Indija ir Kinija: kodėl milžines kaimynes valdo skirtingi politiniai režimai

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO KATEDRA INDIJA IR KINIJA: KODĖL MILŽINES KAIMYNES VALDO SKIRTINGI POLITINIAI REŽIMAI „Valstybės pagrindų” modulio kursinis darbas Parengė SM – 4/2 gr. stud. J.Miklovas Tikrino dėst. R Masionytė Darbo pateikimo data: 2006-04-04 Kaunas, 2006 Įvadas 2 Demokratinis režimas 3 Nedemokratinis režimas 4 Autokratinis režimas 4 Totalitarinis režimas 5 Kinija 5 Kinijos kelias į komunizmą 6 Kinijos komunistų partija 7 Valdžios pasidalijimas Kinijoje 7 Prezidentas 8 Leidžiamoji valdžia 8 Vykdomoji valdžia 8 Teisminė valdžia 9 Politinės, asmens ir spaudos laisvės 9 Indija 10 Indijos kelias į demokratiją 10 Indijos valdymo forma 11 Prezidentas 11 Vykdomoji valdžia 12 Leidžiamoji valdžia 12 Lok Sabha 12 Rajya Sabha 13 Teisminė sistema 13 Politinės, asmens ir spaudos laisvės 13 Išvados: 15 Litaratūra 16 Įvadas Valstybinio vadovavimo ir valdymo pagrindinių metodų visuma yra vadinama politiniu režimu. Valstybės valdymo forma ir politinis režimas skatina arba stabdo visuomeninių santykių vystymąsi. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse egzistuojanti absoliutinė monarchija trukdo jas demokratizuoti. Dėl konkrečių istorinių sąlygų atskiros šalies valdymo forma ir politinis režimas ne visada ir ne visur vystosi nuosekliai, todėl dažnai vienas kito neatitinka. Esant tai pačiai valstybės valdymo formai, būna skirtingi režimai ir atvirkščiai: tas pats politinis režimas gali susiformuoti valstybėse su skirtinga valdymo forma. Taigi, norint geriau išanalizuoti vieną ar kitą valstybę, reikia nagrinėti ne tik valstybių valdymo formas, bet ir politinius režimus, t.y. valstybinio valdymo pagrindinių metodų visumą. Šiuolaikinėms valstybėms būdingi du politiniai režimai: demokratinis ir nedemokratinis. (2) Demokratija ilgą laikotarpį buvo įprasta tik Vakarų pasaulio valstybėms. Azijos, Afrikos ar Pietų Amerikos šalys vadovavosi savais valdymo metodais. Tačiau dvidešimtajame amžiuje pradėjus ristis demokratijos bangoms, šis politinis režimas pasiekė tolimiausius pasaulio kampelius. Tačiau net ir dabar, persiritus trečiajai demokratijos bangai, pasaulyje greta demokratinių valstybių egzistuoja nedemokratiniai režimai. Indija ir Kinija, dvi Azijos valstybės, vienija maždaug 2,5 mlrd. gyventojų ir yra didžiausios pasaulio valstybės. Jų įtaka šiandieniame pasaulio politiniame ir ekonominiame gyvenime yra neginčijama ir svari. Tačiau šias šalis, kurios turi ilgesnę nei 3000 km ilgio tarpusavio sieną, valdo skirtingi politiniai režimai. Jau daugiau nei 50 metų Indija vadovaujasi demokratiško gyvenimo taisyklėmis, o Kinija – nedemokratiško. Darbo tikslas: išsiaiškinti, kodėl Indiją ir Kiniją valdo skirtingi politiniai režimai bei apžvelgti šių šalių valdymo organus. Uždaviniai: 1. Apžvelgti pagrindinius demokratinio ir nedemokratinio valdymo skirtumus. 2. Aptarti Kinijos politinę sistemą 3. Aptarti Indijos politinę sistemą. Darbo metodika: mokslinės literatūros apžvalga. Demokratinis režimas Demokratija yra toks žmonių valdymas, kai aukščiausioji valdžia yra nustatoma ir tiesiogiai įgyvendinama pačių žmonių arba jų laisvai išrinktų atstovų. (1) Svarbiausi demokratinio režimo bruožai yra šie: • Egzistuoja renkamos tautos atstovavimo institucijos, tarp jų parlamentas – aukščiausias įstatymų leidybos organas; • Pripažįstamos ir gerbiamos piliečių teisės ir laisvės; • Valstybės aparatas sudaromas pagal „valdžių suskirstymo“ į įstatymo leidimo, vykdymo ir teismų principą; • Legali