Demokratiniai ir nedemokratiniai politiniai režimai

ĮVADAS Politiniu rėžimu vadinama vadovavimo ir valdymo pagrindinių metodų visuma. Jis gali būti charakterizuojamas politine galia ir valdžia, suprantant, kad politinė galia yra gebėjimas ką nors kontroliuoti, nukreipti arba veikti, o valdžia yra įteisinta ir institucionalizuota teisė valdyti. Dėl konkrečių istorinių sąlygų atskiros valstybės valdymo forma ir politinis rėžimas ne visada vystosi nuosekliai, todėl dažnai vienas kito neatitinka (Matakas, 1999, p. 29). Politinis rėžimas visada buvo ir šiandien yra aktualus kiekvienos valstybės klausimas, nes būtent jis lemia žmonių teises ir laisves, gyvenimo tvarką valstybėje ir pan. Įvairiais istorijos laikotarpiais žmonija išbandė demokratinius ir nedemokratinius rėžimus, kai kurių dėka pasiekė klestėjimą, kitų rezultatus prisimena kaip baisiausią istorijos košmarą. Apie demokratijos raidą, jos principus išsamiai kalba R. Dahlis savo knygoje “Demokratija ir jos kritikai”, plačią totalitarizmo ištakų analizę pateikia H. Arendt, o taip pat politinius rėžimus istoriniame kontekste analizuoja Z. Brzezinski knygoje “Nevaldomas pasaulis”. Daug sisteminių žinių rašant darbą teikė H. Zingler “Politinė bendruomenė”, J.Novagrockienės “Politikos mokslo pagrindai”, monografija “Šiuolaikinė valstybė” ir kitų autorių darbai. Taigi siekdama užsibrėžto rašto darbo tikslo bei įgyvendindama uždavinius naudojau literatūros analizės metodą: nagrinėjau žymių užsienio ir Lietuvos politologų veikalus ir straipsnius. XX a. itin svarbus politinių doktrinų atžvilgiu, nes būtant šiuo laikotarpiu buvo eksperimentuojama: pereinama nuo vieno pobūdžio rėžimų prie kitų, vyko demokratinių ir nedemokratinių rėžimų kova, o tos kovos rezultatų paveldėtojais esame ir mes. Todėl mano rašto darbo tikslas – išanalizuoti demokratinių ir nedemokratinių politinių rėžimų raidą ir bruožus bei aptarti jų tarpusavio sąveiką istoriniame kontekste. Siekdama realizuoti šį tikslą užsibrėžiau tam tikrus rašto darbo uždavinius: 1. išryškinti demokratinio rėžimo bruožus, raidos etapus ir klasifikaciją; 2. išanalizuoti nedemokratinius rėžimus, jų bruožus ir klasifikaciją; 3. palyginti demokratinius ir nedemokratinius rėžimus istoriniame kontekste. 1. DEMOKRATINIS POLITINIS RĖŽIMAS 1.1. DEMOKRATINIO RĖŽIMO BRUOŽAI IR RAIDOS ETAPAI Terminas “demokratija” kilęs iš graikų kalbos žodžio demokratia. Demos reiškia liaudis, kratos – valdžia. Demokratijos gimtinė – Senovės Graikija ir Roma, tačiau ten nebuvo pilnos ir tikros demokratijos, jos valdžia buvo renkama ir vieši reikalai buvo sprendžaimi dalyvaujant liaudžiai, tačiau greta su pilnateisiais piliečiais Romoje ir Graikijoje buvo nepilnateisiai plebėjai ir beteisiai vergai, visi gyventojai buvo suskirstyti į atskirus luomus, iš kurių kiekvienas turėjo skirtingas teises ir privilegijas. Istoriškai demokratijos sąvoka gilėjo ir platėjo. Iš pradžių nedemoktaija reiškė tik politinį rūpestį suteikti žmogui laisvę valstybėje. Šiandien tai suprantama kaip politinė demokratija. Demokratija remiasi trim pagrindiniais principais: Laisvės principas. Demokratija siekia aukščiausio laisvės laipsnio visiem žmonėm, bet nėra ir negali būti absoliučios laisvės be visuomenės