Politiniai režimai (referatas)

ĮVADAS Temos aktualumas. Politiniu rėžimu vadinama vadovavimo ir valdymo pagrindinių metodų visuma. Ji gali būti charakterizuojama kaip politinė galia ir valdžia, suprantant, kad politinė galia yra gebėjimas ką nors kontroliuoti, nukreipti arba veikti, o valdžia yra įteisinta ir institucionalizuota teisė valdyti. Dėl konkrečių istorinių sąlygų atskirų valstybių valdymo forma ir politiniai rėžimai ne visada vystosi nuosekliai, todėl dažnai vienas kito neatitinka1. Politinis rėžimas visada buvo ir šiandien yra gana aktualus kiekvienos valstybės klausimas, nes būtent jis lemia žmonių laives ir teises, gyvenimo tvarką valstybėje ir panašiai. Įvairiais pasaulio istorijos laikotarpiais, žmonija išbandė tiek demokratinius, tiek nedemokratinius politinius rėžimus. Kai kurių režimų dėka valstybės pasiekė klestėjimą, kitų režimų rezultatus ir jų buvimą šalies istorijoje prisimena kaip baisiausią košmarą. Kadangi politinių režimų tema yra nuolatos aktuali, apie ją rašo daugybė pasaulio mokslininkų, kurių darbai deda pagrindus šiems režimams tirti bei duoda platesnį suvokimą apie tai, kas yra politinis režimas. Vieni iš žinomiausių autorių rašiusių šia tema yra R. Dahlis ir jo knyga “Demokratija ir jos kritikai”, kurioje aprašoma demokratijos raidą ir išsamiai kalbama apie jos principus, Z. Brzezinski ir jo knyga pavadinimu “Nebevaldomas pasaulis”, kurioje autorius analizuoja politinius rėžimus istoriniame kontekste, J. Novagrockienė su knyga “Politikos mokslo pagrindai“, kuri tapo vienu iš pagrindinių šaltinių studijuojant politologijos dalyką. Taip pat svarų indėlį šiai temai aprašyti atliko ir kiti pasaulio autoriai, tačiau paminėti autoriai Lietuvoje yra žinomiausi ir daugiausiai rekomenduojami, todėl rašant šį darbą jų mintis bei tekstai bus minimi. Būtent dėl to, kad politinių režimų tema yra nuolat aktualus ir pastebimas reiškinys, buvo pasirinkta nagrinėjimui ši tema. Problema. Koks politinis režimas yra labiausiai priimtinas šiuolaikiniame pasaulyje? Objektas. Demokratiniai ir nedemokratiniai politiniai režimai. Tikslas. Išsiaiškinti, kuris politinis režimas yra tinkamiausias šiuolaikiniame pasaulyje. Uždaviniai. 1. Išanalizuoti mokslinę literatūrą nagrinėjama tema. 2. Palyginti nagrinėjamus objektus. 3. Remiantis gautais duomenimis atsakyti į probleminį klausimą. Metodai. Mokslinės literatūros analizė, apibendrinimas, lyginimas. Darbo struktūra. Šis rašto darbas sudarytas iš keturių dalių. Pirmoje darbo dalyje pateikiamas įvadas su temos aktualumu, tyrimo problema, objektu, tikslais, uždaviniais bei metodais, kuriais siekiama atskleisti darbo temą. Antroje darbo dalyje nagrinėjami demokratiniai politiniai režimai, demokratijos samprata, tiesioginė bei atstovaujamoji demokratija, jų privalumai ir trūkumai. Trečioje darbo dalyje nagrinėjami nedemokratiniai politiniai režimai, jų samprata, principai, ištakos, pagrindiniai bruožai. Ketvirtoje darbo dalyje remiantis anksčiau analizuota medžiaga daromos išvados bei atsakoma į probleminį klausimą. I. DEMOKRATINIAI POLITINIAI REŽIMAI 1.1 Tiesioginė demokratija Prieš pradedant nagrinėti tokį platų objektą kaip demokratiją, svarbu yra apibrėžti demokratijos sąvoką. Kiekvienas mokslininkas demokratijos sąvoką supranta nevienareikšmiškai, todėl iki šiol nebeįmanoma surasti vienodo šios sąvokos apibrėžimo. Tačiau literatūroje galima aptikti populiariausius, klasika tapusius demokratijos paaiškinimus ir daugumai priimtinus demokratijos elementus. Saulius Spurga teigia, kad „demokratiją paprasčiausiu būdu galima apibrėžti atsižvelgiant į graikiškos kilmės žodžio reikšmę. Žodis „demokratija“ sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių šaknų: demos – liaudis, kratos – valdžia. Taigi „demokratija“ reiškia „liaudies valdžia“2. J. Novogrockienė pažymi, kad demokratijoje yra 3 ryškus esminiai elementai3: 1. Plati konkurencija dėl valstybinių pareigų, teisingi ir laisvi rinkimai vyksta reguliariai, nevartojant prievartos ir nedarant jokių apribojimų nė vienai socialinei grupei. 