Nutautėjimo grėsmė lietuvių literatūroje

 Nutautėjimo grėsmė lietuvių literatūroje Tauta – istoriškai susiformavusių tam tikrų žmonių bendruomenė, kuriuos sieja bendra kilmė, žemė, kalba, istorija ir kultūra. Žodynuose aiškinama , kad tauta, tai žmonių vienys, turintis ankščiau išvardintus pamatus. Nuo pat tautų susikūrimo jų išlikimui bei gyvavimui – grėsė įvairūs pavojai, nuo priešiškai nusiteikusių kitų tautų iki pačios bendruomenės identiteto praradimo. Tam, kad išsaugotų savo esybę – tauta turėjo susivienyti ir dirbti bei kurti dėl savo ateities. Bendros vertybės tai vienybės pamatas, puoselėjant jas tauta ne tik išliks, bet ir bus vieninga bei sukurs stiprų pagrindą ateities kartoms. Dažnai apie šias vertybes kalbama ir lietuvių literatūroje. Todėl remiantis tokių autorių, kaip Mikalojus Daukša, Kristijonas Donelaitis bei Šatrijos Ragana veikalais ir kūryba, argumentuotai aptarsiu, kokios vertybės puoselėja tautiškumą bei prisideda prie tautos klestėjimo. Tautinis identitetas – tai kiekvienos etninės grupės skiriamasis ženklas, leidžiantis žmonėms save priskirti tam tikrai bendruomenei. O savęs identifikavimas tautos atstovu yra viena iš pamatinių žmogaus vertybių. Bendra žemė, kalba, istorija ir kultūra. Šalia to galima paminėt ir tradicijas bei papročius: net ir pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis, esant grėsmei prarasti savo gyvybę, dažnai istorijoje žmonės susitelkia kartu ir kovodami su kartais stipresniu bei didesniu už save priešu stengiasi išsaugoti tai, kas juos leido vadintis Tauta. Tad, akivaizdu, jeigu tautinio identiteto saugojimo vertybė arba kitaip tariant – patriotizmas, būdingas didingoms tautoms, veiks teisinga linkme, tauta gali neabejotinai išlikti. Tad būtent tokios vertybės propagavimas yra regimas šešiolikto amžiaus vidury – septyniolikto amžiaus pradžioje žymaus kunigo, humanisto, kontrreformacijos veikėjo, kovotojo dėl gimtosios kalbos teisių, Mikalojaus Daukšos. Tautinis identitetas ir jo saugojimo vertybė šiuo atveju daugiausiai akcentuojama per vieną esminių jo sudedamųjų dalių – kalbą. Kalba tautoje, galima sakyti, yra netgi pati svarbiausia. Juk būtent per savą kalbą galima komunikuoti, mokytis ir dalintis patirtimi. Tai svarbu kiekvienoje gyvenimo srityje, tad jeigu ji nebus išsaugota – tautai gresia išnykimas. Būtent tai turėjo omenyje ir Mikalojus Daukša kadaise parašęs garsiąją „Prakalbą į malonųjį skaitytoją“. Pirmiausia, šis tekstas buvo sukurtas ne vien dėl to, kad gimtosios kalbos saugojimas buvo vienas iš jo gyvenimo pagrindinių Tikslų. Šį parašė susidūręs su 1569 m. priimtos Liublino unijos tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos, pasekmėmis, - sparčiu lietuvių bajorijos lenkėjimu. Tai galėjo visiškai sugriauti lietuvių tautos gyvenimą pamažu prarandant save. Tad „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ Mikalojus Daukša kreipiasi į skaitytoją ragindamas saugoti ir puoselėti gimtąją kalbą. Jis tai daro labai drąsiai, nevengdamas griežtumo. Pavyzdžiui, prakalboje svarbi jo frazė: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!