Papildomas ugdymas

 ĮVADAS Atskleisdami socialinę kultūrinę laisvalaikio esmę, mokslininkai teigia, kad laisvalaikis gali būti laikomas visuomenės išsivystymo kriterijumi, kadangi jis lemia asmenybės tobulėjimo galimybes. Tačiau laisvalaikis turi būti kryptingas, t.y. racionaliai panaudojamas. Gebėjimas naudingai ir savarankiškai leisti laisvalaikį savaime neatsiranda. Tai didelio darbo rezultatas. Sėkmingiausiai to galima siekti papildomo ugdymo ( popamokinės veiklos ) metu. Jis padeda moksleiviams praktiškai taikyti įgytas žinias, gerina mokymąsi, skatina smalsumą, papildo mokymą nauju turiniu, formomis ir metodais. Be abejonės, didelę įtaką daro ir pati mokykla. Lietuvos švietimo reformos koncepcijoje formuluojama nuostata, kad mokykla turi būti traukos centru visiems. Tai padaryti iš karto neįmanoma ir dėl ekonominiu, ir dėl psichologinių priežasčių. Šiandien mokykloje mokosi ir moko dar ta karta, kuriai atgrasi bet kokia veikla, organizuojama joje, nes tai asocijuojasi su laisvo, individualaus gyvenimo priešingybe. Matyt, turi praeiti nemažai laiko kol mokiniai pasiges organizuoto laisvalaikio. Dėl to turėtų būti ypač skatinama būrelių veikla. Ne taip seniai svarbiausi bendrojo lavinimo mokyklos uždaviniai buvo mokyti, lavinti ir auklėti vaiką. Tačiau piliečio ugdymas turėtų apimti mokymą ir mokymąsi, lavinimą ir lavinimąsi, auklėjimą ir saviauklą. Vien pamokoje neįmanoma padaryti visko, kad atsiskleistų prigimtiniai moksleivių gabumai, vystytųsi kūrybinės galios. Dėl šių priežasčių pradėta kurti papildomojo ugdymo sistema, kuri mūsų šalyje iki mokyklos reformos neturėjo tokio apibendrinto pavadinimo. Šio kursinio darbo tikslas – išsiaiškinti, kokie veiksniai, lemia moksleivių asmenybės tobulėjimo sėkmę, išanalizuoti bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių papildomojo ugdymo būklę, ar mokykla pakankamai rūpinasi vaikų papildomu ugdymu ir ar iš vis reikalinga tokia ugdymo forma. Šiems tikslams išsiaiškinti reikalingi uždaviniai; 1. Nustatyti papildomojo ugdymo sritis, kuriose mokyklų moksleiviai gali plėtoti savo gabumus bei saviraišką. 2. Aptarti nepamokinės veiklos būdus, problemas. 3. Paanalizuoti papildomojo ugdymo turinį bei jo programos renginio principus. Šiuos iškeltus tikslus bei uždavinius įgyvendinti man padės mokslinės, filosofinės, psichologinė bei pedagoginė literatūra ir anketinė apklausa moksleiviams. TEORINĖ DARBO DALIS Papildomasis ugdymas pedagogikoje aiškinamas kaip „permanentinio ugdymo dalis, skirta vaikų ir paauglių intelektiniams, techniniams, meniniams, sportiniams, socialiniams ir kt. gebėjimams ugdyti“. Taigi papildomasis ugdymas pirmiausia apibrėžiamas kaip permanentinis ugdymas, įvairiapusės moksleivių kultūros plėtojimo sritys. Lietuvos ŠMM nutarime „Dėl papildomo ugdymo sampratos“ pastarąjį suvokiame kaip „permanentinį, skirtą vaiko saviraiškai ir socializacijai“. Be to, nutarime paaiškinama, kad papildomojo ugdymo institucijos „padeda asmeniui maksimaliai išskleisti individualios kūrybos galias ir gebėjimus, patenkindamos jo prigimties reikmes, saviraiškos, meilės ir pagarbos, prasmės, kūrybos, tvarkos ir darnos poreikius“. Kalbėdami apie papildomojo ugdymo bendrojo lavinimo mokykloje būdus, turime galvoje pedagoginiais tikslais organizuojamą popamokinę veiklą. „Pats mokinys sprendžia, kiek ir kokiai mokyklos siūlomai popamokinei veiklai jis gali skirti laiko“. Moksleivis gali pasirinkti tik tam tikrą, „mokyklos siūlomą“, popamokinės veiklos būdą. Mokytojas taip pat turi visišką laisvę pasirinkti reikiamus ugdymo būdus, atsižvelgdamas į realią situaciją, moksleivių poreikius ir galimybes, savo paties gebėjimus ir savybes, įvairių krypčių metodų pažinimą. Šiuos būdus išmintingai perprasti ir gebėti kūrybingai naudoti ypač pasirengęs turi būti papildomojo ugdymo pedagogas. Atsižvelgiant į moksleivių interesus, dalį papildomojo ugdymo valandų galima skirti privalomų dalykų papildomam mokymui, tačiau šią veiklą reikėtų vertinti kaip užklasinę, nepamokinę. Iš esmės visą papildomąjį ugdymą bendrojo lavinimo mokykloje reikėtų suprasti kaip nepamokinę veiklą, neformalųjį ir informalųjį ugdymą. Neformaliojo ugdymo būdai – įvairių sričių kūrybiniai fakultatyvai, būreliai, klubai, konkursai. Informaliojo ugdymo būdai – ekskursijos į bibliotekas, parodas, muziejus, šventės, masinės informacijos priemonės ir kt. Formalaus papildomojo ugdymo institucijos: Formalusis papildomas ugdymas – tikslingas ir prognozuojamas, tam tikrais standartais apibrėžtas formalusis ugdymas. Formaliojo papildomojo ugdymo programos tvirtinamos steigėjų ir šias programas baigusiems, užtikrinamas tam tikras valstybinis standartas. • Specializuotos muzikos, meno, dailės, choreografijos, teatro mokyklos, dirbančios pagal 4 arba 8 metų Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintus ugdymo planus, kryptingo dalykinio ugdymo programas su nustatyta vidaus tvarka. Organizuojančios mokyklos baigimo egzaminus ir teikiančios mokyklos baigimo pažymėjimus; • Specializuotos sporto mokyklos, dirbančios pagal kryptingo dalykinio ugdymo programas, ugdymo planus ir teikiančios mokyklos baigimo pažymėjimus; • Neakivaizdinės dalykinės – specializuotos mokyklos, dirbančios pagal kryptingo ugdymo programas ir teikiančios mokyklos baigimo pažymėjimus, nustatyta vidaus tverka organizuojančios egzaminus; • Sekmadieninės tautinių bendrijų mokyklos, dirbančios pagal individualias programas ir teikiančios mokyklos baigimo pažymėjimus. Šių institucijų skaičius per pastarąjį dešimtmetį faktiškai nesumažėjo. Nepakito ir vaikų jose skaičius. Pavyzdžiui, šalyje veikia 102 sporto mokyklos, kuriose užimta 51 949 tūkstančiai vaikų. Muzikos ir meno mokyklos reglamentuojamos 1995 metais 02 23 Kolegijos nutarimu Nr. 7 priimtais Bendraisiais nuostatais. Šiuo metu Lietuvoje veikia 97 valstybinės muzikos ir meno mokyklos, 14 dailės mokyklų, 27 menų ir muzikos mokyklose ir meno mokyklose įsteigti dailės skyriai. Tiek muzikos, tiek dailės mokyklos skatinamos tapti kultūros židiniais, skatinti regioninę kultūros raišką. Šios institucijos be papildomo ugdymo galėtų teikti nepilną vidurinį išsilavinimą, sudaryti galimybes vaikams, neturintiems mokymosi motyvacijos, studijuoti tik tam tikrus jo polinkius atitinkančius dalykus, joms turėtų būti privaloma organizuoti sveikatingumo, prevencines, vaikų vasaros socializacijos ir kt. programas ne tik savo, bet ir regiono mokyklinio amžiaus vaikams. Neformalaus papildomojo ugdymo institucijos: Neformalusis