2. Piliečiai nevaržomi dalyvauja lyderių ir politikos atrankos procese. 3. Egzistuojantis pilietinių ir politinių laisvių lygis yra pakankamas užtikrinti politinės konkurencijos dalyvavimo integralumą. Remiantis šių dviejų autorių teiginiais į demokratiją galima žiūrėti dvejopai: pro politinę prizmę ir pro visuomeninę prizmę. Žvelgiant pro visuomeninę prizmę, demokratija tai „veiklus ir sąmoningas piliečių dalyvavimas visuomeniniame gyvenime“4, kuri taip pat nustato visuotinai priimtinas normas ir nustato taisykles. Žvelgiant pro politinę prizmę, demokratija tai „valdymo forma, grindžiama aktyviu piliečių dalyvavimu šalies politiniame gyvenime“5. Apibendrinant minėtų autorių nuomonę galima teigti, kad bendrąja prasme demokratija, tai valdžios įgyvendinimas, kuris yra vykdomas tam tikros valstybės piliečių, tos valstybės piliečių gerovei bei laisvėms užtikrinti. Kalbant apie tiesioginę demokratiją vertėtų pradėti nuo jos atsiradimo. Tiesioginė demokratija atsirado dar antikos laikais Atėnuose ir aplinkiniuose nedideliuose graikų miestuose maždaug 500 m. pr. Kr. Demokratiniai sprendimai ten buvo priimami visuotiniuose miesto piliečių susirinkimuose. Tiesioginės demokratijos modelis yra priešingas klasikinės liberaliosios atstovaujamosios demokratijos modeliui – tiesioginės demokratijos modelis remiasi idėja, kad žmonėms turėtų būti leista tiesiogiai dalyvauti priimant sprendimus6. Kaip teigia Kirkpatrickas Sale „tiesioginę demokratiją sunku įgyvendinti, jei piliečių skaičius yra didesnis nei 10 tūkst., ir neįmanoma, jei šis skaičius viršija 50 tūkstančių. Tad šis demokratijos modelis gali būti efektyviai taikomas tik palyginti nedidelėse bendruomenėse“7. Nors mokslinėje literatūroje tiesioginės demokratijos sąvoka naudojama gana dažnai, XXI amžiuje tiesioginės demokratijos sąvoką keičia dalyvaujamosios demokratijos sąvoka, kuri yra tiesioginės Atėnų demokratijos šiuolaikinė atmaina. Kaip teigia B. Kohler-Koch „piliečių diskusijose ir ES dokumentuose dažniau vartojamas dalyvaujamosios demokratijos terminas“8, todėl remiantis šiuo teiginiu galima teigti, kad tiesioginė demokratija ir dalyvaujamoji demokratija tai du vienodi objektai, tačiau dalyvaujamosios demokratijos pavadinimas yra modernesnis ir populiaresnis šiuolaikinėje visuomenėje. G. Mesonis pažymi, kad „šiuolaikiniame pasaulyje tiesioginės demokratijos principas netaikomas beveik nei vienoje pasaulio valstybėje. Tačiau visgi yra tokia valstybė, kurioje šiandien vadovaujamasi tiesioginės demokratijos principu. Šveicarija tiesioginės demokratijos principu šiandien gana dažnai vadovaujasi, tačiau tiesioginės demokratijos institutas šioje šalyje nepakeičia atstovaujamosios institucijos, o tik nuosekliai ją papildo. Šveicarijoje nenumatytas dalyvaujančiųjų referendume piliečių skaičius, kuris lemtų referendumo pripažinimą teisėtu, taip pat, Šveicarijos valstybė yra nedidelė, todėl tiesioginė demokratija yra įmanoma“9. Apibendrinant šį skyrių manau, jog tiesioginė demokratija šiuolaikiniame pasaulyje visgi sunkiai