ir valstybės. Demokratija teikia tiek laisvės, kad vieno žmogaus laisvė būtų suderinama su kito žmogaus laisve ir neprieštarautų jo teisėms. Lygybės principas. Naujųjų laikų politinio organizavimosi idėjos politinio gyvenimo centre iškeliamas žmogus kaip didžiausia vertybė. Žmogaus gyvenimas yra didžiausiais visuomenės turtas. Žmonių lygybės dėsnis – pagrindinis demokratijoje. Juo remiantis nustatomos demokratijos programos politikos, ekonomikos, kultūros, socialinėse srityse. Solidarumo principas. Žmogiškojo solidarumo idėja jungia dvi lygybės turinio puses: visuomenę – socialinę ir moralinę. Tai lygybės principas (Matakas, 1999, p. 30, 31). Kalbant apie demoratijos evoliuciją, tenka pažymėti, kad bėgant amžiams demokratija išlaikė savo prigimtinius principus, tačiau kito jos politinė filosofija ir vertybės (Matakas, 1999, p, 32, 33). R. Dahlis penkatme amžiuje prieš mūsų erą atsiradusią demokratiją lygina su rato išradimu ir Naujojo Pasaulio atradimu. Tai, kas atsitiko galime paibūdinti taip: keletos miestų valstybių, nuo neatmetamų laikų valdomų įvairių nedemokratiškų vadovų, aristokratų, oligarchų, monarchų ir tironų, buvo transformuoti į sistemas, kuriose dauguma suaugusių vyrų buvo įgalioti kaip piliečiai tiesiogiai dalyvauti valdyme (Dahlis 1995, p.23). Pasak R. Dahlio, tai buvo pirmoji demoratijos transformacija į demokratinį miestą – valstybę. Pereinant į antrąją demokratijos transformaciją: nuo miesto – valstybės prie naceonalinės valstybės, modernios demokratijos idėjos ir institutai buvo suformuoti daugelio veiksnių, iš kurių ypač svarbūs yra trys: respublikinė tradicija, atstovaujamųjų valdžių raida ir tam tikros išvados, išplaukiančios iš tam tikro tikėjimo politine lygybe. Respublikinę tradiciją R.Dahlis vadina nuoseklia nesistemine minties visuma, kurios pradmenys siejasi ne tiek su klasikinės Graikijos demokratine teorija ir praktika, kiek su žymiausiu graikų demokratijos kritiku Aristoteliu. Vėliau tokia respublikinė tradicija performuota ir perinterpretuota septynioliktojo ir aštuoniokilktojo amžiaus Anglijoje ir Amerikoje. Respublioknai, kaip ir graikų demokratai, manė, kad geriausia politija yra tokia, kur piliečiai tam tikrais svarbiais požiūriais yra lygūs. Be to respublikonai pabrėžė, kad jokia politinė sistema nėra teisėta, siektina ir gera, jei ji išskiria žmones iš dalyvavimo valdžioje. Respublioknų tikslas – sukurti tokią santvarką, kuri atspindėtų ir kaip nors subalansuotų mažumos ir daugumos interesus įsteigiant mišrią demokratijos, aristokratijos bei monarchijos valdžią, sudarytą taip, kad visi trys komponentai sutampa visų gerovėje (Dahlis 1995, p.37, 38). Antras veiksnys – atsovaujamoji valdžia. Svarbus lūžis įvyko anglų pilietinio karo metu, kai puritonai, ieškodami respublikinės alternatyvos monarchijai buvo priversti kelti daug platesnių demokatijos teorijos ir praktikos klausimų. Reikalaudami didesnės balsavimo teisės ir dideliam rinkėjų skaičiui atsakingos valdžios, leleveliai užbėgo už akių būsimai demokratijos raidai. Po to liko du luomai, bajorų ir paprastų žmonių, atsovaujamų skirtiūngų rūmų. Dž. Milis “atstovavimo sistemą” pavadino “didžiuoju naujųjų laikų atradimu”, kuriame “galbūt bus rastas visų, tiek