J. Arafatas – N. Makiavelio valdovas: Palestinos valstybės sukūrimo perspektyva

Vilniaus universitetas TARPTAUTINIŲ SANTYKIŲ IR POLITIKOS MOKSLŲ INSTITUTAS Tarptautinių santykių ir diplomatijos magistro programa Demokratizacijos procesai Artimuosiuose Rytuose I kurso studentė J. ARAFATAS – N. MAKIAVELIO VALDOVAS: PALESTINOS VALSTYBĖS SUKŪRIMO PERSPEKTYVA DALYKO RAŠTO DARBAS Vilnius, 2004 m. sausio 5 d. PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas darbas „J. Arafatas – N. Makiavelio valdovas: Palestinos valstybės sukūrimo perspektyva“ yra: 1. Atliktas savarankiškai ir nėra pateiktas kitam kursui šiame ar ankstesniuose semestruose. 2. Nebuvo naudotas kitame Institute/Universitete Lietuvoje ir užsienyje. 3. Nedaro nuorodų į kitus darbus, jeigu jie nėra nurodyti darbe. 4. Pateikia visą panaudotos literatūros sąrašą. Planas Įvadas................................................................................................................................................. 4 1. Tikslas – politinė galia.......................................................................................................... 6 2. Tikslas pateisina priemones: prievartos naudojimas........................................................ 9 3. Vienas valdovas – viena valdžia......................................................................................... 11 4. Strategija: „liūtas“ ir „lapė“ viename asmenyje.............................................................. 15 5. „Taip“ – valstybei, „ne“ – demokratijai........................................................................... 17 6. Didžiausia blogybė – neatsižvelgimas į laiko realijas...................................................... 18 Išvados............................................................................................................................................. 20 Literatūra........................................................................................................................................ 22 Įvadas Pirma galimybė sukurti savo nacionalinę valstybę palestiniečiams pasitaikė po pirmojo pasaulinio karo, kada žlugo Osmanų imperija. Tačiau greitai tapo aišku, kad vadovavimą perims kolonijų valstybės. Palestiniečiams teko susitaikyti su tuo, kad anglai I pasaulinio karo metu pažadėjo žydams suteikti „prieglaudą“ (homeland) Palestinos žemėje. Tas pažadas buvo teisiškai įformintas Balfūro deklaracijoje 1917 metais ir pradėtas tęsėti pasibaigus karui, kai Didžioji Britanija įgijo mandatą valdyti Palestiną. Tolimesni įvykiai – Izraelio valstybės susikūrimas 1948 metais, 1956 metų Sueco kanalo krizė, 1967 metų Šešių dienų karas, suaktyvėjęs sionistų judėjimas ir besitęsianti kova tarp palestiniečių ir izraeliečių sąlygojo politinės asmenybės – J. Arafato – iškilimą. 1956 m., kai įkūrė organizaciją „Al Fatah“ („Xarakat Taxrir Falestine“ – XTF, skaitant atvirkščiai – FTX; žodis „al fatah“ arabų kalboje reiškia „užkariavimą“, „ginkluotą kovą“), kuri iškėlė idėją sukurti Palestinos valstybę tarp Viduržemio jūros ir Jordanijos, jis dar buvo nežinomas niekam. Šiandien jis – pirmasis išrinktas Palestinos Tarybos, valdančios Vakarų Krantą ir Gazos sritį, prezidentas – žinomas visam pasauliui. Jau 1968 metais J. Arafatas tampa įtakingiausiu žmogumi palestiniečių judėjime, o jo pasakytos kalbos Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje 1974 ir 1988 metais bei 1994 m. įteikta Nobelio premija (1/3) už nuopelnus taikai parodė, kad jis pripažįstamas ir pasaulyje kaip oficialus palestiniečių tautos atstovas. J. Arafatas tapo populiarus, deja, Palestinos klausimas dar ir šiandien neišspręstas. Palestiniečių lyderis turėjo daugiau nei 30 metų savo tikslo pasiekimui, tačiau jam tai nepavyko – kodėl? 1993 metais, kada buvo nuspręsta pradėti taikos derybas, J. Arfatas nusiuntė Izraelio ministrui pirmininkui laišką, kuriame teigė: „Palestinos Išsivadavimo Organizacija pripažįsta Izraelio valstybės teisę gyvuoti taikiai ir saugiai. Palestinos Išsivadavimo Organizacija atsisako nuo teroro ir bet kokios prievartos panaudojimo.“1 Ilgą laiką abi tautos sakė „ne“ taikai, dabar pasakė „taip“ – bet ar ką nors tai pakeitė? Visi turi savo tikslus, net patys palestiniečiai („Hamas“, „Islamic Jihad“, „Fatah“, PIO) – tai kaip juos suderinti? Koks vaidmuo čia tenka J. Arafatui? Kodėl jis nepasitraukė iš kovos, kuri nuo pat pradžių atrodė beviltiška? Ką jam pavyko pasiekti? Ir ką tai reiškia Palestinai ir jos ateičiai? Šiandien, kai politologai jau įsitikinę, kad JAV, ES, Rusijos ir JT 2003 metais pasiūlytas „kelio gairių“ planas gali žlugti, o palestiniečių lyderio sveikata silpnėja, kyla klausimas – kokia Palestinos valstybės sukūrimo perspektyva? Tai aktuali ir svarbi problema tarptautinėje politikoje, kadangi konflikto židinys Artimuosiuose Rytuose kelia pavojų kitų valstybių saugumui ir politinės situacijos stabilumui. Šio darbo tikslas – panagrinėti vieną šios problemos aspektų, t.y. kokią reikšmę vaidina Jasiras Arafatas kaip palestiniečių judėjimo lyderis ir ar nenuslobs pastarųjų kova už savo valstybę, kai jų ilgametis lyderis pasitrauks iš politinės arenos. Labai skirtingai J. Arafatas vertinamas savųjų tarpe, Izraelyje ir pasaulyje. Pastariesiems jis – neskrupulingas teroristas, atsakingas už tūkstančių nekaltų civilių gyvybes; izraeliečiams – melagis, pasinaudojęs taikos procesu kaip „strategine gudrybe“ tik tam, kad galėtų įgyvendinti savo seną tikslą – sunaikinti Izraelio valstybę, ir kuris vienas sužlugdė derybas, kad ryžtingai imtųsi teroristinio karo; savo pasekėjams jis – Palestinos nacionalizmo įsikūnijimas ir žmogus, iškėlęs Palestinos problemą į tarptautinį lygmenį. Sakyčiau, kad tokie vertinimai yra daugiau subjektyvūs