Pedagogų (auklėtojų) profesinis pašaukimas ir jo raiška

ĮVADAS Temos aktualumas. Pastaruoju metu psichologijos ir pedagogikos mokslininkų dėmesys nukreiptas į profesionalizacijos procesą. Sutariama, kad „siekiantis profesionalumo asmuo neturėtų būti paliekamas pats sau, bet būtų mokomas „profesionalumo“ (J. Navaitienė, 2000, p. 6). Labai svarbus profesinio rengimo aspektas yra individualaus profesinio pašaukimo atskleidimas, kuris atveria platesnių galimybių visapusiškai asmenybės plėtotei. Profesinis pašaukimas suteikia žmogui žinojimą, supratimą, visapusišką kompetenciją savo darbe. Profesinės veiklos pasirinkimas yra vienas esminių asmens pasirinkimų, lemiančių gyvenimo sėkmę ar nesėkmę, asmens ekonominę ir socialinę aplinką. Svarbiausia, žmogaus polinkis veiklai, kurioje asmenybė įžvelgia galimybę realizuoti savo gyvenimo tikslus ir idealus Kita vertus, svarbus ne tik asmeninis, bet ir visuomeninis profesinio pašaukimo atskleidimo aspektas. Kaip pabrėžia V. Stanišauskienė (2000), optimalus visuomenės narių pasiskirstymas darbo veiklos sritimis daro įtaką socialinei pažangai. Be to, kaip teigia B. Balcombė (1995), pagalba būsimiems studentams išmintingiau pasirinkti tolesnes studijų kryptis arba profesiją galėtų sušvelninti ir nedarbo problemą. Lietuvoje moksliškai profesinio studentų pašaukimo problemomis domėtasi jau 918–1940 m. Tuo metu publikuoti A. Gučo, J. Vabalo-Gudaičio, E. Petkevičiūtės ir kitų tyrėjų darbai. Vėliau psichologinius ir pedagoginius profesijos rinkimosi klausimus tyrė L. Jovaiša (1978, 1993, 1998), H. Galkytė (1977), D. Beresnevičienė (1990, 1995), R. Petrauskaitė–Kučinskienė (1996) V. Kavaliauskienė (1998) ir kiti. Tačiau plačiau profesinio pašaukimo fenomenas netyrinėtas – duomenų aptinkama tik apie kai kuriuos svarbiausius jo elementus: profesinius interesus, vertybines orientacijas, bendrųjų gebėjimų ugdymo prielaidas. Lietuvoje įvairius, dažniausiai ugdymo karjerai, aspektus tyrinėjo K. Paltarokas (1928), J. Laužikas (1937, 1969, 1972), Galkytė H. (1977), S. Gudelis (1983), B. Jatautaitė (1993), R. Petrauskaitė (1996). Plačiau apie pašaukimą rašė J. Vabalas- Gudaitis (1983), L. Jovaiša (1975, 1981, 1998), A. Gučas (1937), K. Pukelis (1995, 1998, 2003, 2004), E.Petkevičiūtė (1935), R. Laužackas (2005), R. Kučinskienė (1996), A. Maceina (1938) (1940), J.Gobis (1930) ir kiti mokslininkai. Praktinėje plotmėje dabar profesinio pašaukimo problemomis Lietuvoje susirūpinama vis dažniau, tačiau manoma, kad atkūrus nepriklausomybę, žlugus ankstesnei profesinio orientavimo sistemai, nebuvo sukurta ją pakeičianti efektyvi pedagoginės pagalbos jaunimui, besirenkančiam profesiją, sistema. Daugelio tyrėjų nuomone, profesinis pašaukimas formuojasi ir atsiskleidžia dažniausiai vėlyvosios paauglystės laikotarpiu, nors dauguma vyresniųjų klasių moksleivių (11–12 klasės) vis dar būna nepasirinkę savo būsimos profesijos. Be abejo, tai apsunkina profesinio pašaukimo raidą aukštojoje mokykloje. Tai ir atspindi šios temos problemos aktualumą, kaip profesinio pašaukimo svarbą renkantis būsimą profesiją ar specialybę. Tikslas: Atskleisti pedagogų (auklėtojų) profesinį pašaukimą ir jo raišką. Uždaviniai: 1. Aprašyti mokytojų (auklėtojų), turinčių pedagoginį pašaukimą profesinės veiklos ypatumus, plėtojimo galimybes, profesinius ir asmeninius bruožus bei keliamus reikalavimus. 2. Išsiaiškinti profesinio tinkamumo ir profesinio kryptingumo sąvokas, profesijos pasirinkimo priežastis, motyvus ir jį lemiančius veiksnius bei profesinio pašaukimo elementus. 3. Atlikti empirinį tyrimą, ir remiantis apklausos duomenimis ištirti respondentų (apklaustųjų) profesijos pasirinkimo pagrįstumą, prasmę, tinkamumą, motyvaciją, nusiteikimą dirbti tam tikrą darbą taip pat vidines ir išorines paskatas, profesinius interesus, nuostatas, požiūrius, įsitikinimus. Šio baigiamojo darbo objektas – pedagogų (auklėtojų) profesinis pašaukimas ir jo raiška. Darbo metodai – mokslinės literatūros analizė, apklausa anketavimu, duomenų analizė statistiniais metodais SPSS kompiuterine programa, duomenų lyginamoji analizė.  Darbo struktūra: įvadas, kuriame atskleidžiamas temos aktualumas, nurodomas tikslas ir uždaviniai; teorinė dalis, kurioje analizuojama pedagogų (auklėtojų) profesiniai ir asmeniniai bruožai, profesinio pašaukimo plėtotės ypatumai, profesinio tinkamumo ir profesinio kryptingumo sąvokos bei aprašomas profesijos pasirinkimo pagrįstumas, empirinė dalis, kurioje pateikiami susisteminti apklaustųjų duomenys išreikšti diagramomis ir procentais, rezultatų analizė, išvados, susijusios su tyrimo rezultatais, literatūros sąrašas, santrauka, priedai. 1. Profesinio pašaukimo ir profesijos pasirinkimo problema 1. Profesinio pašaukimo samprata ir paskirtis Mokytojas – viena iš seniausių profesijų. Ugdytojo socialinis statusas, skirtingais istoriniais laikmečiais, skirtingose šalyse, keitėsi – nuo garbingiausio visuomenės piliečio iki skeptiškai vertinamos profesijos atstovo. Apie kūrybinių profesijų žmones, apie mokytojus sakoma: ,,Turi tam pašaukimą‘‘, ,,Mokytojas iš pašaukimo‘‘ ir tuo pabrėžiama, kad toks mokytojas išskiriamas iš kitų dėl tam tikrų profesinės veiklos bruožų. (Kavaliauskienė V. Pedagoginis pašaukimas ir jo ugdymas. – Klaipėda: KU, 2001.) Nepaisant visuomenės požiūrio, mokyklos socialinis vaidmuo, kalbant apie Lietuvą, yra labai svarbus. Pedagogo profesija vis dar populiari, tai įrodo didelis studentų skaičius Vilniaus pedagoginiame universitete, didelę paklausą turi Šiaulių pedagoginis institutas, Klaipėdos kolegija. Tačiau čia susiduriama su kita, šiandien ypač aktualia, problema – būtent tikruoju pašaukimu. „Ugdytojams paprastai keliama daug įvairių reikalavimų. Ne visada aišku, kuo jie grindžiami. Dažniausiai pasitenkinama surašymu tokių asmenybės bruožų, kurie tradiciškai labai pageidaujami, kad jais pasižymėtų ugdytojas“ (Jovaiša, 2001, p.61). Tačiau pageidaujami asmenybės bruožai ne visada apibūdina pedagoginį pašaukimą. Todėl visų pirma svarbu išsiaiškinti pačią pedagoginio pašaukimo sąvokos sampratą. Anot V. Kavaliauskienės (2001), pašaukimas iki šiol nedaug tyrinėtas, nors yra nemažai tiek trumpų jo apibūdinimų, tiek gilesne analize pagrįstų samprotavimų apie šį asmenybės bruožą. V. Kavaliauskienė (1998) cituoja S.Šalkauskį, kurio įsitikinimu, „į pedagogo profesiją gali eiti tik tie žmonės, kurie iš prigimties turi tam pašaukimą“. Kurie tokių polinkių neturi, „nėra ko ir bandyti savo jėgų“. „Jei apskritai sunku dirbt bet kokį darbą be reikiamo pašaukimo, tai dirbti pedagoginį darbą be pašaukimo yra tikras vargas, niekam nereikalingas ir niekam nenaudingas.“ Ir tik „prigimtasis į pedagoginį darbą pašaukimas“, autoriaus nuomone, turėtų būti būtina sąlyga žmonėms, pasirenkantiems mokytojo profesiją“(V.Kavaliauskienė,1998, p.50). Žodis pašaukimas, siejant jį su kitu žodžiu, reiškiančiu kokią nors veiklą, suteikia dvasingumo, pakilumo jausmą. Kaip teigia K. Pukelis (2004) profesinis pašaukimas – aktyvus ir ilgalaikis polinkis tam tikrai veiklai, kurioje asmenybė įžvelgia galimybes išreikšti bei realizuoti savo potencines kūrybines galias ir tokiu būdu įprasminti savo gyvenimą. Labai svarbi sąvoka tyrinėjant profesijos pasirinkimo problemą yra – profesijos patarėjas – kvalifikuotas specialistas, teikiantis žinias profesinio informavimo tikslinėms grupėms ar atskiriems klientams apie švietimo institucijas, mokymo ar studijų programas, profesijas, kvalifikacijas, jų įgijimo sąlygas, darbo rinką, įsidarbinimo ir profesinės karjeros galimybes ir dirbantis profesinio informavimo taške. Pašaukimas iki šiol ne daug tyrinėtas, nors yra nemažai tiek trumpų jo apibūdinimų, tiek gilesne analize pagrįstų samprotavimų apie šį asmenybės bruožą. (Kavaliauskienė V. 1998 p. 48) Apžvelgus daugelio autorių darbus, pažymėtina bendra visų rašiusiųjų nuostata dėl jo svarbos ir reikšmės žmogaus gyvenimui. Teologine prasme pašaukimas – tai ,,Dievo valios realizavimas, tam tikra pareiga.‘‘ (J. Vabalas-Gudaitis,1983). J. Bretkūno žodžiais tariant, tai : ,,Dievo skirta talento naštelė, kurią žmogus savo noru užsideda ant pečių.‘‘ ,,Tai aukščiausias tikslas, kuriam žmogus paskiria visą savo gyvenimą ir kuris padeda žmogui maksimaliai išreikšti savo individualybę.‘‘ Tiksliausia ir visa apimanti, mūsų manymu, yra L. Jovaišos (2001) pedagoginio pašaukimo sąvoka. „Pedagoginis pašaukimas – motyvacinių, potencialinių ir charakterologinių asmenybės bruožų derinys, įgalinantis rinktis ugdymo darbą, jausti pasitenkinimą savo darbo rezultatais ir gyvenimo prasme. Todėl pedagoginį darbą dirbti be pašaukimo yra neetiška“ (L. Jovaiša. 