosios vaikystės, tam turi reikšmės visuomeninės institucijos – šeima, švietimas, religija, vyriausybė ir kt. Studentai nurodė faktorius, kurie padeda ir kurie trukdo tautinio identiteto stiprinimui universitete. Jų požiūriu, padeda geras dėstytojų pavyzdys, pilietinis auklėjimas, gimtoji kalba ir kt. Tautinio identiteto stiprinimui universitete trukdo dėstytojų subjektyvumas, prastas bendravimas su studentais, blogas pavyzdys, savo nuomonės įteigimas (Payдис, 2004). Vis gi besivienijanti Europa, tarptautinių santykių aktyvumas keičia tautos ir tautinės valstybės sampratą. V. Raudys siūlo ir dėstytojams keisti požiūrį į tautinio ugdymo vietą besikeičiančioje mokykloje. Patriotinis, tautinis ugdymas sudaro pilietiškumo pagrindą. Todėl pedagogų tikslas – padėti mokiniams, studentams pasirengti gyventi pilietinėje visuomenėje, siekti, kad jie sugebėtų susiformuoti svarbiausias demokratinio gyvenimo nuostatas. Apžvelgus reikalavimus mokytojui, skatinančiam jaunosios kartos patriotiškumą, galima teigti, jog svarbiausia pačiam pedagogui mylėti savo tėvynę, gerai ją pažinti. Savo pavyzdžiu, sistemingu auklėjimu jis įkvėps jaunąją kartą mylėti tautos žmones, savo kraštą, veikti tėvynės gerovei. Taip pat svarbus vaidmuo tenka ir aukštųjų mokyklų dėstytojams, rengiantiems būsimuosius mokytojus. Viena vertus, pradinė mokykla stengiasi patriotinio auklėjimo nepalikti nuošalyje – išsikelia sau gausiai tikslų ir uždavinių, ieško tinkamiausių metodų ir formų perteikiant patriotinius jausmus, rūpinasi mokytoju tautiškumu, tačiau, kita vertus, mokykla lyg ir nebespėja keistis kartu su besikeičiančia visuomene, todėl daugelis tikslų, uždavinių, lieka neįgyvendinti. 3.4. Pradinių klasių moksleivių požiūris į patriotizmą 3.4.1. Tyrimo esmė ir metodai Tyrimas atliktas Klaipėdos Vitės pagrindinėje mokykloje ir Rietavo Lauryno Ivinskio vidurinėje mokykloje. I –IV klasių moksleiviams buvo pateikta anketa (žr. Priedas Nr. 1). Siekiama išsiaiškinti respondentų požiūrį į patriotizmą. Kitas metodas – individualus pokalbis su pradinių klasių mokytojais, kurio metu buvo siekiama gilesnės moksleivių požiūrio į patriotizmą analizės (žr. Priedas Nr. 2). Tyrimo tikslas – atskleisti pradinių klasių moksleivių požiūrį į patriotizmą. Tiriamųjų charakteristika – 72 moksleiviai (20 I klasės, 20 II klasės, 13 III klasės ir 19 IV klasės moksleivių); 11 pradinių klasių mokytojų. Metodai – anketinė apklausa, pokalbis, statistinė duomenų analizė, lyginamoji analizė. 3.4.2. Tyrimo rezultatai Anketa buvo sudaryta atsižvelgiant į mokinių amžių. Respondentams pateikta po 11 klausimų (žr. Priedas Nr. 1). Patriotiškumo esmė – tikras, nuoširdus asmens emocinis ryšys su savo šalimi, jos gamta, žmonėmis ir kultūra, meilė savo kraštui, tėvynei. Pirmasis klausimas buvo pateiktas norint sužinoti ar myli pradinių klasių moksleiviai savo Tėvynę Lietuvą? Visi (100) I –II klasių moksleiviai, atsakė, kad myli. Iš 32 apklaustųjų III – IV