teorinių, tiek praktinių sunkumų sprendimas”. Trečiąjį veiksnį R. Dahlis vadina Tvirtuoju Lygybės Principu. Tik demokratija gali jį visiškai atitikti. (Dahlis 1995, p. 43, 44, 46). Naujųjų laikų demokratija neįmanoma be liberalizmo, todėl naujųjų laikų demokratiją vadiname liberaliąja. Tik naujaisiai laikais individo egzistavimas, individualių žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimas įstatymais sukūrė visuomenę, kurioje lygiaverčiai du partneriai yra demokratija ir liberalizmas. Klasikinės demoktaijos teorija buvo suformuota vadinamųjų utilitaristų, kurie daug idėjų perėmė iš antikinės demokratijos. Visų pirma – politinės lygybės idėja, kad visi piliečiai privalo dalyvauti politinių sprendimų priėmimo procese. Vėliau realybė įrodė, kad kiekvienas individas viską savaip įsivaizuoja ir jokios bendros valios išreikšti neįmanoma. Dar viena šios klasikinės demokratijos silpna vieta yra gerokai pervertintas raceonalusis žmogaus pradas. Tikrovėje žmonės nėra aktyvūs plitinio proceso dalyviai (Matakas, 1999, p. 33, 34). M. Weber išreiškė idėją, kad bet kurioje organizacijoje sprendimus priima siauras asmenų ratas. I. Shumpeter, kaip ir M. Weber, analizavo realius politinius procesus, o ne politinių idėjų realizavimą praktikoje. Eidamas šiuo keliu jis padarė išvadą, kad demokratija negali būti tautos valdymas. Tauta tik išrenka tarpinį institutą, kuris savo ruožtu formuoja valdymo organus. Po to masės tarsi nušalinamos nuo politikos (Matakas, 1999, p. 34). I. Shumpeterio nuomone, klasikinės demokratijos teorija buvo nerealistinė, nes ignoravo lyderio vietą politiniame procese (Novagrockienė 2001, p. 112). I. Shumpeterio demokratijos samprata, remdamasi savita M.Weberio plebiscitinės demokratijos teorijos interpretacija suformavo pamatus R. Dahlio poliarchijos koncepsijai įsitvirtinti. R. Dahlis atstovauja pliuralistinės demokratijos teorijai. Pliuralistinė moderniųjų laikų teorija visiškai atsisakė tiesioginio visų piliečių dalyvavimo politiniame procese idėjos. R.Dahlis savo knygoje “Demokratija ir jos kritikai” pateikia pliuralisto, tradicionalisto ir modernisto diskusiją apie pliuralizmą, kuriame pliuralistas teigia: “Man nesunku įsivaizduoti, kaip mažoje demokratijoje, ir ypač tokioje, kur demosas apribotas, pilietis gali būti tikras, kad jis lengvai suvoks bendrąjį gėrį. Bet mes negyvenam mažų unitarinių respublikų pasaulyje. Kad pilietinės dorybės ir bendrojo gėrio samprata sietųsi su dabarties pasauliu, mes turime juos įterpti į labai didelio masto demokratinių sistemų kontekstą, t.y. poliarchijos ir su ja susijusio pliuralizmo kontekstą (Dahlis 1995, p. 384). Reprezentacinė demokratija apskritai tampa neįmanoma būti svarbiausiu veikiančiu politikoje asmeniu. Pliuralistinės demokratijos idėja patį politinį procesą supranta ne kaip individų sąveiką, o kaip grupių ir grupių interesų sąveiką (Matakas, 1999, p. 35). R. Dahlis demokratiją supranta kaip procesą, nebaigtą ir netobulą, bet apimantį demokratinių principų skverbimąsi į kiekvieną visuomenės sritį, kurie kyla iš pagrindinių idealios demokratijos bruožų – laisvės ir lygybės. Demokratijai reikia vidinio ryšio tarp demokratinių institutų ir piluralistinės visuomenės sanklodos, kur