nei objektyvūs. Kita vertus, mane itin sudomino, kaip Efraimas Karšas, Baris Rabinas ir Džudita K. Rabin2 apibūdino Arafatą: jie prilygino palestiniečių lyderį Makiavelio valdovui3. Būtent tai ir paskatino mane parašyti šį darbą, t.y. paieškoti paralelių tarp Makiavelio valdovo ir J. Arafato asmenybės, kartu parodant, kokią tai turi įtaką dabartinei Palestinai ir svarbiausia – jos ateičiai, t.y. palestiniečių valstybės sukūrimui. Darbą sudaro penkios dalys, ir kiekviena jų prasideda ištrauka iš N. Makiavelio veikalo „Valdovas“, trumpu paaiškinimu, o toliau atitinkamu aspektu pateikiama J. Arafato asmenybės ir veiklos analizė. Esminės J. Arafato savybės, siejančios jį su N. Makiavelio „princu“: • Politinės galios siekimas. • Prievartos naudojimas. • Valdžios koncentravimas savo rankose. • Tvirtumo (liūto) ir gudrumo (lapės) elgesyje suderinimas. • Nedemokratinės „valstybės“ kūrimas. Paskutinė darbo dalis skiriama parodyti, kokios savybės J. Arafatas neturi, skirtingai nuo Makiavelio „princo“, kokią tai turi reikšmę jo, kaip palestiniečių lyderio, statusui ir kaip tai susiję su Palestinos valstybės ateities perspektyvomis. 1. Tikslas – politinė galia „Dabar pakalbėkime apie antrąjį būdą, kai paprastas pilietis tampa savo šalies valdovu ne prievarta ir nuožmiu smurtu, bet kitų jo tėvynainių valia. Tokią valdžią galima pavadinti pilietine; ji pasiekiama ne narsa ar laime, bet veikiau apsukriu gudrumu.“4 „Taigi valdovas privalo neturėti kitokių minčių ir rūpesčių, kaip karas, kariuomenės tvarkymas ir mokymas, nes tai vienintelis menas, kurio reikalaujama iš valdovo [...] Ir priešingai, matyti, jog valdovai, kurie daugiau galvojo apie malonumus nei apie kariuomenę, prarasdavo valdžią.“5 „Be abejo, valdovų didybė pakyla, kai jie įveikia kliūtis ir pasipriešinimą savo kelyje, todėl likimas, ypač norėdamas išaukštinti naują valdovą, kuriam pripažinimo reikia labiau negu sosto įpėdiniui, dažnai pasiunčia jam priešų ir verčia su jais grumtis, kad juos įveikęs galėtų palypėti aukštyn jų pastatytomis kopėčiomis. Dėl to daugelis mano, jog išmintingas valdovas, kiek tai nuo jo priklauso, turi prasimanyti priešų, kad juos nugalėjęs pelnytų dar didesnę šlovę.“6 N. Makiavelio politiniai veikalai priklauso diplomatinei literatūrai. Pastebėtina, kad diplomatijos žaidimas nebuvo žaidžiamas taip žiauriai, kaip santykiuose tarp XV amžiaus Italijos valstybių. „Niekas niekada taip neatsižvelgė į visas derybų permainas, kaip šie valdovai – visi jie buvo avantiūristai, – kurie savo sėkmės laidu vienodai laikė ir meistrišką lošimą, ir bukaprotišką jėgą.“7 Ir italų filosofo rašiniai – tai giliausia politinės situacijos silpnųjų bei stipriųjų aspektų įžvalga, labai aiškus ir šaltakraujiškas sprendimas apie priešininko išteklius ir būdą, kuo objektyviausias politikos ribų įvertinimas, patikimas sveikas protas numatant įvykių logiką ir veiksmų rezultatą. N. Makiavelis rašo apie valdymo mechanizmą, apie priemones, kuriomis stiprinamos valstybės, apie politiką, kuri padėtų joms išplėsti savo galią, ir apie klaidas, dėl kurių valstybės žlunga ar yra sunaikinamos. Ir jo valdovui egzistuoja tik vienas tikslas – politinė galia. Šaulas Kimis, Šaulas Šmuelis ir Heroldas Postas teigia, kad J. Arafatas yra veiksmo žmogus ir jam sunku jausti pasitenkinimą ramiu laikotarpiu. Priešingai, krizės metu, kai jis kovoja prieš stiprią valstybę (pavyzdžiui, Izraelį), jis jaučia dvasinį pakylėjimą ir yra geros nuotaikos, nevengia rimtų sprendimų, išlieka drąsus ir net pasiruošęs pasiaukoti vardan tikslo. Tokiose situacijose J. Arafatas nepasiduoda išoriniam spaudimui bei neina į kompromisus. Kaip rašo Polas Reinoldsas8, „J. Arafato problema yra perėjimas nuo kovotojo prie valstybės veikėjo“. 1981 m. J. Arafatas pareiškė: „Politika Izraelio premjero yra tik vienas žodis, ir tas žodis – „ne“. Mes kovojame prieš tuos tris „ne“, kuriuos mums nori primesti Izraelis. Izraelis sako „ne“ Palestinos tautai, „ne“ susigrąžinimui arabiškosios Jeruzalės dalies, „ne“ viešai pasaulinei nuomonei, kad Izraelis neturi kėsintis į to miesto šventas musulmonams vietas [...] Jie [Izraelio valdžia – R.K.] sako, kad nori taikos, o iš tiesų jiems reikia arabų žemių.“9 O ko reikia pačiam J. Arafatui? Tai centrinis klausimas politologų lūpose. Taikos tarp Palestinos ir Izraelio ar valdžios? Džeraldas Batas10 vadina J. Arafatą „ydingu Palestinos simboliu“. Pasak jo, ilgą laiką J. Arafatas buvo nepakeičiamas palestiniečių judėjimo lyderis, kovos už valstybingumą simbolis, tačiau jo atsisakymas dalintis valdžia ar atsakomybe padarė žalą ne tik jo sveikatai, bet ir susilpnino jo populiarumą. Dž. Batas pripažįsta, kad, be abejonės, J. Arafatas yra didžiausias Palestinos turtas, tačiau, kita vertus, žlungant vienam po kito taikos procesams, tauta nebetenka kantrybės dėl jo ūmaus ir diktatoriško valdymo (leadership) stiliaus. Niekas nekvestionuoja jo autoriteto ir jo indėlio iškeliant Palestinos valstybės problemą į tarptautinį lygmenį, deja, populiarumo nepakanka, kad būtum geras valstybės vadovas. Arabų valstybės laiko J. Arafatą nepatikimu, jau ne kartą jas išdavusį, ypač 1990 metais, kai jis parėmė Sadamą Huseiną (Manoma, kad Vakarų ir Arabų valstybių „atšalimas“ palestiniečių atžvilgiu, nebeteikiama finansinė parama Palestinos išsivadavimo organizacijai buvo pagrindinė priežastis, paskatinusi J. Arafatą atsisėsti prie derybų stalo Osle.) Pats PIO vadovas mėgsta perdėti savo reikšmę ir kuria įvarias istorijas apie savo praeitį, todėl nestebėtina, kad Vakarų spaudoje jis dažnai apibūdinamas kaip patyręs „mitų kūrėjas“ (mythmaker). J. Arafato tikslas visada buvo Palestinos nepriklausomybė, bet su juo kaip prezidentu. Tam, kad išlaikytų valdžią savo rankose, jis naudojo visas priemones, įskaitant papirkinėjimą, prievartą ir gąsdinimus – tikslas pateisino visas priemones. „J. Arafatas yra puikus lyderis, tačiau beviltiškas organizatorius ir derybininkas. Kai prasidėjo taikos procesas (2000 m.), jis atsisakė pasiųsti į derybas savo atstovą, bijodamas, kad pastarojo sėkmė iškels grėsmę jam kaip lyderiui.