Objekto realumo problemos genezė naujųjų amžių filosofijoje

Objekto realumo problemos genezė naujųjų amžių filosofijoje Įvadas Objekto arba daiktinės tikrovės realumo klausimas neabejotinai yra vienas esminių naujųjų amžių filosofijoje. Šios problemos analizė yra neišvengiama norint deramai suvokti šiuolaikines filosofines pažinimo teorijas, kadangi visos jos tiesiogiai remiasi Loko, Berklio, Hiumo ir kitų empirikų suponuotais argumentais bei didžia dalimi yra šių filosofijų tąsa. Neabejotinai, daiktinės tikrovės ir pojūčių prigimties (priežasties) problema buvo aktuali taipogi ir antikinėje bei scholastinėje filosofijos tradicijoje, tačiau būtent Dekarto požiūris į žmogiškojo pažinimo pradus lėmė šios problemos eskalaciją ir ko ne centrinę vietą naujųjų amžių filosofijoje apskritai. Iš esmės, vargu ar be išsamios žmogiškojo pažinimo principų ir jų objekto analizės galima leistis nagrinėti tradiciškai centrinius filosofijai tiesos, būties ir prasmės klausimus. Sunku suvokti kaip apskritai galima tikėtis bent dalinai priartėti prie visa ko buvimo ar pirminių priežasčių supratimo ignoruojant juslinės percepcijos veikimo ir jos prigimties principų analizę. Iš tiesų, kontroversiškai atrodo bandymai grynojo proto pagalba atrasti būties pradus, kuomet pojūčių duomenys tiesiogiai ar netiesiogiai sudaro ko ne visą tai kas yra žmogaus mąstymo objektas ir mentalinio turinio (idėjų) priežastis. Todėl metafizinių pradų ir visą ko pagrindo supratimo siekimas atmetant žmogiškojo pažinimo pradus galiausiai ir yra šių pradų nesupratimo priežastis, kadangi be šio pradinio – visiems sąmoningiems individams duoto supratimo, apskritai joks supratimas nėra įmanomas. Netgi Dekarto radikalaus abejojimo principas yra neįmanomas be išankstinių nusistatymų ir pradinio supratimo, kadangi pats abejojimas yra neatsiejamas nuo savo objekto, todėl norint kažkuo abejoti, tas kažkas turi būti jau a priori duotas. Dėl šios priežasties, grynasis abejojimas yra beprasmė sąvoka, nes tokio dalyko apskritai negali būti, kaip žinoma ir grynojo pažinimo ar mąstymo, kadangi mąstymas neišvengiamai reikalauja to apie ką yra mąstoma – savo objekto, o būtent pojūčių duomenų. Teigti priešingai, jog mąstymas egzistuoja a priori juslinės patirties ar kad egzistuoja grynai racionalus a priorinis pažinimas yra ko gero didžiausia vakarų filosofijos klaida ir paklydimas, nes lygiaverčiai galima būtų teigti, jog egzistuoja grynasis santykis esantis a priori visų atskirybių ir substancijos. Taipogi galima būtų pasitelkti ir grynojo judėjimo sąvoką, kuri iš esmės yra beprasmis verbalizmas, kurio neįmanoma niekaip įsivaizduoti ar juo labiau apibrėžti, o net ir bergždžiai bandant įsivaizduoti, nesąmoningai yra operuojama pojūčių duomenų suponuotais vaizdiniais. Dekarto grynojo mąstymo sferai priskirta matematikos disciplina jokiais būdais negali būti tokia, kadangi operuoja skaičiais, kurie yra išvesti iš tos pačios juslinės medžiagos, reikalauja empirinio pagrindimo ir yra veikiau mąstymo objektai, o ne žmogiškojo mąstymo struktūros ir principų atspindys, nes toks dalykas apskritai negali būti suvoktas ir atvaizduotas: mąstymas negali išreikšti arba atvaizduoti mąstymo, jis yra pačio savęs atspindys1. Todėl kažko tikro ir prasmingo pažinimas yra įmanomas tik tuomet, kai yra remiamasi šio pažinimo pagrindu ir priežastimi, o būtent pojūčių duomenimis. Žmogiškosios percepcijos analizė ir interpretacija tokiu būdu yra vienintelis metodas galintis pasiekti tikrumo ir aiškumo pažinime, kadangi savo objektu laiko betarpiškai žmogiškajam pažinimui duotus pojūčių duomenys, kurie yra vienintelės esatys, kurių egzistavimu galima neabejoti. Dekartas teisingai pažymi, jog visiškai pagrįstai galime abejoti išorinio pasaulio realumu, tačiau antra vertus vargu ar galime abejoti tuo, kas leidžia susidaryti išorinio pasaulio vaizdinį – pojūčio duomenimis, kadangi jie yra duoti nepriklausomai nuo mūsų valios, o kartu ir yra mūsų ego dalis. Dekarto postuluojamas “grynasis” Aš, grynoji būtis, kurios tikrumu negalime abejoti yra lygiai tokia pati beprasmybė ir verbalinis nesusipratimas kaip ir grynasis mąstymas ar grynasis santykis. Kaip galiu įsivaizduoti save atsietą nuo pojūčių duomenų esančių mano atmintyje, kuomet šie duomenys būtent ir apibrėžia kas aš esu ir galiausiai kad apskritai esu. Visgi esanti viena didžiausių racionalizmo ir empirizmo ginčo priežasčių, Dekartiškoji filosofija ženkliai įtakojo Loko ir Berklio pažinimo teorijas. Empiristinė tradicija ko gero labiausiai rėmėsi jo abejojimo principu taikomu tikrovės