2001, p.61). Kalbant apie profesinio pašaukimo reikšmę ir svarbą, galima minėti ugdymą, nes ugdymo metu profesinio pašaukimo sąvokos suvokimas yra ypač svarbus. Šių žodžių derinyje labai svarbu išsiaiškinti profesijos, kaip sąvokos, supratimą, jungiantį humanistinių ir pragmatiškųjų vertybių elementus. Sėkmingam profesinės karjeros keliui svarbus šių vertybių balansas, kad būtų užtikrintas asmens svarbiausių gyvenimo poreikių patenkinimas. Svarbu įvertinti, kad šiuolaikinis darbo pasaulis vystosi labai dinamiškai, vyksta nuolatinė veiklos rūšių ar profesijų kaita, kinta keliai ir būdai įgyti ar tobulinti profesines kompetencijas atsižvelgiant į žmonių norus, galimybes, poreikius ir vertybines nuostatas. (Profesinės karjeros planavimo gebėjimų ugdymo D metodika. 2007 p.9) Šiame kontekste geriausiai tiktų tokie profesijos sąvokos apibrėžimai: Profesija – tam tikromis žiniomis, mokėjimais, sugebėjimais ir įgūdžiais pagrįsti žmonių veiklos deriniai, teikiantys materialinio apsirūpinimo ir aktyvaus įsijungimo į visuomeninio gyvenimo struktūras prielaidas. Mokslo ir technikos pažanga bei visuomeninės veiklos pasidalijimo gilėjimas naikina vienas profesijas ir gimdo naujas, todėl kinta darbuotojų profesijų bei kvalifikacijų struktūra. Detalesnis darbo pasidalijimas profesijos rėmuose yra specialybė. Profesija – dinamiškų, nuolat kintančių veiklos rūšių deriniai, sukuriantys prielaidas asmenims ar jų grupėms kurti materialines ir dvasines vertybes siekiant patenkinti materialinio apsirūpinimo bei dvasinės saviraiškos poreikius ir lūkesčius. Profesijos objektas siejamas su veiklos rūšių deriniais – vienos veiklos integravimu į kitą – ir su įvairių veiklos sričių kompetencijų deriniais. Žmonės, kurie sugeba derinti įvairias veiklos rūšis ir kompetencijas profesinėje veikloje, dažniausiai sukuria prielaidas tiek materialinio apsirūpinimo, tiek dvasinės saviraiškos poreikiams patenkinti. Tokia yra humanistinio požiūrio į profesinę raišką idėja. Tuo tarpu pragmatiškas požiūris į profesiją dėmesį sutelkia tik į savisaugos (žmonių pragyvenimo, profesinio pasirengimo), o ne pašaukimo ar saviraiškos elementus. (Profesinės karjeros planavimo gebėjimų ugdymo D metodika. (2007) p.10). Kai sakome ,,profesija‘‘, dažniausiai galvojame apie pašaukimą, o ne apie profesijų atsiradimą ar plėtrą. Jeigu manytume, kad kiekvienas žmogus yra pašauktas tam tikrai veiklai, tai problema pasikeistų, ir svarbus taptų profesijos atsiradimas ,,savyje‘‘. Profesijos pasirinkimas būtų tam tikros iš anksto skirtos profesijos ieškojimo siekiamybė. Tai profesija, kuri atitiktų žmogaus vidinį pašaukimą. Na, o tuo tarpu, pašaukimo sąvokos apibūdinimas, nusakomas taip: Pašaukimas – vidinių charakteristikų (motyvų, nuostatų, charakterio ypatybių) nulemtas ilgalaikis žmogaus polinkis veiklai ar profesijai, kurioje asmenybė įžvelgia galimybę sėkmingai realizuoti gyvenimo tikslus ir idealus bei potencines galias. Pašaukimas susiformuoja lemiamas vidinių ir išorinių veiksnių ir reiškiasi kaip tam tikras įsitikinimas, pareigos jausmas. (Profesinės karjeros planavimo gebėjimų ugdymo D metodika. (2007 p.11). Kaip teigia L. Jovaiša (1998), žodis pašaukimas suprantamas keleriopai: „kaip žmogaus lemtis dirbti tam tikrą darbą (jis gimęs būti artistu), kaip žmonių grupės paskirtis atlikti visuomeninę pilietinę pareigą (karių pašaukimas ginti Tėvynę), kaip tikslas, kuriam žmogus paskyrė savo gyvenimą (pašauktas būti vienuoliu ar gydytoju). J. Vabalas-Gudaitis ir A. Gučas (1937) pašaukimu vadina „įgimtus gabumus ir linkimus“, galėjimą „pasiekti maksimalų darbo našumą“, „rasti pasitenkinimą“. „Pašaukimas yra veiklos motyvacinių, potencialių, charakterologinių asmenybės bruožų darinys, sąlygojantis jo gyvenimo kokybę ir prasmę“ (Jovaiša 1998). Istorijos raidoje pašaukimo, kaip Dievo pakvietimo, vietoje stiprėjo individualiojo bei visuomeninio pašaukimo svarba. Individualusis pašaukimas – tai paties savęs, savo individualios dvasinės struktūros sureikšminimas. Dažniausiai individo pašaukimą lemia instinktyvus polinkis į profesiją, „aukštesnės sąmonės pakopose atsirandančios profesinės motyvacijos būdu“ sustiprinantis fizinius, psichinius ir moralinius žmogaus sugebėjimus tam tikroje veikloje. Taigi subjektyviąja prasme profesija žmogui yra „visuma jo polinkių ir sugebėjimų“, suteikiančių asmeniniam sprendimui tam tikrą kryptingumą (Molle Fisher, 1967). Todėl, apibendrinus šio skyriaus mintis, galima daryti prielaidą, jog profesinio pašaukimo samprata yra labai svarbus ugdymo proceso elementas. Nuo jo suvokimo priklauso tolesnis asmens karjeros žingsnis – karjeros planavimas. Be to, išskiriamas esminis pašaukimo bruožas – jis atspindi asmenybės santykį su konkrečiu darbu ir yra siejamas su įvairiomis profesijomis, tarp jų ir pedagogo. 1.2 Profesijos pasirinkimą lemiantys veiksniai ir jį sąlygojantys motyvai Profesinės veiklos pasirinkimas yra vienas esminių asmens pasirinkimų, lemiančių gyvenimo sėkmę ar nesėkmę, asmens ekonominę ir socialinę aplinką. Išsiaiškinus profesijos sąvoką, yra labai svarbu suvokti profesijos rinkimosi motyvus. Motyvacija ugdymo etape gali būti nagrinėjama kaip noras dirbti ir užsidirbti arba kaip noras siekti asmeninės karjeros – dirbti gerai ir darbo metu vis kelti naujus tikslus sau, nuolat tobulėti, įgyti naujų kompetencijų ir dirbant išbandyti jas. Anot, autorės (Kavaliauskienė V., 1998) teigimu profesijos rinkimosi problema vienokiu arba kitokiu aspektu  buvo tyrinėjama nuo seniausių laikų. Jau Platonas (1981) savo veikale „Valstybė” diskutavo apie žmonių prigimtines skirtumus, lemiančius jų profesinės veikos pobūdį. Įdomi XVII a. Biržų gimnazijos rektoriaus Adomo Rasijaus traktatuose „Tractatus de mercatura” (1611) ir „Tractatus politico juridicus de nobilitate et mercatura” (1624) pateikta sielos kilmingumo teorija, kurioje išskiriamos labai artimos šiandieninei karjeros projektavimo teorijai į žmonių kilmingumo rūšys (teologinė; metafizinė arba esminė; intelekto; praktinė arba moralinė; kilusi iš turto; fizinė). (Kavaliauskienė V., 1998) Kita vertus, žmogaus profesinis pašaukimas, t.y. gabumai tam tikrai veiklai išlieka pastovūs ir nekintantys. Vadinasi, labai svarbu jau jaunystėje pasirinkti tokią profesiją, kuri labiausiai atitiktų prigimtinį profesinį pašaukimą. Rinkos ekonomika grįstoje žinių visuomenėje tai ne tik pats svarbiausias, bet ir pats sudėtingiausias uždavinys. Tačiau, nagrinėjant profesinio pašaukimo sampratą, jos paskirtį ir reikšmę žmogaus gyvenime, iškyla dar vienas klausimas: koks pašaukimo ir profesijos ryšys? Todėl išanalizavus mokslinę literatūrą ir remiantis autoriaus nuomone grindžiama, jog pašaukimas pirmiausia yra subjektyvus motyvas dirbti tą darbą, kurį nusako tam tikra profesija. Jovaišos teigimu pašaukimo motyvaciniai veiksniai labai sudėtingi ir įvairūs: sveikata, gabumai, patirtis, poreikiai, polinkiai, vertybės, profesijos prestižas ir net atsitiktiniai išoriniai paskatinimai. Teigiama, kad gabumas turi motyvuojančią galią, jo dėka atsiranda poreikis bei polinkis tam tikrai veiklos sričiai – konkrečiai profesijai, ir jeigu yra galimybės toje srityje vienaip ar kitaip veikti, susiformuoja ilgalaikis emocinis intensyvus polinkis, kuris ir tampa pašaukimu. Vadinasi, pašaukimas skatina ieškoti gabumus atitinkančio darbo, t.y. pasirinkti tam tikrą profesiją pagal save. Todėl asmenybė, kurios profesija atitinka pašaukimą, jaučia didelį dvasinį pasitenkinimą. (Jovaiša L 1981. p.78). Tiesiogiai atsakydami į klausimą, reziumuojant atsakymo mintis galime teigti, jog žmogaus pašaukimas turi atitikti jo darbą - profesiją ir skatinti įgimtus gabumus bei polinkius. Kadangi profesijų yra labai daug ir sunku susigaudyti jų įvairovėje, todėl bandoma jas grupuoti, kad būtų lengviau pasirinkti tinkamą. Jovaiša savo knygoje mini vokiečių psichologą C. Piorkovskis (1981), kuris profesijas bandė suklasifikuoti pagal įvairiems darbams reikalingus dėmesio ypatumus. Jis išskyrė penkias profesijų grupes: 1. profesijos, reikalaujančios pastovaus dėmesio; 2. profesijos, reikalaujančios dėmesį paskirstyti ir sugebėti jį greitai perkelti ; 3. profesijos, reikalaujančios ritminio dėmesio; 4. profesijos, reikalaujančios koncentruoto (laibai įtempto) dėmesio; 5. profesijos, reikalaujančios greitai prisitaikančio dėmesio. Kitokio pobūdžio yra vokiečių psichologo O. Limano (1981) profesijų klasifikacija pagal darbo objektus: 1. profesijos, kai darbas susijęs su žmonėmis; 2. profesijos, apimančios darbą su gyvąja gamta; 