papildomas ugdymas – pasižymi tikslingu poveikiu, tačiau nėra taip griežtai apibrėžiamas ir prognozuojamas. Veikla organizuojama konstruktyviai ir kūrybiškai bendradarbiaujant. Neformalaus papildomojo ugdymo institucijos: • Profiliniai moksleivių gamtamokslinio, techninio ir meninio ugdymo centrai, dirbantys pagal kryptingo papildomojo dalykinio ugdymo programas; • Moksleivių turizmo centrai, dirbantys pagal individualias programas; • Vaikų klubai, laisvalaikio organizavimo centrai, stacionarios ir kt. vaikų poilsio stovyklos, kt. neformalaus papildomojo ugdymo institucijos, dirbančios pagal individualias programas. • Neformalųjį ugdymą vykdančios laikinosios arba stacionarios papildomo ugdymo institucijos, privačių ar visuomeninių organizacijų inicijuotos programos, dirbančios pagal savo sudarytas ilgalaikes ar trumpalaikes programas arba institucijos, iš dalies atliekančios formaliųjų ugdymo institucijų funkcijas (bendrojo lavinimo mokyklos, kt. ugdymo institucijos ar organizacijos). Informalųjį ugdymą vykdančios institucijos: Informavusis papildomas ugdymas – ypatingas tuo, kad neturint išankstinio pedagoginio tikslo, žmogus veikiamas visos sociokultūrinės aplinkos. • Muziejai, kultūriniai paminklai, artimoji kultūrinė aplinka; • Bibliotekos, skaityklos, kompiuterių kabinetai; • Parodų salės, stendai; • Infocentrai, informaciniai centrai, TV, radio laidos, laikraščiai, žurnalai, kt. informacinė medžiaga. Šios institucijos sukauptas kaupiančios kultūrines vertybes ir ugdymui vertingą informaciją pagal galimybes naudoja vaikų komunikacinių įgūdžių tobulinimui bei saviraiškos ugdymui. Informaliam ugdymui pagal galimybes panaudojamos švietimo, kultūros ir kitoms žinyboms priklausančios institucijos. Bendrasis papildomas ugdymas – padeda kurti atvirą vietos bendruomenei bendrojo lavinimo mokyklą, atliekančią kultūros židinio funkcijas, integruojant visus bendruomenės narius ir telkiant juos tobulėjimui bei vietos problemų sprendimui. Bendrojo lavinimo mokykloje, kitose švietimo įstaigose papildomas ugdymas suprantamas kaip permanentinio ugdymo dalis skiriama laisvalaikio kultūros plėtotei. Organizuojant papildomą ugdymą visose ugdymo ir kitose institucijose laikomasi papildomo ugdymo bendrųjų principų. Laisvu nuo pamokų metu mokykla turėtų tapti neformalių susitikimų vieta bendruomenės nariams. Tuo pačiu turėtų būti sudarytos sąlygos realizuoti poreikius, savarankiškai papildyti žinių stygių, kaupti bendravimo ir bendradarbiavimo patirtį visiems bendruomenės nariams, o ypač vaikams. Toks centras taptų kultūros skleidimosi ir skleidimo židiniu, kuriame vietos rastų ir vaikai su fizinio, psichinio vystymosi, elgesio sutrikimais bei kitokiomis negaliomis. Mokykla turėtų sudaryti galimybes: • tenkinti saviraiškos poreikius pasirinktos krypties būreliuose, kitose papildomojo ugdymo studijose; • dalyvauti papildomojo ugdymo veikloje, mokyklos kultūriniame gyvenime ir atskleisti prigimties galias ir kūrybinius gebėjimus; • sudaryti galimybes vystyti savo gebėjimus talentingiems vaikams; • laiduoti platesnį mokomųjų dalykų programų įsisavinimą mokymosi motyvaciją turintiems moksleiviams, skatinti moksleivius dalyvauti mokomųjų dalykų olimpiadose ir konkursuose; • paremti specialių poreikių bei turinčių mokymosi motyvacijos sutrikimų, vaikų ugdymą. Mokyklose, kuriose dar nėra pakankamai materialinių sąlygų, socialinio poreikio steigti tokius lokalinius kultūros centrus, būtina skatinti vaikų papildomąjį ugdymą, įvairius būrelius, studijas, klubus ir kt. Ypač reikėtų skatinti ir remti: • Renginius, kuriuose dalyvautų vaikai ir jų šeimos nariai; • Būrelius, studijas, kurie padėtų vaikams, besimokantiems įvairių tipų pagrindinėse mokyklose ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesugebantiems pamokų metu įsisavinti arba praplėsti dalykinius gebėjimus (dermė su dalykinėmis bendrosiomis programomis); • Būrelius, studijas, kurie padėtų vaikams, besimokantiems IX-X klasėse, t.y. švelnaus profiliavimo periode, apsispręsti pasirenkant profilį (įvairios modulinės programos, kurios realizuojamos per neilgą laiko tarpą, tuo pačiu sudarydamos vaikui galimybę patenkinti jo pasirinkimą ir apsispręsti); • Programas, kurios gali papildyti dalykinius profilinio ugdymo XI-XII klasėse pasirenkamųjų programų kursus. Šiam tikslui papildomojo ugdymo programos derinamos su atitinkamomis dalykų bendrosiomis programomis. Valstybei mažinant poilsio, vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos, kitoms vaikų užimtumo ir priklausomybių prevencijai skirtas lėšas, daugėja nepilnamečių teisės pažeidėjų. 1998 metų vasara jų buvo sulaikyta 1659, o 1999 – 2107 vaikų. Gerokai padaugėjo valkataujančių ir girtaujančių vaikų, daugėja platinančių ir vartojančių narkotikus. Blogėja vaikų sveikata. Tik 48,8 procentai gimnazistų yra I sveikatos grupės. Viešųjų darbų organizavimui valstybė kasmet skiria nemažas lėšas, tačiau būtina iš karto numatyti, kad apie 20 procentų šių lėšų būtų skirta vaikų ir jaunimo įdarbinimo programoms. Vaikų vasaros poilsis, gebėjimų plėtojimo ir kitos socializacijos ir saviraiškos programos prieinamos tik išgalintiems sumokėti tam tikrus mokesčius. Bendrasis vaikų užimtumas per pastaruosius 10 metų sumažėjo daugiau nei 80 procentų. 1994 metų vaikų vasaros stovyklose buvo užimti 214 368 vaikų, 1999 apie 30 tūkstančių vaikų. Per pastaruosius 10 metų iš 1000 stacionarinių poilsiaviečių liko 33 stovyklos. Vaikai pasmerkti skurdui ir alkiui, socializacijos programas išmoksta gatvėje, o vėliau ir patys blogiu atsilygina visuomenei, kuri buvo abejinga jų sunkiai vaikystei. Papildomo ugdymo sistema paveldėta iš nereformuotos mokyklos buvo pakoreguota (atsisakyta ideologizacijos, užklasinio darbo organizatorių, papildomojo ugdymo organizatorių ir koordinatorių), todėl greitai sumažėjo papildomo ugdymo veiklą vykdančių institucijų. Tačiau 1995 metais Vyriausybės ir ŠMM pastangomis atstatytos koordinatorių funkcijos – ŠMM įvestas Papildomo ugdymo skyrius, priimta papildomo ugdymo samprata. Trūksta bendradarbiavimo tarp visų papildomąjį ugdymą organizuojančių grandžių, koordinavimas formalus, todėl sunkiai sprendžiama rizikos grupei priklausančių vaikų problema. Nėra sąveikos tarp papildomo ugdymo ir bendrojo lavinimo sistemų. Vaikų socializacijos procesas nėra vientisas. Vaikų socializacija rūpinasi šeima, įvairios ugdymo įstaigos, policija, socialinė rūpyba, religinės bendruomenės, savivaldybės, seniūnijos, nevyriausybinės organizacijos, tačiau