Nelaimingos meilės vaizdavimas literatūroje

Nelaimingos meilės vaizdavimas literatūroje Meilė – sudėtingas jausmas, vieniems suteikiantis sparnus, o kitiems paliekantis skaudžių pamokų. Netrūksta įrodymų, jog meilė yra be galo galinga ir keičianti gyvenimus. Skirtingą meilės suvokimą literatūroje lemia nevienodi rašytojų tikslai: meilė Viljamo Šekspyro dramoje ,,Hamletas“ bei sonetuose suprantama kaip pakylėjanti žmogų virš debesų, tačiau ir nuvedanti į tamsias gelmes, o Juozas Tumas- Vaižgantas apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės“ rašo, jei meilė suteikia kančių ir karčių nusivylimų, ji dovanoja svarbių gyvenimo pamokų. Vincas Krėvė-Mickevičius dramoje „Skirgaila“ teigia, kad žmogus, nejaučiantis laimingos meilės, yra pasiryžęs kerštauti, priimti neapgalvotus sprendimus ir būti nelaimingas. XVI amžiaus antros pusės – XVII amžiaus pradžios, anglų kilmės rašytojas Viljamas Šekspyras savo kūryboje meilę supranta kaip būtinybę siekiant gyvenimo pilnatvės. Iškilus Renesanso epochos pabaigos kūrėjas šią temą analizuoja tiek savo sonetuose, tiek dramoje ,,Hamletas“. Poeto kūrimo metais Renesanso judėjimas priešinosi Viduramžių tamsumui, tad būdamas Renesanso atstovu, Šekspyras gilinosi į žmogų, jo jausmus, pavyzdžiui, meilę, kuri, kaip ir antikiniame mene, buvo vienas esminių jausmų Renesanse. Autoriaus kūryboje, o ypač sonetuose, yra pastebimos skirtingos meilės išraiškos: meilė moteriai ir draugiška meilė vyrui. Sonetuose lyrinis „aš“ labai gerbia ir myli savo draugą, aukština jį, laiko brangiausiu savo turtu: „Tu – mano karalienė ir karalius, lyg moteris tu širdį man žavi./<...> Tu - vyriškumo simbolis didingas, moteriškumo pažiba nauja. /<...> Nors vyras tu, bet moteriai sukurtas, patsai brangiausias mano laimės turtas!“ Manoma, kad Renesanso laikų humanistai, sekdami vadinamąja neoplatonizmo mokykla, vyrų draugystę laikė aukštesne jausmo pakopa negu vyro meilę moteriai. Tačiau Šekspyras nebuvo linkęs atmesti moters meilės grožio: „Lyg stebuklingam veidrody atgyja/ Vienoj tavy tiek bruožų mylimų/ Ir slaptą mano meilės karaliją/ Visi tau atiduoda su džiaugsmu.“ Matome, kad lyrinis „aš“ yra įsimylėjęs moterį, yra pasiryžęs viską paaukoti dėl jos meilės: „Aukšta kilmė, žirgai ir sakalai/ Ko jie verti? Sutikčiau aš mielai/ Juos atiduot už tavo meilės gėrį.” Taip pat nelaimingos meilės patirtys aprašomos ir dramoje ,,Hamletas“. Pagrindinis dramos veikėjas drįso paaukoti meilę dėl keršto, nes nenorėjo temptis į savo gyvenimo duobę ir Ofelijos. Tiek Hamletas, tiek ir naivioji Ofelija mylėjo vienas kitą, bet jų laimingai meilei nebuvo lemta vystytis toliau. Žinoma, kūrinyje daugiausiai kalbama apie Hamleto pagarbą ir meilę tėvui, tačiau manau, kad tiek jo meilė tėvui, tiek ir Ofelijai yra pavyzdinė. Nemanau, kad daugelis sūnų taip aukotųsi ir taip gintų tėvo atminimą, kad net prieitų prie gyvenimo klausimo ,,Būti ar nebūti?". Drama ,,Hamletas" - tai meilės, pagarbos, pasiaukojimo paveikslas. Taigi, tiek Viljamo Šekspyro sonetai, tiek tragedija „Hamletas“ įrodo, kad be meilės gyvenimo pilnatvė yra sunkiai sukuriama ir pasiekiama. Mylintis žmogus dažnai ryžtasi atsisakyti asmeninės laimės, siekdamas suteikti ją kitiems. Jis nesusigundo laikinais malonumais, į pasaulį žvelgia giliau, stengiasi įprasminti savo