3. profesijos, kai darbas susijęs su negyvąja gamta. (Jovaiša L. Asmenybė ir profesija. Kaunas, 1981.p. 79) Profesijas siekiama klasifikuoti, apimant platesnį asmenybės bruožų kompleksą. Nes, manoma, kad asmenybę geriausiai apibūdina jos vertybės. Dž. Holandas (1959m.) mėgina klasifikuoti profesijas, remdamasis asmenybės visuma, o ne kuriuo nors vienu bruožu. Teigia, kad priklausomai nuo sąveikos su konkrečia aplinka susiformuoja asmenybės tipas, profesinis jos kryptingumas. Pasak. L. Jovaišos (1981) jaunuolio pašaukimas yra lemiamas profesijos pasirinkimo motyvas. Daugumai profesijos pasirinkimas – egzistencijos klausimas, tačiau pasirinkimas neišvengiamas. Šiuolaikiniai tyrimai įtikina, kad profesijos rinkimasis ne vienkartinis aktas, bet ilgalaikis procesas. Todėl kyla klausimas, kokie veiksniai sąlygoja profesijos pasirinkimą, jo stabilumą ir dinamiką, kas lemia profesinį asmenybės charakterį iki profesijos pasirinkimo. Kaip teigia L. Jovaiša (1981) profesijos rinkimosi procesą galima suprasti kaip profesinį vystymąsi, kuris prasideda jau ikimokykliniame amžiuje. Vėliau, renkantis optimalesnes profesinio darbo alternatyvas, pamažu profesiškai bręstama, išryškėja tikrasis polinkis ir gabumai, pasirenkama tikra profesija. Šiame procese atsiskleidžia pašaukimas, kuriam susiformuoti padeda įvairūs veiksniai. Skirtingi keturių grupių profesinio vystymosi bei profesijos rinkimosi veiksniai: 1. socialiniai – ekonominiai; 2. ugdymo; 3. psichologiniai; 4. sveikatos (Jovaiša L. 1981.p.89). Renkantis profesiją jie atlieka didelę įtaką, todėl trumpai apie juos aprašysiu: Socialiniai-ekonominiai veiksniai – tai gyvenamoji aplinka: tėvų socialinė – ekonominė bei kultūrinė padėtis, gamybinė – kultūrinė aplinka (mokymo įstaigų, darboviečių vieta ir kt.), uždarbis, materialinė padėtis, mokslinė- techninė pažanga ir kt. Žinoma, išskirsiu atvejį, jog visiems gerai žinomas lemiamas darbo pasirinkimo veiksnys – uždarbis. Taip pat profesijos prestižas ir vertinimas visuomenėje. Itin didelę reikšmę profesiniam pasirinkimui turi ugdymo veiksniai: kryptingas vidurinės mokyklos lavinimas, darbų pamokos, mokinių veikla dalykiniuose, technikos, meno, sporto būreliuose. Žinios, mokėjimai ir įgūdžiai visada veikia, dažnai ir lemia profesijos pasirinkimą. Psichologiniai veiksniai būtų tokie: 1. profesinis subrendimas; 2. intelektas ir specialieji gabumai; 3. poreikiai; 4. interesai; 5. vertybės; 6. charakteris; (Jovaiša L. Asmenybė ir profesija. Kaunas, 1981.p.91). Vienas subrendimo veiksnių, renkantis profesiją – patirtis (žinios, mokėjimai, įgūdžiai), įgyta teoriniame ir ypač praktiniame darbe. Taip pat išskiriamas giluminis profesijos rinkimosi veiksnys – poreikis. Pabrėžiama, kad poreikis yra pirmasis orientacinis profesijos pasirinkimo šaltinis. Renkantis profesiją, dar reikia žinoti ir kitokius motyvacijos veiksnius: interesus, vertybes, idealus, į kuriuos įsigilinti lengviau, suvokus poreikius. Poreikį visada lydi emocijos, intelekto kryptingumas, tikslas jį patenkinti. Pastovesnis profesijos rinkimosi veiksnys – interesas. Profesinis interesas suprantamas dvejopai: 1. kaip poreikis susipažinti su profesija ir ją tirti; 2. kaip ilgalaikis gilinimasis į ją dirbant. Profesijos rinkimosi procese tam tikrą vaidmenį vaidina žmogaus charakteris bei temperamentas. Galiausiai profesijos pasirinkimui turi įtakos ir sveikata. (Jovaiša L. Asmenybė ir profesija. Kaunas, 1981 p.92). Profesijos pasirinkimo sėkmė gali priklausyti nuo to, kaip bus suderinti trys pagrindiniai profesijos rinkimosi veiksniai: ◦ NORIU (norai, troškimai, interesai, polinkiai), ◦ GALIU (gebėjimai, sveikata, mokymosi rezultatai), ◦ REIKIA (visuomeninis naudingumas, profesijos perspektyvos). Apibendrinus šio skyriaus mintis, galima daryti išvadą, jog renkantis profesiją vienas iš svarbiausių veiksnių yra profesinis subrendimas – tai asmenybės gebėjimas sąmoningai pasirinkti atitinkamą darbo rūšį ir kelią specialybei įgyti. Sąlygojamas amžiaus, žinių, mokėjimų, turimų įgūdžių, poreikių, sveikatos, socialinės, kultūrinės aplinkos, įgytos patirties, vidinių motyvų ir paskatų dirbti konkretų darbą tam tikroje srityje. Tokiu būdu atsiranda profesinis interesas, kai galima spręsti, kokia veiklos sritis asmenybę domina, tačiau dar nieko nepasako, kokią veiklą žmogus rinksis, kaip jis dirbs, įgijęs specialybę. Į šiuos klausimus, pasak L. Jovaišos, galima atsakyti nustačius asmenybės galimybes (intelektą, specialiuosius gabumus) ir atitinkamą motyvaciją. 2. Idealusis profesinio pašaukimo modelis XX. a. pab. pradėjus vykdyti empirinius profesinio pašaukimo tyrimus, psichologinėje ir pedagoginėje literatūroje atsirado naujos profesinio tinkamumo ir profesinio kryptingumo sąvokos. Vis dėlto nėra bendros nuomonės apie profesinio kryptingumo ir profesinio pašaukimo sąsajas. Vieni autoriai profesinį kryptingumą tapatina su profesiniu pašaukimu, o kiti tyrėjai jį traktuoja net kaip profesinį tinkamumą. Egzistuoja požiūris, kad profesinis pašaukimas – sudedamoji platesnio ir visa apimančio, kalbant apie žmogaus ir profesijos santykį, profesinio kryptingumo dalis. Iš to, kas buvo minėta, atskleista įvairių autorių, parašyta apie profesinio pašaukimo supratimą ir kitas reikšmingas sąvokas bei veiksnius, trumpai galima traktuoti profesinį pašaukimą kaip svarbiausią vidinį profesijos rinkimosi motyvą. Tuo remiantis galima sudaryti idealaus profesinio pašaukimo raiškos modelį, kurio svarbiausios struktūrinės dalys būtų tokios: profesinis kryptingumas ir profesinis tinkamumas, bei juos atitinkamai išreiškiančios profesinio pašaukimo sritys, t.y. reikšminė motyvacija, kognityvinė motyvacija, emocinė potencinė motyvacija ir charakterio sritys (žr. 1 lentelę). (Jurevičiūtė K. 74-75p., 2004.) 1lentelė. Idealaus profesinio pašaukimo modelis Profesinis kryptingumas Reikšminė motyvacija Profesiniai interesai Polinkis į atitinkamą veiklą Profesiniai idealai Profesinių vertybių artimumas Svajonės apie profesinę veiklą Poreikis dirbti bendram labui Asmeninių ir socialinių interesų dermė Kognityvinė motyvacija Tinkamumo profesijai suvokimas Teigiamas požiūris į pasirinktą profesiją Būsimos veiklos vizijos turėjimas Profesiniai planai Pasirinktos veiklos prasmingumo suvokimas Emocinė motyvacija Tikėjimas savo profesiniu tinkamumu Emocinis nusiteikimas būsimai veiklai Teigiami jausmai, patiriami pasirinktos veiklos metu Meilė veiklai Kančia, išgyvenama negalint vykdyti pasirinktos veiklos Moralinės darbo prasmės išgyvenimas Nusiteikimas nekeisti pasirinktos profesijos Profesinis tinkamumas Potencinė sritis Profesinių žinių išsamumas Profesinių mokėjimų ir įgūdžių tobulinimas Bendrieji profesiniai reikšmini gebėjimai Specialieji profesiniai gebėjimai Pastangos įgyti reikiamą teorinį pasirengimą Pastangos įgyti reikiamą praktinę patirtį Charakterio sritis Bendros teigiamos charakterio savybės, pasireiškiančios tinkamoje profesinėje veikloje Charakterio savybių artimumas atitinkamai profesijai. Lentelė sudaryta remiantis moksliniame žurnale Acta pedagogika Vilnensia Nr.13, 74-75p., 2004 VU atliktais duomenimis, autorius Jurevičiūtė K. Šis modelis apima daugelio autorių požiūrį į pašaukimą. Kaip minėta, skirtingi autoriai nevienodai pabrėžia įvairių profesinio pašaukimo struktūros dalių svarbą, jų ir paties pašaukimo santykį. Atsirado pasiūlymų įtraukti ir naujų elementų, kurie pašaukimą susietų su socialiniu-materialiniu profesijos pasirinkimo pagrįstumu. Tai materialinės gerovės siekimas, socialinės garantijos, profesijos prestižas visuomenėje, karjeros galimybė. Šie motyvai, remiantis kai kuriais tyrėjais (R. Petrauskaite, 1996 L. Jovaiša 1999 ir kt.), apibūdinami kaip išoriniai profesijos rinkimosi motyvai. Svarbu polinkis veiklai, kurioje asmenybė daugiau ar mažiau sąmoningai įžvelgia galimybę sėkmingai realizuoti savo gyvenimo tikslus ir idealus, potencines galias ir charakterio ypatybes. Šis apibrėžimas gana aiškiai parodo autoriaus požiūrį į pašaukimo struktūrą. Nors ir pabrėžia asmenybės nedalomumą, autorius vis dėlto mano, kad galima išskirti tam tikrus pašaukimo bruožus. Ir suskirsto juos į tris sritis: 1) motyvacinė sritis – polinkis visą gyvenimą vykdyti tam tikros srities veiklą, idėjinės- politinės, estetinės ir darbo vertybės, idealai; 2) potencinė sritis- žinios, mokėjimai, įgūdžiai ir gebėjimai (intelektiniai, specialieji, organizaciniai, techniniai, motoriniai ir profesiniai); 3) charakterio sritis - aktyvumas, atkaklumas, iniciatyvumas, emocingumas susijęs su tam tikros srities veikla. (Jurevičiūtė K. 13, 74-75p). Siūlyta kai