“11 Ir šiandien, pasak Lizos Khu12, jis vis dar laikosi įsikibęs valdžios, stebėdamas, kaip jo asmeninis populiarumas krenta tokių radikalių grupuočių kaip „Hamas“ ir „Islamic Jihad“ naudai. Kitaip tariant, troškimas valdžios eina pirma, ir tik po to seka Palestina ir palestiniečių interesai. Denis Rosas13, JAV diplomatas dalyvavęs taikos derybose prie Bilo Klintono, įsitikinęs, kad J. Arafatas tiesiog „negali gyventi be problemų, kovos, nusiskundimų ir konfliktų“. Pasak jo, palestiniečių lyderis praleido istorinę galimybę atmetęs B. Klintono pasiūlymą (Palestinos valstybė su 97% Vakarų Kranto ir Gazos juostos teritorija bei sostine rytų Jeruzale), kuris tenkino Izraelį, taip pat daugumos arabų šalių vadovus, ir apie kurį jis niekada neinformavo savo tautos. Tiesa, J. Arafatas nepasakė „ne“, tačiau jis nepasakė ir „taip“. Daugelio politologų nuomone, Palestinos savivaldai reikalingos reformos, teismų valdžios nepriklausomybė, viešosios politikos skaidrumas, atskaitingumas, susidorojimas su korupcija, arba, trumpai tariant, demokratijos įtvirtinimas. Kaip teigia D. Rosas, palestiniečiai nesiekia J. Arafato pašalinti (nors, specialistų nuomone, jis turi pasitraukti), o tik nori apriboti jo, kaip lyderio, galias. Gali kilti klausimas, iš kur amerikiečiai žino, kas geriau palestiniečiams ir ko jie nori? Atsakymas paprastas – augantis „Hamas“ populiarumas. Daugelį metų trunkanti kova kol kas nedavė nieko gero, nepateisino tautos lūkesčių, tad ar galima ją kaltinti, jei ji nebetenka tikėjimo. Vakarų valstybės irgi nesupranta, koks J. Arafato tikslas – taikus koegzistavimas su Izraeliu ar ginkluotos kovos tęsimas be jokių kompromisų? Tokia dilema kyla dėl vienos svarbios priežasties: Palestinos savivaldos prezidentas vengia vykdyti tarptautinius įsipareigojimus bei prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, kaltindamas dėl visų nelaimių Izraelį ar užsienio šalis, kurios jį remia. Tad ateity norėdamas išlikti lyderiu J. Arafatas, P. Reinoldso nuomone, turi įrodyti, kad yra „patikimas“ tarptautinės politikos veikėjas. Iš to, kas buvo pasakyta, galima daryti išvadą, kad politinė valdžia, o ne taika yra galutinis J. Arafato tikslas. Ir tai iliustruoja jo paties pasakyti žodžiai: „ [...] Mes privalome tęsti šį sunkų džihadą, šį ilgą džihadą, šį uždegantį džihadą, eidami kankinių keliu, aukų keliu, bet tai kartu pergalės ir šlovės kelias.“14 „ [...] Niekas mūsų neišgąsdins ginklais. Mes turim daug galingesnius ginklus – tikėjimo ginklą, aukos ginklą, džihado ginklą. [...] Karas yra vienintelis mūsų kelias į pergalę.“15 Ar Palestinos valstybė su 1967 metų sienomis – tai galutinis palestiniečių kovos tikslas, ar tai tik tarpinė pakopa, po kurios seks kova dėl visos Izraelio teritorijos? K. Šaulas, S. Evenas ir H. Postas įsitikinę, kad J. Arafatas pastarosios svajonės neatsisakė. Tada kyla klausimas, kada ši kova apskritai baigsis ir ar baigsis, kol gyvas jos „lyderis“? A. Harelas16 2001 metais rašė, kad J. Arafatas greičiau rengia savo žmones tam, kad konfliktas gali užsitęsti mažiausiai 100 metų. 2. Tikslas pateisina priemones: prievartos naudojimas „Valdovas kartais turi naudotis ir blogiu. Norint išlaikyti valdžią, nenaudinga būti geram, tačiau naudinga atrodyti geram, kad liaudis gerbtų valdovą.“17 „Tai, kad valdiniai būtų vieningi ir paklusnūs, vadovas neturi bijoti, jog bus apkaltintas žiaurumu. Kelis kartus panaudojęs smurtą, jis pasielgs daug gailestingiau nei tie, kurie dėl perdėto gailestingumo leidžia įsigalėti netvarkai, sukeliančiai skerdynes ir plėšikavimą, nes tai paliečia visą visuomenę, o valdovo panaudotas smurtas užkliudo tik pavienius asmenis.“18 Didžiausią dėmesį N. Makiavelis teikia politinėms ir karinėms priemonėms: jis jas beveik atskiria nuo religinių, moralinių bei socialinių motyvų ir atsižvelgia tik į pastarųjų poveikį pirmosioms. Kitaip sakant, valstybės pagrindas turi būti tvirtas, t.y. jį turi sudaryti įstatymai ir kariuomenė. Norint išlaikyti valdžią, valdovui reikėtų turėti sugebėjimų atsitraukti nuo gėrio. N. Makiavelis tai aiškina tuo, kad apie visų imperatorių veiksmus sprendžiama pagal rezultatus. Tai reiškia, kad apie valdovą spręs gerai, jei jis sugebės išlaikyti valdžią savo rankose, ir nesvarbu kokia kaina. Taigi politikos tikslas – išsaugoti ir didinti pačią galią, o vertinimo kriterijus yra šios veiklos sėkmė. Politika, N. Makiavelio požiūriu, gali būti žiauri, klastinga, amorali ir nepaisanti įstatymų. Apskritai, jis aiškiai išveda skiriamąją liniją tarp etikos ir politikos. Etikos kriterijus – gera ar bloga, politikos – nauda arba žala. Kitaip tariant, jo nuomone, politika nesuderinama su morale: „Valdovas kartais turi naudotis ir blogiu. Norint išlaikyti valdžią, nenaudinga būti geram, tačiau naudinga atrodyti geram, kad liaudis gerbtų valdovą.“19 Tiesą sakant, italų filosofas atvirai laimino žiaurumą, išdavystę, žmogžudystę ir kitas priemones, jeigu tik jos naudojamos pakankamai protingai ir slaptai, kad pasiektų tikslą. Robertas Fiskas20 vadina J. Arafatą „tuščiu“, „nepotišku“, „diktatorišku“, „negailestingu“, „cinišku“, „manipuliatoriumi“, „žmogumi su prasčiokiškom gudrybėm“, tačiau atiduoda duoklę jo drąsai ir nuovokumui – palestiniečių lyderis supranta politikos brutalumą. Kodėl J. Arafatas palaiko ginkluotą kovą? Tai galima laikyti Palestinos vidaus politikos produktu. 