ne tik valdančios, bet ir opozicinių partijų veikla; • Egzistuoja tolerancija, pragmatizmas, bendradarbiavimas ir kompromiso vertybės. (2) Demokratinės valstybės esmė yra ne pats valdžios suteikimas daugumai, o šios daugumos įsipareigojimas nepaneigti laisvės mažumai. Tuo šiuolaikinė pliuralistinė demokratija skiriasi nuo ankstesnių demokratijos formų. Pliuralistinės demokratijos valstybei būdingas ne tik demokratinis valdžios sudarymo būdas, bet ir šios valdžios politinis ir juridinis apribojimas. Tuo požiūriu demokratija yra principinis valstybės absoliutizmo paneigimas. Jeigu totalitarinė valstybė siekia įtvirtinti savo valdžią žmogui netgi iki jo pasaulėžiūros ir mąstymo, tai demokratinė valstybė yra piliečių teisių saugotoja. Ji leidžia sugyventi visiems be vienas kito prievartavimo. Tuo aspektu demokratija yra laisvės sinonimas. (1) Demokratinėje visuomenėje veikia tūkstančiai vietinių ir nacionalinių privačių organizacijų. Dauguma iš jų yra tarpininkai tarp individo ir sudėtingų visuomeninių bei vyriausybių institucijų. Tokios organizacijos, būdamos sudėtine visuomenes dalimi, atlieka vaidmenį, kurio negali atlikti valdžia ir suteikia žmonėms galimybę įgyvendinti demokratinės visuomenės piliečio teises ir pareigas. Šios grupės individui suteikia galimybę veiksmingai dalyvauti sprendžiant tiek vyriausybines, tiek ir vietines problemas. Tai gali būti įvairios labdaros organizacijos ir bažnyčia, gamtosaugos grupės, verslo asociacijos, profesinės sąjungos. Nedemokratinėje visuomenėje šias organizacijas vyriausybė kontroliuoja, riboja, seka ar kitokiu būdu prižiūri. Taigi demokratinis režimas sudaro sąlygas aktyviam visuomeniniam, politiniam, ekonominiam, kultūriniam gyvenimui vystytis. (2) 1 pav. Demokratinės valstybės esminiai bruožai (J.Matakas Šiuolaikinė valstybė, 1999 Kaunas) Nedemokratinis režimas Dėl įvairių priežasčių demokratinis valdymas nėra visaapimantis reiškinys. Šiandien egzistuoja įvairūs nedemokratiniai režimai, kurių valdžios ir jos institucijų struktūra nesubalansuota. Režimas nepripažįsta konstitucinių vertybių, reglamentuoja bei kontroliuoja visuomenės narių veiklą, naudoja prievartą ir savivalę. (1) Nedemokratiniai režimai yra dviejų tipų: totalitarinis ir autoritarinis. Jeigu autoritarinio valdymo šaknys siekia gilią senovę (pvz. Imperinė Roma), tai totalitarizmas kaip politinis režimas iškilo tik dvidešimto amžiaus antrajame dešimtmetyje. Autoritariniai režimai užima savotišką tarpinę padėtį tarp demokratinių ir totalitarinių valdymo formų. Autokratinis režimas Bendras visų autoritarinių režimų bruožas tas, kad jie neturi bendros ideologijos ir nėra ideologiniai režimai. Autoritarinės diktatūros paprastai vadovaujasi tam tikra pasaulėžiūra, programa (religine, socialine-ekonomine ir kt.), išreiškiančia nacionalinį interesą, ir nekeliančią grandiozinių tikslų. Be to, programos paprastai būna nuosaikios ir laipsniškos, įgyvendinamos vykdant atitinkamą socialinę politiką. Autoritariniai režimai apsiriboja pasyvaus paklusnumo valdžiai reikalavimu. Žmogus turi tam tikrą elgesio, intelektualinės veiklos laisvę ir jeigu jis aktyviai neveikia prieš režimą, prievarta jo atžvilgiu paprastai nenaudojama. (1) Totalitarinis režimas Totalitariniai režimai kaip nedemokratinio valdymo tipas, kokybiškai skiriasi nuo autoritarinių. Būtent totalitarizmas pradėjo traktuoti demokratiją kaip socialiai ydingą, apgaulingą ir tuo grindė savo pretenziją užimti jos vietą. Pagrindiniai totalitarizmo režimo bruožai yra šie: • Yra tik viena partija, kuriai ir priklauso