jos įgyvendinimas įmanomas tik pliuralistinės visuomenės ir valstybės sąveikos pagrindu (Novagrockienė 2001, p. 112, 113). Pasak R. Dahlio, antroji didžioji transformacija, kurios paveldėtojai esame ir mes, prasidėjo demokratijos idėjai laipsniškai persikeliant iš miesto – valstybės į kitą istorinę vietą – platesnę nacijos, šalies ir naceonalinės valstybės sritį. Kaip politinis judėjimas ši antroji transformacija įgavo didelį pagreitį Europoje ir angliškai kalbančiame pasaulyje. XX a. demokratijos idėja jau tapo nebe siaura doktrina, nors toli gražu neįsigalėjusi visame pasaulyje, antroje šio amžiaus pusėje demokratija šiuolaikine prasme tapo universalia jėga kaip politinė idėja, kaip siekinys ir kaip ideologija. Tačiau šis antrasis su demokratijos idėjomis ir demokratine praktika susijęs pakilimas smarkiai transformavo demokratinio proceso įgyvendinimo spartą. Galingiausia šios transformacijos priežastis – tai jos persikėlimas iš miesto valstybės į naceonalinę valstybę, būtina pažymėti, kad naceonalinių valstybių naceonalinė idėja nebūtų turėjusi ateities, jeigu jos vieta nebūtų persikėlusi iš miesto valstybės į naceonalinę valstybę. Šis epochinis demokratijos vietos pasikeitimas sukėlė svarbius padarinius (Dahlis 1995, p. 285, 286, 287). Pirmasis milžiniško masto išaugimo padarinys buvo atstovavimas: svarbu atkreipti dėmesį, kad pirmos sėkmingos pastangos demokratizuoti valstybę dažniausiai pasirodė šalyse, turinčiose įstatymų leidžiamuosius institutus, kurie turėjo atstovauti aiškius socialinius institutus: aristokratų, prastuomenės, žemvaldžių, komercinį interesą ir pan. (Dahlis 1995, p. 287). Antra, neribotas plėtimas: iš principo atstovaujamajai valdžiai jokia šalis negali būti per plati, joks gyventojų skaičius per didelis. Trečia – dalyvaujamosios demokratijos ribotumai. Efektyvaus politinio dalyvavimo teritorinė riba, net naudojantis moderniomis elekroninėmis komunikacijos priemonėmis, sparčiai mažėjo didėjant mastui. Ketvirata – įvairovė – juo didesnis ir juo labiau priskiriantis politinis junginys, ir juo labiau jo gyventojams būdinga politinė gyvenimo įvairovė, kurią sudaro lokalinis ir regioninis prieraišumas, etninė ir rasinė tapatybė, religija, politiniai rėžimai, ideologijos, gyvenimo būdas ir panašiai, tuo didesnė politinių pažiūrų įvairovė (Dahlis 1995, p. 290, 291). Penkta – konfliktas. Kai politinis susiskaldymas padidėja, politinis konfliktas tampa neatskiriamo politinio gyvenimo dalimi. Šešta – poliarchija. Atstovaujamoji valdžia, didesnė įvairovė bei konfliktų ir skaldymosi išaugimas, padėjo atsirasti sistemai tokių politinių institucijų, kurios, kartu pajėmus, moderniąją atsovaujamąją demokratiją skiria nuo visų kitų politinių sistemų. Tokio tipo politinė sistema vadinama poliarchija. 1.2. DEMOKRATINIŲ RĖŽIMŲ KLASIFIKACIJA Demokratiniai rėžimai yra parlamentiniai ir prezidentiniai. Pagrindinis skirtumas tarp jų tas, kad vykdomoji valdžia parlamentinėje sistemoje nėra tiesiogiai renkama, bet skiriama tos partijos arba partijų koalicijos, kuri turi daugumą įstatymų leidžiamojoje institucijoje. Prezidentinėje sistemoje vykdomoji valdžia renkama tiesiogiai, nepriklausomai nuo įstatymų leidžiamosios valdžios (Zeigler 1993, p. 102). Kai kuriose valstybėse, formuojant vyriausybę, pripažįstamas didelis parlamento vaidmuo. Jo vadovu yra laikomas ministras pirmininkas. Nepaisant to prezidentui suteikta daug kompetencijos. Tokiose šalyse parlamentinės respublikos elementai derinami su prezidento valdymo elementais – tai pusiau prezidentinis valdymas (Matakas, 1996, p. 40). 