1970 – aisiais iš viso buvo apie 14 karinių grupuočių, kurios skelbėsi kovojančios už palestiniečius. „Al Fatah“ bandė jas suvienyti, deja, J. Arafato lozungas „ginklo vienybė“ taip ir liko tuščia formule. Dėl palestiniečių vidinio susiskaldymo taikliai pastebėjo Egipto prezidentas Kamalis Naseras: „Kaip jūs ruošiatės išvaduoti Palestiną, jei negalite pašalinti nesutarimų savųjų tarpe?“21 Jo manymu, būtent koordinuotumo ir vienybės veikloje trūkumas buvo palestiniečių daugelio nesėkmių priežastis. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad patys palestiniečiai 1971 metais net pasikėsino į J. Arafato gyvybę, tik nesėkmingai. Trumpai tariant, palestiniečiai viduje yra labai susiskaldę ir reikia daugiau nei noro, kad išliktum viršūnėje, todėl Glenn E. Robinson22 teigimu, prievarta yra tarsi „ideologinis ginklas, skirtas pašalinti politiniams konkurentams“. Be to, ginkluotos kovos koncepcija leido išsisklaidžiusį palestiniečių judėjimą konsoliduoti ir paversti jį žemos-vidurinės klasės nacionaliniu judėjimu. Kitokios nuomonės laikosi B. Rabinas ir Dž. K. Rabin23, kurie PIO prievartą pateikia kaip „faktiškai nesuprantamą fenomeną“. Jų požiūriu, prievarta ir teroras pasireiškia dėl to, kad „Arafatas yra blogas žmogus, tikintis absoliučiu prievartos garbinimu“. Tačiau, kita vertus, pastebėtina, kad visi nacionaliniai judėjimai naudoja vienokią ar kitokią prievartą prieš savo priešus. Ir G. E. Robinson įsitikinimu, nei PIO, nei Fatah nėra unikalūs atvejai šiuo atžvilgiu. Ar J. Arafatas teroristas? Galima būtų vertinti tokį klausimą įvairiai, tačiau sunku paneigti faktus, kuriuos pateikia Stanislavas Lunevas24. Pasak jo, J. Arafatas įvykdė savo pirmąją žmogžudystę būdamas 20; suorganizavo didžiausią lėktuvų užgrobimą (net keturių iškart), įkaitų paėmimą (3000 vienu metu), gavo milžinišką išpirką (5 milijonus JAV dolerių), taip pat suorganizavo daugelį teroristinių išpuolių (prieš 40 civilinių lėktuvų, 5 keleivinius laivus, 30 ambasadų ar diplomatinių misijų ir mokyklų)25. Viljamas Kristolas26 vadina palestiniečių lyderį „gyvu modernaus terorizmo įsikūnijimu“. Dani Naveh27 pateikia akivaizdžius įrodymus, kaip J. Arafatas yra susijęs su teroristine veikla ideologiniu, finansiniu ir praktiniu lygmeniu. Tuo tarpu pats palestiniečių lyderis savęs teroristu nelaiko. JT Generalinėje Asamblėjoje 1974 metais jis pabrėžė: „Aš esu revoliucionierius laisvės vardan. [...] revoliucionierius nuo teroristo skiriasi savo motyvacija. Tas, kuris turi kilnų tikslą, kuris kovoja už savo tėvynės laisvę, kovoja prieš jos užėmimą, okupaciją ir kolonizaciją, to negalima pavadinti teroristu.“28 Trumpai tariant, J. Arafato politinį gyvenimą galima apibūdinti dviem žodžiais – taika ir prievarta: 1972 metais į JT Generalinės Asamblėjos sesiją jis atvyko su alyvos šakele ir šaunamuoju ginklu. Palestiniečių lyderis ilgą laiką tikėjo, kad teroras yra vienintelė priemonė sugrąžinti savo tėvynainiams jų žemę. Atrodė, kad toks požiūris su laiku „suminkštėjo“: 1988 metais pasakęs, kad PIO pripažįsta Izraelio valstybę, ir vėliau pradėjęs su ja derybas, jis pasuko diplomatijos keliu. Kita vertus, paskutiniojo dešimtmečio įvykiai, nesibaigiantys kruvini išpuoliai „šventojoje žemėje“ parodė, kad prievarta daugelį metų buvo ir išlieka vienas kertinių J. Arafato politikos realizavimo būdų. 3. Vienas valdovas – viena valdžia „ [...]išmintingam valdovui dera remtis tuo, kas priklauso nuo jo paties, o ne nuo kitų valios.“29 „Jis turi klausti jų [pavaldinių – R.K.] nuomonės apie viską, o paskui, išklausęs jų patarimų, turi spręsti savo nuožiūra. [...] Taigi valdovas visada turi tartis, bet tik tada, kai jis pats to pageidauja, o ne tada, kai to trokšta kiti; jis turi atmušti norą kiekvienam duoti patarimus. [...] Antra vertus, valdovas, norėdamas išsaugoti ministro ištikimybę, turi juo rūpintis, jį gerbti, nešykštėti jam gėrybių, dalytis su juo pareigomis ir garbe ir taip prisirišti jį dėkingumo saitais, kad ministras matytų, jog be valdovo jis niekas.“30 Makiavelio valdovui, o per jį visam valstybės aparatui, priklauso viešoji valdžia, kuri suprantama kaip teisė valdyti valstybę savo nuožiūra. Ir valdovas neturi leisti, kad valdžia būtų koncentruojama dar kitose rankose. Kitaip tariant, pagal N. Makiavelį, valstybę valdo vienas valdovas, padedamas savo pavaldinių, todėl jo galios didesnės už bet kurio kito. Valdovo valdžios esmė tokia, kad visi klausimai sprendžiami tik jo nuožiūra. Plėtodamas šį teiginį, italų filosofas pasisako prieš tai, kad savarankiškus valdingus įgaliojimus turėtų kiti valstybės pareigūnai, baronai, magistratai. Pastarųjų paskirtis – tik padėti valdovui realizuoti jo funkcijas. O valdovas yra ne tik valstybės, bet ir visuomenės su visomis jos moralinėmis, religinėmis ir ekonominėmis institucijomis architektas. J. Arafatas įtarus tiek priešininkų, tiek sąjungininkų atžvilgiu – jis nepasitiki niekuo, tik savimi. Pavyzdžiui, jis dažnai keičia savo dienotvarkę ar planus paskutinę minutę, apie ką net jo asmens sargybiniai nežino. Be to, derybų vedimas visada turi būti jo, o ne jo padėjėjų rankose. Kai kurie iš jų žurnalistams teigė, kad J. Arafato įtarumas balansuoja ant paranojos slenksčio. Trumpai tariant, jis pasitiki tik savimi ir įtarinėja visą pasaulį. Antra, jis laiko save ypatingos istorinės reikšmės lyderiu. 2001 metais susitikime su svečiais iš Izraelio jis pareiškė: „Aš esu svarbiausias asmuo Vidurio Rytuose.“31 J. Arafatas sugeba lengvai manipuliuoti žmonėmis. Tomas Frydmanas savo knygoje „Nuo Beiruto iki Jeruzalės“ apibūdina palestiniečių lyderį tokiais žodžiais: „Arafatas pasižymi pirklio turguje suktumu, iliuzionisto rankos mitrumu, žonglieriaus cirke pusiausvyra ir, be to, dar chameleono oda, kuri keičia politines spalvas priklausomai nuo sezono.