už vaikų socializaciją niekas neatsako, procesas nėra koordinuojamas. Proceso sėkmė priklauso nuo kryptingo papildomo ugdymo veiklos organizavimo ir veiklos koordinacijos. Papildomą ugdymą krašto mastu koordinuoja ŠMM, Kultūros ministerija (informalusis ugdymas), SADM (neįgaliųjų vaikų papildomas ugdymas), Sporto departamentas (vaikų sportas), Jaunimo taryba. Papildomam ugdymui keliamas pagrindinis tikslas: sudaryti sąlygas kiekvienam vaikui patenkinti interesus, saviraiškos poreikius, plėtoti savo gabumus, gilinti dalykinius gebėjimus, kurių dėl vienokių ar kitokių priežasčių negalėjo įsisavinti nuoseklioje švietimo sistemoje, padėti apsispręsti renkantis profilį bendrojo lavinimo mokykloje, plėsti akiratį profesijų pasaulyje. Papildomu ugdymu siekiama išugdyti demokratiškai organizuotą, savarankų, atsakingą, humanizmo principais ir bendrosiomis vertybėmis besivadovaujantį, iniciatyvų, kultūringą, dorą Lietuvos pilietį. Papildomo ugdymo sistema turi funkcionuoti taip, kad vaikas galėtų: • Papildyti, gilinti, plėtoti gebėjimus, įgyjamus nuoseklioje švietimo sistemoje (gimnazijose, licėjuose, jaunimo mokyklose ir kt.) arba kitose formaliose ugdymo institucijose; • Siekti visapusiško išsilavinimo; • Stiprinti motyvaciją, ruošiantis ekonominei veiklai, darbinei ar profesinei karjerai, įgyjant pasirinktų darbinių gebėjimų; • Įgyti papildomų mokslinio darbo įgūdžių, pasiruošti studijuoti aukštesnį išsilavinimą teikiančiose institucijose; • Per meninę, techninę, sportinę ar kitokią veiklą realizuoti saviraiškos poreikį; • Brandinti tautinę ir kultūrinę savimonę; • Ugdytis kaip socialinis subjektas: laisvai, nevaržomai bendrauti su savo vienminčiais, jaunesniais ar vyresniais už save, įvairių tautybių, įsitikinimų ir polinkių žmonėmis. Vaikų papildoma veikla organizuojama pagal bendruosius švietimo sistemos principus, tačiau ji yra reikšminga ir reikalinga tiek, kiek ji prasminga pačiam vaikui ir tik jo paties laisvai pasirinkta, t.y. jis aktyviai ir savanoriškai šioje veikloje dalyvauja. Todėl šią veiklą būtina organizuoti pagal aktyvumo ir labilumo principus. Papildomojo ugdymo bei vaikų ir jaunimo užimtumo pagrindiniai principai nusakomi Jungtinių tautų Vaikų teisių konvencijoje, LR Vaiko teisių pagrindų ir apsaugos įstatyme, funkcionavimo sistema numatoma Švietimo įstatyme ir Lietuvos švietimo koncepcijoje. Papildomojo ugdymo veiklos formos bei funkcionavimo prioritetai bei mechanizmai apibrėžti LR Vyriausybės nutarimais: „Dėl vaikų poilsio organizavimo ir finansavimo tvarkos“ (1996), „Nacionalinė vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos programa“ (1997), „Socialinių pedagoginių mokymosi sąlygų užtikrinimo programa“ (1999). Papildomojo ugdymo sistema, jo vieta švietimo sistemoje, struktūra, uždaviniai, formos ir veiklos organizavimas nustatytas 1996 04 25 kolegijos nutarimu Nr. 23 patvirtintoje papildomo ugdymo sampratoje. Papildomas ugdymas – tai sudėtinė švietimo sistemos dalis, skirta įvairaus amžiaus žmonėms prigimtinių galių ir įvairių gebėjimų bei polinkių atskleidimui skirtingose ugdymo institucijose ir jų koncentruose, saviraiškos poreikių ir kūrybiškumo plėtojimui, kultūrinių vertybių puoselėjimui bei turiningo laisvalaikio praleidimui, socializacijai ir nusikalstamumo prevencijai. Papildomasis ugdymas remiasi trimis pagrindiniais principais: Lygių galimybių principas – siekia įtvirtinti visų vaikų galimybes tobulinti savo gebėjimus bei dalyvauti užimtumo bei laisvalaikio programose, remiamose valstybės, bei turintiems socialinių, elgesio ir kt. sutrikimų vaikams, pasinaudoti valstybės bei socialinio draudimo lengvatomis. Aktyvumo principas – didaktikos postulatas organizuoti mokymo procesą taip, kad ugdytiniai būtų veiklūs, aktyviai dalyvautų visuose jo etapuose ir formose. Papildomo ugdymo institucijų veikloje šis principas realizuojamas tarsi iš dviejų pusių: a) pats ugdytinis aktyviai renkasi norimą užsiėmimą ir jame dalyvauja; b) jeigu ugdytinis yra apsisprendęs dalyvauti tam tikroje veikloje, tai visa jo mokrosocialinė aplinka irgi aktyviai veikia jį. Labilumo principas – teigia, kad papildoma veikla turi būti organizuojama taip, kad kiekvienas žmogus dėl vienokių ar kitokių priežasčių panorėjęs keisti veiklos pobūdį arba visai jos atsisakyti, galėtų įsitraukti į kitą veiklą įpusėjus ar net baigiantis (išimtis gali būti tik formaliose ugdymo institucijose). Bendrojo papildomojo ugdymo tvarka reglamentuojama remiantis Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintais bendrąjį lavinimą teikiančių institucijų ir papildomojo ugdymo įstaigų ugdymo planais pagal mokyklų tarybų aprobuotas programas. Papildomo ugdymo institucijose visa veikla orientuota į vaikų socializaciją (vaiko parengimą gyventi konkrečioje visuomeninėje aplinkoje) bei kūrybiškumo ugdymą ir turi formaliojo, informaliojo ir neformaliojo papildomo ugdymo bruožų. Papildomo ugdymo reikšmė ugdytiniui dar nėra pakankamai išanalizuota, tačiau jos svarbą patvirtina ir toks pačių moksleivių teiginys: 1996 m. atlikus tyrimą (vadovė V. Targamadzė) „Organizacijos (ne pelno siekiančios) veiklos efektyvinimo galimybė taikant F. Herzberg dviejų veiksnių teoriją“ ir įvertinus moksleivių atsakymus, paaiškėja, kad „trūksta galimybių išreikšti save mokykloje“. Ypač tai aktualu paaugliams. Norėdami išvengti situacijos, kurioje jie negali realizuoti savęs, - rašo M. Furst, - jaunuoliai buriasi į grupes ar identifikuojasi su stabais (kino, popmuzikos žvaigždėmis, dvasiniais vadovais ir t.t.). Jie agresyviai gina tąjį dažnai „pasiskolintą“ identiškumą ir nėra tolerantiški kitiems. Tad geriausia išeitis – papildomo ugdymo veikla, kuri dažniausiai vyksta grupėse, o „grupė pati sudaro sąlygas įvertinti jos rezultatus, gebėjimus ir pažiūras“. Dar viena papildomo ugdymo galimybė jaunam žmogui – alternatyva televizijai. Įvairiais eksperimentais vis tiriamas neigiamas televizijos poveikis, norint atsakyti į klausimą, ar televizija skatina agresyvumą ir nusikalstamumą. Ne mažesnė papildomo ugdymo svarba – formuoti jauno žmogaus poreikius. Pagrindinė asmenybės aktyvumo priežastis yra įvairūs poreikiai, atsirandantys tiek dėl instinktyvių potraukių, tiek dėl asmenybės pažinimo patirties. Poreikis yra tam tikra įtampa, atsirandanti netekus kokios nors pusiausvyros organizme. Aktyvumas – vienokie ar kitokie veiksmai, reikalingi pusiausvyrai atstatyti[3, p. 35]. Poreikių yra daugybė[3, p. 35]. Kultūriniai poreikiai susiformavo žmonių visuomenėje; jie yra