Praradimai - kūrybinio įkvėpimo šaltinis. Įžanga ir pastraipa

Praradimai - kūrybinio įkvėpimo šaltinis (S. Nėris, Šatrijos Ragana)

Praradimai yra gyvenimo dalis, kuri verčia keistis išoriniam ir vidiniam pasauliams. Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus pasakymą, kad „Praradimai yra ne kas kita, kaip pasikeitimas" galime suvokti tik įsigilinę į jo gyventą laikmetį. II-asis mūsų eros amžius nebuvo stabilus: Europos valstybių sienos nuolat kito, dažnai keisdavosi valdovai. Valstybei netekus valdovo, iš karto atsirasdavo kitas, kuris įvesdavo savus įstatymus ir tvarką. Per karą netekus dalies teritorijos ir karių, kisdavo piliečių nuotaikos, kuriomis galėdavo pasinaudoti priešai. Bet to laikmečio sumanios asmenybės šiuos praradimus pavertė jų interesams naudingu dalyku. Apie praradimus kalbama ir lietuvių literatūros kūriniuose. Ne vienas literatūros kūrinys atsirado dėl rašytojo patirtų netekčių. Dėl to nenuostabu, kad praradimas gali būti net kūrybinio įkvėpimo šaltinis, kurio dėka yra kuriamas menas. Yra labai daug pavyzdžių, kaip praradimai tiesiog sužadino rašytojų kūrybą, leido jiems išlieti susikaupusius jausmus tekste ir taip „gimė“ nuostabūs kūriniai. Apie dvasios būsenas ir išgyvenimus savo kūryboje atskleidžia S. Nėris ir Šatrijos Ragana. Tad mano kalbos tikslas – remiantis šių rašytojų kūriniais įrodyti, kad praradimai yra ir kūrybinio įkvėpimo šaltinis.

Neoromantikės S. Nėries eilėraščių rinkinyje ,,Prie didelio kelio“ išryškėja, kad žmogus praradęs galimybę gyventi gimtojoje šalyje visą savo ilgesį ir skausmą išlieja kūryboje, kurioje pripažįsta savo klaidas ir dėl jų gailisi. Prasidėjus Sovietų okupacijai, 1940 m. S. Nėris kartu su kitais lietuvių inteligentais vyko į Maskvą prašyti, kad Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungą. Sukurta poema „Stalinui“ padarė poetę sovietinės valdžios pažiba. Vėliau poetė kartu su savo sūnumi išvyksta į Rusiją. Poetės išgyvenimus Rusijoje perteikia rinkinio „Prie didelio kelio“ žmogus. Šiame rinkinyje lyrinis subjektas jaučia sielvartą, neviltį, bejėgiškumą. Jis nepritampa svetimoje aplinkoje, jaučiasi atstumtas artimų žmonių. Gyvendama Ufoje, S. Nėris sukuria eilėraštį „Maironiui“. Eilėraštis parašytas dialogo forma, nes yra kreipiamasi konkrečiai į Maironį. Maironis buvo ir poetės S. Nėries autoritetas, todėl ir eilėraštyje galima įžvelgti artimą lyrinio subjekto ryšį su poetu romantiku. Lyrinis subjektas atgailauja už savo nuodėmes, nes suvokia klydęs ir dabar jam svarbu vėl būti priimtam į savąjį pasaulį, tėvynę. Lyrinis subjektas abejoja, ar galėjo kažką pakeisti savo gyvenime, tačiau pripažįsta savo kaltę. Eilėraštyje gausu retorinių klausimų, kurie parodo, kad eilėraščio žmogus tikisi atsakymo, atleidimo. Lyrinis „aš“ yra palūžęs, išgyvenantis dramatiškus jausmus, gailisi dėl padarytų klaidų. Suprantantis savo klaidas, besikankinantis dėl sugrįžimo vilties, lyrinis „aš“ nebenori nieko, kaip tik leidimo sugrįžti į savąją žemę: „Ir nenoriu sau geresnio nieko,/,,Tik prie žemės prisiglaust brangios”. Eilėraščio kalbančiajam reikia labai mažai, užtektų būt menkiausia tėvynės dalele: arimų slieku, mėlyna rugiagėle (kuri galėtų būti ilgesio, neišsakytos meilės, neišsipildžiusio lūkesčio simbolis). Tik tuomet jis jaustųsi laimingas. Taigi šiame eilėraštyje išsakoma ir dvasios kančia, ir savo kaltės jausmas, ir meilė tėvynei, noras sugrįžti. Panašūs išgyvenimai ryškūs ir eilėraštyje „Kur baltas miestas“. Lyrinį „aš“ slegia svetima aplinka, todėl jis norėtų grįžti į namus, tačiau vilties maža. Apsuptas stepių, kalnų, sniego, eilėraščio žmogus kreipiasi į varną, kad šis numestų jam plunksną, kad galėtų parskristi į namus. Varną galima sieti su kalbančiojo skausmu, sielvartu. Eilėraščio žmogus pasiryžęs bet kam, kad tik galėtų būti tėviškėje. Dar ryškesnė savigaila atsispindi eilėraštyje „Aš tau pavydžiu“. Eilėraščio kalbantysis kreipiasi į saulelę ir atvirai pasako, kad norėtų būti jos vietoje. Lyriniam subjektui skauda širdį, jo nuotaika graudi, pesimistinė, net tragiška, nes nieko nežino apie artimus žmones. Saulei žmogus pavydi vakarų pusės, nes ten gimtinė, ten namai, ten šeima, o kalbantysis nuo tų brangių dalykų yra atskirtas. Būtent tokia vidinė savigaila ryški daugelyje poetės eilėraščių. Tai galima susieti su Salomėja Nėrimi, nes staiga palikus Lietuvą prasidėjo sąžinės graužatis dėl sovietų ideologijos platinimo ir begalinis tėvynės ilgesys. Grįžusi iš Ufos į Maskvą ji pradėjo bendradarbiauti įvairiuose laikraščiuose, bet labiausiai tuose, kurie buvo leidžiami lietuvių kalba, dalyvavo literatūros vakaruose ir skaitė savo kūrybą per radiją. Pokario metais grįžus į Lietuvą Nėris nenuleido rankų ir lyg norėdama pateisinti savo gyvenimo klaidas, nepaisydama sunkių gyvenimo sąlygų, sunkiai sirgdama svajojo išleisti savo paskutinįjį eilėraščių rinkinį „Prie didelio kelio“. Deja, dėl cenzūros dauguma eilėraščių buvo pakeisti ir rinkinys buvo pervadintas į „Lakštingala negali nečiulbėti“, kas poetei nepatiko. Taigi galima teigti, kad šiame rinkinyje paaiškėja, kad tik kūryba padeda žmogui išgyventi skaudžius praradimus.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!