valdžia; partijos vadovai atsidavę savo ideologijai; politinė organizacija sudaryta oligarchiniu principu ir paprastai yra aukščiau biurokratinės valstybės organizacijos arba visiškai su ja persipynusi; • Vyrauja viena ideologija, kurią privalo išpažinti visi visuomenės nariai; paprastai ši ideologija atmeta esamą tvarką ir kviečia susitelkti naujos pasaulio tvarkos kūrimui; • Gamyba ir ekonomika (kiek tai įmanoma, ir kitos gyvenimo sritys) kontroliuojama visapusiškai; • Teroristinė policinė kontrolė, vykdoma visų visuomenės socialinių grupių atžvilgiu. (2) Dvidešimto amžiaus pabaigoje žlugus daugeliui diktatūrų Pietų Amerikoje ir komunistiniams režimams Rytų ir Vidurio Europoje, nepaprastai sumažėjo nedemokratinio valdymo sfera. Pasaulyje liko vos kelios rimtesnė diktatūros (Šiaurės Korėja, Kuba), tačiau viena iš jų iki šiol yra didelė jėga – Kinija. Kinija Kinija – didžiausia valstybė pasaulyje pagal gyventojų skaičių ir ketvirta pagal dydį. Kinijos Liaudies Respublika yra suskirstyta į 23 provincijas, 5 autonominius regionus, 2 specialiuosius administracinius regionus ir 4 išskirtuosius miestus: Čongcingą, Pekiną, Šanchajų ir Tiandzinį. Kinijos kelias į komunizmą 1912 metais po tūkstantmečius trukusio imperializmo Kinija tapo demokratine valstybe. Tačiau kaip ir kiekvienos naujos demokratijos jos laukė sunkumai. Šalyje sunkiai sekėsi įtvirtinti centrinę valdžią, nes daug galios turėjo žemių kunigaikščiai. Be to, Kinijos remiama Vokietija pralaimėjo pirmą pasaulinį karą ir vos kelis metus gyvavusi demokratija susidūrė su naujais iššūkiais. Pasibaigus pirmajam pasauliniam karui Kinijos atstovai į Versalį išvyko pasirašyti taikos sutarties dokumentų. Tačiau Vakarų pasaulio valstybės nesiklausė kinų pageidavimų ir visą dėmesį sutelkė į Vokietijos nubaudimą. Įžeisti tokio elgesio, Kinijos studentai 1919 metų gegužės 4 dieną Pekine pradėjo masinius protestus, skatinančius nepasirašyti Versalio taikos sutarties. Kinijos politikai šios sutarties galiausiai nepasirašė, tačiau kinai pasijautė išduoti Vakarų pasaulio ir savo politikų. Po Vakarų pasaulio išdavystės Kinijos intelektualai pradėjo studijuoti marksizmo teorijas ir gretai jos tapo populiarios. 1921 metais įkurta Kinijos komunistų partija (KKP), tapusi atsvara tuo metu valdžiusiems nacionalistams. Tuo tarpu nacionalistai, norėdami šalyje sustiprinti centrinę valdžią, siekė nuversti šiaurės Kinijos žemių kunigaikščius. Nepajėgdami to padaryti vieni, jie pagalbos kreipėsi į Vakarų demokratines valstybes, tačiau šios atsisakė padėti. Matydama, kad Vakarai atsisako padėti kinams, pagalbos ranką nacionalistams ištiesė sovietinė Rusija. Taigi rusai vienu metu rėmė abi Kinijos politines jėgas – tiek nacionalistus, tiek komunistus. 1923 metais šios politinės jėgos susivienijo, tačiau jau po ketverių metų išsiskyrė ir 1927 metais pradėjo pilietinį karą. Pilietinis karas truko daugiau nei 20 metų. Jo metu abi pusės buvo net susivieniję, kai 1937-45 metais kariavo su Japonija, tačiau po karo vėl atsiskyrė. Po antro pasaulinio karo milžinišką paramą nacionalistams teikė JAV, o Sovietų Sąjunga Kinijos komunistus aprūpino tik minimaliai. Tačiau nepaisant ekonominės paramos, nacionalistų jėgos seko. Dėl šalyje prasidėjusios hiperinfliacijos žmonės nusisuko nuo nacionalistų, o komunistų valdomą liaudies išsilaisvinimo armiją papildydavo tūkstančiai žmonių. 