klasėse, didžiausia dalis (93,75) atsakė, kad myli savo Tėvynę, du moksleiviai (6,25) atsakė, kad nemyli. Kai kurie atsakymai argumentuojami taip: “myliu, nes ji geriausia”; “aš ją myliu visa širdimi, kaip mamą” ir t.t. Tokie atsakymai rodo, kad meilės tėvynei užuomazgos atsiranda tarsi savaime, nesąmoningai. Mylėti tėvynę skatinama nuo pat gimimo, šeimoje. Tačiau dviejų respondentų atsakymai rodo, kad šiose šeimose nebuvo puoselėjamas toks jausmas, nepadėti patriotinio auklėjimo pamatai. Pateikus antrąjį klausimą, buvo siekta išsiaiškinti, kur moksleiviai labiau norėtų gyventi: Lietuvoje ar kitoje šalyje? Atsakymų analizė rodo, kad didžiausia dalis respondentų (84,72), norėtų gyventi Lietuvoje, mažesnioji dalis (12,5) norėtų gyventi kitoje šalyje, du respondentai (2,78) neturėjo nuomonės šiuo klausimu. Atsakymuose teigiama: “…nes yra daug ežerų ir upių”, “…kalbi savo kalba”, “…nuostabi, didžiulė, mėgstamiausia” ir kt. Tokį norą galima paaiškinti tuo, kad vaikas nuo gimimo, natūraliai, prisiriša prie savo krašto, kur gyvena jo seneliai, tėvai. Taigi didžioji dalis pradinių klasių mokinių išreiškia norą gyventi savo tėvynėje. Kalba yra viena iš svarbiausių tautybės žymių. Tautai išlikti savitai, turinčiai nacionalinę savigarbą, padeda gimtosios kalbos ugdymas. Tad trečias klausimas buvo suformuluotas siekiant sužinoti, ar tiriamiesiems graži gimtoji lietuvių kalba? Beveik visi tiriamieji (93,05) atsakė, kad graži, tačiau tenka pastebėti, kad buvo kitų nuomonių - keli (5,56) respondentai atsakė, kad lietuvių kalba yra negraži, vienas moksleivis (1,39) atsakė, kad nežino (žr. 1 pav). Atsakymų procentinė išraiška pateikiama prieduose (žr. Priedas Nr. 3). Gimtosios kalbos nykimas užkerta kelią perimti tautos žmonių sukauptą patirtį. Tėvams, pedagogams keliamas uždavinys skatinti meilę gimtajai kalbai, kad visi vaikai kuo anksčiau pamiltų ją, gerbtų ir grožėtųsi, didžiuotųsi gerai ją mokėdami, kad jos neignoruotų, nevartotų svetimžodžių. Pasaulio pažinimo mokymo turinys paskatino suformuluoti ketvirtąjį klausimą, “Ar įdomu mokytis Lietuvos istorijos per pasaulio pažinimo pamokas?” ir pateikti pradinių klasių moksleiviams. Dauguma pirmokų (85,0) atsakė, kad visada įdomu mokytis Lietuvos istorijos. Maža dalis respondentų (5,0) atsakė, kad tik kartais įdomu mokytis Lietuvos istorijos, tokiam pačiam skaičiui moksleivių (5,0) neįdomu mokytis istorijos. Maža dalis tiriamųjų (5,0%) neturėjo nuomonės šiuo klausimu. Ketvirtokų tarpe, domėjimasis Lietuvos istorija jau mažesnis – (63,16), vienas moksleivis (5,26%) atsakė, kad tik kartais įdomu. Ketvirtadaliui respondentų (26,32%) nepatinka mokytis istorijos, vienas moksleivis (5,26%) atsakė, kad nežino. Rezultatų analizė leidžia pastebėti, kad kuo vyresni mokiniai, tuo mažesnis skaičius besidominančių Lietuvos istorija. Rezultatai atsispindi 2 pav.: III, IV klasės “Pasaulio pažinimo” vadovėlių analizė leidžia pastebėti, kad istorijai skirti puslapiai