“32 Trečia, J. Arafatas nepripažįsta kitų autoriteto ir netoleruoja jokios kritikos savo statuso ar politinio kurso atžvilgiu. Tai paaiškinama tuo, kad jis laiko save Palestinos revoliucijos simboliu. Jis neturi privataus gyvenimo – neturi laisvalaikio, jokių pomėgių. J. Arafatą galima apibūdinti kaip vienadimensinę asmenybę ar „vienos misijos žmogų“, kadangi visas jo dėmesys bei interesas susijęs su Palestinos politinėmis (ne socialinėmis ar ekonominėmis!) problemomis: „Mane domina tik politika [išskirta mano – R. K.] ir aš gyvenu tik dėl jos.“33 (ne Palestinos gerovė!) Tai liudija ir tai, kad jis save vadina „Misteriu Palestina“, taip pat skambūs jo išsireiškimai, kad jis yra vedęs Palestinos revoliuciją arba kad jis pats yra Palestinos revoliucija ir jog nebus kito revoliucijos simbolio, kol jis gyvas. Kritiką skirtą jam, jis kartu priskiria ir Palestinai, o tokia kritika, jo žodžiais tariant, yra neteisėta. Įtarumas bei poreikis demonstruoti pranašumą sąlygoja lyderiavimo stilių, kuris pasižymi stipria centralizacija. J. Arafatas yra galios ir valdžios šaltinis, pats spendžia visus klausimus – tiek pagrindinius, tiek mažiau reikšmingus. Jo stiliui būdinga hierarchija ir griežtumas (nelankstumas); jis visada taria paskutinį žodį. Net tada kai jis konsultuojasi su savo patarėjais, sau pasilieka teisę nuspręsti dėl ypatingai svarbių dalykų: apsvarstyti, kokios pozicijos laikytis, bei parengti veiksmų planą. Kai kurie esminiai klausimai turi būti patvirtinti PIO vykdomojo komiteto ar tarybos, tačiau daugeliu atvejų J. Arafatas pateikia savo sprendimus svarstyti tik tada, kai iš anksto užsitikrina paramą. Be to, galios centralizaciją atspindi trejos J. Arafato užimamos pareigos – Palestinos savivaldos prezidento, PIO pirmininko ir Palestinos Nacionalinės Tarybos (Palestine National Authority) pirmininko. J. Arafato lyderystės stiliaus svarbiausi akcentai: ◦ Finansinė kontrolė J. Arafatas vienas kontroliuoja PIO finansinius resursus. Jis administruoja „Al Fatah“ fondą, yra PIO karinio padalinio iždininkas ir, praktiškai, kontroliuoja komitetą, kuris administruoja Palestinos Nacionalinį Fondą – PIO centrinę finansinę organizaciją. Karas ir taika jam – ne kaip vertybės, o kaip pajamų šaltinis. J. Arafatas manipuliuoja finansine pagalba, gaunama iš užsienio, siekdamas sustiprinti režimą ir sugriežtinti kontrolę. Kaip teigia D. Naveh, tos lėšos yra skiriamos teroristinei veiklai finansuoti bei ginklams įsigyti: per mėnesį 2001 metais iš Palestinos biudžeto Fatah teroristams į mėnesį buvo sumokėta 45 milijonai JAV dolerių, gaunamų iš Arabų šalių, ir 9 milijonai eurų – iš ES34. Arba D. Roso žodžiais tariant, visa tai skirta patronažo sistemai išlaikyti. Kadangi tie pinigai neuždirbami pačių palestiniečių, tai jų lyderis nesijaučia atskaitingas jiems. Nors tiesa ir tai, kad jis nesijaučia atsakingas ir prieš tuos, iš kurių tuos pinigus gauna. Šių metų lapkritį Džimas Princas ir jo komanda, atlikusi Palestinos Savivaldos Finansų ministerijoje auditą, išaiškino, kad apie 1 bilijoną JAV dolerių J. Arafatas pervedė į viešuosius fondus siekdamas išlaikyti ne tik formalią, bet ir realią savo politinę valdžią, tačiau dar didesnės sumos yra „dingusios“: „Kas kontroliuoja tuos pinigus? Kur tie pinigai? Kaip mes juos susigrąžinsime?“35 Tik viena žinoma konkrečiai – tuos pinigus kontroliuoja J. Arafatas. Kaip teigia Martinas Indykas, buvęs patarėjas Vidurio Rytų klausimais Bilo Klintono administracijoje, Palestinos ekonomika baigia visai sužlugti, kai tuo tarpu pats J. Arafatas kaupia šimtus milijonų dolerių (Milžiniški pinigai skiriami J. Arafato asmeninei aspsaugai, jo giminėms ir ištikimiausiems pavaldiniams, neišskiriant ir teroristinės veiklos finansavimo.) „Kadangi jis save prilygina palestiniečių tautai, tai reiškia, kad kas gerai jam, gerai ir jai. Ar ji iš to išlošia? Atsakymas – ne. Ar ji pralošia? Atsakymas – taip.“36 ◦ Personaliniai paskyrimai ir ciniška „skaldyk ir valdyk“ politika J. Arafatas į aukščiausius postus skiria savo giminaičius arba ištikimiausius pavaldinius, laikydamasis pagrindinės taisyklės – jų autoritetas neturi kelti grėsmės jo paties. Be to, jis dažnai toms pačioms pareigoms užimti paskiria du asmenis, kurie konkuruoja tarpusavyje stengdamiesi įtikti lyderiui, kad išsaugotų savo darbą: ekonominė nauda mainais už lojalumą. „Savų tarpe Arafatas laikosi politikos ‚skaldyk ir valdyk‘: jis nepaskiria įpėdinio bei skaido galios centrus Palestinos savivaldoje.“37 ◦ Dvilypių ir trilypių vyriausybių kūrimas Palestinos Išsivadavimo Organizacijoje J. Arafatas yra įkūręs daugybę savo kompetencija ir veiklos sfera persidengiančių saugumo padalinių. Egzistuojančioje karinių struktūrų hierarchijoje jis įsteigė tariamą civilinį padalinį, kuris, praktiškai, yra pajungtas Palestinos vidaus reikalų ministerijai, kuriai jis pats vadovauja (portfolio holds). Panašiu principu J. Arafatas ardo Palestinos savivaldos struktūrinius komponentus, išrinktą tarybą bei ministerijas. Tai padeda jam išlaikyti valdžią išskirtinai tik savo rankose, kartu palaikant demokratinio valdymo iliuziją. ◦ Religija kaip priemonė38 Oficialiai palestiniečių lyderis negali deklaruoti religinių tikslų (Palestinos išsivadavimo organizacijai priklauso ne tik musulmonai, bet ir krikščionys), tačiau, kita vertus, jis visai sėkmingai pasinaudoja šventosiomis vietomis politiniais tikslais: kad sukiltų kai kurių vietovių arabai vien nacionalistinių motyvų nepakanka – šią spragą užpildo religija. Pavyzdžiui, jis nuolat mini susigrąžinimą Jeruzalės šventų vietų, kurios priklauso musulmonams, suprantama, kartu ir palestiniečių tautai: „Džihadas tęsis [...] Jūs turit suprasti, kad mūsų pagrindinis mūšis – Jeruzalė [...] Jūs turit ateiti ir kovoti už Jeruzalės laisvę, jūsų brangiąją šventovę [...] Ne, tai ne jų sostinė. Tai mūsų sostinė.