įgyvendinama. Atsiradus prieš Kristų, tiesioginei demokratijai dar buvo vieta valstybėje, kadangi labai didelių valstybių pagal piliečių skaičių tada nebuvo, bet buvo miestai-valstybės, kuriuose tiesioginės demokratijos modelis galėjo būti įgyvendintas. Praėjus daugeliui metų, įgyvendinti tiesioginės demokratijos principus visgi yra sunku. Visų pirmą dėl to, kad dabar pasaulyje jau beveik nebeliko tokių valstybių, kur gyventų iki 10 tūkst. gyventojų. Antrą, dėl to, kad šiuolaikiniame pasaulyje ne visi piliečiai aktyviai dalyvauja politiniame gyvenime, balsuoja ir tuo pačiu reiškia savo nuomonę. Ir galiausiai dėl to, kad tiesioginei demokratijai atsirado konkurentė – atstovaujamoji demokratija, kuri yra naudojama daugelyje pasaulio valstybių ir yra efektyvesne demokratijos forma. Kuo atstovaujamoji demokratija yra efektyvesnė už tiesioginę demokratiją bus apžvelgta 1.2 skyriuje. 1.2 Atstovaujamoji demokratija XVII amžiuje Anglijoje atsirado ir pamažu pasaulyje ėmė plisti atstovaujamoji demokratija. Šiam demokratijos modeliui būdinga, kad piliečiai renka politikus, kurie atstovauja jų interesams nacionalinėse sprendimų priėmimo institucijose - kongresuose, parlamentuose, seimuose10. Todėl šiandien, XXI amžiuje, dauguma pasaulio valstybių naudoja atstovaujamosios demokratijos modelį. Tarp tos daugumos valstybių, kurios naudoja atstovaujamosios demokratijos modelį yra ir Lietuva. Atstovaujamosios demokratijos modelio naudojimas įtvirtintas aukščiausiame teisę reglamentuojančiame dokumente – LR Konstitucijoje. 1 ir 4 LR Konstitucijos straipsniai teigia, kad „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ ir kad „aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“11. Būtent šie straipsniai pabrėžia ir parodo, kad Lietuvos Respublikoje įteisintas atstovaujamosios demokratijos modelis. Vienas iš esminių atstovaujamosios demokratijos elementų yra laisvi ir teisingi rinkimai, kurie yra neįmanomi be laisvos žiniasklaidos. Rinkimai negali būti teisingi ir laisvi, jeigu ir valdančiųjų, ir opozicijos kandidatai neturi lygių galimybių pristatyti savo programos ir idėjų žiniasklaidoje, ir jeigu valdžios kritika žiniasklaidoje yra varžoma ir gniaužiama12. Remiantis šiais teiginiais, galima būtų manyti, kad atstovaujamoji demokratija, kuri yra naudojama daugelyje pasaulio šalių yra tobulas valdymo būdas. Tačiau kaip ir kiekvienas valdymo būdas, atstovaujamoji demokratija turi savo neigiamų pusių. Vienas iš šiuolaikinės demokratinės teorijos pradininkų J. J. Rousseau kritikuoja veikimą kitų vardu ir apskritai smerkia kaip nesuderinamą su suvereniteto idėja: „Suverenitetui negalima atstovauti dėl tos pačios priežasties, dėl kurios jo negalima atsisakyti. Jis iš esmės yra bendroji valia, o valiai atstovauti negalima: arba tai ji, arba tai kita valia – vidurio nėra. Todėl tautos deputatai nėra ir negali būti jos atstovai; jie tik jos įgaliotiniai; jie nieko negali nuspręsti galutinai. Anglų tauta manosi esanti laisva; ji smarkiai klysta; ji laisva tik parlamento narių rinkimų metu; kai tik jie išrinkti – ji vergas, ji niekas“13. Nors J. J. Rousseau gyveno XVIII amžiuje, jo kritika atstovaujamosios demokratijos modeliui yra aktuali ir XXI amžiuje. Ypač aktualūs autoriaus žodžiai, kuriuose jis pasisako apie tautos laisvę rinkimų metu. Iš tikrųjų tai yra labai pastebimas momentas, kada rinkimų metų politikai žada „aukso kalnus“ savo rinkėjams, tačiau praėjus rinkimams nuo priešrinkiminių pažadų nieko nebelieka. Sąžiningumo dėlei svarbu paminėti, kad ne vien Lietuvoje yra žadami tie