1949 metais nacionalistai prarado visų didžiųjų šalies miestų kontrolę ir Kinijoje įsigalėjo komunizmas. Kinijos komunistų partija Kinijos komunistų partija į valdžią atėjo 1949 metais, kai po 22 metus vykusio pilietinio karo palaužė nacionalistus. Vadovu tapo Mao Dzedungas ir šalis ilgam pasinėrė į autoritarinį rėžimą. Siekdamas sustiprinti savo įtaką, Mao Dzedungas vykdė masinius trėmimus ir persekiojimus, dėl kurių šalyje žuvo milijonai žmonių. Siekdamas pakelti šalies ekonomikos lygį, jis paskelbė „Didžiojo šuolio“ programą, tačiau dėl šios programos sukelto bado mirė apie 20-30 mln. kinų. Po Mao mirties į valdžią atėjo Den Siaopinas, laikytas reformatorių lyderiu. Jis pradėjo šalies ekonomikos pertvarkas atvedusias nuo planinės prie mišrios ekonomikos Kinijoje. Pastaruoju metu Kinijoje egzistuoja rinkos ekonomika ir valstybė jos beveik nekontroliuoja. Nepaisant demokratiškos ekonomikos, visas kitas sritis Kinijoje KKP kontroliuoja ypač tampriai. Rinkimuose dalyvauja tik KKP ir jai pavaldžios partijos, todėl visus valstybinius postus užima komunistai. Ši partija vienija virš 70 mln. žmonių ir šalyje neatsiranda kitos jėgos, galinčios tapti atsvara KKP. KKP vadovauja generalinis sekretorius. Iki 1982 metų jis būdavo ir aukščiausias Kinijos pareigūnas, tačiau 1982 Konstitucija įtvirtino prezidento pareigybę. Tiesa, ir dabar dažniausiai KKP generalinis sekretorius ir Prezidentas yra vienas ir tas pats asmuo. Teoriškai aukščiausias partijos valdžios organas yra Nacionalinis Kongresas. Jis susirenka mažiausiai kartą per penkerius metus. Šio kongreso metu išrenkamas partijos Centrinis komitetas, kurį sudaro maždaug 300 narių, ir patvirtinami kiti organai. Kiti KKP organai yra: • Politbiuro komitetas, kurį sudaro 9 nariai; • Politbiuras, kurį sudaro 22 Nariai, įskaitant Politburo komiteto narius • Sekretoriatas • Centrinė karinė komisija • Disciplinos palaikymo komisija Nemažesnį vaidmenį nei KKP Kinijoje turi ir Piliečių išsilaisvinimo armija. Ją sudaro oro, laivyno bei sausumos kariai, taip pat strateginės atominės energetikos pajėgos. Kinijos armijoje tarnauja 2,25 milijonai karių ir tai yra didžiausia armija pasaulyje. Valdžios pasidalijimas Kinijoje Valdžia Kinijoje priklauso trims pagrindiniams valdžios organams: Nacionaliniam piliečių kongresui (NPK), Prezidentui ir Valstybės Tarybai. Aukščiausia valdžia priklauso NPK, kuris renkasi kartą per metus dvejoms savaitėms. Tiesa, nepriklausomai nuo šio padalijimo, visus postus šalyje turi KKP nariai. Prezidentas Formaliai prezidentą renka Nacionalinis piliečių kongresas. Tačiau praktikoje tai yra rinkimai iš vieno kandidato, kai aukštas KKP pareigūnas paskiriamas prezidentu. Kinijos prezidentu gali tapti vyresnis nei 45 metų Kinijos pilietis. Jis negali tarnauti ilgiau nei dviejų NPK kadencijų, t.y. maždaug ne ilgiau nei 10 metų. Prezidentas skiria Kinijos premjerą, vicepremjerus, ministrus, ambasadorius. Šiuo metu Kinijos prezidentas yra Hu Dzintao, 2003 metų kovo mėnesį pakeitęs Dzian Dziaminį. Leidžiamoji valdžia Nacionalinis piliečių kongresas (NKP) - aukščiausią legislatyvinę valdžią Kinijoje turintis valdžios organas. Jį sudaro 2979 deputatai, renkami penkeriems metams. Rinkimai šalies provincijose vyksta tris mėnesius ir kiekviena sritis deleguoja tam tikrą skaičių deputatų. Kongresas susirenka kartą per metus, dviems savaitėms. Tačiau nepaisant to, kad kongresą sudaro tūkstančiai deputatų, sprendimai beveik visada priimami vienbalsiai. Taip yra todėl, kad į jį visad išrenkami KKP ir jai pavaldžių partijų nariai. Kongreso plenarinė sesija sutraukia daug spaudos dėmesio, kadangi politikai pateikia visų metų darbų ataskaitą. Be to, po sesijų rengiamos spaudos konferencijose, kuriose leidžiama dalyvauti