“39 4. Strategija: „liūtas“ ir „lapė“ viename asmenyje „Tad privalu žinoti, kad galima kovoti dviem būdais: pirma, įstatymais, antra, jėga. Pirmasis iš jų būdingas žmogui, antrasis – žvėrims, bet kadangi pirmojo dažnai nepakanka, tai tenka griebtis antrojo. Užtat valdovas turi mokėti veikti tiek vienu, tiek kitu būdu. [...] Todėl valdovas, priverstas veikti kaip žvėris, turi imti sau pavyzdžiu liūtą ir lapę, nes liūtas neišsisaugo spąstų, o lapė neapsigina vilkų. Tad reikia būti lape, kad neįkliūtum į spąstus, ir liūtu, kad atgrasintum vilkus.“40 „Kiekvienas supranta, kad girtinas yra valdovas, tesintis savo žodį ir gyvenantis sąžiningai ir be vylių, tačiau mūsų laikų patirtis rodo, jog didžius darbus nuveikė valdovai, kurie maža tepaisė duoto žodžio ir mokėjo pergudrauti žmones; tokie valdovai galiausiai įveikdavo tuos, kurie elgėsi garbingai.“41 Deividas Bruksas42 J. Arafatą vadina „apsigimusiu melagiu“ ir „šiandien pasaulyje pačiu keisčiausiu politiniu lyderiu“. Teatrališkumas, kalbėjimas dviprasmybėmis (tušti žodžiai, pažadai), polinkis perdėti, melas yra tai, ką palestiniečių lyderis labai efektyviai išnaudoja siekdamas paveikti auditoriją. Jo reakcijos, veiksmų ir pozicijos nuspėti praktiškai neįmanoma. Pavyzdžiui, jis gali pareikšti Vakarams, kad nežada griebtis prievartos, o saviems pasakyti, kad ginklai visada paruošti ir šie turi būti pasiruošę juos panaudoti. Meluodamas J. Arafatas nejaučia jokio dvasinio diskomforto: „Kartais atrodo, kad jis nesupranta, kad jo žodžiai melagingi ir tiki tuo, ką sako.“43 Kitaip tariant, jo žodžiu visiškai negalima pasikliauti ir neįmanoma suvokti, kokie jo tikrieji ketinimai. Žlugusios Oslo derybos 1993 metais, 2000 ir 2003 metų nesėkmės didžia dalimi meta šešėlį ant J. Arafato. Kaip rašo B. Rabinas ir Dž. K. Rabin, pastarasis nėra absoliutus diktatorius, bet ir ne demokratas. Oslo derybos suteikė galimybę konsoliduoti galią Palestinoje suvienijant vietinį elitą, tačiau atsitiko priešingai – jų pasekoje palestiniečiai dar labiau susiskaldė tarpusavyje. Pagrindinė priežastis buvo ta, kad J. Arafatas taip vadinamą „antitezių politiką“ panaudojo savo tikslams įgyvendinti ir susidoroti su savo oponentais: jis pasirinko diktatūrą, o ne demokratiją; personalizmą, bet ne institucijas; korupciją vietoj teisingo valdymo. E. Karšas teigia, kad Palestinos visuomenėje vyrauja fundamentalus politinis susiskaldymas, bet ne tarp PIO ir „Hamas“, bet tarp J. Arafato, jo šalininkų ir Vakarų kranto bei Gazos juostos gyventojų. Kitų autorių teigimu, didžiausia priešprieša egzistuoja tarp Oslo ir naujo arba intifados elito. O intifados „tigrą paleido“, Izraelio premjero Šlomo Benamio žodžiais tariant, ne kas kitas, o būtent pats palestiniečių vadovas, bandydamas išpešti iš to kiek galima daugiau naudos sau. Iš to, kas pasakyta, galima drąsiai teigti, kad Imanuelio Kanto aksiomą „skaldyk ir valdyk“ J. Arafatas puikiai realizavo praktikoje. J. Arafatas yra puikus strategas ar tik lyderis besivadovaujantis instinktais ir emocijomis? Pirmasis atvejis. J. Arafato pasiekimai politikoje paskutinį dešimtmetį išties įspūdingi. Būdamas vadovu organizacijos, kurios saugomasi visame pasaulyje, jis sugebėjo tapti lyderiu populiariu visoje planetoje; nepaisant to, kad laikomas tarptautiniu teroristu, jis gavo Nobelio Taikos Premiją ir vėl iškart ėmėsi prievartos. Pradiniame derybų taške Izraelis siūlė palestiniečiams tik autonomiją, tuo tarpu J. Arafatas pasiekė, kad jau 2000 metais Kemp Deivide (II) Izraelis ir JAV pasiūlė, kaip jau minėjau, sukurti Palestinos valstybę su Rytų Jeruzale kaip sostine, tačiau (!) palestiniečių lyderis atmetė šį pasiūlymą, taip, daugelio politologų požiūriu, praleisdamas istorinę galimybę išspręsti šią problemą tokiomis palankiomis sąlygomis. Antrasis atvejis. Yra manančių, kad J. Arafatas nėra strategas, be to, jis net nesiima veiksmų, kurie reikalauja „gilesnių pamąstymų“. Kaip rašo Jazidas Saihas44, „jo elgesys atspindi ne strategiją, paremtą jėga, bet greičiau jokios strategijos nebuvimą“. Kitaip tariant, politinėje sferoje J. Arafato veikla pagrįsta improvizacija ir trumpo laikotarpio tikslų siekimu. D. Brukso teigimu, palestiniečių tautai rūpi jų gerovė, tačiau jų vadovas, atrodo, nelabai rūpinasi, kokią Palestiną jis kuria – marksistinę, demokratinę ar fundamentalistinę: „Jis neturi politinės ideologijos ir nesiekia vesti savo žmonių konkrečia kryptimi.“45 Vertinant J. Arafato ideologinius įsitikinimus, daugelis jo biografų sutaria, kad palestiniečių lyderis neturi aiškios geresnės visuomenės vizijos, veiklos strategijos ir mato pasaulį kaip eilę iššūkių, kuriuos reikia įveikti. Galima pastebėti, kad taikos derybose su Izraeliu J. Arafatas aiškiai nusibrėžia raudonas linijas, kurių niekada neperžengia. Kuo daugiau nuolaidų gauna, tuo kietesnė jo pozicija. Jo strategija (siekiant užsibrėžto tikslo) tuo pat metu apjungia ir politines derybas, ir ginkluotos kovos tęsimą. Pavyzdžiui, Osle jis iš pradžių pasirinko diplomatinį kelią, bet kai pamatė, kad tai nepadės jam pasiekti savų tikslų, perėjo prie prievartos. Intifada palestiniečių lyderis naudojosi kaip priemone Izraeliui paveikti bei pagerinti savo derybinę poziciją: jam buvo reikalingi „šventieji kankiniai“ tam, kad pasaulis stotų į jo pusę. Derybų metu J. Arafatas „vaikšto“ plona linija, o kartais net ją peržengia. Jis nebijo pakeisti taktikos paskutiniu momentu, išprovokuoti krizes ar sulaužyti duoto žodžio. Derybos jam kaip „Rytų turgus“, kur laimi gudriausias ir tvirčiausias. Taktikos, kuriomis dažniausiai naudojasi J. Arafatas, yra tokios: „aš neturiu ko prarasti“, „paliekant derybų stalą, jei jo kas nors netenkina“ (leaving the table), „sutrikdant derybas su tikslu