parašyti akademišku enciklopediniu stiliumi, istorinių faktų per pamoką įsidėmėti pateikta tiek, kiek ir studentui pakaktų. Vis dėl to tokie vadovėliai neatgraso vaikų mokytis Lietuvos istorijos. Tai pedagogų nuopelnas: jų kūrybiškumas, efektyvių būdų, metodų paieška, gebėjimas sudominti moksleivius Lietuvos istorijos dalyku. Apžvelgus pirmuosius keturis anketos klausimus, galima daryti apibendrinimą, jog meilė tėvynei, noras gyventi Lietuvoje, Lietuvos istorija, gimtoji kalba, pradinukų vertinami ypatingai aukštai. Moksleiviai jaučia ryšį su tėvyne, tad ir myli jos kalbą, bei domisi tautos istorija. Tautosaka – viena iš patriotinio auklėjimo priemonių. Taigi kitas klausimas buvo pateiktas siekiant sužinoti, ar moksleiviai mėgsta skaityti lietuvių liaudies pasakas, padavimus, legendas? Lyginant visų klasių mokinių atsakymus, išaiškėjo, kad ketvirtos klasės mokinių susidomėjimas lietuvių tautosaka mažesnis nei pirmos klasės mokinių. Dauguma pirmokų (85,0%) mėgsta skaityti pasakas, padavimus, legendas, maža dalis (5,0%) nenurodė susidomėjimo pasakomis, padavimais, legendomis. Du respondentai (10,0%) neturėjo nuomonės šiuo klausimu. Tuo tarpu ketvirtoje klasėje mėgstančių skaityti lietuvių liaudies kūrybą belieka mažesnė dalis (52,63%). Ketvirtadalis ketvirtokų (26,32%) nemėgsta skaityti lietuvių tautosakos, du moksleiviai (10,53%) kartais skaito, tiek pat respondentų (10,53%) atsakė, kad nežino. Apklausos rezultatai atsispindi 3 pav. Atsakymų procentinė išraiška pateikiama prieduose (žr. Priedas Nr. 4). Taigi vyresnėse klasėse domėjimasis lietuvių tautosaka mąžta, tačiau tai nestebina, nes apsilankius bet kuriame knygyne ar vaikų bibliotekoje tarp įmantrių užsienio šalių rašytojų knygų nelengva būtų lentynose rasti lietuvių liaudies kūrybos knygelių. Matome “Čekų pasakos”, “Danų pasakos”, “Anglų pasakos”, atokioje lentynos vietoje rasime ir “Lietuvių pasakos”, tačiau pirmosios dažniausiai greičiau patraukia savo spalvotais, įspūdingais viršeliais. Didžiulę įtaką daro masinės informavimo priemonės – kiekvienam vaikui maloniau pasigirti perskaičius taip reklamuojamą “Harį Poterį”, o ne apie mažai girdėtus lietuvių liaudies padavimus. Šeštas klausimas skirtas sužinoti ar mėgsta moksleiviai klausytis lietuvių liaudies dainų? Palyginus mokinių atsakymus, situacija analogiška prieš tai buvusiai – didžioji dalis pirmokų (75,0%) mėgsta klausytis lietuvių liaudies dainų, mažesnė dalis pirmokų (15,0%) atsakė, kad kartais klausosi, tik vienas respondentas (5,0%) nesiklauso lietuvių liaudies dainų, taip pat vienas respondentas (5,0%) neturėjo nuomonės šiuo klausimu. Antroje klasėje pusė respondentų (50,0%) pareiškė susidomėjimą lietuvių liaudies dainomis, trečioje klasėje mažiau negu pusė moksleivių (46,15%) klausosi, o ketvirtoje klasėje tik keli (26,32%) mėgsta klausytis lietuvių liaudies dainų, didesnė dalis (52,63%) - nemėgsta. Taigi pastebėtina, kad kuo vyresni respondentai, tuo mažiau