2. NEDEMOKRATINIAI RĖŽIMAI Dėl įvairių priežasčių demoratinis valdymas nėra visa apimantis reiškinys. Dabarties pasaulyje egzistuoja įvairūs nedemokratiniai rėžimai, kurie remiasi neišbalansuota valdžios ir jos institutų struktūra, naikina demokratines ir institucines vertybes, reglamentuoja ir kontroliuoja visuomenės atskirų individų veiklą, naudoja savivalės ir prievartos metodus (Matakas, 1999, p. 38). Diktatoriško tipo politinėje sistemoje nėra valdžios pasiskirstymo. Dėl to pagrindinis kriterijus yra unitarinės hierarhinės valdžios funkcionavimo formos. Remiantis šiuo kriterijumi diktatūrinėje politinėje sistemoje išskiriami totalitariniai ir autoritariniai rėžimai. Šių rėžimų viduje egzistuoja daug ypatumų ir niuansų. Totalitarinio rėžimo viduje egzistuoja bolševikinis, fašistinis, nacistinis rėžimai. Autoritainio rėžimo ribose išskiriami tradicinis, karinis, pilietiškas, teokratinis (Kečiorytė, 2005, p.75). 2.1. AUTORITARINIS RĖŽIMAS Autoritarizmas – tai tokia valstybės organizacijos forma, kuri naudoja gyventojų politinės kontrolės priemones, peraugančias į politinę priespaudą. Autoritarinis valdymas – nedemokratinio, diktatūrinio valdymo forma, būdinga daugiausiai fašistiniams ir policiniams rėžimams. Autoritarinis rėžimas remiasi vieno asmens ar valdžios grupuotės diktatūra, grubiai pažeidžiant teisines ir moralines visuomenės gyvenimo normas. Valdžia nėra renkama. Ji sutelkta vieno asmens rankose. Autoritarinis rėžimas butinai turi remtis piliečių parama ar nuo jos priklausyti tam, kad išliktų valdžioje. Politiniai lyderiai daugiausia remiasi jėga ir prievarta, o ne parama per rinkimus. Nors autoritariniame rėžime politinė valdžia tiesiogiai nepriklauso nuo piliečių, tačiau valdantieji dažnai pabrėžia, kad jie valdo tam, kad būtų užtikrinti visų arba daugumos interesai ir apgintos jų teisės (Kečiorytė, 2005, p. 83). Naujaisiai laikais autoritarinių tendecijų sustiprėjimas ir atitinkamų autoritarinių rėžimų atsiradimas susijęs su ypatingomis istorinėmis sąlygomis ir dažniausiai su demokratinių rėžimų krizėmis arba jų žlugimu, visuomenės politiniu ir ekonominiu nestabilumu. XX a. trečiame ir ketvirtame dešimtmečiais tai buvo itin akivaizdu Europoje. Parlamentarizmo krizės sąlygomis Rytų ir Vidurio Europoje demokratinius valdymo metodus nugalėjo autoritariniai, susiformavo vienokie ir kitokie “tvirtos rankos” rėžimai (Matakas, 1999, p. 39). Autoritarinio rėžimo bruožai skiriasi tiek ir nuo demokratinių, tiek ir nuo totalitarinių rėžimų. Autoritariniai rėžimai užima savotišką tarpinę padėtį. Kalbant apie autoritarizmo bruožus būtina pažymėti, kad autoritarizmo ideologijos esmė yra autoriteto, kitaip sakant individo rankose vienijasi stiprios valstybės valdžios galios ir svarumo idėja.