pakeisti žaidimo taisykles savo naudai“ (upsetting table). Palestiniečių lyderis sugeba išnaudoti bet kokią priešo silpnybę, paversdamas ją savo stiprybe. Jis naudojasi vidiniais nesutarimais Izraelio visuomenėje, stengiasi paveikti Izraelio viešąją nuomonę, įtakoti Izraelio sprendimų priėmimo procesą per šios valstybės arabus bei įtraukti arabų šalis į konfliktą su Izraeliu. Be to, visais galimais būdais siekia palenkti pasaulio nuomonę savo naudai ir nukreipti ją prieš Izraelį. • Izraelis: J. Arafatas pasirenka strategiją arba politinių derybų, arba prievartos ir teroro, priklausomai nuo savo poreikių ir šansų pasiekti pergalę. • JAV: Jis stengiasi patraukti JAV administraciją savo pozicijos link, bet kartu sumažinti Amerikos dominavimą derybose, kadangi ji remia Izraelį. • Vakarų Europa ir JT: Jis sieka užsitikrinti jų paramą sau ir įtraukti juos kiek galima daugiau į konfliktą su Izraeliu, taip apribojant JAV įtaką. • Vietinė opozicija: Su ja J. Arafatas stengiasi tiesiogiai nekonfliktuoti – nežinai kada gali prireikti jos pagalbos. 5. „Taip“ – valstybei, „ne“ – demokratijai „Valdovų tyko du pavojai: vienas vidinis – valdiniai, kitas išorinis – galingi kaimynai.“46 Tauta – tai paklusni masė, pasyvus valdžios objektas. N. Makiavelis nekalba apie valdinių interesų tenkinimą, o jei ir kalba, tai tik apie tai, kaip turi elgtis valdovas, kad stiprintų savo valdžią: valdovas turi pateikti save kaip globėją, jis turi prisiminti, kad nėra nieko, tik tamsuomenė, kuri žavisi išoriniais efektais. Valdovas tautai suteikia saugumą nuo išorės priešų, taip pat saugumą ir tvarką valstybės viduje. Politinės teisės ir laisvės, N. Makiavelio įsitikinimu, nereikalingos, nes jų suteikimas sukeltų tik nereikalingus rūpesčius patiems valdiniams. Valdovas visada turi būti racionalus, t.y. jis turi elgtis taip, kad neužsitrauktų pavaldinių paniekos ir neapykantos, kadangi jis savo valdžią gali įgyvendinti tik turėdamas jų „sutikimą“. Kita vertus, jis turi užsitikrinti jų paklusnumą, taikydamas griežtas, žiaurias bausmes tiek karo, tiek taikos metu. O nepaklusnius asmenis valdovui tikslinga sunaikinti. Ar valdovas turi jaustis atsakingas? Ne, tarp eilučių sako N. Makiavelis. Pasak jo, viso to tikslas – įdiegti pavaldiniams, kad valdžia absoliuti, nepalaužiama ir jai priešintis nevalia. Ką gero padarė J. Arafatas, tapęs Palestinos savivaldos (Palestinian Authority – PA) prezidentu? Danas Korkas rašo: „Penki metai po Oslo derybų. [...] nedarbo lygis pakilo, judėjimo laisvė apribota, Jeruzalė praktiškai atskirta nuo Vakarų Kranto, korupcija ir žmogaus teisių pažeidimų skaičius išaugo. Daugelis teigia, kad jie sutiktų geriau gyventi esant Izraelio, o ne PA valdžiai.“47 Edvardo Saido teigimu, „dėl J. Arafato tironiško režimo jie [palestiniečiai – R.K.] gyvena apskritai be jokių demokratinių laisvių.“48 O pats J. Arafatas pareiškė: „Mes didžiuojamės savo demokratija revoliucijoje. Tai pati sunkiausia ir griežčiausia demokratijos forma, nes tai demokratija tarp ginklų.“49 R. Fiskas įsitikinęs, kad J. Arafatas suinteresuotas valstybe, tačiau tik ne demokratija: jo slaptoji žvalgyba areštavo tuos, kurie pasisakė prieš jo „taiką“ su Izraeliu; jo artimieji dirba jam (patronažo sistema); pinigai iš iždo pervedami jo lojaliems padėjėjams. 6. Didžiausia blogybė – neatsižvelgimas į laiko realijas „Taip pat esu įsitikinęs, kad laimingas yra valdovas, mokantis atsižvelgti į laiko reikalavimus, ir priešingai – nelaimingas tas, kurio veiksmai neatitinka laiko dvasios. [...] Taip yra todėl, kad [...]niekaip nesiryžtama pasukti iš kelio, kuriuo einant visada sekėsi.“50 J. Arafato ideologija paprasta ir, kaip teigia kritikai, gali būti taip, kad ji nepasikeis dar daugelį metų. Tačiau tai, kas buvo geriausia vakar, dar nereiškia, kad tiks ir šiandien, todėl J. Arafatas yra vadinamas „vakarykščiu žmogumi“. Kitaip tariant, svarbu tai, kad skirtingai nuo jo paties, palestiniečių bendruomenėje įvyko svarbus ideologinis pokytis: požiūrį, kad Palestinos valstybė turi susikuri vietoje Izraelio valstybės, pakeitė kitas – Palestinos valstybė šalia Izraelio valstybės. Ne visi palestiniečiai pritaria pastarajam požiūriui (pavyzdžiui, „Hamas“ ir šios organizacijos pasekėjai), tačiau dauguma gyvenančių Vakarų Krante ir Gazos juostoje vis tik jį palaiko. Šių metų apklausos rodo, kad 70% palestiniečių nori, kad būtų priimtas „dviejų valstybių sprendimas“, ir tiki, kad susikūrus Palestinos valstybei taikus sugyvenimas su Izraeliu yra įmanomas51. Ar J. Arafatas galėtų paskelbti taiką Izraeliui? – klausia E. Karšas ir B. Rabinas. Ne, ir jie teisūs, sutinka G. E. Robinson. J. Arafatui taika tik „Trojos arklys“ sunaikinti Izraeliui, todėl kažin ar nors vienas šios valstybės lyderis su juo sutiks tiesiogiai derėtis. Be to, G. E. Robinson išreiškia įsitikinimą, kad palestiniečiams dabar būtų daug geriau, jei J. Arafatas pasitrauktų nuo politinės arenos, užleisdamas vietą šviesiausiom asmenybėm, kurios vestų tautą į demokratišką Palestiną, t.y. naujiems lyderiams su nauja vizija, nauja energija ir naujomis ekonominėmis bei politinėmis strategijomis. Tarp kitko, taip mano ne tik ji. Muhamedas Khodras52 dar 2000 metais savo straipsnyje aiškiai išsakė, kad J. Arafatas turi atsistatydinti, kadangi Palestinai reikia kito lyderio. JAV prezidentas Dž. Bušas53 prieš metus irgi ragino palestiniečius pašalinti J. Arafatą, kaip lyderį, „sukompromituotą teroristinės veiklos“, ir pradėti vykdyti demokratines reformas. Interpretuojant prezidento žodžius, jo įstikinimu, demokratinė Palestinos valstybė neįmanoma, kol J. Arafatas turi valdžią. Tai patvirtina ir jo teiginys, kad Palestinos valstybė niekada nebus sukurta teroro pagalba. Dar daugiau, jis kalba apie Palestinos valstybę tik su