klausosi lietuvių liaudies dainų. Respondentų atsakymus iliustruoja 4 pav. Atsakymų procentinė išraiška pateikiama prieduose (žr. Priedas Nr. 5). Lyginant pasakojamąją tautosaką su dainuojamąja tautosaka, pastaroji ne itin įdomi, vaikai mieliau renkasi skaityti lietuvių liaudies kūrybą nei klausytis lietuvių liaudies dainų. Kitas klausimas buvo skirtas sužinoti, ar tiriamieji žino dainų, eilėraščių apie tėvynę ? Klausimas buvo pateiktas visų keturių klasių moksleiviams. Gimtosios kalbos vadovėliuose nemažai eilėraščių tėvynės tematika, tačiau, respondentai, paklausti, kokių žino dainų, eilėraščių apie tėvynę, paminėjo labai mažai. Daug žinančių dainų, eilėraščių apie tėvynę neatsirado nė vienoje klasėje. Daugiau kaip pusė pirmos klasės mokinių (65,0%) žino dainų, eilėraščių apie tėvynę. Vienas respondentas (5,0%) pažymėjo, kad mažai žino, trečdalis pirmokų (30,0%) nežino dainų, eilėraščių apie tėvynę. Ketvirtoje klasėje didžioji dalis respondentų (78,95%) atsakė, kad žino dainų, eilėraščių apie tėvynę, mažesnė dalis ketvirtokų (15,79%) nežino. Buvo minimi šie eilėraščiai: “Gimtinė”, “Panemunių paukštelis”, “Važatkiemis”, “Kur giria žaliuoja”. Moksleivių atsakymus iliustruoja 5 pav. Atsakymų procentinė išraiška pateikiama prieduose (žr. Priedas Nr. 6). Skaitinių knygos “Šaltinis” analizė leidžia pastebėti, kad tėvynės temos skyriuje klasiko eilėraštis apie Lietuvos gamtos grožį ar istorinę praeitį, suaugusiojo skoniui gal ir nepriekaištingas, bet pradinukui sunkiai suprantamas, nes per daug abstraktus, metaforiškas. Tai daro neigiamą poveikį mokiniams, neskatina gilesnio žinojimo. Taigi galima daryti išvadą – kuo vyresni mokiniai, tuo daugiau jie turi žinių, tačiau tai neįtakoja jų patriotinių jausmų gilumo. Aštuntuoju klausimu siekta išsiaiškinti, ar mokiniai prisideda prie savo tėvynės gražinimo? Moksleivių dalyvavimas visuomenei naudingoje veikloje (aplinkos valymo akcijos, lesyklėlių, inkilų paukščiams kalimas bei žvėrelių šėrimas, medelių sodinimas bei jų priežiūra, gydomųjų žolių rinkimas ir kt.) – tinkama priemonė patriotizmui ugdyti. Respondentų mokytojos patvirtino, kad moksleiviai dalyvauja tokioje veikloje. Tikslinga buvo pačių moksleivių paklausti, kaip jie prisideda prie savo tėvynės gražinimo? Visų klasių moksleivių atsakymai pasiskirstė taip: nedidelė dalis respondentų (20,83%) teigė, kad niekuo neprisideda prie savo tėvynės gražinimo; trečdalio tiriamųjų (31,94%) atsakymai apsiribojo žodžiu “nešiukšlinu”. Tik penki (6,94%) paminėjo, kad prižiūri žvėrelius, du (2,78%) atsakė, kad nelaužo medelių, keturi moksleiviai (5,56%) paminėjo, kad kėlė inkilus. Trečdalis respondentų (31,94%) atsakė, kad nežino ar prisideda prie savo tėvynės gražinimo. Tad nors mokytojos teigė, kad mokiniai dalyvauja visuomenei naudingoje veikloje, tačiau tiriamųjų atsakymai to neatspindi. Jiems nevisai aiškūs tokios veiklos tikslai. Taigi išryškėja prieštaravimas: viena vertus, moksleiviai