užsienio žurnalistams. Tai yra bene vienintelis kartas, kai Kinijos valdžios pareigūnams Vakarų žurnalistai gali užduoti iš anksto nesurežisuotus klausimus. Tarp plenarinių sesijų valdžia Kinijoje priklauso Nacionalinio piliečių kongreso komitetui, kurį sudaro apie 150 narių. Vykdomoji valdžia Aukščiausią vykdomąją valdžią Kinijoje turi Valstybės Taryba. Tarybai vadovauja premjeras ir ją taip pat sudaro vicepremjerai ir valstybinio departamento vadovai. Iš viso taryba vienija apie 50 narių. Taryba susitinka kartą per mėnesį. Premjerą, su NPK leidimu, parenka ir patvirtina Prezidentas. Vicepremjerus parenka premjeras, tačiau juos tvirtina Prezidentas ir NPK. Tarybos nariai ilgiausiai gali tarnauti dvi penkerių metų kadencijas. Tarybą sudaro aukšti KKP pareigūnai. Tarybos nariai turi paklusti partijos įgaliojimams, tačiau dažnai patys tuos įgaliojimus ir kuria, todėl valstybės valdymas nėra itin efektyvus. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje buvo bandoma atskirti partijos veiklą nuo valstybės tarybos, siekiant palikti partijai galimybę formuoti politiką, o tarybai – ją vykdyti. Tačiau dešimtą dešimtmetį šios pastangos žlugo. Kaip aukščiausios vykdomosios valdžios organas, Taryba priima nutarimus ir įsakymus, stebi jų vykdymą, parengia ekonominį planą ir teikia NPK tvirtinti biudžetą. Taryba įgavo papildomos valdžios, kai Kinija ėmėsi ekonomikos modernizavimo. Teisminė valdžia Remiantis 1983 metų Liaudies teismų įstatymu, teisminė valdžia Kinijoje dalijama į keturis lygius: • Pradiniai liaudies teismai; • Vidurinieji liaudies teismai; • Aukštesnieji liaudies teismai • Aukščiausiasis liaudies teismas. Aukščiausiasis liaudies teismas įsikūręs sostinėje Pekine ir yra tiesiogiai pavaldus NPK. Jis kontroliuoja žemesniųjų teismų sprendimus. Tačiau iš tiesų teismų valdžią reguliuoja specialus KKP Politikos ir Teisės komitetas, kuris užtikrina, kad būtų laikomasi komunistinių idėjų. Būtent KKP, o ne teismas sprendžia, kokias bausmes skirti politinėse bylose. Kinijoje nėra nustatyta sulaikymo trukmė. Pavyzdžiui policija gali suimti žmogų ir išlaikyti jį areštinėje mėnesį, prieš pateikdama jam kaltinimus ar paleisdama. Visos bylos Kinijoje išsprendžiamos per dvi teismų instancijas. Tai reiškia, kad kartą pralaimėjęs bylą, žmogus ją gali apskųsti tik kartą. Politinės, asmens ir spaudos laisvės Kinijos piliečiai demokratiškai negali pakeisti savo šalies valdžios. Šalyje egzistuoja vos vienintelė opozicinė partija – Kinijos demokratų partija, tačiau ji labai spaudžiama komunistų ir egzistuoja daugiau teoriškai nei praktiškai. Kinijoje ypač įsigalėjusi korupcija ir kyšininkavimas. Spaudos laisvė taip pat labai ribojama. Vyriausybė kontroliuoja visas šalyje veikiančias televizijos ir radijo stotis bei valdo didžiąją dalį laikraščių. Žurnalistams draudžiama kritikuoti aukščiausio lygio komunistų lyderius, diskutuoti apie „jautrius klausimus“ – konstitucinę, politinę reformą. Kinija skatina naudojimąsi Internetu, tačiau riboja pasiekiamus tinklapius. Pavyzdžiui kiniečiai Internete negali skaityti „New York Times“, „Washignton Post“ ir net Wikipedia enciklopedijos. Taip pat labai kontroliuojami ir blokuojami seksualinio pobūdžio tinklapiai. KKP kontroliuoja žmonių tikėjimą. Kiekviena religinė bendruomenė turi užsiregistruoti, tačiau jų lyderiai dažnai yra stebimi ir persekiojami. Mokyklose dėstomas ateizmas. Akademinė laisvė draudžiama, nes viskas turi būti dėstoma pagal KKP nurodymus. Žmonės negali protestuoti prieš valdžią. Pastarųjų metų reformos leido kiniečiams laisvai