vaizdiniams, kuriuos žmonės instinktyviai konstruoja nereflektyviai interpretuodami pojūčių duomenis. Dėl šios priežasties Dekarto pažinimo teorijos analizė (bent jau materialios substancijos atžvilgiu) yra itin svarbi objekto realumo problemos diskurse, kadangi jis vienas pirmųjų aiškiai ir nuosekliai suabejoja daiktinės tikrovės realumu ir kartu bando šį realumą išgelbėti pasitelkdamas fizikalistinę materialios substancijos teoriją, kurią beveik pažodžiui perėmė Lokas ir visiškai atmetė Berklis. Objekto realumo problema naujųjų laikų filosofijoje tampa problemiška ir grynai sąvokiniame lygmenyje, kadangi tampa itin sunku tiksliai apibrėžti kas iš tiesų yra objektas (daiktas, kūnas, materija, substancija, idėja) ir ką reiškia realiai egzistuoti; ar viena vertus būti tiesiogiai juntamam ar atvirkščiai egzistuoti tuomet, kai niekas objekto tiesiogiai nepatiria. Nuosekliai neišnagrinėjus šių svarbių klausimų, neįmanomas būtų visavertis šiuolaikinės sąmonės ir percepcijos filosofinių diskursų supratimas. Dėstymas H. Robinsono ir J. Fosterio manymu naivusis arba tiesioginis realizmas (dar vadinamas sveiko proto pasaulėvaizdžiu) didžia dalimi turi tokią stiprią įtikinamąją galią, nes yra natūraliai įgimtas ir esantis instinktyviai a priori duotas kiekvienam sąmoningam individui prieš bet kokius filosofinius apmastymus.2 Tokio psichologinio išankstinio nusistatymo reikšmę percepcijos procese mini ir Dekartas. Jo supratimu apie mūsų pojūčius veikiančius daiktus žmonės susidaro skirtingas nuomones kur kas anksčiau nei pajėgia kritiškai mąstyti.3 Didžia dalimi šioms klaidingoms nuomonėms įtakos turi pasitikėjimas pojūčiais, kurie mus itin dažnai apgauna. Akivaizdžiausiai ši “apgavystė” Dekartui reiškiasi sapnuose, kuomet matome dalykus, kurių iš tikrųjų nėra. Todėl daryti galutinę ir neginčijamą išvadą, kad “aš egzistuoju” remiantis prielaida “aš jaučiu” negalime, “kadangi galiu manyti, jog matau ir vaikštau, neatmerkdamas akių ir nejudėdamas iš vietos, kaip dažnai esti miegant ir kaip galėtų būti netgi tada, jei neturėčiau kūno.”4 Išeitų, jog naivusis realizmas anot Dekarto yra besąlyginis visų pojūčių duomenų traktavimas kaip išorinių, egzistuojančių nepriklausomai nuo suvokimo daiktų tiesioginė pagava. Taip pasaulį suvokia vaikai, kuriems viskas ką jie mato yra tikra - egzistuoja ir tada, kuomet jie to tiesiogiai nepatiria. Tačiau tokioje atrodytu aiškioje naiviojo realizmo kritikoje išryškėja didžiulis trūkumas. Dekartas teigia, jog iš pjūčių žmonės susidaro klaidingas ir teisingas nuomones apie tuos pojūčius veikiančius daiktus. Čia jis gana painiai suplaka pačių pojūčių, o būtent to ką žmogus subjektyviai jaučia sampratą su nuomone išplaukiančia iš šio subjektyvaus patyrimo. Todėl žmonės susidaro nuomenę, jog jų pojūčius veikia daiktai, bet jokiu būdu ne nuomonę apie mūsų pojūčius veikiančius daiktus. Antrasis išankstinio suvokimo apibrėžimas būtų besąlygiškai teisingas jei žmogaus sąmonėje jau a priori, be patyrimo egzistuotų realizmą suponuojančios idėjos apie transcendentinius (patyrimą peržengiančius) kūnus, substanciją ir t.t. Iš esmės, kritikuodamas naivųjį realizmą, Dekartas remiasi šio realizmo suponuojamu pasaulėvaizdžių, todėl papuola į užburtą ratą, kuriame abejojamos hipotezės kritika remiasi vien šia abejojama hipoteze. Tokia klaida slypi nesugebėjime radikaliai atskirti pojūčių nuo nuomones apie šiuos pojūčius, t.y. visaverčiai išsivaduoti iš naiviojo realizmo pasaulėvaizdžio. Jau pats patyrimas ir pojūčių duomenys Dekartui automatiškai yra objektyvus, sukelti išorinių daiktų, o tais atvejais kai šie pojūčiai yra sukeliami ne išorinių daiktų, tai kalta yra ne mūsų klaidinga nuomonė apie pojūčių prigimtį, o patys pojūčiai. Dekartas neatsisako jo paties sukritikuoto naiviojo (vaikiškojo) realizmo teorijos patobulindamas ją pagalbine ad hoc hipoteze, jog pojūčiai kartais yra klaidingi. Patobulintas Dekartiškasis realizmas yra gana nuosekliai išdėstomas paskutiniuosiuose Principia Philosophia puslapiuose. Skirtingai nuo “įvadinės” dalies čia pojūtis ir nuomonė apie pojūtį arba pojūčio sukeliamas vaizdinys yra gana aiškiai atskiriami, tačiau ir šio skyrimo Dekartas neįvertina pradžioje minėto sapnų apgaulės fenomene. Juo labiau, Dekartas vienu savo pavyzdžiu atrodytų paneigia pradžioje darytą prielaidą, jog pojūčiai gali mus klaidinti ir priiena išvados, jog galiausiai ne pojūčiai yra klaidos priežastis, o mūsų klaidinga nuomone apie jų prigimtį: “Ranka buvo taip sutvarstyta, kad mergina dar ilgai neįtarė,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!