skirtingi, priklauso nuo grupių, kuriose gyvena asmenybė, kultūrinių tradicijų (drabužių ir papuošalų mados, bendravimo stereotipai, religinės apeigos ir kt.), kurių siekimus lemia kultūriniai poreikiai. Daugelis pedagogų sutiktų su nuomone, kad mokyklos kultūrinis gyvenimas priklauso ne tik nuo regiono ar vietos papročių ir tradicijų, aplinkos, kurioje yra mokykla, bet ir nuo mokytojų, kurie formuoja požiūrį į daugelį vertybių; nuo jų aktyvumo ir supratimo, kaip, kokia kryptimi plėtoti papildomą ugdymą, kokios ugdymo formos moksleiviams reikalingiausios, priimtinausios vienai ar kitai temai pateikti. Didžiausia papildomo ugdymo dalį sudaro renginių organizavimas. Lietuvos kultūros ir švietimo įstaigose sutinkama labai plati renginių įvairovė. Nėra vienos renginių klasifikacijos, tačiau juos galima skirstyti įvairiu pagrindu: pagal laisvalaikio lygius: • rekreaciniai (pramoginiai); • švietėjiški (pažintiniai); • šventiniai; pagal renginių pobūdį, žanrą, stilių: • sportiniai; • liaudiški; • estradiniai – pramoginiai ir kt.; pagal dalyvių skaičių: • masiniai; • kameriniai; pagal dalyvių amžių; • vaikams; • jaunimui; • vyresnio amžiaus žmonėms; pagal organizavimo laiką: • kalendoriniai; • proginiai; pagal organizavimo vietą: • patalpose; • lauke. Dar būtų galima paminėti šiuos renginius: • vieši – uždari, taip pat asmeniniai (asmeninėms progoms skirti) renginiai. Renginių formų taip pat gausu: • šokių vakarai • diskotekos • gegužinės • vakaronės • poilsio vakarai • pramoginės varžybos, konkursai, viktorinos • pobūviai • karnavalai • rytmečiai • popietės • pokalbiai, disputai, diskusijos • montažai • vakarai – susitikimai • neakivaizdinės kelionės • koncertai • šventės • festivaliai ir kt. Išvardijome daugiau kaip 20 pačių populiariausių renginių formų. Tai daugiausia rekreaciniai – pramoginiai bei švietėjiški ir šventiniai renginiai, taip pat renginiai, skirti vaikams. Saviraiška, polinkių plėtotė Konkretus papildomojo ugdymo veiklos turinys priklauso nuo vaikų grupės ar individo poreikių, interesų ir galimybių juos tenkinti. Veiklos kryptys siūlomos paliekant erdvę iniciatyvoms plėtoti, pildyti apimant naujus veiklos aspektus. Aplinkosauginis ir ekologinis ugdymas: ugdo meilę ir pagarbą viskam kas gyva, skatina pažinti aplinką bei suteikia gilesnius pažintinius gamtos mokslų gebėjimus, skatina aplinkai palankaus elgesio motyvaciją, atsakomybę už savo veiksmus, (gamtininkų centrai, gyvūnų globos draugijos, būreliai ir t.t.); Neprofesionali sportinė veikla padeda plėtoti vaikų fizines galias, kūno kultūrą, skatina keliauti, sukuria prielaidas sveikai gyvensenai (sportiniai klubai, varžybos, olimpiados, išvykos, ekskursijos ir t.t.). Meninis ugdymas sudaro sąlygas atskleisti, tobulinti vaikų meninius gabumus ir gebėjimus (muzikos, dramos, dailės studijos, klubai, būreliai, meniniai kolektyvai ir t.t.); Techninė kūryba ir techninis sportas sudaro sąlygas realizuoti pažinimo, kūrybiškumo poreikius arba gilinti, plėsti technines žinias, įgytas nuoseklioje švietimo sistemoje arba formaliojo ugdymo metu (techninės kūrybos stotys, klubai, būreliai ir t.t.). Intelektinis ugdymas (neakivaizdinės dalykinės mokyklos, specializuotos vasaros stovyklos ir t.t.). Kraštotyra ir etninės kultūros ugdymas (kraštotyros būreliai, klubai, ekspedicijos). Visose vystymosi stadijose, žaisdamas ar mokydamasis, vaikas stengiasi pažinti pasaulį. Šiame pažinimo procese, be intelekto, svarbų vaidmenį atlieka ir emocijų, jausmų sfera. Iki šiol dažniausiai pirmenybė buvo skiriama vaiko intelekto lavinimui. Tačiau ne mažiau svarbu ir jo emocinis gyvumas, vaizduotė, kūrybingumas. Šiandien vis daugiau reikšmės teikiama vaiko emocinės sferos ir intelekto vienovei. Jau vaikystėje būtina vaikus mokyti jausti ir vertinti grožį, regima forma išreikšti savo jausmus, mintis ir idėjas. Papildomas ugdymas organizuojamas mokyklos mokytojų jėgomis ir jų iniciatyva. Mokiniai, mokytojų patariami, dalyvauja šioje veikloje savarankiškai ir savo noru. Šios veiklos svarbiausias uždavinys – plėsti ir įtvirtinti klasėje įgytas dalykines žinias, išmokti jomis naudotis, o taip pat įgyti naujų žinių, plėtoti, tobulinti gebėjimus, asmens savybes, pavyzdžiui, fizines galias (sporto, fizinės kultūros ir kt. užsiėmimai), muzikos, scenos gebėjimus (saviveiklos rateliai, chorai, dailės, darbų ir kt.). Čia mokiniai kitokia forma bei metodais (lyginant su užsiėmimais klasėje) plečia ir įtvirtina žinias, įgytas klasėje, jas taiko realiomis gyvenimo sąlygomis, arčiau susipažįsta su praktiniu visuomenės gyvenimu, o svarbiausia – mokosi savarankiškai veikti. Užklasinė veikla organizuojama remiantis šiais principais: savanoriškumu, iniciatyvumu ir savarankiškumu, prieinamumu ir perimamumu, romantika ir žaidimais, atsižvelgiama į mokinių amžių ir individualias savybes. Tai įgalina kiekvieną šios veiklos dalyvį rasti savo vietą, tenkinti savo norus, tobulinti savo gebėjimus, plėsti žinias, tiksliau orientuotis socialinėje aplinkoje ir prognozuoti savo ateitį. Užklasinės veiklos organizavimo formos yra įvairios. Labiausiai paplitę ir masiškiausiai lankomi yra fakultatyviniai, dalykiniai būreliai, saviveiklos, meno, sporto rateliai, sekcijos, grupės ir kt. Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvos mokyklose veikė apie 30 pavadinimų būrelių, kuriuose užsiiminėjo maždaug 70-80% visų V-XI klasių mokinių. Ir nors kai kurie mokiniai keitė būrelius, ieškodami „savo pašaukimo“, tačiau tai liudijo apie absoliučios daugumos moksleivių užimtumą užklasinėje mokyklos organizuojamoje veikloje. Tokią padėtį laidavo administracinis mokyklos sutvarkymas: buvo specialus mokyklos direktoriaus pavaduotojas užklasiniam darbui su mokiniais. Švietimo ministerijoje taip pat buvo padalinys, užsiimantis užklasinio darbo organizavimu, rinko medžiagą apie šią veiklą iš visų Lietuvos mokyklų. Tai padėjo sutelkti visas mokyklos mokytojų (taip pat išmokinių) jėgas užklasinei veiklai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir pertvarkant mokyklą, buvo mažinamas biurokratinis valdymo aparatas. Daugiau teisių ir laisvių suteikta pačiai mokyklai, mokytojams, mokiniams. Deja, užklasiniam darbui tai neišėjo į naudą: nevedama šios veiklos apskaita valstybės mastu, nebėra mokykloje atsakingų už šią veiklą. Dabar šios veiklos likimas, jos sėkmė priklauso nuo mokyklos administracijos ir ypač nuo mokytojų entuziazmo, pasišventimo mokyklai, mokiniams, pedagoginiam darbui. Populiariausi ir mokyklose labiausiai paplitę