egzistenciją, negailėdamas laiko ir jėgų. Tik įsitikinęs, jog pasidalino savo gėriu, šiluma ir rūpesčiu su kitais, pajunta gyvenimo pilnatvę. Apie taurios, bet nelaimingos meilės potyrius rašė ir XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pirmos pusės neoromantikas Juozas Tumas-Vaižgantas apysakoje „Dėdės ir dėdienės“, kur pagrindinio veikėjo Mykoliuko prarastos meilės prisiminimai įprasmino jo gyvenimą, o skausmas dėl Severjos - jį sutaurino. Apysakoje kalbama apie baudžiavos paveiktus žmones, kurie sunkiai dirbdami savo artimųjų namuose įgauna nevisaverčio giminaičio, daugiau tarno statusą. Šalia nelengvų kasdienių pareigų vykdymo aprašomi ir romantiški išgyvenimai, kurie kūriniui suteikia dramatiškumo. Apysakoje iškyla paveikslas žmogaus, kuriam stiprus meilės išgyvenimas teikia dvasios stiprybės ir tapo gyvenimo šviesuliu net nepatiriant atsako. Meilė - tai jausmas, kuris neatsiejamas nuo laimingo žmogaus gyvenimo, galima teigti, kad net jos šešėlis, pavyzdžiui, šiltas atsiminimas, galintis suteikti džiaugsmo ir tapti prasmės gyventi toliau šaltiniu. Mykoliukas gyvena vienas, tačiau jam seniai patirtų jausmų prisiminimas teikia dvasios stiprybės ir ramybės. Meilės potyris jam reikšmingas net ir prabėgus daugeliui metų. Matyti, jog tai jausmas, galintis teikti žmogui jėgų ir tikėjimo ilgą laiką, tapti gyvenimo pagrindu, teikti jam gyvenimo prasmės. Pagrindinis veikėjas Mykolas Šiukšta yra neturtingas dėdė, besiglaudžiantis brolio namuose. Nepaisant vargingos buities, už ūkio priežiūrą gaunamo maisto ir kuklių drabužių atlygio, vyras gyvena gan ramiai, yra susitaikęs su tokiu likimu ir neketina jo keisti. Žmogus su didžiule meile ir atsakomybe atlieka visus darbus, taip parodydamas kilnią prigimtį. Tačiau yra viena moteris, kuri sukrečia Mykoliuko vidinį pasaulį. Severja Paukštaičia gundo ne tik dailia išvaizda, bet ir kruopštumu, tolerantišku ir šiltu bendravimu. Deja, judviejų santykiams nėra lemta pasiekti aukštesnį lygmenį, nes Severiutė sutinka tekėti už penkiasdešimtmečio kaimo tijūno Rapolo Geišės. . Tuomet Mykoliukas supranta, kokia svarbi ir reikalinga jam yra ši mergina: „Aš tau pačią saulę atiduosiu, nes tu man skaistesnė už saulę“. Herojus norėtų kurti asmeninį gyvenimą, vesti Severiutę, tačiau bijo sugriauti brolio šeimos gerovę ir ryžtasi toliau tarnauti broliui. Geraširdis Mykolas Šiukšta sutinka pagroti smuikeliu poros tuoktuvėse, nors šis įvykis jį giliai sukrečia ir įskaudina. Vyras nedrįsta bandyti tapti Dovydu kovoje su Galijotu, tad nemėgina išplėšti mylimosios iš Geišės glėbio, išsaugodamas orumą gerbia tokį moters pasirinkimą. Mykoliukas supranta, kad jis nėra konkurentas Geišei, nes jis neturi nieko, ką galėtų pasiūlyti Severiutei. Už muziką vestuvių dieną, Severja padovanoja Mykolui šaliką-juostą, kurios vaikinas visą vakarą nenusiėmė, jis griežė tik Severjai, kol nutraukė smuikelio stygos, o grįžęs namo, pakabino instrumentą pasienyje ir daugiau gyvenime jo neėmė į rankas. Tai rodo, kad mylimos moters praradimas sudaužė Mykoliuko širdį taip, kad net atsisakė mėgstamo pomėgio – muzikuoti. Taigi, šis pavyzdys įrodo, kad net jei meilė suteikia kančių ir karčių nusivylimų, ji dovanoja svarbių gyvenimo pamokų ir parodo teisingą kelią į kilnų gyvenimą, nes juk mylėti - tai nebūtinai turėti mylimąjį ar mylimąją. Klausimas, ar gali žmogus jaustis nuoširdžiai laimingas, mylimas ir mylintis, būdamas griežtas kunigaikštis ir vyras, iškyla XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pirmos pusės poeto Vinco Krėvės-Mickevičiaus dramoje ,,Skirgaila“. Pagrindinis dramos veikėjas kunigaikštis Skirgaila pasiryžęs viskam, kad tik galėtų išsaugoti Lietuvos vientisumą: „Aš myliu Lietuvą ir skaldyti ją dalimis niekam neleisiu.