vadinami „aukso kalnai“ elektoratui, bet ir kitose pasaulio valstybėse, siekiant laimėti rinkimus yra skelbiami priešrinkiminiai pažadai, kurie po rinkimų nėra įgyvendinami. Apibendrinant atstovaujamosios demokratijos skyrių, galiu teigti, kad šis demokratijos modelis yra visgi patogesnis nei tiesioginės demokratijos modelis. Be abejo, tiek tiesioginės demokratijos modelis, tiek atstovaujamosios demokratijos modelis turi savo privalumų ir trūkumų, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje realiai labiausiai tinkamas pritaikyti atstovaujamosios demokratijos modelis. Vienas iš pavyzdžių, kodėl atstovaujamosios demokratijos modelis yra praktiškesnis, yra tas jog atstovaujant yra sukuriamos darbo vietos, o tai jau kaip minimum leidžia žmonėms realizuoti save politikoje, o tuo metu dar yra užtikrinama ir socialinė piliečių (šiuo atvejų tautos atstovų) gerovė. Kitas pavyzdys kodėl atstovaujamosios demokratijos modelis yra praktiškesnis, yra gyventojų tankumo problemos pavyzdys, kadangi daugelyje pasaulio miestų yra tiesiog per daug žmonių, kad tiesiogiai ir vienu metu jie visi galėtų pasakyti savo nuomonę. Mano teiginį patvirtina ir tas faktas, jog atstovaujamosios demokratijos modelis yra vienas iš labiausiai naudojamų valdymo modelių pasaulyje. Tačiau iš kitos pusės atstovavimas kažkieno nuomonei nėra visiškai gerai, kadangi, manau, kiekvienas asmeniškai, kaip piliečiai, ir patys galime atstovauti savo nuomonei be tarpininkų naudojant pažangiąsias technologijas. Manau, geriausia citata apibendrinanti demokratinių politinių režimų skyrių yra W. Čerčilio citata, kurioje teigiama, jog: „nors demokratija yra blogiausia iš visų valdymo formų, tačiau nieko geresnio dar nesugalvota“. II. NEDEMOKRATINIAI POLITINIAI REŽIMAI 2.1 Autoritarizmas Nedemokratiniai politiniai režimai yra demokratinių režimų priešingybė. Žodis „autoritarizmas“ kilo iš lotyniško žodžio autaritas, kuris reiškia turintis svarbos, autoriteto, valdžios, svarumo. Politinėje praktikoje ir mintyje autoritarizmas pirmiausia funkcionuoja kaip ideologija, mentalinė nuostata ir nedemokratinio valdymo raiška14. Politikos mokslų enciklopediniame žodyne teigiama, kad „autoritarizmas – vieno asmens arba nedidelės elito grupės valdymas be atsakomybės gyventojams ir jų sutikimo“15. Panašiai autoritarizmo sąvoką apibūdina ir politologai A. Prazauskas ir I. Unikaitė teigdami, kad autoritarizmas – tai viena iš autokratijos formų, kuri yra apibūdinama kaip valdžios koncentracija viename centre, t.y. valdžią turi individualus diktatorius ar grupė valdžios turėtojų, tokių kaip komitetai ar partijos lyderiai16. Remiantis sąvokos išaiškinimais galima teigti, jog šiam režimui būdinga tai, kad nėra politinių laisvių, yra varžomas politinis dalyvavimas, draudžiama opozicija, slopinamos skirtingos visuomenės nuomonės, tačiau išlaikomas skirtumas tarp privataus ir viešo gyvenimo, o tai reiškia, kad egzistuoja pakankamos ekonominės, socialinės, kultūrinės bei religinės laisvės. Pabrėžtina, kad autoritariniai režimai yra gana įvairūs, pavyzdžiui, teokratinis autoritarinis režimas (ypač pastebimas arabų šalyse), karinis autoritarinis režimas ir taip toliau. Autoritariniai režimai užima tarpinę padėtį tarp demokratinių ir totalitarinių režimų17. Autoritariniams režimams yra būdingas taip vadinamasis „valdžios elitas“, kuris nėra atsakingas piliečiams bei nėra varžomas įstatymo. Kaip jau ir buvo minėta, autoritariniai režimai yra priešingi demokratiniams, todėl ir autoritarinių režimų bruožai yra priešingi demokratijos