dalyvauja visuomenei naudingoje veikloje (kelia inkilus, rūpinasi žvėreliais, tvarko aplinką ir pan.), tačiau, kita vertus, ne visi respondentai suvokia, kad tokiu būdu jie gražina savo tėvynę. Iškyla mokytojo vaidmuo – išaiškinti mokiniams tokios veiklos prasmingumą. Devintasis klausimas skirtas sužinoti, ar tiriamieji lankė žymias istorines vietas? Prieš atsakant į šį klausimą, tiriamiesiems buvo paaiškinta, kokios yra žymios istorinės vietos. Didžioji dalis visų klasių respondentų (75,0%) aplankė bent po vieną žymią istorinę vietą. Penktadalis visų klasių tiriamųjų (22,22%) atsakė, kad niekada nelankė žymių istorinių vietų. Du moksleiviai (2,78%) neturėjo nuomonės šiuo klausimu. Dažniausiai buvo minima Gedimino pilis, IX fortas, Mažosios Lietuvos muziejus, Kalvystės muziejus, Trakų pilis, Kauno pilis, Rumšiškės. Ekskursijos mokiniams naudingos, nes jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams būdingas konkretus vaizdinis mąstymas, taigi daugiau patirties mokiniai sukaupia praktiškai veikdami, o ne tik gaudami informaciją pamokų metu. Atsakymų rezultatai pateikti 6 pav.: Šio darbo autorė organizavo ekskursiją su antros klasės moksleiviais į Kalvystės, Pilies muziejų ir pastebėjo, kad tai vienas tinkamiausių būdų vaikus sudominti savo kraštu, ugdyti meilę tėvynei. Moksleiviai, būdami nemokyklinėje aplinkoje, labai domisi tuo, ką mato, jiems kyla aibės klausimų. Tai rodo, kad ekskursijos viena reikšmingų patriotinio auklėjimo formų. Paskutiniuoju klausimu, respondentų buvo paprašyta parašyti, ką papasakotų apie savo tėvynę draugui, atvykusiam iš kitos šalies? Šis prašymas buvo pateiktas siekiant sužinoti, kokią savo tėvynę mato pradinių klasių moksleiviai. Į klausimą atsakė šiek tiek daugiau nei pusė visų klasių respondentų (57,14%), dalis tiriamųjų (42,86%), ypač pirmokų, nieko neparašė apie savo tėvynę. Iliustracijai pateikiami kai kurie įdomesni atsakymai: “Lietuvoje dar liko nuo senų laikų pilių, piliakalnių”; “Lietuva pati gražiausia šalis, gal todėl, kad ji mano Tėvynė”; “Lietuva žymi tuo, kad buvo Žalgirio mūšis”; “Daug žalumos, grožio, ošia jūra”; “Klaipėdoje yra uostas, Trakuose, Kaune, daug pilių”; “Lietuva labai didelė, gyvena labai daug žmonių, apie 3000000”; “Vilniuje yra Gedimino pilis, Lietuvos prezidentas yra Rolandas Paksas”; “Miškuose yra daug žvėrelių, parduotuvėse daug žaislų”; “Lietuvoje aš gimiau, ji man patinka” ir t.t. Nė vienas respondentas, neparašė ką nors neigiamo apie savo tėvynę. Tad atsakymų į klausimus analizė leidžia daryti apibendrinimą: tiriamųjų nusiteikimas tėvynės atžvilgiu – pozityvus; didžiausioji dalis moksleivių myli savo tėvynę, nori joje gyventi, myli gimtąją lietuvių kalbą, mėgsta skaityti lietuvių liaudies tautosaką, domisi Lietuvos istorija; nežymi dalis išreiškė savo nenorą gyventi Lietuvoje, nemeilę savo tėvynei. Matyt tų vaikų šeimose yra padarytos auklėjimo spragos, neugdomas meilės jausmas. Tai, kad ketvirtokai mažiau