“ Matome, kad dramoje vėl dėl meilės ir pareigos Tėvynei yra aukojama galimybė sukurti asmeninę laimę.  Lietuvos laisvė kunigaikščiui svarbesnė, todėl pasiryžta aukoti savo ir Lydos kunigaikštytės Onos Duonutės likimą, nes vyriška jo širdis dar nejaučia meilės moteriai poreikio, nes jis myli savo kraštą: „Aš nežinau, kas toji moteriškės meilė ir kam ji vyrui reikalinga“. Skirgaila supranta, kad, prievarta vedęs Oną Duonutę, jis suteiktų kitam žmogui daug skausmo. Jis norėtų jai padėti, padaryti gera, bet visur jis susiduria su blogiu. Jo rūstus žvilgsnis, griežtas žodis yra bejėgiai, kad blogį paverstų į gėrį. Netrukus pasireiškia Skirgailos proto ir jausmų kova, kai jis įsimyli prievarta pilyje laikomą kunigaikštytę Oną Duonutę. Drąsus moters žingsnis – troškimas būti su priešų riteriu Keleriu - priverčia Skirgailą imtis neapgalvotų veiksmų: nusigręžti nuo savo, kaip valdovo, kovos su Lietuvos priešais, o susitelkti asmeninei kovai su Keleriu. Daugailai atnešus Onai Duonutei skirtą laišką nuo Kelerio, Skirgaila nueina pas kunigaikštytę. Iš judviejų pokalbio tampa aišku, kad valdovas ilgisi meilės, jį džiugina Onos šypsena, kuri, deja, skirta ne jam. Skirgaila norėtų gyventi kitaip, atsisakyti valdymo naštos, tačiau Ona Duonutė yra išdidi asmenybė ir atvirai pasako, jog jo nemyli ir jei galėtų, pasirinktų Kelerį. Įžeistas valdovas pažada jai padovanoti jos mylimojo galvą. Skirgaila pralaimi žmogaus ir valdovo vidinį konfliktą, nes jausmų bei neapykantos apimtas liepia palaidoti Kelerį gyvą. Skirgailą užvaldęs troškimas būti mylimam, verčia elgtis žiauriai, parodyti neapykantą, ir politiniams, ir asmeniniams priešams. Garbės ir pergalės troškimas verčia žmogų pasiduoti žemiesiems jausmams, kurie paskatina žiaurius, šaltakraujiškus ir visai nežmogiškus poelgius. Paradoksalu, bet garbės ir pergalės troškimas dažnai padaro žmogų nevertą nė mažiausios pagarbos. Taigi, pagrindinė Skirgailos pralaimėjimo priežastis yra jo nesugebėjimas suderinti savyje tironiško bei įžeidaus valdovo ir jautraus žmogaus, kuriam reikalingi šilti jausmai. Taip pat garbės troškimas, valdovo galių hiperbolizavimas. Manau, kad žmogus, niekada nepatyręs meilės ir šilumos, negali būti nuoširdžiai laimingas. Tik stipri asmenybė gali susitaikyti su mintimi, kad yra nemylimas, dėl to neprarasti sveiko proto ir nepasiduoti įtūžiui. Apibendrindama galiu teigti, kad literatūroje vaizduojami žmonės turi patirti didelį skausmą, kad suprastų, kas yra tikras džiaugsmas. Aptartuose kūriniuose meilė yra nelaiminga, dėl tam tikrų būdo bei charakterio bruožų kaip nuolankumas, noras valdyti šalį, garbės, keršto troškimas bei aukojimasis dėl kitų. Literatūra mus moko, kad turime išmokti atverti savo širdis gėriui bei grožiui, kuris mums suteikia laimės bei džiaugsmo, o tada ir liūdesys nebespaus mūsų širdžių.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!