( Kulesze 1998, p. 38). J. Janušlevičiūtė ir A. Vilpišauskas teigia, kad bendras visų autoritarinių rėžimų bruožas tas, jog jie neturi bendros ideologijos ir nėra ideologiniai rėžimai. Autoritarinės diktatūros paprastai vadovaujasi tam tikra pasaulėžiūra, programa, išreiškiančia naceonalinį interesą ir nekelia grandiozinių tikslų. Be to programos būna nuosaikios ir laipsniškos, įgyvendinamos vykdant atitinkamą socialinę politiką. Žmogus turi tam tikrą elgesio, intelektualinės veiklos laisvę. Karinio valdymo galimybė realesnė ten, kur istoriškai dominuoja stipri militaistinė tradicija, palankus visuomenės požiūris į karinį valdymą. Autoritarinis rėžimas taip pat susijęs su tam tikra socialine pichologine visuomenės būkle. Plinta socialinė ir politinė apatija, valdžios baimės ir bejėgiškumo, besąlygiško paklusnumo nuotaikos (Matakas, 1999, p. 40, 41). Harmon Zeigler knygoje “Politinė bendruomenė” remdamasis konkrečiais pavyzdžiais nurodo tokią autoritarinio valdymo tipologiją: Tradicinės monarchijos. Kalbėdamas apie tradicinės monarchijas autorius išskiria Maroką, kuris buvęs Prancūzijos ir Ispanijos protektoratas yra valdomas konstitucinio monarcho. Karalius islamo yra pripažintas dvasiniu tautos vadovu ir daugelis tikinčiųjų tiki jį turint magiškų galių (Zeigler 1993, p. 181). Asmeninės diktatūros. Jose išskiriamas Malavio diktatorius – Hastingsas Kamuzas Banda. Valdovas yra asmeniškai daugybės departamentų vadovas bei vadovauja vieninteliai partijai iki gyvos galvos (Zeigler 1993, p. 182, 183). Teokratijos. Knygoje “Politinė bendruomenė” kalbant apie teoratiją kaip pavyzdys pateikiamas islamo fundamentalizmas (Zeigler 1993, p. 183). Ideologiniai kariniai rėžimai. Po sunkiai iškovotos alžyriečių nepriklausomybės nuo Prancūzijos, šalyje liko griežtas, žiaurus karinis elitas (Zeigler 1993, p. 184). Tariami demokratiniai rėžimai. Kaip pavyzdys pateikiama Nikaragva. Jos vadovai elgiasi kaip tikri autokratai ir šansai tapti demokratine yra labai kuklūs (Zeigler 1993, p. 190). Tiesioginis karinis valdymas. Buvusi Anglijos kolonija Nigerija yra paraližiuota etninės ir regioninės ištikimybės, Nigerijoje civilinis valdymas grįžo tik 1979 m., tačiau kitas pučas pakeitė civilinę vyriausybę karine diktatūra 1984 m. (Zeigler 1993, p. 194, 195). Civiliniai - kariniai rėžimai. Šie rėžimai paprastai nesiremia vieninga ideologija. Dažnai jų pagrindinis tikslas susižerti kiek įmanoma daugiau iš valstybės iždo. Tipiški pavyzdžiai – Haitis, Filipinai, Čilė (Zeigler 1993, p. 195). Kleptokratijos. Būdinga kleptokratijos savybė yra aiškus jos siekimas praturtėti. Ir ne kaip užtarnautas atpildas už valdymą, bet kaip savaime suprantamas tikslas (Zeigler 1993, p. 196). Baigdamas kalbėti apie autoritarizmą, knygos autorius iškelia retorinį kalusimą: ar autoritarinis valdymas “blogas”?. Jis pireina išvadą, kad totalitariniuose rėžimuose politikos ir asmeninio gyvenimo ryšys jaučiamas kiekvieną dieną, o yra šalių, kuriose numaldžius nesutarimus puikiai vadovaujama ekonomikai. Dažnai esti tokių autoritarinių šalių, kurios stebina savo sėkme, o taip pat esti ir tokių, kurios kelia nerimą (Zeigler 1993, p. 197). 