domisi savo tėvyne, tauta, rodo patriotinio auklėjimo spragas pradinėje mokykloje. Siekiant gilesnės problemos analizės, buvo pravestas pokalbis su pradinių klasių mokytojais. Pokalbis padėjo išsiaiškinti ir mokytojų požiūrį į patriotinį auklėjimą pradinėje mokykloje (žr. Priedas Nr. 2). Pirmuoju klausimu buvo domėtasi, kokių dalykų pamokose dažniausiai vyksta patriotinis auklėjimas? Pedagogų teigimu, patriotiniai jausmai dažniausiai skatinami pasaulio pažinimo pamokose, nes jų metu mokoma Lietuvos istorijos, supažindinami mokiniai su Lietuvos valstybės simboliais, taip pat su tautos kultūra, papročiais. Lietuvių kalbos pamokose, siekiant ugdyti patriotizmą, skaitomi, analizuojami ir interpretuojami tekstai, eilėraščiai apie tėvynę, vaikai supažindinami su lietuvių liaudies tautosaka. Patriotinis auklėjimas vyksta ir muzikos, choreografijos metu – dainuojant, šokant tautinius šokius. Šio darbo autorė, praktikos pradinėje mokykloje metu, pastebėjo, kad kiekvienas iš pradinių klasių dalykų suteikia pakankamai galimybių ugdyti patriotizmą. Pavyzdžiui etikos pamokose galimas pokalbis moralės temomis. Dailės ir darbelių pamokose gali būti naudojamas praktinis metodas, kuris padėtų mokiniams susipažinti su meninėmis tautos tradicijomis. Patriotinis auklėjimas įmanomas ir matematikos pamokose sprendžiant tekstinius uždavinius apie krašto gamtą, žmonijos pasiekimus. Taigi beveik visų mokomųjų dalykų metu vyksta patriotinis auklėjimas. Kitu klausimu buvo norima sužinoti, kokie metodai vyrauja pamokose, ugdant mokinių patriotizmą? Pasak mokytojų, dažniausiai naudojami tokie metodai: pasakojimas, pokalbis, žaidimas, praktinis darbas, kūrinių skaitymas, grupinis darbas, iš netradicinių metodų buvo paminėtas tik “minčių lietus”. Taigi mokytojai neapsiriboja vien pasakojimo, pokalbio metodu, bet skatina įvairią mokinių veiklą praktinių darbų, žaidimų metu. Patriotizmas ugdomas užklasinėje veikloje. Siekta išsiaiškinti, kokia užklasinė veikla vykdoma pradinėje mokykloje? Mokytojai akcentavo, kad ji įvairi: rengiamos šventės (vasario 16, kovo 11 ir kt.), šių švenčių pagrindiniai dalyviai būna patys pradinukai – dainuoja lietuvių liaudies dainas, šoka tautinius šokius; organizuojamos ekskursijos artimiausiai aplinkai pažinti, keliaujama ir į kitus Lietuvos miestus; rengiami konkursai, viktorinos, popietės, susitikimai, pavyzdžiui su muziejų darbuotojais, valandėlės. Mokiniai lanko būrelius, pavyzdžiui “Ivinskiečių”. Pasak mokytojų, mokiniai noriai dalyvauja tokioje veikloje, nes ji yra įvairi, vykdoma patrauklia forma, visada atsižvelgiama į jos turinį. Pedagogų teigimu, pradinukai myli savo tėvynę, didžiuojasi ja, domisi Lietuvos istorija, kultūra, tradicijomis. Pedagogų nuomone, patriotinis auklėjimas svarbus, svarbumą pagrindžia šiais teiginiais: “kad užaugtų dori Lietuvos piliečiai”, “kad neišvyktų lietuviai gyventi į užsienį”, “kad jaunoji karta perimtų ir išsaugotų lietuvių liaudies