principams: • Nėra teisinės valstybės ir nėra taikomos konstitucionalizmo normos. • Apribojamas pliuralizmas, įsitvirtina valdžios centralizacija ir koncentracija vieno žmogaus ar vienos grupės/institucijos rankose. • Neleidžiama vieša konkurencija dėl valdžios. • Neleidžiama opozicija (uždraudžiama sudaryti opozicines partijas, bet koks pasipriešinimas valdžiai užgniaužiamas panaudojant represinį aparatą (policiją, specialiąsias tarnybas, kariuomenę). • Neegzistuoja valdžių padalijimo principas, valstybės valdžią monopolizuoja vykdomoji valdžia. • Apribojamos žmogaus teisės ir pabrėžiamos piliečio pareigos, tarp kurių svarbiausiai yra laikomas lojalumas režimui, reikalaujama absoliutaus paklusimo valdžiai. • Viena iš svarbiausių autoritarinių režimų atramų tampa kariuomenė ir kitos spec. paskirties pajėgos18. Apibendrinant šį skyrių manau, jog autoritarinio režimo, kaip pagrindinės valstybės valdymo formos, XXI amžiuje būti neturi. Aš manau, jog autoritarizmas naikina prigimtinės laisvės jausmą ir niekiną žmogaus individualumą. Tačiau visgi turiu pripažinti, jog saikingam ir neperžengiančiam įstatymo ribų autoritariniam režimui turi būti vietos ir yra vietos šiuolaikiniame pasaulyje. Vieta autoritariniam režimui yra jėgos struktūrose; kariuomenė, policija, spec. pajėgos ir kt. Neįsivaizduoju sau kariuomenės ar policijos, kur būtų diskutuojami vado įsakymai. Kaip tik šios institucijos ir turi naudoti autoritarinį valdymą, kad būtų atliekamos pagrindinės šių institucijų funkcijos. Tačiau dar kartą pabrėžtina, kad autoritarinis vadų vadovavimo stilius neturi peržengti „raudonos ribos“. 2.2 Totalitarizmas Pavadinimas „totalitarizmas“ yra kilęs iš lotyniško žodžio totus arba totalis, kuris reiškia visumą, įskaitant visas gyvenimo sritis. Būtent Italijoje pradedamas plačiai naudoti šis pavadinimas, tam kad apibūdinti ideologijas, lyderius, partijas ir politinius judėjimus. Totalitarizmo sąvoka kilo 1922 m., kai Benito Mussolini paskelbė totalitarinės valstybės koncepciją, itališkai vadinama stato totalitario19. Totalitarinis režimas yra nedemokratinio režimo valdymo forma, kai ne tik yra pažeidžiami, tačiau apskritai atmetami ir paneigiami demokratijos principai. Totalitarinis režimas yra apibrėžiamas ir kaip centralizuota diktatoriško valdymo forma, kuri reguliuoja kiekvieną valstybės ir privataus gyvenimo aspektą. Šis režimas skiriasi nuo diktatūros ir autoritarizmo būtent totaline visuomeninio gyvenimo kontrole20. Galima teigti, jog totalitarizmo sąlygomis valdžia ne tik nėra atsakinga savo tautai, siekia legalizuoti vienos socialinės grupės dominavimą kitų socialinių grupių sąskaita, nesiskaitant su jokiomis individo teisėmis, niekinant demokratines ir konstitucinės vertybes, bet gali kištis bei reglamentuoti visas visuomenės gyvenimo sritis. Ir nors totalitarinis režimas formaliai leidžia piliečiams aktyviai dalyvauti politiniame procese, tačiau iš tikrųjų žmonės nuo politikos yra visiškai atriboti, o valdžia reikalauja iš tautos vienbalsiškumo ir vienamintiškumo. Apibrėžiant ir aiškinant totalitarinio valdymo režimą paprastai remiamasi H. Arendt totalitarinio valdymo analize bei K. J. Fridricho ir Z. Brzezinskio totalitarinio valdymo koncepcijomis. H. Arendt kaip skiriamąjį totalitarinio valdymo valstybių bruožą nurodo masių visuomenes. Totalitarizmo sistemos tikslas – naujos rūšies individo suformavimas. Totaliai pajungiant ir visapusiškai kontroliuojant jį, įmanoma pasiekti šio tikslo. K. J. Friedrichas ir Z. Brzezinskis suformulavo totalitarinio „sindromo“ koncepciją ir nurodė pagrindinius jos bruožus: 1. „Oficialioji ideologija, apimanti visus žmogaus gyvenimo aspektus ir privaloma visiems visuomenės nariams; ta ideologija kategoriškai atmeta esamą tvarką ir kviečia susitelkti naujam pasauliui kurti, jei reikės, – prievartos būdu. 2. Vienintelė masinė partija, dažniausiai vadovaujama vieno žmogaus – diktatoriaus – ir vienijanti palyginti mažą gyventojų dalį (iki 10 proc.). Partijos branduolys – atsidavusieji ideologijai. Partija sudaryta oligarchiniu principu arba virš biurokratinės valstybės organizacijos, arba visiškai su ja suaugusi. 3. Visiška partinė visų masinės informacijos priemonių kontrolė. 4. Visiškai tokia pati partinė visų ginkluotų priemonių kontrolė. 5. Teroristinės policinės kontrolės sistema, palaikanti partiją, bet ją taip pat ir kontroliuojanti partijos vadų interesais, kontrolė vykdoma ne tik režimo „priešų“, bet ir savavališkai pasirinktų gyventojų grupių ar klasių atžvilgiu. 6. Centralizuotas vadovavimas visai ekonomikai biurokratine koordinacija analogiškai vadovaujama daugumai visuomeninių organizacijų“21. Panašiai kaip ir K. J. Friedrichas ir Z. Brzezinskis totalitarizmo sindromą apibūdina ir J. Novagrockienė teigdama, kad „totalitarinio valdymo režimo išskirtinis bruožas yra tai, kad pakeičiamos politinės institucijos naujomis, nepaisoma socialinių bei politinių tradicijų, taip pat siekiama totaliai kontroliuoti individą. Totalitarinė valstybė iškelia vieną išskirtinį tikslą, kuris tampa pagrindiniu, o visi ištekliai skiriami tam tikslui įgyvendinti. To siekiama ideologijos pagalba, kuri pateisina bet kokį to tikslo siekimo būdą“22. Nemažiau įdomus faktas yra ir tai, kad „totalitarinių sistemų valdančiosiose partijose praktiškai niekada nebuvo rengiami demokratiniai partinių vadovų rinkimai. Visų lygių vadovai priskiriami iš viršaus, jie būdavo ir suvažiavimų delegatai, formaliai rinkę aukščiausiąją partijos vadovybę. Kitaip tariant, partijos štabas pats paskirdavo savo rinkėjus. Todėl partiniai rinkimai tapdavo lojalumo išraiškos vadovybei ritualu23. Apibendrinant šį skyrių manau, kad totalitarinis režimas yra dar blogesnis už autoritarinį. Totalitarizmas pažeidžia minties laisvę taip, kaip niekada anksčiau nebuvo įsivaizduota. Šiame režime draudžiama ne tik reikšti, bet net įsivaizduoti tam tikras mintis. Diktuojama, ką tiksliai reikia galvoti, sukuriama ideologija, kurią individas turi priimti, stengiamasi suvaldyti jo emocijas, primesti elgesio standartus. Piliečiai, kiek įmanoma, izoliuoti nuo išorinio pasaulio ir yra uždaryti dirbtinėje aplinkoje, atimant galimybę lyginti. Šitoks valdymas nėra ir neturi būti priimtinas demokratinėje visuomenėje, o tuo labiau toleruotinas, kadangi pažeidžia visas prigimtines individo laisves. Kiek žinoma pasaulyje, kolkas, yra tik viena valstybė kurioje yra naudojamas šis režimas – Šiaurės Korėja. Tačiau neatmetama galimybė, kad šalis, kuriuose dabar naudojamas autoritarinis režimas anksčiau ar vėliau pereis prie totalitarinio režimo, ko pasėkoje, tokios permainos gali paveikti valstybes, kuriuose yra taikomos demokratinio valdymo formos. IŠVADOS 1. Tiesioginė demokratija XXI amžiuje sunkiai įgyvendinama valdymo forma. Komplikuotą tiesioginės demokratijos įgyvendinimą sąlygoja tai, kad pasaulyje beveik nebeliko tokių valstybių, kur gyventų iki 10 tūkst. gyventojų. Taip pat sąlygoja tai, kad šiuolaikiniame pasaulyje ne visi piliečiai aktyviai dalyvauja politiniame gyvenime, balsuoja ir tuo pačiu reiškia savo nuomonę. 