dalykiniai būreliai, kuriems dažniausiai vadovauja dalyko (istorijos, matematikos, fizikos ir kt.) mokytojai. Čia mokiniai plečia ir gilina šio dalyko žinias, mokosi naudotis įvairiais literatūros šaltiniais, rašo referatus, atlieka įvairius bandymus. Dalyvaujantys dalykinių būrelių veikloje mokiniai įgyja ir mokslinio tiriamojo darbo įgūdžių, aktyviai įsitraukia į platesnę pažinimo veiklą, ypač jeigu būreliai veikia kūrybiškai; mokinių darbui vadovauti, juos konsultuoti kviečiami specialistai: inžinieriai, medikai, agronomai ir kt. Užsiėmimai vyksta ne tik mokykloje, bet ir muziejuose, gamyklose, ūkiuose. Čia mokiniai gali ne tik tiesiogiai stebėti, bet ir patys aktyviai įsijungti į visuomenei naudingą darbą, kaupti žinias ir patirtį iš pirminių šaltinių, taikyti jas praktiškai. Taigi ir užklasinė veikla, organizuojama mokykloje ir pačių mokinių iniciatyva, gausina mokykloje įgytas mokinių žinias, plečia jų akiratį, mokymuisi mokykloje suteikia platesnę ir realesnę prasmę, moko praktiškai pritaikyti teorines žinias gyvenime ir susieja mokinius su socialine aplinka. Užklasinės mokinių veiklos galimybės supažindinti juos su visuomenės gyvenimu yra labai plačios. Tik reikia šią veiklą įprasminti, įjungiant į ją kuo daugiau mokinių ir visuomenės atstovų, visuomeninių organizacijų. Vaikų, jaunuolių užimtumas mokykloje ,pamokose, užklasinėje bei užmokyklinėje veikloje ne tik garantuoja jų žinių, mokėjimų, įgūdžių įsisavinimą, intelektualinį augimą, bet ir jų dorovinį užsigrūdinimą. Prof. V. Liutiko teigimu, iš moksleivių tarpo nepilnamečių nusikaltėlių santykis = 1:100, o iš nepilnamečių ie nesimokančių 1:2. Tai akivaizdus faktas, rodantis mokymosi mokykloje ir apskritai nepilnamečių užimtumo reikšmę jų elgsenai, jų asmenybės, ju doros ugdymui. O tai ypač aktualu mūsų gyvenamuoju laikotarpiu, kai „banguoja“ visas visuomeninis gyvenimas (ekonominis, kultūrinis, dvasinis, politinis), kai visa visuomenė ieško atramos taško gyvenimui sunorminti, pusiausvyrai nustatyti tarp atskirų visuomeninių grupių, politinių partijų. Visuomenėje, kurioje siaučia politinės aistros, nėra vietos kultūrai, mokslui, menui, galiausiai ir dorai, dvasingumui. Norint geriau suprasti papildomojo ugdymo svarbą, manau būtina paanalizuoti ir papildomojo ugdymo programą. Papildomajam ugdymui mokymo plane numatyta po 3 savaitines valandas kiekvienos klasės bendruomenei. Manyčiau, jog Švietimo ir mokslo ministerijos Kolegijos 44 nutarimu („Dėl reformuotos Bendrojo lavinimo pagrindinės mokyklos mokymo plano“) pažeidžiami klasės bendruomenės interesai. Mat leidžiama tam tikrą savaitinių valandų skaičių kiekvienoje klasėje skirti individualiam ir pusiau individualiam (grupėje 3 ir mažiau mokinių) mokymui. Papildomasis ugdymas yra neatsiejama Lietuvos švietimo koncepcijos dalis, todėl pirmiausia remiasi bendraisiais jo principais: Humaniškumo: • kiekvienas vaikas yra vienintelis, unikalus (kito tokio nėra), turintis ryškių prigimtinių bruožų, kuriems tereikia padėti atskleisti, o ne nuslopinti juos; • sudaroma daugiau galimybių išmokti kaip mokytis, o ne išmokyti kurio nors dalyko turinio, nes noras mokytis ir išmanymas, kaip tai daryti, yra svarbiau už faktines žinias • vienas iš svarbiausių mokinio darbo prasmingumo rodiklių yra tai, kaip jis pats vertina savo veiklos rezultatus, t.y. savęs vertinimas svarbesnis, negu kitų; • vaikai mokosi to, ko jiems reikia ir ką turi žinoti; • mokymasis jausti, išreikšti, perduoti, suprasti yra toks pat svarbus kaip ir mokymasis mąstyti, t.y. susidaryti intelektualinius įgūdžius, nes jausmai yra ne mažiau svarbūs negu faktai; • noriai mokomasi tik tokioje aplinkoje, kurioje nejaučiama baimės, įtampos, rungtyniavimo atmosferos ir kitų žmonių primetamų standartų; • įgyvendinama pasirinkimo teisė, t.y. veiklos, užduočių, vietos, partnerių ir kt. pasirinkimas. Demokratiškumo: • mokiniai veikia tokioje erdvėje, kur galima viską laisvai kelti iš vietos į vietą, keisti veiklos sritis ir savo sėdėjimo vietą; nėra vidinių pertvarų; • mokomoji medžiaga yra labai įvairi; naudojami materialūs objektai, kuriais mokinys manipuliuoja; • pedagogas yra sumanus padėjėjas vaiko pažintinėje – tiriamojoje veikloje; • vaikas yra ne poveikio objektas, o lygiavertis partneris, aktyvus ir reikalaujantis pagarbos; • mokiniai pratinasi imtis atsakomybės už savo veiklą; • vaiko veiklos vertinimas yra diagnostinis, juo siekiama stimuliuoti norą pažinti, tyrinėti, stebėti (akcentuojamas ne teisingas ar klaidingas atsakymas, o pastarojo išdėstymas mąstymo procese); • vienos rūšies veikloje dalyvauja įvairaus amžiaus mokiniai; • ugdymo procese dalyvauja ne vienas, o keli pedagogai. Diferencijavimo: • vyrauja individualus ugdymas mažose grupėse; • skatinamas savarankiškumas, kūrybiškumas, motyvacija, bendravimas; • puoselėjama vaiko individualybė; • skatinamas nuomonių pliuralizmas ir sprendimų variantiškumo galimybės; • vertinimas yra konkretus (individualus), tikslingas ir atviras; dabarties rezultatai lyginami su ankstesniais, o ne vieno mokinio su kitu; • taikomi individualūs ugdymo metodai, atitinkantys specifinius mokinio gabumus, interesus, poreikius, kuriamos individualios programos. Integracijos: • ugdymo programoje įvairios veiklos integruojamos; • integracijos centras – kalbinis ugdymas; • vienodai svarbus integracijos kultūrologinis, istorinis, socializacinis aspektai; • garantuojama mokomųjų dalykų ir papildomo ugdymo darna; • sudaromos sąlygos vaiko ir visuomenės sociokultūrinės integracijos prielaidoms formuotis. Mokytojai rengia individualias papildomojo ugdymo programas, o jas tvirtina mokyklos direktorius. Programos dažniausiai pateikiamos teminio – kalendorinio plano pavidalu. Papildomo ugdymo turinį sudaro: • vaidybos ir kalbos pasaulis, • gamtos ir geografijos pasaulis, • harmonijos ir muzikos pasaulis, • dailės pasaulis, • lego pasaulis. Papildomo ugdymo turinys sudarytas, remiantis šiomis nuostatomis: • bendravimas sudaro gyvenimo esmę, nes bendraudami perimame komunikacinės kultūros pradmenis, tenkiname socialinius poreikius; • svarbiausia bendravimo priemonė yra kalba, kuri yra ne tik viena iš seniausių semiotinių sistemų, bet ir svarbiausia mąstymo priemonė, leidžianti formuoti aiškų loginį mąstymą; • kalbėjimas yra bendravimo aktas, išreikštas kalbinėmis priemonėmis; • gera kalbinė kompetencija turi įtakos asmenybės dvasiniam turtėjimui; • kalba ir kalbėjimas tarpusavyje glaudžiai susiję: be kalbos negali būti kalbėjimo, o be pastarojo kalba