Mykoliuko paveikslas jaunystėje Dėdė Mykolas, pirmojoje dalyje vadintas Mykoliuku - vienas iš trijų pagrindinių veikėjų. Dalyvavęs Saveikių dvaro meilės „trikampyje“, tąčiau likęs įskaudintas. Mykoliukas buvo silpno būdo, niekada neatsikalbinėdavo. Jis buvo kuklus, paklusnus, nuolankus – daugybę jam užkrautų darbų atlikdavo nesiskųsdamas ,,Mykoliukas visur šoka, bėga, nė neviptelėjęs, mažiausiu žodeliu nepaprieštaravęs, nepasiteisinęs, niekam, nė namiegams, nepasiskundęs. Dirbo tylomis, kalbėjo tik kas reikia“. Už darbą jis gavo menką atlygį. Jo pastangos nebuvo įvertinamos - ,,niekas to nepamato, niekas jam už tai ačiū nepasako". Kai tijūnas nevarydavo į darbą, jis turėjo prižiūrėti vaikus namuose. Mykoliukas niekada neprieštaravo, nesiskundė, nes mylėjo brolio vaikus. Su jais buvo švelnus ir geras, juos lepino. ,,Vaikelį ėmė minkštai, moteriškai, prabildamas gražius maloninamus žodžius, glaudė į save <...> Jis myli savo brolio vaikus, su jais žaidžia, iš laukų jiems nešioja paukščiukus, kiškiukus, iš miesto riestainius.“. Nors pinigų daug neuždirbo, tačiau ,,tuos auksinus supenėdavo brolvaikiams riestainiais“. Mykoliukas neturėjo nei savo daiktų, nei savo vietos namuose, bet dėl to nesiskundė, nes buvo įpratęs, kad niekas nežiūri į jį rimtai. ,,Nei savo lovos, nei šiaip jau jam skiriamos vietos gulėti, nei ko pašonėn pasimesti, nei kuo užsikloti jis neturi. Kur liko vietos, vaikams sugulus, ten jam gulti; ką apsidairęs pasergėjo kitų nuliekamą, tai pasikloti“. Vienintelis dalykas, ką jis turėjo ir brangino tai ,,kailiniai su miline, kuriais dvejais vilkėjo, kai buvo šalta, kuriuos dvejus svėrės sau per petį“. Galime teigti, jog vyras buvo paprastas žmogus, kuriam turtai per daug nerūpėjo. Mykoliukas neturėjo draugų, nes jam užteko pačio savęs ir bendravimo su brolio vaikais. ,,Mykoliukas šypsosi kitam pasauliui, su kuriuo jis bendrauja kitiems neregimu būdu; kam jis pritaria, kas jam atsiliepia. Viena tebuvo aišku: tame pasaulyje negalėjo būti žmonių, nes žmonių Mykoliukas nebuvo reikalingas.“ Knygoje Mykoliukas apibūdinamas kaip mėlynų, ramių akių apie 30m. vyras. Jis buvo nuolat besišypsantis, panosėje turėjo ūsus, o lūpos buvo ,,atsičiaupusios ir taip sudarytos, lyg tuoj ką pasakys“. Jis buvo gražiai išaugęs, storas juosmenyje, pečiuitas, daugiau kaip vidutinio ūgio. Šis portretas atskleidžia Mykoliuko sveikatą ir jėgą. Severja jį apibūdino taip: ,,Juodi juodi plaukeliai, net blizga iš juodumo, tamsus tamsus veidelis, lyg išblyškęs nusigandęs. Graži graži lietuviškai smaili noselė. Kad nebūt toks blogas, būt gražus...“. Mykoliukas buvo mylintis. Jis Severją mylėjo kilniai, idealiai. Vos tik jai pasirodžius dideliu ,,triumfu ir ūpu pradėdavo groti, jog ji, vos tik nusileidusi nuo kalno, tuoj imdavo suktis. Ją pagaudavo muzikos ūpas.“ Juos siejo kažkoks ryšys, kuris leido suprasti, jog jie yra vienas kitam skirti. ,,Abudu sakės: regi, kaip šiandien slopu, drabnu, ir vis dėlto kaip miela malonu gyventi, nors tiek vargo baudžiauninkams žmonėms. Mykoliukas nieko nemąstė, tik žiūrėjo, žiūrėjo į akeles neatsitraukdamas, kaip pirma žiūrėdavo į savo erdvę. Dabar jis bus radęs naują erdvę, kuriai vėl šypsosis, kuria gyvens, dėl kurios nematys dienos vargų ir sunkumų“. Mykoliuko meilė buvo tokia tyra, tauri ir tikra, jis suprato, jog be Severjos gyvenimas netektų prasmės. ,, Taip, dabar Mykoliukui aišku: be Severjos jam gyvenimas ne gyvenimas, ar jis jos neves, ar ji už kito ištekės.“ Jis mylėjo ją taip nuoširdžiai, jog jo akyse Severja neturėjo jokių trūkumų. ,,Aš tau pačią saulę atiduosiu, nes tu man skaistesnė už saulę. Aš tau visas žvaigždes nuraškysiu, nes tavo dvi akelės gražesnės ir meiliau mirksi už visą dangaus skliaustą giedrią šaltą žiemos naktį. Tegul sau iškerta visą mielą mūsų raistelį, – liks man tavo plaukeliai...“ Ši meilė jam padėjo suvokti savo vertę. Jis supranta, kad galėtų siekti savo tikslų ir atskiro gyvenimo su mylinčia žmona ir vaikais. Tačiau pasiaukoja, dėl savo brolio šeimos, nes suvokia,kad be jo ūkis neišsilaikys. ,,Pamėgink dabar jam nebepadėti: visi jo mažiukai išeis elgetomis.“ Mykoliukas susitaiko su likimu tvliai ir neprieštaraudamas. ,,Tik jau toks jo buvo būdas: neprieštarauti, ne gintis, ne pretenzijas kelti, tik vis gilyn į savo kiautą trauktis; juo skaudžiau, juo giliau, ir ten gyventi savo gyvybe.“
Šį darbą sudaro 621 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!