2. Kaip rodo praktika, atstovaujamosios demokratijos modelis yra vienas iš geriausių būdu, kaip galima nepažeidžiant nei teisinių, nei žmogiškųjų normų valdyti valstybę. Remiantis teorine medžiaga galima daryti išvadą, jog atstovaujamosios demokratijos modelis yra pranašesnis už tiesioginės demokratijos modelį. 3. Autoritarinis režimas tai viena iš švelnesnių nedemokratinio politinio režimo valstybės valdymo formų. Puikiais autoritarinio valdymo pavyzdžiais XXI a. 2-3 dešimtmečiuose yra kaimyninės Lietuvai šalis – Rusija ir Baltarusija. Pastebėtina, jog nors šiuose valstybėse oficialiai yra įtvirtinta atstovaujamosios demokratijos valdymo forma, ši valdymo forma nusileidžia prieš autokratinius lyderius, kurie tam tikrais metodais „oficialiai“ keičia atstovaujamosios demokratijos modelio bruožus šiuose valstybėse. Todėl taip pat galima būtų daryti išvadą, jog atstovaujamosios demokratijos modelis turėtų būti dar labiau sukonkretinamas, pavyzdžiui, tautos atstovams turėtų būti įvedamas amžiaus cenzas, iki kelių metų jie galėtų vykdyti tautos valią, tam kad atriboti tautą nuo tų atstovų senatviško marazmo. 4. Totalitarinis režimas, tai blogiausia valstybės valdymo forma. Naudojant ši režimą kaip valstybės valdymo formą, piliečiai yra pasmerkti vykdyti diktatoriaus įsakymus bei kentėti nuo savivalės, kas neturi būti priimtina XXI a. Totalitarinės valstybės pavyzdžiu šiuo metu yra Šiaurė Korėja, kurioje fanatiškai rodomas paklusnumas valstybės vadovui. 5. Palyginus demokratinius ir nedemokratinius politinius režimus galima daryti išvadą, jog remiantis praeities klaidomis ir patirtimi, šiuolaikiniame pasaulyje labiausiai yra ir turi būti priimtina demokratinė atstovaujamoji valdymo forma, kadangi šiuo metu tai yra geriausiai savo užrekomendavęs valstybės valdymo būdas. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. „Lietuvos Respublikos Konstitucija“. LRS. Žiūrėta 2021 m. gruodžio 21 d. https://www.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm. 2. Jankauskas, Algimantas. Politikos mokslų enciklopedinis žodynas. Vilnius: Vilniaus Universitetas, 2007. 3. Keciorytė, Vitalija. Politologijos įvadas. Vilnius: Technika, 2005. 4. Krupavičius, Algis ir Ligita Šarkutė. Apie demokratiją Lietuvoje. kokia ji yra ir kokia turėtų būti? Kaunas: KTU, 2017. 5. Matakas, Juozas. Šiuolaikinė valstybė. Kaunas: Technologija, 1999. 6. Mesonis, Gediminas. Valstybės valdymo forma konstitucinėje teisėje: Lietuvos Respublika Vidurio ir Rytų Europos kontekste. Vilnius: MRU, 2003. 7. Novagrockienė, Jūratė. Politikos mokslo pagrindai. Vilnius: Vilniaus Universitetas, 2001. 8. Prazauskas, Algimantas ir Ingrida Unikaitė. Politologijos pagrindai. Kaunas: KTU, 2007. 9. Ragauskas, Petras. Demokratijos sampratos atspindžiai Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo jurisprudencijoje. Vilnius: Lietuvos teisės institutas, 2016. 10. Spurga, Saulius. Demokratija ir pilietinė visuomenė nacionalinėse valstybėse ir Europos sąjungoje: vidurio ir rytų Europos demokratizacija. Vilnius: MRU, 2012. 11. Tokarczyk, Roman. Demokracja a dyktatura, autorytaryzm, totalitaryzm. Komparatystyka relacji czterech pojęć. Lublin: Uniwersytet Marii Curie-Skłodowskiej w Lublinie, 2008. file:///C:/Users/User/Downloads/1097-1068-1-2-20200205.pdf. 12. Vaišvila, Alfonsas. Demokratija ir teisė tapatumo požiūriu. Jurisprudencija 101, 11 (2007). https://ojs.mruni.eu/ojs/jurisprudence/article/view/2653/2457. 13. Visockaitė, Asta. Politologijos mokymo dalyko metodinė priemonė. Vilnius: MRU, 2012.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!