Norvegų mitybos ypatumai

(SILKIŲ SALOTŲ, ŽUVIES KLIOPSŲ, BLYNELIŲ NORVEGIŠKAI, MĖSOS KUKULIŲ IR KT., RUOŠIMO YPATUMAI).
Tradicišką norvegų sūrį kiekviena šeimininkė gamino pagal savo receptą, kurį laikė paslapty.
būtinybės kiek galima ilgiau išsaugoti produktus ir pergudrauti rūsčią Šiaurės žiemą.
Senovėje ūkininkai valgydavo prie plačių medinių skobnių, kurias ir dabar galima išvysti įvairių regionų etnografiniuose muziejuose ir ne tik akimis paglostyti, bet ir prisėsti prie jų, pirštais per vingrius senovinių medinių rykų raštus perbraukti. Ypač dailiai išraižyti kubilėliai sviestui laikyti. Mat senovės Norvegijoje sviestas buvo labai vertingas produktas, savotiškas „piniginis vienetas“. Jo ypatingą vietą nusako ir tai, kad aukštomis sviesto piramidėmis paprastai būdavo puošiamas vestuvių stalas. Nors metams bėgant vis nauji gardumynai taikosi į garbingiausią vietą ant norvegų stalo, tačiau ir šiandien iš išorės apgaulingai mažuose, o iš tikrųjų erdviuose ir patogiuose mediniuose norvegiškuose namuose valgomajam tenka ypatinga vieta.
Dabar daugybę produktų, pavyzdžiui, cukrų, vaisius, daržoves, norvegai be jokių problemų importuoja iš užsienio. Tačiau iki pat XVIII a. ant jų stalo beveik kiaurus metus karaliavo rūkyti, sūdyti ir džiovinti produktai, o šviežia mėsa, daržovės ir vaisiai buvo sezoninė retenybė, kas dažnai nuoširdžiai šiurpindavo iš šiltesnių kraštų atklydusius prašalaičius. „Norvegiška duona yra lėkštės formos bei dydžio, o ir tokio pat kietumo“, – laiške artimiesiems guodėsi maždaug prieš du šimtmečius likimo į atokų Šiaurės kraštą nublokšta paryžietė. Šiandien gausūs turistai, reikia pripažinti, gerokai atlaidesni šiai traškiai, vaflio plonumo duonai (flatbrųd). O kalbant apie eksportą, ypatinga vieta tenka džiovintai menkei, kuri iš Norvegijos, pasirodo, į svečias šalis pradėta gabenti gerokai anksčiau nei, pavyzdžiui, lašiša. Dar 1393 metų prancūziškame kulinarijos foliante aiškinama, kaip virti džiovintą norvegišką menkę ir patiekti į stalą su garstyčiomis ar sviestu. O viduramžių Norvegijoje tai apskritai buvo ištisas ritualas. Pirmiausia žuvį išmušdavo mediniu plaktukėliu, paskui savaitėlei kitai merkdavo į šarmą su medienos (pageidautina beržo) pelenais, o galiausiai keletą dienų skalaudavo po tekančiu šaltu vandeniu. Jei tikėtume tautosaka, dėl šio...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!