Tėvų ir vaikų santykiai literatūroje. Įžanga ir dėstymo pastraipa

Tėvų ir vaikų santykiai literatūroje

Tėvai, tai didžiausias vaikų turtas, nes jie yra žmonės, kurie nuo pat mažens augina, rūpinasi, moko ir taip ugdo vaikų asmenybę. Nuo seno lietuvių tauta šeimą laiko svarbia vertybe, todėl stengiasi puoselėti šiltus tarpusavio santykius, ją idealizuoja. Tačiau tėvų ir vaikų santykiai ne visada būna geri ir artimi, todėl šeimos santykius galima interpretuoti labai įvairiai. Galbūt dėl to, ši tema yra dažna ir aktuali visais laikais literatūroje. Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“ vaizdavo šiltus ir malonius santykius, iš kurių būtų galima pasimokyti, tačiau Vincas Mykolaitis – Putinas romane „Altorių šešėlį“ parodo kitokia santykių pusę, kai tėvai daro didelę įtaka jauno žmogaus gyvenimo sprendimams. Taigi, kokie tėvų ir vaikų santykiai yra vaizduojami literatūroje?

Vienas žinomiausių XX a. lietuvių rašytojų, poetas, prozininkas Vincas Mykolaitis – Putinas psichologiniame romane „Altorių šešėlį“ atskleidė, kad tėvai gali daryti didelę įtaką vaikų likimui. „Altorių šešėlį“ – pirmasis lietuvių besteleris, kuris priskiriamas „tapsmo“ romano tipui. Jame atskleidžiama žmogaus sielos istorija: brendimas, pasaulio ir savęs pažinimas, asmenybės formavimasis. Romano protagonisto jaunuolio Liudo Vasario gyvenimas yra artimas kūrinio autoriui Vincui Mykolaičiui – Putinui. Ir nors romano negalima laikyti autobiografija, tačiau toks jis gali būti kitu požiūriu. Jame pasakojama apie Liudo Vasario sielos patirtį ir išgyvenimus – uždaras, nuolankus bei kūrybos su kunigyste negalintis suderinti veikėjas yra tarsi sielos atspindys autoriui. V.M-Putinas savo atsiminimuose yra rašęs, kad jo šeima nebuvo artima, bet tėvai vaikų gyvenimo pasirinkimams darė didelę įtaką. Kaip ir romano „Altorių šešėlį“ pagrindinio veikėjo šeima, kuri suformuoja Liudą Vasarį, kaip susikausčiusią, nuolankią ir tėvų valiai bijančia pasipriešinti asmenybę. XX a. Lietuvoje buvo suformuotas požiūris, jog kunigystė tai garbės ir prestižo reikalas, todėl daugelis šeimų norėjo, kad jų sūnus būtų kunigais. Ne išimtis ir Liudo Vasario situacija šeimoje, nors pagrindinis veikėjas pateikia keletą stojimo į seminariją priežasčių, tačiau įvardinta priežastis, kad taip reikėjo ir kitaip nebuvo galima, parodo, kad Vasaris neturi stiprių motyvų, o sprendimui didelę įtaką turėjo tėvų noras, tad protagonistas pasirinko eiti lengviausiu keliu, nesipriešinti, paklūsti. Tokia situacija parodo, kad tėvai į savo vaiką žiūri, kaip į galimybę įgyvendinti savo svajones, neatsižvelgiant į vaiko norus ir jausmus, o Liudas Vasaris bijo sužlugdyti jų svajones, todėl ryžtasi paaukoti savo gyvenimą kitų laimei pasiekti. Galima įžvelgti, kad pagrindinio veikėjo ir tėvų santykiai niekada nebuvo artimi. Liudo Vasario prisiminimuose iš vaikystės rašoma, kad dar būdamas vaiku, jis jausdavo kritiškus tėvų žvilgsnius, girdėdavo tėvų kalbas, nuo kurių jam darydavosi nepatogu, jis sutrikdavo, jausdavosi niekam tikusiu nevykėliu, nežinodavo, kaip elgtis, kad įtiktų tėvams. Nuolatinė tėvų kritika nuo mažumės suformavo protagonisto nepasitenkinimą savimi, savęs menkinimą, nuolankumą kitiems. To pasekmė – 18 gyvenimo metų, ne savo noru paskirtų kunigystei, vien tik todėl, kad Vasaris nesugebėjo pasipriešinti tėvų norui, bijojo juos nuvilti. Tad Vincas Mykolaitis – Putinas parodo netobulus tėvų ir vaikų santykius, kai tėvų daroma įtaką vaikams, priverčia juos suvaržyti savo laimę ir troškimus.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!