2.2. TOTALITARINIS RĖŽIMAS Totalitarizmas – tai prievartinės įtakos sistema su visišku visuomenės ekonominio, socialinio, kultūrinio, ideologinio ir net buitinio gyvenimu pajungimu centro valdžiai, organizuotai į bendrą politinį ir karinį biurokratijos aparatą, vadovaujamą lyderio diktatoriaus, turinčio nerybotus įgaliojimus (Kečiorytė, 2005, p. 85) Totalitarizmo fenomenas pasirodė XX a. antrame ir trečiame dešimtmečiais. Italijos fašistai piemieji pavadino totalitariniais (visa apmančiais) savo tikslus ir kuriamą valstybės santvarką . Mussolini savo garsiojoje kalboje 1925 m. sausio 3 d. Italijos parlamente suformulavo “totalitarinės valstybės” tezę. Ji buvo pagrįsta idėjomis, raginančiomis individą visiškai paklusti valstybei. Trečiojo dešimtmečio pradžioje JAV ir Anglijos spaudoje žodžiu totalitarizmas imta žymėti valdymo būdą, priešingą Vakarų liberalioms demoratijoms. 1928 m. Londono “Times” pirmą kartą žodį “totalitarizmas” pavartojo kaip politinį teriminą ir juo apibūdino vokiškąjį nacizmą ir Sovietų Sąjungos rėžimą (Matakas, 1999, p.42). Kalbant apie totalitarinio rėžimo gimimą reika paminėti ir jo atsiradimo priežastis. Istoriniame kontekste totalitarinio rėžimo genezei palankios sąlygos klostėsi ten, kur buvo radikaliai sukrėsta ir pažeista visuomenės struktūra. Ji atsidūrė gilioje ilgalaikėje ekonominėje, politinėje ir dvasinėje krizėje. Ryškiausi tai bylojantys pavyzdžiai: nacistinis rėžimas Hitlerio vadovaujamoje Vokietijoje ir Stalino – Brėžniavo laikų Sovietų Sąjunga (Kečiorytė, 2005, p. 89). Sistemingi šiuolaikinės industrinės visuomenė tyrinėjimai parodė, kad totalitarizmas turi ideologines, psichologines, politines bei ekonomines prielaidas ir šaltinius. F. A. Von Hayek totalitarizmo genezę sieja su XX a. Antrosios posės antiliberalinėmis ir socialinėmis politinėmis srovėmis, kurios neigė žmogaus neprilygstamą vertę ir pajungė jį kolektyviniams tikslams. H.Arendt totalitarinių rėžimų genezę siejo su totalitariniais judėjimais, kurie galėjo atsirasti esant dviems sąlygoms: visuomenės amorfinei socialiniai strultūrai (artimai neklasinei) ir totalitariniam lyderiui. H. Arent nuomone totalitarizmo ištakos susijusios ir su antisemitizmu (Matakas, 1999, p. 43, 44) totalitarizmo ištakos. Daugybė pasaulio politologų pateikia įvairias totalitarizmo bruožų charakteristikas. Norėčiau pradėti nuo C. J. Friedrich ir Z. Brzezinski pateikto totalitarizmo, kaip naujos valstybinio valdymo formos, bendrojo modelio, tinkančio tiek fašistinėm, tiek komunistinėm idėjom. Totalitarizmo rėžimus jie apibūdino šešiomis charakteristikomis: pirma, oficeali ideologija apima visus žmogaus gyvenimo aspektus ir yra privaloma visiems visuomenės nariams; antra, egzistuoja vienintelė masinė partija, dažniausiai vadovaujama vieno žmogaus , dikatoriaus, ir vienijanti palyginti nedidelę gyventojų dalį (iki 10 %). Partija sudaryta digarchiniu principu, yra virš biurokratinės valstybės organizacijos arba visiškai su ja susilieja. Trečia, beveik visa partinė visų masinės informacijos priemonių kontrolė. Ketvirta, visiškai tokia pat ginkluotųjų pajėgų kontrolė. Penkta, teritorinė policinės kontrolės sistema, palaikanti, palaikanti partiją, bet ją taip pat kontroliuojanti partijos vadų interesais. Šešta, egzistuoja centralizuotas vadovavimas visai ekonomikai, biurokratinė koordinacija, analogiškai vadovaujama daugumai visuomeninių organizacijų (Matakas, 1999, p. 42, 43). Visus šiuos požymius turėjo tik Stalininė SSRS, o fašistinė Vokietija – tik pirmus penkis (Kečiorytė, 2005, p. 86). J. Novagrockienė knygoje “Politikos pagrindai” pateikia politinių rėžimų tyrinėtojo Juann J. Linzo nurodytus tokius totalitarizmo bruožus: 1. centralizuota masinė valdžios struktūra, kur valdančioji grupė nėra atsakinga nei vienam renkamam organui; 2. monopolinė, detalizuota ideologija, legitimuojanti rėžimą ir persmelkianti istorinės misijos didingumu; 3. aktyvi gyventojų mobilizacija socialiniams ir praktiniams uždaviniams vykdyti. Taip pat knygos autorė pateikia ir lenkų kilmės filosofo J. Kulakowski totalitarinės sistemos bruožus. J. Kulakowski teigia, kad 1. totalitarinėje valstybėje gyventojams leidžiama dalyvauti politiniame procese, o iš tikrųjų jie yra nuo jo atskiriami; 2. išnyksta daugumos ir mažumos problema – ji pakeičiama vienbalsiškumu, o kitamintiškumas baudžiamas; 3. visų lygių valdžia formuojama uždarais kanalais, formaliai egzistuoja visuomenės politinės organizacijos, tačiau tai – valstybinių institucijų tęsinys, nėra nustatytų valdžios perdavimo procesų, todėl kovos ir rūmų perversmai vyksta kuluaruose; 4. totalitariniam rėžimui nereikia klasinės socialinės bazės, bet reikia deklaruotos visuomenės. Nutraukiami natūralūs socialiniai ryšiai, individai atsiejami vienas nuo kito, t.y. naikinami konkretūs ryšiai ir tarpinės grupės, paliekami tik vertiklūs hierarchiniai santykiai (Novagrockienė 2001, p. 119, 120). J. Viatras, mano nuomone, pateikia glausčiausią totalitarinio rėžimo bruožų sampratą: 1. masinės partijos, turinčios politinę valdžią; 2. ši partija organizuojama nedemokratiniu principu (partija buriasi apie savo lyderį); 3. dominuojanti ideologija; 4. monopolinė kontrolė ekonomoikai, informacinėms priemonėms, kultūrai; 5. šią kontrolę vykdo teroristinės policinės kontrolės aparatas (Kečiorytė, 2005, p. 86, 87). Taigi aptarus žinomiausių politologų, filosofų suformuluotus totalitarinio rėžimo bruožus, galima juos tarpusavyje palyginti ir išskirti bendrus požymius. C. J. Friedrich ir Z. Brziezinski, J. Viatro, taip pat J. Linzo pateiktuose totalitarizmui būdinguose bruožuose išskiriamas populistinės ideologijos diegimas visuomenei. Tik J.Kulakowskis neišskiria ideologijos, tačiau jo paminėta problema, kai totalitarizmo sąlygomis kitamintiškumas yra baudžiamas, gali būti traktuojama kaip vienintelės ideologijos diegimas. Aiškiai C. J. Friedrich ir Z. Brziezinski bei J. Viatras išskiria masinę partiją, J. Linzas taip pat akcentuoja valdančią organizaciją, kuri nėra atsakinga nei vienam valdančiam organui. C. J. Friedrich ir Z. Brziezinski bei J.Viatro bruožų teorijose pateikiami centralizuotos ekonomikos ir teritorinės policinės valstybės kontrolės bruožai. Kaip jau buvo minėta anksčiau, totalitarizmo rėžimo viduje egzistuoja fašistinis, nacistinis ir bolševikinis rėžimai (Kečiorytė, 2005, p. 75). Fašistinė doktrina. Fašizmas buvo valstybės valdžios teorija nukreipta prieš demokratiją. Jis pabrėžė autoritetą ir tvarką, o valstybė galėjo griebtis smurto, siekdama užsibrėžtų tikslų (inter). Dž. Džentilė straipsnyje “Fašizmas” teigia: “

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!