papročius, tradicijas”. Tyrimo rezultatai parodė, kad ne visose šeimose dedami patriotinio auklėjimo pradmenys, ne visos šeimos išbudina savo vaikų meilę tėvynei. Pradinei mokyklai tenka taisyti šeimoje padarytas auklėjimo spragas. Pirmos, antros klasės mokiniams įdomu mokytis Lietuvos istorijos per pasaulio pažinimo pamokas, jie mėgsta skaityti lietuvių liaudies pasakas, padavimus, klausytis lietuvių liaudies dainų. Trečioje, ketvirtoje klasėje susidomėjimas istorija, tautosaka silpsta, bet, kita vertus, ketvirtokai žino daugiau dainų, eilėraščių apie tėvynę. Taigi ketvirtokų žinių lygis auga, akiratis platėja, bet tai nedaro poveikio meilės tėvynei jausmo gilumui. Tad atsiskleidžia prieštaravimas teiginiui, kad kuo tėvynė labiau pažįstama, tuo labiau mylima. Mokiniai mėgsta lankyti žymias istorines vietas (muziejus, pilis, paminklus ir pan.). Tokio pobūdžio išvykose mokiniai rodo didesnį susidomėjimą Lietuvos praeitimi, kultūra, papročiais nei pamokų metu. Išvados Nūdienos pradinėje mokykloje atlikta įvairių tyrimų siekiant sužinoti patriotinio auklėjimo pradinėje mokykloje būklę, problemas, istorijos mokymo aktualijas, busimų pedagogų pasirengimo problemas. Tarpukario Lietuvos mokslininkai patriotizmą suprato kaip meilę tėvynei. Tikras patriotas be jaučiamų jausmų dar pažįsta tautos istoriją, kultūrą, tradicijas, kalbą. Patriotizmo brandą rodo ne vien meilė tėvynei, bet ir žmogaus veikla jos gerovei. S. Šalkauskis, A. Maceina kalbėdami apie tautos, tėvynės pažinimą, jos tobulinimą, išryškina patriotinio auklėjimo svarbą. Bendrosiose programose nurodyti patriotinio auklėjimo tikslai leidžia pastebėti, kad patriotinis auklėjimas pasireiškia visuose pradinių klasių pamokų dalykuose, glaudžiausiai siejasi su pasaulio pažinimo ir lietuvių kalbos pamokomis. Tačiau meilė tėvynei labiausiai ugdoma užklasinėje veikloje: ekskursijų, švenčių, kraštotyros metu. Pedagogas, auklėjantis vaikus patriotiškai, pirmiausia pats turi būti patriotas. Ne visose šeimose dedami patriotinio auklėjimo pradmenys, ne visos šeimos išbudina savo vaikų meilę tėvynei. Pradinei mokyklai tenka taisyti šeimoje padarytas auklėjimo spragas. Pirmos, antros klasės mokiniams įdomu mokytis Lietuvos istorijos per pasaulio pažinimo pamokas, jie mėgsta skaityti lietuvių liaudies pasakas, padavimus, klausytis lietuvių liaudies dainų. Trečioje, ketvirtoje klasėje susidomėjimas istorija, tautosaka silpsta, bet, kita vertus, ketvirtokai žino daugiau dainų, eilėraščių apie tėvynę. Taigi ketvirtokų žinių lygis auga, akiratis platėja, bet tai nedaro poveikio meilės tėvynei jausmo gilumui. Tad atsiskleidžia prieštaravimas teiginiui, kad kuo tėvynė labiau pažįstama, tuo labiau mylima. Mokiniai mėgsta lankyti žymias istorines vietas (muziejus, pilis, paminklus ir pan.). Tokio pobūdžio išvykose mokiniai rodo didesnį susidomėjimą Lietuvos praeitimi, kultūra, papročiais nei pamokų metu.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!