pasikeitusiais lyderiais, reformuotomis institucijomis ir pasibaigusia prievarta. Kolinas Pauelas54, JT Generalinis Sekretorius, irgi laikosi tos nuomonės, kad J. Arafatas turi pasitraukti iš aktyvios politinės veiklos ir likti tik „simboliniu palestiniečių lyderiu“. Mano jau minėtas M. Khodras sako, kad J. Arafatas padarė labai daug Palestinos labui, tačiau žvelgiant iš kitos pusės, jo manymu, palestiniečių lyderio „nesėkminga politika, korumpuota vyriausybė ir Amerikai malonus požiūris atvedė tik prie masės laidotuvių“55. D. Bruksas įsitikinęs, kad, norint kada nors pasiekti taiką Artimuosiuose Rytuose, būtina J. Arafatą izoliuoti politiškai. Tuo tarpu pats J. Arafatas, atrodo, pasitraukti nežada. Jis trokšta, kad jį atsimintų kaip „Palestinos revoliucijos tėvą“, Palestinos valstybės įkūrėją bei prezidentą, taip pat kaip arabų lyderį, kuris sugrąžino šventąsias Jeruzalės vietas arabų nacijai. Tik egzistuoja vienas niuansas arba, tiksliau sakant, dilema. Jeigu jis nori įeiti į istoriją kaip Palestinos valstybės įkūrėjas, tai neišvengiamai atsilieps jo, kaip „Palestinos revoliucijos tėvo“, statusui: tol, kol jis savo tautiečiams revoliucijos tėvas, jis negali viešai pareikšti, kad atsisako svajonės (Palestinos valstybė Izraelio valstybės vietoje), kuri ir buvo palestiniečių revoliucijos pagrindiniu motyvu. Kitais žodžiais tariant, J. Arafatas turi apsispręsti, kuriuo keliu eiti, nes to kol kas dar to nepadarė, svyruodamas tarp abiejų. Ir tas svyravimas, kaip pasakytų N. Makiavelis, yra jo, kaip valdovo, silpnybė. J. Arafatas privertė savo tautą patikėti, kad reikia visada siekti maksimumo – privertė patikėti iliuzija: „Tai gali būti parašyta jų širdyse, bet nėra iškalta akmenyje, kad palestiniečiai turės savo valstybę.“56 Tuo tarpu šiandien tinkamiausia – kompromiso politika. Išvados J. Arafatas tarsi įkūnija idealų N. Makiavelio valdovą – jis siekia galios bet kokiomis priemonėmis, įskaitant ir prievartą; jis koncentruoja valdžią savo rankose, nepasitikėdamas niekuo, tik pačiu savimi; jis įkūnija liūto drąsą ir lapės gudrumą; jis kovoja už valstybę, bet ne demokratinę, kadangi pirminis jo tikslas – ne jo tautiečių gerovė, bet jo, kaip valdovo, galia. Šios savybės jam užgarantavo išlikimą valdžioje daugiau nei 35 metus. Tačiau pastaruoju metu J. Arafatas daro klaidą, apie kurią savo veikale įspėjo N. Makiavelis: blogas tas valdovas, kuris nemoka laiku pasitraukti iš kelio, kuriuo einant jam visada sekėsi, bet kuris šiandien nebetinkamas. J. Arafatas ilgą laiką siekė (ir pasiekė), kad Palestinos klausimas būtų iškeltas į tarptautinį lygmenį, pritraukiant viso pasaulio nuomonę. Tam pasitarnavo net teroras ir prievarta. Deja, kuo daugiau nuolaidų šiandien jis gauna, tuo daugiau nori, „žaisdamas“ su šio pasaulio galingaisiais. Tiek JAV, Rusija ir Izraelis, tiek JT ir ES yra suinteresuoti konflikto sprendimu, tačiau ko siekia palestiniečių lyderis taip ir lieka neaišku: karo, taikos, Izraelio žlugimo, Palestinos valstybės ar valdžios sau? Susidaro įspūdis, kad jam reikia visko. J. Arafatas – palestiniečių tautos atstovas, „vienintelis Palestinos adresas“57, „grandis tarp užsienio valstybių ir radikalių grupuočių pačioje Palestinoje“58, Palestinos savivaldos prezidentas – atrodo, nežino kokiu keliu veda savo tautiečius. Ir svarbiausia, kad jis nesuvokia, jog šiandien padėtis pasaulyje keičiasi: teroras jau nebetinkama priemonė spręsti problemą, o maksimumo siekimas neatitinka tarptautinės politikos realijų. Šiandien reikia eiti į kompromisus. Deja, kompromiso politika J. Arafatui nėra būdinga ir niekada nebuvo. Galbūt todėl politologai vadina jį „vakarykščiu“ žmogumi, o Vakarų valstybių vadovai mano, kad jis turi pasitraukti iš politinės arenos. J. Arafato nuopelnų palestiniečių tautai nekvestionuoja niekas. Be to, visi sutinka, kad palestiniečių lyderis išties yra stipri asmenybė, atkakliai siekianti savo tikslo. Egzistuoja tikimybė, kad nepaisant silpstančios sveikatos, J. Arafatas vis tik dar gali „sulaukti“ Palestinos valstybės susikūrimo, nors nereikia pamiršti, kad keletą tokių galimybių jis jau praleido, nesvarbu sąmoningai ar ne. Klausimas kitur – kokia būtų ta valstybė: demokratinė ar autoritarinė, šalia Izraelio valstybės ar vietoje jos? Kaip šiame darbe jau buvo minėta, J. Arafatui labiau rūpi valdžia, politinė galia, o ne taika ir valstybės gerovė. Todėl tarptautinės politikos analitikai daro išvadą, kad labiau tikėtinas kitas variantas – J. Arafatui esant valdžioje joks kompromisinis sprendimas nebus priimtas. Kitaip tariant, tai reiškia, jog palestiniečių lyderis tęs ginkluotą kovą ir Palestinos valstybės klausimas liks neišpręstas. Tačiau, mano nuomone, taip bus nebeilgai. Sakau tai remdamasi N. Makiavelio „Valdovu“. Pasak italų mąstytojo, jeigu valdovas neturi bent vienos iš jo akcentuojamų savybių (šiuo atveju, valdovo veiksmai nebeatitinka laiko dvasios), jis, kaip valdovas, yra silpnas, todėl greit praras savo valdžią ir galią. Taigi, jeigu J. Arafatas laikysis tokios politikos kaip ligi šiol, tokia lemtis gresia ir jam. Tad į klausimą, ar nenuslobs palestiniečių kova už savo valstybę, iš politinės arenos pasitraukus ilgamečiui jų lyderiui, aš atsakyčiau neigiamai. Nepaisant to, kad J. Arafatas yra tarsi pačios Palestinos simbolis, jo, kaip lyderio, populiarumas paskutiniaisiais metais krenta. Ir tai yra faktas. Be to, mano požiūriu, jis savo darbą Palestinai jau atliko ir dabar turėtų užleisti vietą naujiems lyderiams, atstovaujantiems naują kartą ir turintiems naują Palestinos valstybės viziją. Kaip pasakytų N. Makiavelis, geras valdovas žino, kada pasitraukti. Literatūra 1. ABC News, „Profile of Yasser Arafat, President of Palestinian Council“.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!