tuoktis ir skirtis. Tačiau asmeninis gyvenimas dažnai yra kontroliuojamas, nes klausomasi telefonų skambučių, stebimi faksų pranešimai, tikrinami elektroniniai laiškai. Kinijoje įprasta tikrinti net laiškus, atplėšiant juos pašte. Indija Vienijanti 1,2 mlrd. gyventojų, Indija yra didžiausia pasaulio demokratinė valstybė. Ilgus metus buvusi Europos šalių kolonija, dvidešimto amžiaus viduryje ji išsikovojo nepriklausomybę ir dabar yra viena svarbiausių pasaulio ekonomikos ir politikos jėgų. Indijos kelias į demokratiją Dėl savo gėrybių Indija nuo seno viliojo Europos valstybes. 1498 metais Vasko de Gama atrado jūrų kelią į Indiją ir netrukus Gao uostą užėmė portugalai. Juos išstūmė olandai, tačiau pastarieji ilgai Indijoje neužsibuvo ir didžiausia kova dėl Indijos užvirė tarp prancūzų ir britų. Po beveik 20 metų trukusio karo (1744-63) prancūzus iš Indijos išstūmė Britų Ost-Indijos kompanija (British East India Co.). Tai buvo valstybės remiama privati iniciatyva, kurios tikslas buvo prekyba. Kompanija turėjo savo kariuomenę, kurioje karininkai buvo britai, o daugumą eilinių sudarė vietiniai samdiniai. Būtent ši kompanija valdė Indiją iki 1876 metų, kai visą valdžią perėmė oficiali Didžiosios Britanijos valdžia. 1876 metais karalienė Viktorija oficialiai buvo paskelbta Indijos imperatore, kurią Indijoje atstovavo vicekaralius. Indija ne tik faktiškai, bet ir juridiškai tapo Jungtinės Karalystės kolonija. Britų valdymas lėmė Indijos modernizaciją ir dabartinę demokratiją. Galima išskirti tris svarbiausias kolonijinio valdymo pasekmes: • Pirmiausia, tai politinis šalies suvienijimas. Pirmą kartą per visą istoriją subkontinentas buvo politiškai suvienytas, sukurta centralizuota ir santykinai vieninga administracinė sistema. • Antra, britai sukūrė Indijoje modernios politinės sistemos ir valstybės pagrindus. Didžiųjų Mogolų imperija ir hindų valstybės buvo tradicinės despotijos. Kolonijinė Indija buvo valdoma griežtai pagal įstatymus, buvo sukurtas efektyvus administracinis aparatas, kurio aukščiausią ešeloną sudarė konkurso pagrindu komplektuojama administracinė tarnyba. Valdymo reformos palaipsniui suformavo atstovaujamos valdžios institucijas ir, nors rinkiminė teisė liko ribota, pradėjo formuotis daugiapartinė sistema. • Trečia, kolonijinė modernizacija daugiau ar mažiau apėmė visas sferas: kūrėsi rinkos ekonomika, sparčiai vystėsi komunikacijų tinklas (iki 1914 m. Indijoje buvo nutiesta 56 tūkst. km geležinkelių), atidaryti universitetai ir koledžai, pradėta leisti knygos ir periodika daugeliu Indijos tautų kalbų. Azijoje modernizacijos lygiu Indija buvo pirmaujanti šalis, ir tik XIX a. pabaigoje ją aplenkė Japonija. Bengalijos kultūrinis pakilimas XIX a. dažnai apibūdinamas kaip Renesansas. Tačiau kai kurios valdymo reformos nepatenkino indų ir po pirmo pasaulinio karo jie pradėjo siekti nepriklausomybės. Judėjimas už nepriklausomybę įgavo masinį pobūdį vadovaujant Mahatma Gandžiui. Jis susiejo religiją ir politiką bei naudojo taikaus nebendradarbiavimo taktiką. Jo veikla vienijo milijonus žmonių ir britai turėjo kreipti dėmesį į šį judėjimą. Galiausiai po antrojo pasaulinio karo, 1947 metų rugpjūčio 15 naktį Britanijos valdoma Indija buvo padalyta į dvi savarankiškas valstybes – Indiją ir Pakistaną. Indai savo nepriklausomybę iškovojo taikiais metodais. Indijos valdymo forma Pagal 1950 sausio 26 dienos konstituciją, Indija yra parlamentinė respublika. Pagrindiniai šalies valdymo organai yra Prezidentas, Vyriausybė ir Parlamentas. Prezidentas Indijos prezidentu gali tapti