Netobulos visuomenės apraiškos literatūroje (Kamiu, Savickis)

Bandymą sukurti utopinę valstybę pasauliui teko stebėti dar Antrojo pasaulinio karo metu, o fašistų siekį arijų rasei įsivyrauti pasaulyje visuomenė iki šiol prisimena su skausmu dėl kelių milijonų nekaltai žuvusių žmonių. Susitaikyti su visuomenės netobulumu – būtina, kad išvengtume žmonijai skaudžių pasekmių. Bet tai nereiškia, kad apie tai kalbėti – nereikia, atvirkščiai – įgarsinti visuomenės neteisingumą yra privalu norint priminti žmonėms jų moralę. Būtent tai galime matyti ir prancūzų rašytojo Albero Kamiu, ir lietuvių prozos atnaujintojo Jurgio Savickio kūryboje.
Visų pirma, Alberas Kamiu romane „Svetimas“ visuomenės trūkumus pavaizduoja per vieno paprasto tarnautojo, nesivadovaujančio sociumo konstruktais, gyvenimo eigą, o Jurgio Savickio novelėje „Fleita“ visuomenės sustabarėjimas atskleidžiamas per giminių santykius. XXa. filosofas Alberas Kamiu savo romane „Svetimas“ didžiausius visuomenės trūkumus atskleidžia per vieno, sociumo taisyklėmis nesivadovaujančio žmogaus istoriją. Kūrinyje pasakojama apie paprastą tarnautoją Merso, nelinkusį paklusti visuomenei, dėvėti priimtinos kaukės – jis atsisako vaizduoti gedulą per motinos laidotuves, jei savo viduj nesijaučia gedįs, neketina atgailauti nužudęs arabą, kad išvengtų mirties. Suvokdamas gyvenimo absurdiškumą, pagrindinis romano veikėjas nesiskaito su visuomene, kaip jo reikalaujama, ir netikėtai tampa viso absurdo teatro, kurį vaidina sociumas, žiūrovu. Nepažįstami jam žmonės vaizduojasi puikiai žiną, koks besielis, paminantis bet kokius moralinius principus yra Merso, kol jis – savo gyvenimo nuosprendžio žiūrovas, neturintis galimybės tarti žodžio. Galų gale, vyras mirties bausme nuteisiamas ne tiek už arabo nužudymą, kiek už tai, jog neverkė per savo motinos laidotuves. Čia ir atskleidžiamos didžiausios visuomenės spragos – žmonių susvetimėjimas, nesusikalbėjimas. Įbauginta ir sukrėsta Merso požiūrio į gyvenimą visuomenė smerkia jį už supratimą akivaizdžiausios, bet žmogui sunkiai pripažįstamos tiesos – gyvenimo absoliučioje mirties akivaizdoje. Tiesa, šis požiūrio taškas Albero Kamiu kūryboje išryškėjo po rašytojo susirgimo džiova, kai pats savo kailiu susidūrė su mirties neišvengiamumu, tačiau tokios idėjos kaip pasaulis be prasmės, gyvenimas be taisyklių, maištas prieš absurdą vystosi visą rašytojo kūrybinį kelią. Ne išimtis ir šis,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!