taptų bevaise sistema, kuri negalėtų vykdyti komunikacinės funkcijos; • kalba yra kartu ir laisvė, ir suvaržymas. Laisvė ta prasme, kad suteikia galimybę išsireikšti, pasireikšti. Suvaržymas, kadangi ji paklūsta taisyklių ir konvencijų visumai; • gimtosios kalbos įvaldymas didžia dalimi priklauso nuo sėkmės pradinėje mokykloje; nuo jos mokėjimo priklauso kitų dalykų išmokimas; • kalba, išreikšta įvairiomis komunikacinėmis priemonėmis, sprendžia ne tik komunikacinius uždavinius, bet ir daug platesnius – tiriamuosius-pažintinius; • bendraujama ne tik kalbos pagalba, bet ir vaizdais, ženklais, garsais, judesiais ir kt.; • kalba išreiškiama įvairiomis komunikacinėmis priemonėmis, t.y. ženklų sistemomis: garsais, vaizdais, judesiais ir kt. Kadangi humanistinis ugdymas pagrįstas orientacija į mokinio individualybę, jo interesus, mokytojui dirbant tam tikros veiklos zonoje susidaro didesnės galimybės padėti kiekvienam vaikui individualiai arba bent mažai jų grupelei, o mokinius laisvas veiklos pasirinkimas skatina imtis didesnės atsakomybės dėl savo darbo, apsispręsti, ką daryti ir kokiu tempu. Papildomo ugdymo proceso centre visuomet yra mokinys, o mokytojas atlieka sumanaus padėjėjo vaidmenį, todėl čia susidaro visos sąlygos vaikui ne tapti poveikio objektu, o lygiaverčiu partneriu, aktyviu ir reikalaujančiu pagarbos. Pedagogo svarbiausias uždavinys, organizuojant papildomą ugdymą, padėti realizuoti vaikui jo galimybes, atsisakant tradicinės orientacijos į rezultatą (užduočių atlikimą), nukreipiant dėmesį į tai, kokiu būdu įsisavinama reikalinga medžiaga bei kiek tas įsisavinimas reikšmingas, akcentuojant ne atsakymo teisingumą ar klaidingumą, o pastarojo išdėstymą mąstymo procese. Mokytojas norėdamas nukreipti vaiką į vieną ar kitą papildomojo ugdymo būrelį turėtų gerai pažinti juos ir sugebėti nustatyti vaikų polinkius į vieną ar kitą sferą. Vaiko interesų prioretiškumas. Jo realizavimo galimybės: a) papildomojo ugdymo valandos moksleiviams yra neprivalomos ir jų laisvai pasirenkamo; b) darbo temos įvairios ir įdomios; c) žinomi dalykai pateikiami nauju aspektu; d) papildomojo ugdymo užsiėmimų nepaversti vien tik įdomia programa. Veiklos lankstumas. Jo įgyvendinimo taisyklės: a) atrenkant papildomojo ugdymo darbams temas, eiti nuo lengvo prie sunkaus, nuo žinomo prie nežinomo, nuo paprasto prie sudėtingo; b) ugdymo turinį derinti su mokinių amžiaus ypatumais, išsivystymo lygiu ir taip pat siekti, kad pagerėtų, sutvirtėtų žinios, mokėjimai ir įgūdžiai; c) derinti įvairias darbo formas, metodus ir būdus, nustatyti optimaliausią užsiėmimų trukmę. Orientavimasis ateities profesinei veiklai: a) mokiniai turi įsitikinti, kad papildomojo ugdymo veikloje įgytos žinios ir suformuoti įgūdžiai padeda spręsti jiems kylančias praktines problemas; b) užduotys turi vystyti mokinių pastabumą, dėmesį, kūrybingumą ir kitas savybes, reikalingas įveikti sunkumams, su kuriais gali tekti susidurti gyvenime; c) sistemingai tobulinti įvairius praktinius mokėjimus ir įgūdžius; visokeriopai plėtoti gebėjimą bendrauti su įvairaus amžiaus ir skirtingos socialinės padėties žmonėmis. Papildomo ugdymo sistemos teorinio modelio kūrimas yra įmanomas tik lyginimo, gretinimo su kitų šalių patyrimu kontekste. Šitaip suprastas modelis bus pajėgus atspindėti bendrąsias pasaulines vystymosi tendencijas bei specialiąsias mokinių neformaliojo ugdymo kryptis. Todėl šis patyrimas mums yra vertingas ir naudingas teorine ir praktine mokinių neformaliojo ugdymo prasme. Dvidešimtojo amžiaus viduryje išsivysčiusiose pasaulio šalyse iš esmės pasikeitus visuomeninio gyvenimo patirčiai, sąlygotai naujų mokslo ir technikos atradimų bei tam tikrų socialinių pokyčių, buvo pastebėta, kad vien mokyklinis ugdymas jau negali padarytino, ko visuomenė reikalauja iš ugdytojų. Tuo pat metu pabrėžiama, kad mokykla, kaip institucija, jau negali pretenduoti į monopolinę švietėjišką funkciją. Kitaip tariant, švietimas ir būsimo piliečio ugdymas jau nebetelpa į mokyklos rėmus. Nes ugdymui plačiąja prasme keliamas uždavinys ne tik teikti žinias, bet ir sudaryti sąlygas, kad atsiskleistų individo prigimtyje glūdintys gebėjimai, kad jie kūrybiškai reikštųsi perimant ir plėtojant kultūrą. Būtent šitaip apibrėžiamam ugdymui, apimančiam mokymą ir mokymąsi, lavinimą ir lavinimąsi, auklėjimą ir saviauklą, pradėta kurti papildomo ugdymo sistema daugelyje pasaulio šalių. Analizuojant mokslinę užsienio šalių literatūrą dominančiu klausimu išryškėjo, kad papildomas ugdymas apima tris sritis: 1) žinių, įgytų formaliojo ugdymo metu, plėtimą, gilinimą, papildymą; 2) mokinių saviraišką (meninių, techninių, sportinių ir kt. interesų realizavimą); 3) mokinių saviugdą (elgesio įgūdžių susidarymą, bendrabūvio normų įsisavinimą ir kt.). PRAKTINĖ DARBO DALIS Lietuvos Švietimo reformos gairėse rašoma, kad papildomasis ugdymas – nenutrūkstamo ugdymo dalis, skirta vaikų ir suaugusiųjų intelektinių techninių, meninių, socialinių ir kitų gebėjimui ugdymui. Tai įdomi veikla po pamokų, atitraukiant moksleivius nuo tuščio, beprasmiško laiko leidimo ir žalingų įpročių, nusikalstamumo. Tyrimo tikslas – nustatyti papildomojo ugdymo būklę ir galimybes. Tyrimui keliami šie pagrindiniai uždaviniai: • nustatyti papildomojo ugdymo sritis, kuriose mokyklų moksleiviai gali plėtoti savo gabumus; • išsiaiškinti moksleivių požiūrį į popamokinę veiklą, jos formų įvairovę ir mokinių dalyvavimą šioje veikloje; • sužinoti, kokių nepamokinės veiklos būdų (būrelių, užmokyklinių renginių) daugiausia pageidauja patys moksleiviai. Tyrimo objektas – Skuodo Pranciškaus Žadeikio gimnazija. Tyrimo dalykas – papildomasis (neformalusis ir informalusis) ugdymas bendrojo lavinimo mokyklose. Tyrimo metodas – informacijos rinkimas anketomis. Iš viso apklausoje dalyvavo 300 moksleivių: 100 pradinių klasių, 100 mokinių, besimokančių V-IX klasėse ir 100 X-XII klasių mokinių. Tyrimas buvo atliktas 2004-aisiais metais, gegužės mėnesį. Pirmiausia norėjau išsiaiškinti, ar reikalinga mokiniams popamokinė veikla. Atsakymo į klausimą rezultatai pateikti lentelėje. POPAMOKINĖS VEIKLOS REIKALINGUMAS Atsakymai I-IV kl. V-IX kl. X-XII kl. Taip 97 40 69 Ne - 50 26 Nežinau 3 10 5 Iš viso: 100 100 100 Pradinukai popamokinės veiklos atžvilgiu nusiteikę labai pozityviai. Tik 3 pradinukai suabejojo popamokinių renginių reikalingumu V-IX ir X-XII klasių mokinių atsakymai pasiskirstė įvairiau. Didžioji respondentų dalis pripažįsta popamokinės veiklos reikalingumą, tačiau nemažai