kuriuos elementus sujungti arba kitaip įvardyti. Daugiausia prieštaringų komentarų susilaukė darbo visuomenės labui motyvas. Būtent šis motyvas ekspertų vertinamas žemiausiai. Atsižvelgta į ekspertų siūlymus įtraukti naujus – temperamento ypatumus, pasirinktos veiklos atitikties, pažintinio intereso elementus ir neigiamą įtaką pasirinkti profesiją turinčius kitų įtakos ir atsitiktinumo motyvus. Apibendrinant galime teigti, jog reikšmingiausiais profesinio pašaukimo elementais, ekspertų nuomone, tampa kai kurie motyvacijos, potencijos ir charakterio elementai. Vienbalsiai sutinkama dėl profesinių interesų, polinkio į pasirinktą veiklą, profesinių vertybių, tinkamumo pasirinktai profesijai ir teigiamo nusiteikimo veiklai. Šie elementai vertinami kaip pagrindiniai profesinio pašaukimo motyvai. Nors empiriniais pašaukimo parametrais gali tapti daugybė psichinių darinių, reikšmingiausiais pašaukimo raiškos elementais taip pat linkstama skirti polinkį į atitinkamą veiklą, profesinius interesus ir vertybes, rodančias asmens pasaulėžiūros, gyvenimo ir darbo prasmės bei idealo suvokimą. Įvairūs polinkiai savo ruožtu gali reikšti esamus gebėjimus, kurie tampa profesinio pašaukimo pagrindu. Motyvacinei ir profesinei sričiai priklausančių psichinių darinių dermė daro įtaką teigiamiems charakterio srities bruožams, tinkamiems tai arba kitai profesijai, formavimuisi, o atitinkamos asmenybės charakterio ypatybės lemia polinkį į tam tikrą profesiją. Taigi, profesinis pašaukimas yra vientisas darinys, nes jį sudarantys struktūriniai elementai yra glaudžiai susiję ir vienas kitam daro įtaką. 2.1 Pedagogo profesiniai ir asmeniniai bruožai Pats žodis (gr.klb. ,,paidagogos‘‘ - vaiko vedžiotojas, auklėtojas vaikų vedlys) - asmuo, įgijęs valstybės nustatytą išsilavinimą ir pedagogo kvalifikaciją. Pedagogais vadinami visų specialybių ir rangų mokytojai. (Jovaiša L. Enciklopedinis edukologijos žodynas. 2007). Jau vien tai leidžia mums suprasti, jog pedagogo darbas yra be galo atsakingas (vesti vaikus teisingu gyvenimo keliu). Šio darbo rezultatas priklauso nuo paties pedagogo, kaip žmogaus ir kaip profesionalo, savybių. L. Jovaiša (1981) teigia, kad ugdymas yra pagalba vaikui, pasireiškianti globa, maitinimu, priežiūra, formuojanti jo santykius su aplinka (pasauliu). L. Jovaiša (1998) taip pat rašė apie mokytojų, turinčių tam tikrą pašaukimą, profesinės veiklos bruožus, atskleidė jų veiklos ypatumus. Tie mokytojai: • sistemingai kelia filosofinę, psichologinę, pedagoginę ir specialiąją kvalifikaciją; • vertina savo profesiją, gina jos socialinį ir asmeninį prestižą; • ištvermingai ir sėkmingai dirba, siekdami gerai mokyti ir auklėti; • sugeba užkirsti kelią būsimoms nesėkmėms, nepasimeta iškilus sunkumų; Mokykloje su auklėtiniais, jie: • ieško glaudesnio ryšio; bendrauja lengvai ir korektiškai; • džiaugiasi ir dėl nedidelių mokinių laimėjimų; • nesėkmės atveju, mokiniams padarius sunkių klaidų, kilus konfliktų sumaniai randa būdų emocinei pusiausvyrai išlaikyti, klaidoms ištaisyti, teigiamam aktyvumui skatinti. Patys: • stengiasi gyventi ir dirbti vadovaudamiesi idealinėmis vertybėmis; • savo gyvenimo prasmę mato pedagoginėje veikloje, jaunosios kartos ugdyme. (Kavaliauskienė V. (1998) p.51-52. ) V.Kavaliauskienė, cituodama V.Šerną, išskyrė charakterio bruožus, būdingus ugdytojams, turintiems pedagoginį pašaukimą. (V.Kavaliauskienė, 1998, p.52): 1. Pedagoginis charakteris, t.y: a) empatiškumas, b) veikli meilė mokiniams, c) humaniškumas, d) dvasingumas. 2. Pedagoginis talentas. 3. Sugebėjimai: a) socialiniai („mėgsta šią profesiją, įsitikinęs jos reikšmingumu, nuoširdžiai nori savo mokinius padaryti ne vien gerais specialistais, bet ir dorais piliečiais, žmonėmis, šeimos nariais, yra mokinių advokatas, moko juos išmintingos gyvensenos, nori padaryti juos laimingus“), b) kūrybiniai („nestandartiškai mąsto, geba rasti originalių sprendimų, įtaigų veiklos būdų, nežiūrint pedagoginės situacijos sudėtingumo“), c) organizaciniai („organizuoti mokinius į darbingą kolektyvą, padėti jiems užsiimti saviaukla ir savišvieta“). Pirmiausia, pedagogas turi gerai žinoti ir išmanyti savo dalyką, mokėti nuosekliai dėstyti, sudominti savo dalyku. Jo kalba turėtų būti be priekaištų, svarbi intonacija, logika, mimika, aktorinis menas, be abejo ir sugebėjimas komunikuoti. Taip pat labai svarbu vertinti savo paties psichinę ir emocinę būklę, išlaikyti jausmų pusiausvyrą. Pagrindinės ugdytojo funkcijos: 1) tirti vaiko saviraiškos turinį, aktyvumą ir galimybes; 2) padėti įveikti saviraiškos sunkumus; 3) pamokyti, parodyti, sutelkti; 4) tikrinti veiklos ir elgesio vystymą bei jo rezultatus; 5) vertinti saviraiškos kokybę; 6) padėti suvokti reproduktyvios ir produktyvios saviraiškos klaidas, rasti optimalius būdus klaidoms taisyti ir išvengti ; 7) prognozuoti tolesnę asmenybės raidą, numatyti jos programą, sukelti ir stiprinti nusiteikimą naujai vertybinei saviraiškai. (V. Šernas 1995) Ugdytojams paprastai keliama daug įvairių reikalavimų, grindžiamų pedagoginiu pašaukimu. Pedagogo kūrybingumas pasireiškia mokymo turinio parinkimu ir planavimu, atitinkančias mokinių savybes, ugdymo uždavinių konkrečiu numatymu, asmenybės vystymosi prognoze ir ugdymo strategija, kryptingumo projektavimu, kūrybingu mokymo metodų kombinavimu, novatoriškumu, gerosios patirties organizavimu ir apibendrinimu, moksliniu pedagoginiu darbu. Labai svarbus yra bendravimo menas. Jo pagrindas – pedagoginis taktas. Taktas – saiko jausmas, gebėjimas kiekvienu konkrečiu atveju greitai ir tiksliai nustatyti santykių būdą ir jį panaudoti reikiamu momentu. Tai didelė ugdytojo vertybė. Pedagogo įtaigumas tai – menas sukelti intuityvius išgyvenimus, keistis. Įtaigumas – pedagogo savybių kompleksas, turintis įtaką, poveikio jėgą ugdytiniams. Juo įgyjamas aukštas dorovinis, kultūrinis statusas tarp ugdytojų ir ugdytinių. Tai taip pat ugdytinių savybė lengvai priimti poveikius. Įtaigumą galima įgyti rūpinantis savo pedagoginiu autoritetu. Autoritetą reikia įgyti, bendraujant su kolegomis ir vaikais. Pirmoji autoriteto įgijimo sąlyga – moralinė atsakomybė už patikėtą darbą, už auklėtinių mokslinę, dorovinę ir dvasinę kultūrą. Pedagogui tenka rūpintis suformuoti tokį autoritetą, kuris visą laiką teigiamai veiktų vaikus, o tai įgyjama pagalba silpniems, teisingumu visiems, pedagoginiu optimizmu, aktyviu visuomeniškumu, principingumu bei dvasingumu. Pedagogo autoritetą stiprina pedagoginė kultūra; visapusiška erudicija, aukštas profesionalumas bei dalyko žinojimas. Pedagoginės kultūros požymiai yra šie: dvasingumas; pilietinis ir tautinis susipratimas; mokėjimas sudominti vaikus; sudėtingus dalykus paversti paprastais, sunkius – lengvais, greitai ir tiksliai įžvelgti vaiko vidinius išgyvenimus ir humaniškai į juos reaguoti; viską daryti aukščiausiu lygiu; valdyti save: savo kalbą, kalbos toną, judesius, žvilgsnį, šypseną, žodžius. Tai priklauso nuo pedagoginių sugebėjimų. Pedagoginiai sugebėjimai – individualybės sąlygos, įgalinančios lengvai, greitai ir gerai atlikti pedagoginę veiklą. Pastabumas – savybė, kuria lengvai įžvelgiama dalyko ar situacijos esmė, svarbiausi ugdytinių asmenybės bruožai. Komunikabilumas – sugebėjimas, įgalinantis lengvai užmegzti tarpasmeninius santykius, sėkmingai plėtoti dialogą, sukurti prielankumo ir pasitikėjimo santykius. Juo tinkamesnė komunikacija, tuo didesnė pedagoginės sėkmės tikimybė. Organizuotumas – savybė, įgalinanti pedagogą tinkamai planuoti savo ir kitų laiką, tvarkyti reikmenis, paskirstyti pareigas, atskirti pagrindinius dalykus nuo antraeilių, sutelkti dėmesį ir pastangas pagrindiniams dalykams, mokamai vadovauti. Kūrybiniai sugebėjimai – naujumo, originalumo šaltinis. Metodinis kūrybingumas sudaro sąlygas originaliau, tikslingiau organizuoti auklėjamąjį procesą. Santykių kūrybingumas įgalina tobulinti tarpasmeninių ryšių kultūrą. Kūrybingumas auklėjimo procese padeda tobulinti komunikabilumą, organizuotumą. Intelektualiniai sugebėjimai pasireiškia ne tik studijuojant, bet kasdieniniame darbe įsimenant vis naujus dalykus. Išraiškos sugebėjimais pasižymintis pedagogas ne tik moka logiškai perteikti žinias, bet ir sugeba akcentuoti kas svarbiausia, emociškai išgyventi vertybes, įtikinti, paveikti kitus.