vyresnis nei 35 metų Indijos pilietis. Jį renka Parlamento ir Valstybės Legislatyvinės Asamblėjos nariai. Visi jie priklausomai nuo atstovaujamos valstijos, turi skirtingą balsų skaičių. Atstovai iš didesniųjų valstijų renkant prezidentą turi daugiau balsų, o iš mažesniųjų – mažiau. Prezidentas renkamas penkerių metų kadencijai ir gali būti vieną kartą perrinktas. Indijos prezidento galios yra daugiau simbolinės. Nors konstitucijoje jis apibūdinamas kaip vykdančioji valstybės jėga, tačiau realybėje didžiausią valdžią turi ministrų kabintas ir jų vadovas Ministras Pirmininkas. Prezidentą skiria daugumos deleguotą Ministrą Pirmininką, taip pat valstijų gubernatorius, aukščiausiojo teismo teisėjus, generalinį prokurorą. Prezidentas yra vyriausiasis Indijos kariuomenės vadas. Jis gali skelbti karą, taiką, sudaryti taikos sutartis su kitomis šalimis. Nuo 2002 metų liepos 25 d. Indijos prezidentu yra A.P.J. Abdul Kalamas. Vykdomoji valdžia Vykdomoji valdžia Indijoje priklauso Vyriausybei. Ją formuoja Ministras Pirmininkas. Jį skiria Prezidentas, rinkdamasis daugiausia vietų parlamente turinčios partijos lyderį. Ministras Pirmininkas vėliau renkasi ministrus, atsakingus už 44 skirtingas ūkio šakas. Ministras Pirmininkas gali bet kada pašalinti neįtikusį ministrą. Ministras Pirmininkas pataria Prezidentui visais svarbiais klausimais, pavyzdžiui aukščiausiojo teismo teisėjų skyrimo atvejais. Jis taip pat kontroliuoja nepaprastosios padėties paskelbimą šalyje. Leidžiamoji valdžia Leidžiamąją valdžią Indijoje dalijasi du Parlamento rūmai: Lok Sabha ir Rajya Sabha. Visi įstatymų projektai priimami tik tada, kai juos patvirtina abu rūmai ir Indijos Prezidentas. Lok Sabha Šie rūmai taip pat žinomi kaip Žmonių rūmais arba žemesniaisiais rūmais. Lok Sabha sudaro 552 nariai ir didžioji dalis – 550 yra išrenkama tiesiogiai piliečių. Kitus du narius skiria Prezidentas iš Anglo-Indijos bendruomenės. Indijoje balso teisę turi visi piliečiai nuo 18 metų, o pretenduoti į Lok Sabha gali piliečiai, vyresni nei 25 metų. Šie rūmai turi daugiau galios nei Rajya Sabha, nes gali atmesti arba pakeisti aukštesniųjų rūmų sprendimą. Tik Lob Sabha gali inicijuoti nepasitikėjimą Vyriausybę ir, jei balsų dauguma jis patvirtinamas, Ministras Pirmininkas ir Vyriausybė turi atsistatydinti. Šie rūmai taip pat tvirtina Valstybės išlaidas ir mokesčius. Rajya Sabha turi patariamąjį balsą, tačiau Lok Sabha gali neatsižvelgti į šiuos pasiūlymus ir priimti pagrindinius mokesčių politikos klausimus savo nuožiūra. Rajya Sabha Šie rūmai taip pat vadinami Valstijų Taryba arba aukštesniaisiais rūmais. Šių rūmų narius netiesiogiai renka kiekvienos valstijos valdantieji. Rajya Sabha turi 250 narių, kurie tarnauja šešerius metus. Kas dvejus metus rinkimų būdu pakeičiamas trečdalis rūmų narių. 12 narių skiria Prezidentas, rinkdamasis iš žmonių, turinčių ypatingų žinių ir patirties literatūroje, dailėje, moksle ir socialinėse paslaugose. Teisminė sistema Indijos teisės sistema remiasi D.Britanijos bendrąja teise. Dauguma teisės aktų, priimtų valdant britams, vis dar galioja Indijos teisėje. Rengiant Indijos konstituciją nemažai patirties Indija sėmėsi iš Airijos, JAV, Prancūzijos ir D.Britanijos įstatymų, todėl jos teisės sistema yra pakankamai moderni. Indijos teisminėje sistemoje didžiausią galią turi aukščiausiasis teismas ir 21 aukštasis teismas. Žemiau šių teismų yra civiliniai teismai, šeimų teismai, nusikaltimų teismai ir pan. Aukščiausiąjį Indijos teismą sudaro ne daugiau kaip 25 teisėjai, kuriuos skiria Prezidentas. Į šias