yra ir neigiamų atsakymų, ypač tarp septintokų ir aštuntokų. Savo neigiamus atsakymus jie motyvuoja tuo, jog renginiai nusibodę, dažnai kartojasi tos pačios formos. Toliau apklausoje norėjau išsiaiškinti mokinių dalyvavimą popamokinėje veikloje, ar aktyviai jie įsitraukia į šią veiklą. (žr. diagramoje) Apklausus mokinius paaiškėjo, kad pradinių klasių moksleiviai aktyviausiai dalyvauja popamokinėje veikloje, jie lanko netgi ne po vieną, o po keletą būrelių. Tačiau nieko panašaus negalėčiau pasakyti apie V-IX klasių moksleivius, šie moksleiviai labai pasyviai žiūri į popamokinę veiklą, teigdami, jog „neįdomu“, „nuobodu“, „geriau kompiuterinėj pasėdėti“ ir pan. Galbūt tai susiję sunkaus periodo amžiumi t.y. paauglyste, nes jau X-XII kl. situacija keičiasi, čia moksleiviai jau gana noriai rinktųsi popamokinę veiklą, tačiau čia trukdo kitos problemos: laiko stoka, per didelis pamokų krūvis ir pan. Su šia problema siejasi ir dar vienas anketos klausimas: į ką labiau orientuotas jūsų mokykloje papildomas ugdymas? Beveik 90% vyresniųjų klasių moksleiviai mano, jog labiau dėmesio skiriama saviraiškos ugdymui. Deja, ši analizė parodė, kad mokyklose nepakankamai naudojamos mokymo planų teikiamos galimybės. Valandos skirtos papildomajam ugdymui, dažnai tampa privalomojo mokymo valandomis. Vaikas – savarankiškos ir veiklios prigimties žmogus. Mokymo ir auklėjimo procese (mokykloje ir namuose) neišnaudojami daugelio mokinių savarankiškumo rezervai. Laisvalaikis yra itin palankus metas atsiskleisti jo savarankiškumui. Jau pirmoje klasėje mokytojas turi sudaryti tokias sąlygas, kad popamokinėje veikloje pasireikštų vaikų aktyvumas, savarankiškumas bei iniciatyva. Mokiniai nori būti aktyvūs. Tai natūralus jų poreikis. Jeigu klasėje yra pasyvių vaikų, pripratintų vykdyti tik nurodymus, tai dažniausiai todėl, kad auklėtojai arba tėvai per daug vertina savo įsakymų galią, slopina vaikų aktyvumą ir savarankiškumą. Popamokiniame darbe svarbu ugdyti ir vaikų veiklos motyvus. Mokinys gali būti labai aktyvus, iniciatyvus, tačiau tik todėl, kad pagiria auklėtojas arba nori išskirti. Įvairūs užsiėmimai sudaro ypač palankias sąlygas ugdyti savarankiškumą. Susipažinus su mokslinę literatūra, galiu teigti, kad mokinių papildomasis ugdymas, laisvalaikio organizavimas, savarankiškas laisvalaikis yra labai plati problema. Ji turėtų dominti tėvus, pedagogus, mokslininkus, socialinius darbuotojus, vaikų ir globos rūpybos įstaigas, policiją, merijas ir kitas mikrosociumo valdymo institucijas. Siekdama išsiaiškinti, kokie būreliai – mokinių mėgstamiausi, anketoje pateikiau klausimą: „kokius būrelius lankai“? Atsakymų duomenis pateiksiu lentelėje. ATSAKYMAI I-IV kl. V-IX kl. X-XII kl. Choras 60 10 15 Skautai - 50 10 Šokių ratelis 50 10 10 Drama 10 12 - Įvairūs fakultatyvai - 20 90 Krepšinis - - - Keramika - 5 10 Pažvelgus į šios lentelės duomenis kyla prieštaringos mintys. Prieš tai išsiaiškinome, jog aktyviausiai papildomoje veikloje dalyvauja pradinių klasių moksleiviai, o čia matome visai ką kitą, sudėjus skaičius galime matyti, jog X-XII kl. moksleiviai lanko ne po vieną, o po kelis būrelius, tačiau keisčiausia, jog prie būrelių jie įrašė įvairius fakultatyvus kuriuos daugiausiai lanko, o tai jau liudija, jog vyresniųjų klasių moksleivių papildomas ugdymas labiau yra orientuotas į žinių gilinimą, o ne į kultūros ir saviraiškos ugdymą. Net 90 moksleivių iš 100 yra pasirinkę fakultatyvus, motyvuodami, jog mokykloje yra per didelis krūvis, be to egzaminai „ant nosies“. Fakultatyvų dėka jie užpildo pamokų metu likusias spragas, todėl likusiems būreliams žinoma lieka tik labai mažai laiko. Paauglių mėgiamiausias būrelis – skautai. Pradinių klasių moksleiviai labiausiai lanko chorą bei šokių ratelį. Matome, jog I-IV klasėse vaikų papildomas ugdymas labiau orientuotas į kultūros ir saviraiškos ugdymą, ko nepasakysi apie vyresniųjų klasių moksleivius. Akivaizdi ir tokia tendencija, jog ne visose srityse yra pakankamai nepamokinei veiklai organizuoti įdomių žmonių, už popamokinę veiklą atsakingi patys dalykų mokytojai. Be to, nėra vietos, sąlygų papildomajam ugdymui organizuoti (trūksta patalpų, muzikos, sporto inventoriaus, transporto). Tačiau dauguma vaikų yra patenkinti lankomų būrelių veikla, tik vienetai teigia, jog jų lankomi būreliai nepatenkina jų lūkesčių, tie, kurie yra nepatenkinti popamokine veikla motyvuoja tai nuobodžia veikla, tam dalykui skirtą specialistų trūkumu, inventoriaus trūkumu. Į klausimą „Kas skatina lankyti būrelius“? Moksleiviai atsakė šitaip (žr. lentelę). Nors atsakymai gana įvairūs, galima teigti, jog požiūris į papildomąją būrelių veiklą labai skiriasi nuo amžiaus tarpsnių. Pradinių klasių moksleiviai dar nemąsto apie ateitį, tiesiog jie tai daro mokytojų paskatinti, didelę įtaka daro draugai, jei dauguma draugų lanko šį būrelį, vadinasi ir „aš turiu jį lankyti“. Tačiau iš šių rezultatų galime teigti, jog didžiausią įtaką būrelių pasirinkimui turi tėvų patarimai. Vis dėlto tokio amžiaus moksleivių požiūris, tėvai jau nebeturitokios įtakos, labiausiai juos domina, ar šis būrelis patenkins jų pažintinius, emocinius poreikius. Tačiau į ateitį dar taip pat per daug nežiūri, priešingai negu vyresniųjų klasių moksleiviai. TEIGINIAI I-IV kl. V-IX kl. X-XII kl. Taip tėveliai pataria 50 5 - Paskatino mokytoja 30 - - Tai labiausiai atitinka mano interesus - 80 40 Nes šitą būrelį draugai lanko 20 5 - Tai bus naudinga ateityje - 10 60 X-XII kl. Moksleivius labiausiai tai ir domina, ar tai jiems bus naudinga ateityje, ar duos naudos. Kitas anketos klausimas buvo „Su kuom asocijuojasi papildoma popamoklinė veikla?