(Jovaiša L 1981). Svarbiausi ugdytojai yra tėvai ir profesionalūs pedagogai. Todėl šių grandžių bendradarbiavimas gali atnešti labai gerų vaisių vaiko ugdyme. Pedagogai, siekdami individualių ir organizacijos tikslų, tampa reiklesni savo profesinei veiklai, todėl labai svarbu išskirti pagrindines pedagogo kompetencijas. Dažniausiai jos siejamos su bendraisiais gebėjimais (gebėjimu komunikuoti, bendrauti gimtąja kompetencijos ir užsienio kalbomis, matematinio raštingumo, informacinių technologijų, gebėjimu mokytis, gamtos mokslų ir technologiniais gebėjimais, verslumu, iniciatyvumu, tarpasmeninio bendravimo ir bendradarbiavimo gebėjimais, bendrąjį kultūrinį asmens išprusimą ir kūrybinę raišką grindžiančiais gebėjimais), pedagogas privalo nuolat atnaujinti metodologines, teorines, metodines žinias, profesinius mokėjimus (informacinius, organizacinius, komunikacinius), gebėti numatyti tikslus, analizuoti, kritiškai mąstyti ir spręsti problemas. Atsižvelgdami į mokytojų poreikius ir mokyklos vadovų pageidavimus, savo paslaugas teikia mokytojų švietimo centrai: organizuoja įvairius kvalifikacijos kėlimo kursus, seminarus ir konferencijas. Pedagogui tereikia susipažinti su siūlomomis programomis ir pasirinkti vietą, laiką ir turinį. (Zaukienė A. 2003) 2.2 Pedagoginio pašaukimo ugdymo tikslai Remiantis Kavaliauskienės straipsniu ir atliktais tyrimais, buvo numatyti tokie pedagoginio pašaukimo ugdymo tikslai: 1) ugdyti būsimojo mokytojo pedagoginę autokoncepciją (savimonę): – norą pažvelgti į savo ateitį per būsimosios profesijos prizmę; – neabejingumą keliamiems švietimo, mokytojo rengimo tikslams ir reikalavimams; – išsilaisvinimą iš esamų stereotipų ir neadekvačių visuomenės vertinimų, susijusių su mokytojo asmenybe; – savo ir kitų moralinių bei etinių nuostatų, siejamų su mokytojo asmenybe, vertinimą; – pasirengimą, nusiteikimą pastebėti, gilintis, analizuoti kylančias pedagogines situacijas; refleksiją bei dialogą ir įsitraukimą į ateities vizijas atspindinčią veiklą; 2) plėtoti visapusišką pasirengimą būti mokytoju: – savianalizės pagrindu tinkamų tikslų ir priemonių tokiam pasirengimui pasirinkimą; – suprasti nuolatinį tokio pasirengimo aktualumą nesumenkinant nuolatinės jo svarbos; – pasirengimo etapų įvertinimą ir analizę; – laukimo būseną bandant atsakyti į iškilusius klausimus, susijusius su savo profesinio identiteto paieškomis; Apibendrinimas. Pedagoginis pašaukimas tiesia trumpesnį ir tiesesnį kelią į mokinio širdį ir protą, o jo realizavimas profesinėje srityje, be abejo, neša sėkmę. Todėl mokytojas dirbantis iš pašaukimo, turintis daugelį ,,pedagoginio pašaukimo teigiamų savybių‘‘, artėja prie ,,pilnutinės‘‘, ,,brandžios‘‘ asmenybės. Be to, pedagoginį pašaukimą studijavę autoriai teigia, kad šis asmenybės bruožas atpažįstamas iš profesinės veiklos. Pedagoginis pašaukimas ir visa jame glūdinčios ,,gėrybės‘‘ nėra įgyvendinamos, kol egzistuoja tik abstrakčiai. Siekiant jį įgyvendinti, reikia pedagoginio pašaukimo ,,gėrybes‘‘ ,,perkelti‘‘ į konkretaus žmogaus veiklą, kad jos taptų jo biografija, strategine jo gyvenimo linija, ..trajektorija‘‘, asmeniniu gyvenimo tikslu, likimu, t.y vidinėmis žmogaus veiksmų paskatomis, stimulais ir motyvais. 2.3 Profesinė pedagoginė kompetencija Visada profesijos pedagogo veikla yra orientuota į kompetencijos įgijimą ir tobulinimą. Tai -meistriškumo siekimo procesas. Kompetencija (lot. competere – sutapti) – gebėjimai atlikti tam tikrus veiksmus; tam tikro dalyko įvaldymas, kokios nors srities išmanymas, dalykiniai (su)gebėjimai. Pedagogo kompetencijos pagrindą sudaro šie glaudžiai susiję dėmenys: bendroji kultūrinė kompetencija; dalykinė kompetencija;  pedagogo profesinė kompetencija. Visuminę profesijos pedagogo kompetenciją pirmiausia apibūdina jo profesinis, pedagoginis ir psichologinis pasirengimas. Visi šie komponentai išsivystymo požiūriu yra skirtingi , todėl jos nuolat kinta pedagoginėje veikloje. Išskiriamos profesijos pedagogo kompetencijos sritys: • Psichologinė kompetencija – suvokti savo asmenybės ugdymo filosofiją. • Pedagoginė kompetencija – suprasti pažinimo proceso unikalumą, suvokti, kad pedagoginiame procese kiekvienas pedagogas kuria savąjį įtakų modelį. • Profesinė kompetencija – suvokti informacijos sistemą, kurią įsisavinęs žmogus tampa tam tikros krypties profesionalu. Profesinės pedagoginės sudedamosios dalys nėra vienodai reikšmingos. Tik vienos iš jų yra pagrindinės, prioritetinės. Pedagogo veiklos proceso pagrindinė charakteristika – tai priemonės rezultatui pasiekti. (Adamonienė R. 2001) Vidiniai pedagogo profesinės kompetencijos prioritetai yra šie: profesinė pozicija, jo psichologinė kokybė, kuri išreiškiama pedagoginiais mokėjimas ir naudojama technika. Veiklos rezultatų rodikliai taip pat nevienareikšmiai. Svarbiausias pedagogo veiklos objektas, kito žmogaus ugdymas. Pedagogo veiklos rezultatai realizuojasi kitame asmenyje. Visuminę profesijos pedagogo kompetenciją apibūdina psichologinė (asmenybės, organizacinė, socialinė), profesinė ir pedagoginė kompetencijos. Mokytojo profesijos bendrosios kompetencijos : • Komunikacinė ir informacijos valdymo; • Bendravimo ir bendradarbiavimo • Tiriamosios veiklos; • Reflektavimo ir mokymosi mokytis; • Organizacijos tobulinimo bei pokyčių valdymo. Mokytojo profesijos pedagoginės kompetencijos : • Informacinių technologijų naudojimo; • Ugdymo/si aplinkų kūrimo; • Dalyko turinio planavimo ir tobulinimo; • Mokymosi/si proceso valdymo; • Mokinių pasiekimų ir pažangos vertinimo; • Mokinių motyvacijos ir paramos jiems; • Mokinio pažinimo ir jo pažangos pripažinimo; • Profesinio tobulėjimo. (Mokytojo profesijos kompetencijos aprašas (2007 01 15 Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymas). Mokytojo profesijos bendrakultūrinė kompetencija. Ją sudaro mokėjimas ir gebėjimas:  • Saugoti ir plėtoti daugialypę, tautinių mažumų patirtimi praturtintą Lietuvos kultūrą; • Dalyvauti kuriant pilietinę visuomenę, suvokti švietimo demokratizavimo, decentralizavimo procesus, skatinti ir palaikyti teisinių normų laikymąsi; • Gerbti ugdytinių socialinį, kultūrinį, kalbinį, etninį tapatumą; • Kurti informacinę ir žinių visuomenę; • Integruoti pasaulio istoriją, geografijos, kultūros žinias vertinant Europos Sąjungos šalių kultūrą įvairovės poveikį Lietuvai; • Dalyvauti visuomenės ir švietimo kaitos procesuose; • Vertinti namų aplinkos vaidmenį ir šeimos vertybių skirtumus, bendraujant su mokiniais ir jų tėvais; • Mokyti mokinius vadovautis bendražmogiškosiomis vertybėmis (Mokytojo profesijos kompetencijos aprašas)      3. Pedagogų (auklėtojų) profesinio pašaukimo ir jo raiškos tyrimas 3.1 Tyrimo metodika ir eiga Tyrimo tikslas – ištirti, pedagogų (auklėtojų) profesijos pasirinkimo priežastis, veiksnius ir jį sąlygojančius motyvus, subrendimą ir atsidavimą dirbti pasirinktai profesijai (t.y profesinį pašaukimą), atskleisti požiūrį į pedagoginio darbo perspektyvas, privalumus ir trūkumus. Tyrimo uždaviniai: • ištirti respondentų profesinį tinkamumą ir profesinį kryptingumą. • išsiaiškinti profesijos pasirinkimo ir pašaukimo reikšmę; • išanalizuoti pašaukimo struktūrą sąlygojančias asmenybės charakterio savybes, temperamentą ir kt. • apklausos būdu palyginti jau dirbančių (pedagogų) ir besimokančių studentų požiūrį ir nuostatas į pasirinktą profesiją; Testo vertingumo rodikliai: patikimumas, validumas, validumas konstrukto atžvilgiu, validumas kriterijaus atžvilgiu (rodo, kiek testu iš tikrųjų matuojama ta individo savybė, kuriai matuoti testas skirtas), valdumas turinio atžvilgiu. Pagal šiuo keliamus tikslus ir uždavinius buvo sudaryta mišraus tipo anketa. Mišraus tipo anketa anot K. Kardelio (p.158. 2000) pasižymi, kad mišrūs klausimai – tai tokie klausimai, kai derinamos uždarųjų ir atvirųjų klausimų formos. Respondentai atsakinėjo į 16 atviro tipo klausimus ir 11 uždaro. Uždariems klausimams apdoroti buvo naudojama SPSS programa, atviriems klausimams pasitelkta Content analizė. Siekiant patikrinti atsakymų į klausimus (klausimyno) patikimumą (arba reliabilumą) anketoje buvo įkomponuojami dubliuojantys (kontroliniai) klausimai. Pvz., klausiama to paties klausimo kelis kartus, formuluojant kitais žodžiais, pateikiant klausimą kitame kontekste. Siekiant išsamių tyrimo rezultatų apklausa buvo organizuojama sklandžiai. Anketų grįžtamumo rodiklis- 80℅ . Tyrimas buvo atliktas 2008 balandžio 21- gegužės 5d. Organizuojant apklausą vadovaujamasi šiais etiniais tyrimo principais: • tiriamajam atskleidžiama tyrimo esmė; • tyrėjas prisiima asmeninę atsakomybę už galimas neigiamas tyrimo pasekmes; • tiriamųjų savanoriškumo, laisvanoriškumo principas; • tiriamojo anonimiškumas, gautos informacijos konfidencialumas; Imtis. Tyrime dalyvavo 30 apklaustųjų. Jų amžius nuo 20 – 63metų. 10 respondentų jau dirbančių, pasirinkusių pedagogo profesiją ir gerai išmanančių savo darbo specifiką bei pobūdį, o likusi dalis studijuojančių aukštajame universitete (KU PF) pasirinkusių Vaikystės pedagogikos studijų programą. Anketas pildė lopšelio- darželio ,,Puriena‘‘ auklėtojos, turinčios dvidešimties metų pedagoginio darbo praktiką, KU pedagogikos fakulteto neakivaizdinio skyriaus studentės, taip pat vaikystės pedagogiką studijuojančios studentės, pradinių klasių mokytojos, tačiau nedirbantys pagal pasirinktą profesiją, neakivaizdinio skyriaus magistro laipsnio siekiantys studentai Apklausoje dalyvavo tik moterys. 