vietas paprastai skiriami atstovai ir iš religinių bei tautinių bendruomenių, o 1987 metais į aukščiausiąjį teismą buvo išrinkta ir pirmoji moteris. Originali aukščiausiojo teismo paskirtis – spręsti konfliktus, kylančius tarp Vyriausybės ir kurios nors Valstijos. Aukščiausiasis teismas taip pat yra aukščiausias apeliacinis teismas, kai apskundžiamas aukštojo teismo sprendimas. Nepaisant modernios teismų sistemos, Indijoje dažnai teismų sprendimai yra šališki. Didžiausio atgarsio šalyje ir pasaulyje susilaukė sprendimas išteisinti politiko sūnų, nužudžiusį modelį. Sūnus buvo išteisintas nepaisant to, kad įvykį matė gausybė liudininkų. Politinės, asmens ir spaudos laisvės Indija yra subrendusi demokratija, kuri daugiau nei 50 metų rengia laisvus ir demokratiškus rinkimus. Rinkimuose dalyvauja daugybė partijų, Parlamente ir Vyriausybėje nemažai vietų atitenka moterims ir tautinėms mažumoms. Bene didžiausia problema Indijos politikoje yra korupcija. 2004 metais iš 145 įvertintų pasaulio valstybių Indija užėmė 90 vietą pagal korupcijos lygį. Politikai dažnai pagaunami imantys kyšius, tačiau retai už tai yra baudžiami. Nors Indijos spaudos laisvę riboja politikai, tačiau ji vis tiek išlieka laisviausia visoje Pietų Azijoje. Šalyje pastaruoju metu labiausiai cenzūruojamos gynybos klausimų naujienos. Didžioji dalis laikraščių, ypač spausdinamų anglų kalba, priklauso privatiems savininkams ir dažnai kritiškai atsiliepia apie Vyriausybę. Televizijos ir radijo stotys taip pat priklauso privatiems savininkams, tačiau didžiausia šalies radijo stotis yra kontroliuojama valstybės ir vengia kritikuoti šalies valdžią. Indijoje neribojamas Interneto pasiekiamumas. Išvados: 1. Per pasaulį persiritus trims demokratijos bangoms, nedemokratiški režimų XX amžiaus pabaigoje valdė vos 40 proc. pasaulio valstybių. Nors demokratija labiau yra įprasta Vakarų pasaulio valstybėms, tačiau pastaruoju metu šis politinis režimas pritampa tolimiausiuose kampeliuose, taip įrodydamas, kad asmens teisės ir laisvės negali būti varžomos. Pagrindinis skirtumas tarp demokratinio ir nedemokratinio režimų yra tas, kad totalitarinė valstybė siekia įtvirtinti savo valdžią žmogui netgi iki jo pasaulėžiūros ir mąstymo, o demokratinė valstybė yra piliečių teisių saugotoja. 2. Kiniją jau daugiau nei pusę amžiaus valdo nedemokratinis režimas. Didžiausią įtaką tokiai šios valstybės valdymo formai padarė Vakarų valstybių nenoras paremti jauną demokratiją po pirmo pasaulinio karo. Kinai tada siekė suvienyti šalį, tačiau pagalbos ranką ištiesė ne demokratiškos Europos valstybės, o komunistinė Sovietų Sąjunga. Nusivylimas Vakarų pasaulio idėjomis skatino kinus domėtis komunizmo idėjomis ir šią politinę sistemą parėmė net intelektualai. Dabar Kinija yra galingiausia nedemokratinė jėga pasaulyje. 3. Indija ilgą laiką buvo D.Britanijos įtakoje, todėl šios valstybės valdžios padalijimo ir teisės sistemos prigijo. XX amžiaus viduryje ji taikiai išsikovojo nepriklausomybę. Nuo to laiko Indija, turinti daugiau nei milijardą gyventojų, rengia demokratinius rinkimus ir suteikia asmens bei polines laisves, taip būdama ne tik demokratiškiausia Pietų Azijos valstybe, bet ir didžiausia demokratija visame pasaulyje. Litaratūra 1. Matakas J., Šiuolaikinė valstybė. Kaunas, 1999. 2. Matakas J., Junevičius A. Valstybės pagrindai, 1 dalis. Kaunas, 1996. 3. Held D., Demokratijos modeliai. Vilnius, 2002. 4. Elektroninė enciklpedija Wikipedia [interaktyvus]. Žiūrėta [2006-03-31]. Prieiga per Internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!