“. I-IV klasių moksleiviai šimtaprocentiniai atsakė, jog jiem papildomas ugdymas asocijuojasi su linksmu laisvalaikio praleidimu, 80 paauglių tai taip pat sieja su laisvalaikio praleidimu, o 20 V-IX kl. Moksleivių sieja tai su pamokų metu įgytų spragų užpildymui. X-XII kl. Moksleiviai labiausiai papildomą veiklą sieja su pamokų metu įgytų spragų užpildymui (60 moksleivių), 30 moksleivių sieja su ateities planais ir 10 moksleivių su linksmu laisvalaikio praleidimu. Įdomiausia tai, jog nė vienas moksleivis iš 300 nepažymėjo, jog papildoma popamokinė veikla asocijuojasi su papildomų žinių įgijimu. O tai reiškia, jog moksleiviai vis dėlto papildomą ugdymą įsivaizduoja, kaip kultūros ir saviraiškos ugdymą, tačiau vyresnieji dėl per didelio krūvio pamokų bei būsimų egzaminų, popamokinės veiklos sąskaita jie bando „užlipdyti turimas skyles“. Siekdama išsiaiškinti, kokie renginiai mokinių mėgstamiausi, pateikiau jiems klausimą, išvardijau populiariausias renginių formas ir liepiau įvertint dešimtbalėj sistemoj. Akivaizdu, jog labiausiai visokio amžiaus vaikų yra mėgstamos šventės. Šiek tiek mažiau teigiamų atsakymų surinko konkursai (mažiau populiarūs tarp aukštesnių klasių mokinių). Išryškėjo tendencija, jog pradinių klasių mokiniai noriai priima visas vedamas jų klasėje renginių formas, mažiau mėgsta tik minėjimus ir etinius pokalbius. V-IX klasėje popamokinių renginių teigiami pasirinkimai labiau diferencijuoti. Mažiau mėgstami taip pat ir etniniai pokalbiai bei knygų ar kino filmų aptarimai. Aukštesnėse klasėse minėtos popamokinės veiklos formos (išskyrus minėjimus) jau labiau mėgstamos, nes pokalbių metu moksleiviai gvildena aktualias jiems problemas, aptarinėja populiarus kino filmus ir klaidas. Tarp priežasčių, dėl kurių renginiai patinka, V-IX ir X-XII klasių mokiniai nurodė tokias: • konkursai: „įdomu, galima kautis ir laimėti“, „būna įvairių užduočių“, „tiesiog smagu“, „būna linksma nuotaika“. • šventės: „nes būna geros vaišės“, „būna gera nuotaika“, „linksma“, „gali pabūti su draugais, pasilinksminti“. • viktorinos: „sužinau daug naujų, įdomių dalykų“, „galiu parodyti savo turimas žinias“. Priežastys, dėl kurių renginiai nepatinka taip pat labai įvairios: „neįdomu“, „nusibodo“ (konkursai), „ne visi matėme tą filmą, kurį patarinėjome, viktorinos „nepatinka todėl, kad reikia papildomai skaityti, galvoti“ ir pan. Šis tyrimas parodo, jog ypatingą dėmesį klasių vadovai ir mokyklų vadovybė turėtų atkreipti į tą faktą, jog visų klasių mokiniai nemėgsta minėjimų, nes jų metu „reikia ramiai sėdėti ir klausytis“, „neįdomu“, „nuobodu“, „kad ten nieko neveikiame“, „ten varo prievarta“. Šitokia popamokinė veikla tikrai neduoda naudos nei mokinių intelekto, nei dorovės, nei patriotizmo ugdymui. Tuo metu, kai moksleiviai pildė anketas pastebėjau, jog Skuodo mokinių popamokinė veikla yra gana skurdi, mokiniai ne visai tiksliai suprato kai kurių renginių esmę, pvz. „mugės įdomu, nes galima pardavinėti įvairius darbelius, (vadinasi, mokiniai žino tik komercines muges, o apie žaidimų ar atrakcionų mugę nėra net girdėję. Taip pat daugelis moksleivių klausinėjo, kas tai per labirintas. Įdomu buvo sužinoti ir tai, koks pačių mokinių indėlis į popamokinės veiklos planavimą bei pasiruošimą renginiams. MOKINIŲ INDĖLIS Į POPAMOKINĖS VEIKLOS PLANAVIMĄ IR RENGINIŲ ORGANIZAVIMĄ ATSAKYMAI I-IV kl. V-IX kl. X-XII kl. Pasiūlo auklėtoja 62 18 4 Planuojame kartu su auklėtoja 38 72 20 Planuojame patys - 10 76 Akivaizdu, jog tik pradinėse klasėse popamokinės veiklos planavimas ir ruošimasis renginiams didžiąja dalimi priklauso auklėtojams. Patys pradinukai dar nesugeba planuoti popamokinės veiklos. Viduriniosios mokyklos klasėse auklėtojos vaidmuo popamokinės veiklos planavime jau kur kas mažesnis. Daugeliu atveju mokiniai yra lygiaverčiai veiklos planavimo partneriai, o nemaža dalis atsakymų rodo, jog mokiniai patys siūlo popamokinės veiklos formas ir temas. Dar mažesnis mokytojo vaidmuo planuojant popamokinę veiklą X-XII vidurinės mokyklos klasėse. Taip pat apklausoje norėjau išsiaiškinti, kaip dažnai yra organizuojami popamokiniai renginiai mokykloje ir popamokiniai renginiai klasėje. ATSAKYMAI I-IV kl. V-IX kl. X-XII kl. Mokykloje Klasėje Mokykloje Klasėje Mokykloje Klasėje Kas savaitę 16 62 - - - - Kas 2 savaites 4 10 14 - 3 - Kas mėnesį 10 13 73 10 9 2 Kartą per semestrą 70 15 13 90 88 98 Iš gautų rezultatų matyti, jog visose klasėse popamokiniai renginiai yra organizuojami, tik pastebima tendencija, jog aukštesnių klasių mokiniai renginius tiek mokykloje, tiek klasėje organizuoja rečiau. Iš šių rezultatų matyti, jog pradinukams daugiau renginių organizuojama klasėse, nei mokykloje ir jie vyksta pakankamai dažnai, 62 pradinių klasių moksleiviai atsakė, jog renginiai klasėse vyksta kas savaitę. V-IX kl. Renginių kiekis pradeda retėti tiek mokykloje, tiek klasėje. Klasėse renginiai daugiausiai beorganizuojami tik kartą per semestrą. Tarp X-XII klasių taip pat panašiai išsidėstę skaičiai tik klasėse organizuojamų renginių skaičius dar labiau suretėja. Galima daryti išvadą, jog renginių organizavimo dažnumas priklauso nuo dviejų priežasčių: 1) klasės ir mokyklos tradicijų 2) mokinių užimtumo (ypač aukštesnėse klasėse). Nemažai mokinių lanko muzikos mokyklą, įvairius būrelius, todėl sunkiau sutelkti visą klasę, o likę klasės mokiniai taip pat dažnai praranda norą veikti. Na ir galiausiai reikėjo išsiaiškinti, kaip mokiniai patys vertina papildomojo ugdymo indėlį tolesniam asmenybės tobulėjimui ir popamokinių renginių indėlį tolesniam asmenybės tobulėjimui: PAPILDOMOJO UGDYMO INDĖLIS TOLESNIAM ASMENYBĖS TOBULĖJIMUI POPAMOKINIŲ RENGINIŲ INDĖLIS TOLESNIAM ASMENYBĖS TOBULĖJIMUI Iš šių dviejų diagramų matyti, jog mokiniai supranta popamokinės veiklos svarbą. Tačiau, mano, jog papildomas ugdymas t.y. įvairūs būreliai suteikia daugiau žinių, patyrimo bei įgūdžių nei popamokiniai renginiai. Labai keista, kad mokiniai taip mažai balų skyrė renginių indėlį tolesniam gabumų plėtotei, manau, jog taip yra todėl, jog mokykla renginiuose dažniausiai dalyvauja tik po kelis klasės atstovus, dažniausiai tai būna klasės lyderiai, o kiti tik pasyviai stebi, patys neparodydami jokios iniciatyvos. Tačiau tie, kurie dalyvauja popamokiniuose renginiuose manau tikrai pasipildo savo žinių, įgūdžių bagažą, kurie ateityje tikrai praverčia. TYRIMO IŠVADOS: 1. Mokiniams patinka beveik visos popamokinės veiklos formos. 2. Pastebėta, jog daugelis vaikų vertina tik tą popamokinę veiklą, kuri duoda naudos ir bus tai naudinga ateityje. 3. Pastebėta, jog papildomojo ugdymo valandos dažnai mokykloje paskiriamos netikslingai, t.y. ne moksleivių saviraiškos galių ir kultūringo laisvalaikio plėtotei. 4. Iš esmės visas vyresniųjų moksleivių papildomas ugdymas nukreiptas mokymuisi gilinti arba dalykinėms spragoms šalinti. 5. Moksleivių pageidavimai, nori nepamokinei veiklai skiriasi nuo tos norus realizuojančių mokyklos galimybių. 6. Pastebėjau, jog moksleivių požiūris į popamokinę veiklą labai skiriasi nuo amžiaus tarpsnių, kuo vyresni tuo labiau papildomą ugdymą sieja su dalykiniu žinių siekimu, o ne saviraiškos ugdymu. DARBO IŠVADOS: Papildomo ugdymo įtaka ugdytiniui svarbi ir įvairiapusė. Mokykloje ji svarbi formuojanti asmenybei, jos poreikiams ir vertybinėms orientacijoms. Tai ir „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!