3.2 Tyrimo duomenų analizė Apklaustųjų (studentų) pasiskirstymas pagal amžių pavaizduotas 1 lentelėje. 1 lentelė Studentų pasiskirstymas pagal amžių   Respondentų skaičius Minimali reikšmė Maksimali reikšmė Vidurkis Standartinis nuokrypis Amžius 20 20 27 22,4500 1,39454 Lentelėje matyti, jog tyrime dalyvavusių studentų amžiaus vidurkis yra 22 metai. Jauniausias tyrime dalyvavęs studentas yra 20 metų, vyriausias – 27metų. Lentelėje nr.2 pavaizduota: 2 lentelė Pedagogų amžiaus ir darbo stažo ypatumai Respondentų skaičius Minimali reikšmė Maksimali reikšmė Vidurkis Standartinis nuokrypis Amžius 10 22 63 35,0 11,87902 Darbo stažas 10 1 28 8,70 9,91127 Laikantis anketos sudarymo reikalavimų nuoseklumo bendrųjų duomenų skiltyje respondentų klausėme apie jų dabartines studijas, studijų programą, kursą, gyvenamąją vietą. Pedagogus ir studentus išskyriau į dvi atskiras grupes ir tai leido tiksliau apibendrinti duomenis. 3 lentelė Tiriamųjų grupių charakteristikos Požymiai I gr. (Studentų grupė) II gr. (Pedagogų grupė) Bendras respondentų skaičius 20 10 Respondentų pasiskirstymas pagal lytį mot.- 20 (100℅) vyr.- 0 (0℅) mot.- 10 (100℅) vyr.- 0 (0℅) Respondentų pasiskirstymas pagal dabartinę veiklą Studentai (VP ) - 67℅ Dirbantys pedagogai - 33℅ Respondentų pasiskirstymas pagal gyvenamąją vietą gyvena mieste - 12 (60℅) gyvena mieste -10 (100℅) gyvena rajone (kaime) - 8 (40℅) gyvena rajone (kaime) – 0 (0℅) Didžiąją laiko dalį prieš pradedami studijas apklausti studentai (60℅) gyveno didmiestyje (Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, Alytus, Marijampolė ir kt. miestuose), kita dalis pasiskirstė – gyvena rajone (kaime) – (40℅). Didžiąją apklaustųjų dalį sudarė ketvirto kurso vaikystės pedagogikos programos dieninio skyriaus studentės bei švietimo vadybos studentai (67℅). Taip pat respondentams rezultatų tyrimo tikslais buvo pateiktas klausimas: ,,Ar Jums artimi žmonės dirbo/dirba Jūsų pasirinktos profesijos srityje?‘‘ Taip pat buvo nurodyta įvardyti, kas jie tokie. Žr. 1pav. 1 pav. Tiriamųjų artimiausi žmonės, kurie dirba/dirbo pedagoginį darbą Kaip matyti iš paveiksle pateiktų duomenų į klausimą teigiamai atsakė (45℅), neigiamai (55℅) respondentai. Manytume, artimųjų (mamos, tėčio, senelių, tetos ar kt.) profesija turi reikšmės ir įtakos renkantis studijas, o vėliau ir savo profesiją, specialybę. Taip pat nemažą įtaką turi vaikystėje nutikę įvykiai, kurie paskatino būsimos profesijos pasirinkimą. Į klausimą: ,,Ar Jums artimi žmonės dirbo/dirba Jūsų pasirinktos profesijos srityje?‘‘ respondentai įvardijo tokius asmenis: ,,Mama, teta, kūma, kaimynė, pusseserė‘‘. Trečioje anketos dalyje teiravomės prisiminimų apie mokyklinius metus. Štai kaip pasiskirstė atsakiusiųjų rezultatai (išreiškiama procentais). 2 pav. Užklasinė veikla, kurioje dažniausiai dalyvaudavo apklaustieji Iš pateiktų duomenų matyti, jog dalis apklaustųjų jau nuo mokyklos laikų linkę į humanitarinius mokslus (30℅), kas ir būdinga socialinio mokslo (šiuo atveju auklėtojo- pedagogo) siekiantiems žmonėms. Taip pat apklaustieji pasižymėjo polinkiu į meninę ir techninę užklasines veiklas (17℅), neatsiliko sporte (10℅), savo gebėjimus ir išmonę rodė savanoriškoje veikloje (12℅), muzikinėje (7℅), nepažymėti liko tik tikslieji mokslai (0℅). Taipogi ne mažiau reikšmingas klausimas siekiant išsamių tyrimo rezultatų yra sužinoti stojimą į universitetą aplinkybes. Nes tai, mūsų manymu, parodo tvirtą (jei, atsakė teigiamai) arba dvejojantį (jei, atsakė neigiamai) žmogaus apsisprendimą studijuoti pasirinktoje specialybėje. Nuo ko priklauso tolesnės studijų ir norimo darbo paieškos, o galbūt ir profesinis pašaukimas. Todėl pateikiu apklausos rezultatus pav. nr. 3 3 pav. Studijuojamos programos pasirinkimo būdai (atsakė tik studijuojantys) Iš respondentų atsakymų matyti, jog 40℅ vis dėl to norėjo studijuoti. Žinoma, dėl jiems suprantamų vienokių ar kitokių priežasčių, kurias detaliau aprašysiu kokybiniame tyrime (žr. priedus). Tačiau neatsilieka ir labai nenorinčių studijuoti pasirinktą profesiją skaičius – 33℅, nežino ir yra neapsisprendę dėl savo specialybės – 13,3℅, o nenorėjo tik – 10℅. Taip pat tyrimo analizei labai svarbi studijuojančių nuomonė apie studijas, jų požiūris į pasirinktą specialybę. Žr. pav.nr.4 4 pav. Apklaustųjų požiūris į pasirinktą specialybę Vis dėl to, galima daryti prielaidą, jog studijuojančių požiūris į pasirinktą specialybę greičiau teigiamas nei neigiamas, nes 63,3℅. Šią specialybę pasirinko sąmoningai. Tačiau į šį klausimą atsakyti vienareikšmiškai teigiamai būtų neprasminga, kadangi yra daugybe šalutinių aplinkybių, pvz., (tėvų, draugų patarimai, nenoras nutraukti studijas, noras įgyti aukštąjį išsilavinimą ir pan.). Siekiant optimalesnių tyrimo rezultatų, apklausos metu buvo siekiam išsiaiškinti respondentų tinkamumą pasirinktai profesijai. Respondentų klausėme:,,Ar jūsų charakterio savybės atitinka profesinės veiklos pobūdį ir struktūrą?‘‘ žr. pav. nr.5 5 pav. Respondentų atsakymų pasiskirstymas dėl pasirinktos veiklos pobūdžio ir struktūros atitikimo charakterio savybėms Kadangi sekant logiška anketos sudarymo tvarka, apklaustųjų prašiau išskirti 5 svarbiausias, jų manymu, savybes, kuriomis pasižymėjo mokykloje. Jos yra: iniciatyvumas, atsakingumas, darbštumas, punktualumas, kūrybiškumas, komunikabilumas ir kita. Taip pat prašiau aprašyti bendravimo su mokytojais patirtį, didžioji dauguma atsakė, jog bendravo draugiškai, be didelių konfliktų, sutardavo įvairiais klausimais, mokytojai buvo geranoriški ir pasiruošę padėti. Manau, geras mokytojo pavyzdys, siekiamybė imtis panašios pedagoginės veiklos. Tęsiant išsamesnį respondento požiūrį, nusiteikimą ir nuostatas į profesiją teiravausi: ,,Baigęs studijas žadate dirbti pagal specialybę?‘‘ 6 pav. Apklaustųjų ateities planai dirbti pagal specialybę (atsakė tik studijuojantys) Akivaizdus ir aiškus respondentų nuomonių išsidėstymas, tačiau kaip bebūtų gaila, vis dėl to didžioji dalis respondentų atsakė neigiamai (66℅), nežino ar yra neapsisprendę (23℅), sutinka (8℅) ir tik 3℅ visiškai sutinka. Kaip dažnai nutinka realiame gyvenime, žmonės dirba ne pagal specialybę, o tai yra ne pagal ,,pašaukimą‘‘ , tačiau svarbiausia turint aukštojo mokslo diplomą. Savo nuomonę, jie pagrindžia jog: neperspektyvi specialybė, mažai apmokamas uždarbis, daug kantrybės ir atsakomybės reikalaujantis darbas ir kt. 7pav. Apklaustieji, kurie šiuo metu dirba apmokamą pedagoginį darbą Kaip matome jų tik - 20% visų apklaustųjų. Kiti - 80% nedirba, tačiau tik studijuoja. Tačiau, vis dėlto jau šiuo metu yra dirbančių ir pasirinkusių pedagogo profesiją nors jų ir nedidelis skaičius, kuriame jie įgyja patiries, praktinių žinių ir įgūdžių, kurie pravers ateityje. 8 pav. Respondentų požiūris į pašaukimą būsimai specialybei Šio klausimo statistinė situacija kiek geresnė, kadangi respondentai atsakė, jog turi pašaukimą šiai specialybei – 26, nežino – 15, nesutinka – 23,3, visiškai nesutinka – 10. Čia būtų galima kalbėti tik apibendrintai, vienareikšmiškai įvertintį šį teiginį nebūtų galima, kadangi dauguma apklaustųjų neturi didelės praktinės patirties, išskyrus praktikos metu atliekamą veiklą, galbūt ne visi žino pašaukimo sąvokos turinį, nes daugeliu atveju pašaukimas siejasi su religiniu aspektu. Manyčiau, kaip jau minėjau teorinėje dalyje čia reikėtų- asmenybės brandos, sąmoningo nusiteikimo ir pasišventimo dirbti pedagoginį darbą, asmens motyvacijos,vidinių paskatų ir užmojų, svarbi dirbančiojo teigiama nuostata, atitinkamos asmenybės charakterio ypatybės. Todėl, 9 pav. bandžiau išsiaiškinti kaip respondentai vertina savo gebėjimus. Manau, tai yra reikšminga, kadangi gebėjimai pašaukimo struktūros elementai. 