Neotomizmas kaip ugdymo filosofinė kryptis

Neotomizmas tai oficialioji katalikybės filosofija, viena iš įtakingų Vakarų filosofijos krypčių. Neotomizmas, kaip realizmo atmaina pagrindinį dėmesį skiria mokslo tiesų ir tikėjimo tiesų atskyrimui, tai yra materialinės ir dvasinės tikrovės pažinimo specifikai. Šiuolaikinėje, materialiojoje visuomenėje svarbu atkreipti dėmesį į dvasinį pasaulį, kuris yra amžinas ir nepriklausomas, taurinantis patį žmogų. Ugdymas yra pilnavertis tada kai ugdytiniai įgyja gilias mokslines žinias, o lygiagretaus religinio ugdymo dėka tobulėja ugdytinio dvasinis pasaulis.
Religinis ugdymas pirmiausiai realizuojamas šeimoje, mokant, skatinant ir pratinant vaikus atlikti religines priedermes, taip pat įvairiomis papildomomis religinio ugdymo formomis. Ugdymas yra glaudžiai susijęs su žmogaus gyvenimu. Katalikiškojo ugdymo bendrasis siekis – formuoti asmenybę, savo gyvenimo tikslu matančią Dieviškąją šviesą ir siekiančią tobulumo. Todėl religinis ugdymas, neatskiriamai nuo katechetinių, turėtų būti grindžiamas bendraisiais ugdymo, auklėjimo, mokymo principais.
Tikslas: Atskleisti neotomistini ugdymą.
• Aprašyti dvasinio auklėjimo tikslus.
Neotomizmas- oficialioji katalikybės filosofija, viena iš įtakingų Vakarų filosofijos krypčių. Pagrindinį dėmesį skiria mokslo tiesų ir tikėjimo tiesų atskyrimui, tai yra materialinės ir dvasinės tikrovės pažinimo specifikai. Jos pagrindą sudaro šv. Tomo Akviniečio filosofija, XIX a. antrojoje pusėje atnaujinta ir 1879 metais įteisinta popiežiaus Leono XII enciklika (iš čia kilo paties neotomizmo terminas). Ši filosofija formavosi XIII a. žymiems to meto mokslininkams Tomui Akviniečiui ir jo mokytojui Albertui Didžiajam kovojant prieš averoizmą, propagavusį ir plėtojusį arabų mąstytojo Ibn Rušdo skelbtas aristotelizmo idėjas. Jau buvo pažymėta, kad arabų mokslininkų atrasti ir išpopuliarinti Aristotelio darbai XIII a. Europos universitetuose sudarė dėstomų mokslinių disciplinų pagrindą. Tačiau jų turinys prieštaravo dar nuo šv. Augustino laikų įsitvirtinusiam katalikybės idealistiniam pagrindui (neoplatonizmui). Todėl iškilo būtinybė suformuluoti krikščioniškąją Aristotelio filosofijos interpretaciją; tai padarė Tomas Akvinietis. Indėlis į būties sampratos klausimą buvo didžiulis, padėjęs pamatus Tomistinei būties sampratai. ( Bitinas, 2000m.,143psl.)
Anot neotomizmo, žmogaus kūno ir dvasios vienovė yra substanciali (įdvasintas kūnas arba įkūnyta dvasia); individuali siela baigtinė, nes ji sutverta gimstant kūnui, bet tuo pat metu ji begalinė,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!