9 pav. Respondentų pedagoginių gebėjimų vertinimas Kad būtų tikslinga ir aišku palyginau dvi grupes (pedagogų ir auklėtojų). Duomenys pateikti reikšmėmis, skaičiuojant SPSS programa. Kaip matyti paveiksle intelektualinius savo gebėjimus studentai (vidurkis- 6,15) vertina blogiau nei pedagogai - (vidurkis - 6,5), tačiau kūrybingesni esą, mano, studentai (vidurkis – 6,3), o pedagogai tik (vidurkis – 5,8). Akademiniais gabumais labiau pasižymėjo studentai (vidurkis – 6,15), pedagogai (vidurkis – 6). Didaktiniais studentai (vidurkis – 6,31), pedagogai (vidurkis – 6,2). Didžiausiu balu įvertino socialinius, pedagogai (vidurkis -6,6), studentai (vidurkis – 6,5). Diagnostiniai pedagogų manymu (vidurkis -6,5), studentų (vidurkis -6,3), komunikaciniais labiau pasižymėjo pedagogai (vidurkis- 6,5), studentai (vidurkis – 6,1). Dauguma respondentų nurodė, jog norėtų patobulinti profesinei veiklai reikalingus gebėjimus: komunikacinius (30 respondentų): bendravimą („Gerai išmokti bendrauti“, „Bendravimo įgūdžių“, „komunikabilumą“); kalbėjimą prieš auditoriją („nebijoti kalbėti prieš auditoriją“, „Gebėjimą lanksčiai bendrauti prieš auditoriją“, „Laisvą bendravimą su auditorija“, ,,Iškalbingumą‘‘, „Garsiai kalbėti, nebijoti auditorijos“, „Drąsą kalbėti viešai“); Studentų pedagoginio pašaukimo struktūros analizė. Siekiant nustatyti respondentų pedagoginio pašaukimo сharakteriologinės dalies ypatumus, respondentų prašėme įvertinti savo asmenines savybes 3 srityse: socialinių nuostatų – socialinės adaptacijos, elgesio-veiklos bei emocijų-valios. Analizės duomenys pateikiami 10-12 paveiksluose. 10 pav. Socialinių nuostatų – socialinės adaptacijos srities savybių vertinimas Vertindami socialinių nuostatų – socialinės adaptacijos srities savybes respondentai didžiausiu balu įvertino geranoriškumą pedagogai (vidurkis – 6,6), studentai (vidurkis- 5,7), lankstų bendravimą pedagogai (vidurkis – 6,5), studentai (vidurkis – 6,35) irk t. savybes. Mažiausiu balu įvertino pasitikėjimą savimi studentai (vidurkis – 5,3), pedagogai (vidurkis- 5,8) ir vadovavimą studentai (vidurkis – 5,4), pedagogai (vidurkis – 5,6). 11 pav. Elgesio-veiklos srities savybių vertinimas Vertindami elgesio-veiklos srities savybes respondentai didžiausiu balu studentai įvertino jog lengvai reiškia mintis žodžiais (vidurkis – 6,1), o pedagogai greitumą (vidurkis – 5,9). Mažiausiu balu įvertino pedantiškumą studentai (vidurkis – 5,6), pedagogai (vidurkis- 5,4) ir aktyvumą pedagogai (vidurkis – 5,6), studentai (vidurkis- 5,4). 12 pav. Emocijų -valios srities savybių vertinimas Vertindami emocijų-valios srities savybes respondentai didžiausiu balu įvertino emocišką aktyvumą pedagogai (vidurkis –12,3) ir emocišką lankstumą (vidurkis – 9,42) ir kt. studentai didžiausiu balu įvertino emocišką lankstumą (vidurkis – 9,42) ir emocišką aktyvumą (vidurkis – 6). Mažiausiu balu pedagogai įvertino susirūpinimą (vidurkis – 4,3) ir emocišką lankstumą (vidurkis – 4,7). Studentai mažiausiu balu įvertino jautrumą (vidurkis – 5,6) ir besirūpinimą savo sveikata (vidurkis – 5,6). Išvada. Pedagoginio pašaukimo charakterologinėje srityje, aukščiausiai studentai socialinių nuostatų - siocialinės adaptacijos srityje įvertino lankstų bendravimą, geranoriškumo savybes, elgesio-veiklos srityje - greitumą, lengvumą reikšti mintis, emocijų-valios srityje – emociško aktyvumo, emociško lankstumo savybes. Siekdami nustatyti respondentų pedagoginio pašaukimo motyvacinės dalies ypatumus, paprašėme jų atsakyti į atvyrą klausimą kodėl pasirinko šią profesiją. Duomenys pateikiami lentelėje 4. 4 lentelė Respondentų nuomonės apie pedagogo profesijos pasirinkimo motyvus Motyvas Procentai Sąmoningai norėjo studijuoti šią profesiją 30,2 Į šią specialybę įstojo atsitiktinai, tačiau patinka studijuoti 15,5 Į šią specialybę įstojo atsitiktinai 38,0 Neatsakė 10 Lentelėje matyti, jog didžioji dalis (38,0) respondentų į šią specialybę įstojo atsitiktinai (,,Reikėjo įgyti aukštojo mokslo diplomą‘‘, ,,Niekur kitur neįstojo‘‘, ,, Dėl aukštojo išsilavinimo, ir noro likti gimtajam mieste‘‘, ,,Nenorėjo‘‘, ,,Studijuoja, kad įstojo į universitetą ‘‘, ,, Mano jog, nedirbs šio darbo, nes reikia daug kantrybės ir atsakomybės‘‘ , ,,Neturi nuomonės‘‘, „Atsitiktinai“ ,,Aplinkybės‘‘ „Tik čia įstojau, ji buvo paskutinėje vietoje“, ,,Taip lėmė pažymių vidurkis’’. Daug respondentų mano, jog taip ,,lėmė likimas’’ , ,,Norėjo studijuoti kitą dalyką‘‘ , ,,Neperspektyvi specialybė‘‘, ,,Mažai apmokama profesija‘‘ ,,Ši specialybė ne man‘‘ ir pan.). Sąmoningai norėjo studijuoti pedagogo profesiją (30,2), nes (,,Myli vaikus, patinka jais rūpintis, ,,Tėvų pedagoginis darbas‘‘, ,,Nuo mažens reikėjo rūpintis brolių vaikais‘‘ , ,,Vaikystėje buvau apsupta vaikų, juos myliu‘‘, ,,Reikia turėti specialybę‘‘ , ,, Patiko rūpintis vaikais, nuo mažens reikėjo rūpintis, prižiūrėti (brolių) vaikus, ar mažesnius broliukus, sesutes; vyresnių žmonių patarimai, vaikystėje pamėgtas žaidimas ,,Mokykla‘‘, ar Mokytoja‘‘ ; pirmosios mokytojos geras pavyzdys ir prisiminimas paskatino pasirinkti pedagogo profesiją‘‘. ,,Patinka kitus mokyti, išaiškinti, turiu pedagogui būdingų savybių, ,,Matau save šiame darbe‘‘ , „Mėgstu bendrauti, myliu vaikus“, „Manau sugebu padėti kitiems, man ši profesija įdomi“, „Man patinka viskas kas susiję su vaikais, patinka jais rūpintis, juos auklėti, padėti kai kas nors nesiseka“ ir pan) Respondentų ( 15,5 %) įstojo atsitiktinai, tačiau dabar nesigaili savo pasirinkimu: (,,Norėjo į socialinę pedagogiką , bet dabar yra patenkinta‘‘, ,,Iš pradžių nenorėjau čia studijuoti, bet dabar supratau, kad tai yra įdomu, tai pravers auginant ir auklėjant savo vaikus‘‘ , ,,Dabar jau patinka, įdomu, nes įgijau nemažai psichologijos žinių, kurias galiu pritaikyti ir savo asmeniniame gyvenime, t.y kai turėsiu savo vaikų, ,,Patiko bendrauti su vaikais, nemažai apie juos sužinojau, stengiuosi juos suprasti‘‘ , ,,Supratau, kad esu savo vietoj ,universitetas davė žinių, kurias galiu pritaikyti bendraudama ne tik su vaikais, bet ir su suaugusiais, juk širdyje, mes iš dalies visi vaikai. Suprasi vaikų pasaulį, žiūrėsi jų akimis, ir lengviau bus sutarti su aplinkiniais‘‘ ir pan‘‘ ). Respondentų pasitenkinimas pasirinkta profesija (procentai) 5 lentelė Klausimas Ne Greičiausiai ne, nei taip Nežinau Greičiausiai taip, nei ne Taip Ar Jūs patenkinti pasirinkta profesija? 6,7% 10% 6,7% 36,3% 33,7% Ar norėtumėte būti specialistu savo srityje? 13,3% 6,7% 16,7% 33,3% 23,3% Jei Jums reikėtų pasirinkti profesiją iš naujo ar rinktumėtės šią profesiją? 10% 6,7% 16,7% 26,7% 36,7% Lentelėje matyti, jog beveik pusė respondentų yra patenkinti pasirinkta profesija, daugiau nei pusė – mano, jog norėtų būti pedagogais, taip pat daugiau nei pusė respondentų mano, jog jei reikėtų pasirinkti profesiją iš naujo – tai greičiau pasirinktų pedagogo profesiją, nei nepasirinktų. Į klausimą ar norėtų būti specialistu savo srityje atsakė teigiamai (33,3%). 3.3 Tyrimo rezultatų aptarimas Apibendrinus studentų profesinio pašaukimo raiškos tyrimo rezultatus galima teigti, kad profesijos pasirinkimui svarbi motyvacija, ją sąlygojantys veiksniai ir tvirtas studento apsisprendimas studijuoti tam tikrą profesiją. Apibendrinant tyrimo išvadas paaiškėjo, jog daugiau nei pusė tyrime dalyvavusių respondentų į šią specialybę įstojo atsitiktinai, tačiau patinka čia studijuoti ir tęsia studijas. Kiti studentai įstojo ,,savo noru‘‘ir studijuoja sąmoningai bei mano, jog turi pašaukimą dirbti pedagogais. Tai leidžia manyti, jog studentai suprasdami save, savo asmenybės pranašumus ar trūkumus bando nubrėžti realias savo asmenybės tobulinimo gaires, būdingas autonomiškai asmenybei, kuri sugeba savarankiškai spręsti, sąmoningomis pastangomis išlaikyti ar didinti savarankiškumą, vidinę atsakomybę už savo veiklos rezultatus. Daugelis tyrimo dalyvių (33,3%) (tiek pedagogai, tiek studentai) norėtų būti savo srities specialistais. Respondentų pasitenkinimas būsima profesija parodo, jog jie motyvuoti, kadangi į klausimą: ,,Jei Jums reikėtų pasirinkti profesiją iš naujo ar rinktumėtės šią profesiją?‘‘, atsakė, jog rinktųsi tą pačią net - 36,7% visų apklaustųjų. Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad jo vykdymo laikotarpiu vis dėl to pasitaikė atvejų, kad respondentai yra nusivylę savo profesiniu pasirinkimu, motyvuodami kaip mažą uždarbį, neprestižinę specialybę visuomenėje, sunkų ir atsakingą darbą, tiesiog mokymąsi dėl ,,diplomo‘‘ ir kt. Tačiau, kita, nenusivylusiųjų dalis, sąmoningai apsisprendę studijuoti ir toliau sieti savo profesiją su pasirinktom studijom. Jie teigia, jog įgijo žinių apie pedagoginį pašaukimą, leidžiančių kitaip negu iš pradžių pažvelgti į mokytoją, jo asmenybę. Mano manymu, studentams reikėtų sudaryti platesnes galimybes formuoti savo profesinę savimonę: savo asmenybės pastovumo, tapatumo, individualybės pajautimą, savo praeities, dabarties ir ateities sąsajų suvokimą pasirinktos profesijos kelyje. Kadangi individualaus profesinio pašaukimo atskleidimas atveria platesniais galimybes visapusiškai asmenybės plėtotei. Reikėtų formuoti pamatus: tvirtos, apsisprendusios asmenybės dėl savo būsimos profesijos, žengiant tolesnės karjeros aukštumoms ir galimybėms. Nuo pat pradžių reikėtų ugdyti ir diegti profesinio pašaukimo jausmą, sudaryti tinkamas sąlygas skleistis asmens pašaukimui vystytis, tinkamai atskleisti profesinio kryptingumo ir profesinio tinkamumo sąvokas, kurios yra profesinio pašaukimo struktūrinės dalys. Ir dar pasikartosiu, jog žmogaus pašaukimas turi atitikti jo profesiją ir skatinti prigimtinius gabumus bei polinkius. IŠVADOS 1. Pašaukimo samprata suprantama keleriopai, todėl svarbu išsiaiškinti jo reikšmę. Profesinis pašaukimas traktuojamas kaip aktyvus ir ilgalaikis polinkis tam tikrai veiklai, kurioje asmenybė įžvelgia galimybes išreikšti bei realizuoti savo potencines kūrybines galias ir tokiu būdu įprasminti savo gyvenimą. 2. Profesijos rinkimosi problema vienokiu arba kitokiu aspektu  buvo tyrinėjama nuo seniausių laikų, todėl profesinės veiklos pasirinkimas yra vienas esminių asmens pasirinkimų, lemiančių gyvenimo sėkmę ar nesėkmę, asmens ekonominę ir socialinę aplinką. Išsiaiškinus profesijos sąvoką, yra labai svarbu suvokti profesijos rinkimosi motyvus. Motyvaciniai profesijos rinkimosi veiksniai sudėtingi ir įvairūs: sveikata, gabumai, patirtis, poreikiai, polinkiai, vertybės, profesijos prestižas ir net atsitiktiniai išoriniai paskatinimai. 3. Svarbu įvertinti, kad šiuolaikinis darbo pasaulis vystosi labai dinamiškai, vyksta nuolatinė veiklos rūšių ar profesijų kaita, kinta keliai ir būdai įgyti ar tobulinti profesines kompetencijas atsižvelgiant į žmonių norus, galimybes, poreikius ir vertybines nuostatas. Kaip teigiama, žmogaus pašaukimas turi atitikti jo profesiją ir skatinti įgimtus gabumus bei polinkius. 4. Profesinis kryptingumas – svarbiausia profesinio pašaukimo dalis, apimanti asmens motyvaciją (profesinius interesus, nuostatas, požiūrius, įsitikinimus ir kt.), o profesinį tinkamumą apimantį psichologinius ir fizinius asmens gebėjimus, individualius charakterio bruožus, čia žvelgiama kaip į kitą reikšmingą profesinio pašaukimo dalį. 5. Į idealųjį profesinio pašaukimo modelį įtrauktini svarbiausi motyvacinės, potencinės ir charakterio sričių elementai: polinkiai, interesai, vertybės, gebėjimai, ir asmens charakterio savybės. Pedagoginis pašaukimas skatina tobulėti, brandina vertybes, ypač dvasingumą. 6. Motyvacija ugdymo etape gali būti nagrinėjama kaip noras dirbti ir užsidirbti arba kaip noras siekti asmeninės karjeros – dirbti gerai ir darbo metu vis kelti naujus tikslus sau, nuolat tobulėti, įgyti naujų kompetencijų ir dirbant išbandyti jas. 7. Iš perskaitytos literatūros, galima daryti išvadas, jog pedagoginis pašaukimas – asmenybės bruožas, kuris yra aktualus ir reikšmingas ne tik ugdytojui, bet ir kiekvienam žmogui siekiančiam profesionalumo ir meistriškumo tam tikroje srityje. Pedagogai, turintys profesinį pašaukimą, pasižymi tam tikrais specifiniais veiklos ir būdo bruožais. Įvairūs autoriai išskiria skirtingus pedagoginio pašaukimo bruožus, tačiau tarp atskirų skirstymų yra daug panašumų. 8. Ištyrus apklausos duomenis ir išanalizavus mokslinę literatūrą, galima daryti išvadą, jog lemiamos reikšmės profesijai pasirinkti turi motyvacija, nusiteikimas dirbti tam tikrą darbą taip pat vidinės ir išorinės paskatos. Svarbi sąlygą, profesijos rinkimosi procese - jog šis etapas prasideda vaikystėje ir šiuolaikinio darbo sąlygomis dažnai tęsiasi visą gyvenimą bei priklauso nuo daugelio veiksnių. 9. Remiantis empirinio tyrimo duomenimis, respondentų anketinės apklausos išvadomis ir išnagrinėjus mokslinę literatūra, nustatytas svarbiausias profesinio pašaukimo bruožas: profesinis subrendimas – tai asmenybės gebėjimas sąmoningai pasirinkti atitinkamą darbo rūšį ir kelią specialybei įgyti. Sąlygojamas amžiaus, žinių, mokėjimų, turimų įgūdžių, poreikių, sveikatos, socialinės, kultūrinės aplinkos, įgytos patirties, vidinių motyvų ir paskatų dirbti konkretų darbą tam tikroje srityje. 10. Ištyrus apklausos duomenis, paaiškėjo jog nemažas respondentų skaičius norėtų būti pedagogais ir mano turi tam pašaukimą ir būtinas savybės, tačiau kita apklaustųjų dalis, į šią specialybę įstojo atsitiktinai ar įtakojami išorinių aplinkybių. LITERATŪRA 1. Adamonienė R. (2001). Profesinio ugdymo pagrindai. Vilnius 2. B. Balcombė (1995). Profesinės karjeros planavimo gebėjimų ugdymo metodika. Mintis. Vilnius. 2007 3. Beresnevičienė D. Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos. 2003 ANOTACOJOS Nr. 7 4. Butkienė G., Kepalaitė A. (1996). Mokymasis ir asmenybės brendimas. Vilnius: Margi raštai. 5. Galkytė H. (1977) Mokinių sugebėjimo analizuoti savo galimybes, renkantis profesiją, ugdymas. Vilnius 6. Giedraitienė-Lileikienė T. Mano būsimoji profesija – mokytojas. Kaunas, 1998 7. Gučas A. (1937) Pašaukimas ir darbas. Kaunas 8. Jovaiša L. (1981) Asmenybė ir profesija. Kaunas 9. Jovaiša L. Profesinio konsultavimo organizavimas // Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos, Nr 1, 1998 p. 20-29. 10. Jovaiša L. (1999). Profesinio konsultavimo psichologija. Vilnius: VU. 11. Jovaiša L. (2007) Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius. 12. Jurevičiūtė K. (2004) Akademinio jaunimo profesinis pašaukimas: realusis ir idealusis modelis,- Acta Pedagogika Vilnensia Nr.13, VU 13. Kavaliauskienė V. (1998) Pedagoginio pašaukimo kriterijus parenkant būsimuosius mokytojus, - Acta Pedagogika Vilnensia Nr.5, Vilniaus universiteto leidykla. 14. Kavaliauskienė V. (2001) Pedagoginis pašaukimas ir jo ugdymas. – Klaipėda: KU 15. Kučinskienė R. (2003). Ugdymo karjerai metodologija. – KU, Klaipėda. 16. Laisvūnas J. Luomas ir profesijos pasirinkimas // Kultūra. 1936, Nr. 6–7. 17. Laužackas R. Profesinio ugdymo terminų aiškinamasis žodynas. – Kaunas, 2005 18. Laužackas R. Profesinio rengimo metodologija: monografija. – Kaunas: VDU, 2005 19. Laužikas J. Kuo aš būsiu? // Mokslo dienos. 1937, Nr. 6–7. 20. Mokytojo profesijos kompetencijos aprašas (2007 01 15) Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymas 21. Navaitienė J. Būsimųjų pedagogų profesinis kryptingumas ir branda [Rankraštis]: daktaro disertacija : socialiniai mokslai, psichologija (06 S) / VPU. – Vilnius, 2000. 22. Paltarokas K. Pašaukimo parinkimas // Tiesos kelias. 1928, Nr. 7–8. 23. Petkevičiūtė E. Pašaukimo pasirinkimas ir mokykla // Tautos mokykla. 1935, Nr.17. 24. Petrauskaite R. (1996). Psichopedagogika profesijos pasirinkimui. Vilnius, Žodynas. 25. Pukelis K. (2003). Karjeros projektavimo gebėjimai žinių visuomenėje: nauji iššūkiai profesiniam konsultavimui ir karjeros planavimui. Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos, Nr. 6. Kaunas: VDU. 26. Pukelis K., Pundzienė A. (2002). Profesinis konsultavimas karjeros projektavimui paradigmų kaita. 27. Pukelis K. (2003). Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos, Nr. 5. Kaunas: VDU. 28. Pukelis K. (2004). Mokytojų rengimo idealinio modelio parametrai. Kaunas: VDU. 29. Profesinės karjeros planavimo gebėjimų ugdymo D metodika. (2007) MINTIS Vilnius 30. Rajeckas V. Svarbiausieji mokytojų rengimo pedagogizacijos aspektai // Pedagogika. Mokslo darbai.1996, Nr. 32. 31. Stanišauskienė, V. (2000). Rengimasis karjerai socialinių transformacijų laikotarpiu: Lietuvos gimnazijose egzistuojančių prielaidų analizė. Socialiniai mokslai, 2000. Nr. 1(22).- P. 85-97. 25. Stanišauskienė, V. (2000). Rengimosi karjerai proceso socioedukaciniai pagrindai ir jo prielaidos Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje. Daktaro disertacija. Kaunas: Technologija. 32. Šernas V. (1995). Profesinė pedagogika. Vilnius. 33. Vabalas-Gudaitis (1983) . Psichologijos ir pedagogikos straipsniai. Vilnius: Vaga 34. Zulumskytė A. (2003). Edukologijos pagrindinių studijų mokslinių darbų rengimo rekomendacijos. Klaipėda: KU 35. Zaukienė A. Mokytojo veiklos sėkmė – jo profesinės kompetencijos atspindys. Gimtasis žodis 36. Jones, L.A.,(2006). Passionate teacher-Virtuous Teaching: Exploring the relationship Between teacher calling, teacher passion, and character Education. (Doctoral dissertation, Baylor university, 2006) 37. Palmer, P. (2000). Let your life speak: Listening for the voice of vocation. San Francisco: Jossey-Bass. 38. Gebėjimų klausimynas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!