Mokytojų sveikatos svarba

ĮVADAS Žmogaus sveikata – universali vertybė ir prigimtinė jo teisė. Žmogaus sveikata yra esminis visuomenės raidos tikslas, „išteklius“, todėl ją svarbu puoselėti. Dalyvavimas socialiniame, politiniame ir ekonominiame valstybės gyvenime, viena vertus, reikalauja iš asmens stiprios sveikatos, bet, kita vertus, atveria didesnes galimybes savirealizacijai. Taip pat ir valstybės vaidmuo čia itin svarbus, nes nuo valstybės požiūrio ir investicijų į žmogaus sveikatą priklauso visos visuomenės ir atskiro žmogaus gyvenimas. Patvirtinus Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) visuomenės sveikatos priežiūros ,,Sveikata visiems XXI amžiuje“ principus, Europos šalys prisiėmė įsipareigojimus rūpintis žmonių sveikata ir gerove, patvirtino, kad siekis kuo geresnės sveikatos yra viena pagrindinių kiekvieno žmogaus teisių (Sveikata visiems XXI amžiuje, 2000). Lietuvos sveikatos politika formuojama vadovaujantis minėtuoju dokumentu ir Lietuvos Sveikatos programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seime 1998 m. (LR Seimo nutarimas 1998 m. liepos 2 d. Nr. VIII-833 „Dėl Lietuvos sveikatos programos patvirtinimo, 1998). Prioritetinis mūsų valstybės sveikatos politikos uždavinys, atitinkantis Pasaulinė sveikatos organizacijos (PSO) strategiją „Sveikata visiems XXI amžiuje“ (2000), yra įvertinti gyventojų sveikatą ir sudaryti sąlygas ją gerinti bei tausoti. Šiame dokumente dėmesys skiriamas sveikai žmogaus gyvensenai ir jį supančiai aplinkai. Sveika gyvensena, fizinė, socialinė ir kultūrinė aplinka yra veiksniai, lemiantys žmogaus sveikatą. Psichinė, fizinė ir socialinė sveikata – pagrindinės žmogaus gyvenimo ašys, kurios stipriai ir giliai tarpusavyje susijusios. Mokslininkai vis aiškiau apibrėžia lemiamą sveikatos įtaką individo, visuomenės ir šalies gyvenimo kokybei. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) dar 1946 m. sveikatą apibrėžė kaip pilną fizinę, protinę bei socialinę žmogaus gerovę, o ne vien kaip ligos ar fizinės negalios nebuvimą (PSO Pranešimas, 1981). Žmonės yra daugiau ar mažiau sveiki pagal jų kasdieninio gyvenimo išteklius (Kalėdienė, Petrauskienė, Rimpela, 1999). Pasaulinės Sveikatos Organizacija pritarė nuomonei, kad sveikatos stiprinimas mokykloje yra vienas iš veiksmingiausių būdų, galinčių gerinti ne tik vaikų, bet ir visos visuomenės sveikatą. Pažymima, kad mokiniai, mokytojai ir tėvai vadovaujasi sveikos gyvensenos principais mokykloje ir už jos ribų kuria palankias darbo, mokymosi ir poilsio sąlygas (Gudžinskienė, 2007, psl. 36). Tarp Lietuvos gyventojų nuolat auga mirtingumas nuo ligų, tiesiogiai susijusių su žmonių gyvensena: širdies ir kraujagyslių ligų bei vėžinių susirgimų. Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (PSO) duomenimis medicininės priemonės sveikatą ir gyvenimo trukmę sąlygoja tik 10%, aplinkos ir darbo sąlygos - 20%, paveldimumo faktoriai - 20%, o likusius 50 % lemia gyvenimo būdas. Todėl išsivysčiusiose valstybėse vis platesnį pripažinimą įgyja sveiko gyvenimo būdo koncepcija, orientuota į žmogaus organizmo natūralių adaptacinių galimybių panaudojimą. Ši koncepcija remiasi holistine pažiūra į sveikatos palaikymą, išsaugojimą ir stiprinimą, nagrinėjančią žmogų ir įvairias jo sferas kaip vieningą sistemą. Pedagogo profesija iš kitų išsiskiria didesne atsakomybe ne tik už save, bet ir už mokinius. Pedagogas privalo viską atlikti nepriekaištingai, visur rodyti asmeninį pavyzdį. S. Kregždė (1998) atkreipia dėmesį į tai, kad apie mokytojo asmenybę mažai diskutuojama, ginčijamasi tik dėl reikalavimų pedagogo asmenybės bruožams griežtumo. Sąlygos, kuriose dirba mokytojas šiandien, yra sudėtingos. Kiekvienas mokytojas kasdien veda po 4 – 6 pamokas. Net, jei visos pamokos yra vieno dalyko, fizinių ir moralinių pedagogo netekčių išmatuoti neįmanoma. Dažniausiai mokytojas dirba su didelėmis klasėmis, kuriose būna nuo 20 iki 30 mokinių. Mokytojas dažniausiai atlieka ir klasės auklėtojo funkcijas. Jam tenka bendrauti su mokiniais ir jų tėvais, turinčiais įvairius asmenybinius bruožus. Mokytojas nuolat moko, auklėja, lavina, prusina, šviečia mokinius, todėl jam, norint kokybiškai atlikti šias funkcijas, kasdien reikia siekti naujų žinių, formuotis gebėjimus. Jis turi nuolat mokytis pats, kelti savo kvalifikaciją. Daugybė mokytojų patiria nuolatinę emocinę įtampą, atsiduria probleminėse situacijose. Atlikti tyrimai rodo, kad mokytojai, kaip atskira profesinė grupė, pasižymi žemais sveikatos rodikliais, kurie prastėja didėjant pedagoginio darbo stažui. Nustatyta, kad po 15 – 20 metų pedagoginio darbo mokytojas atsiduria psichologinėje krizėje: vystosi nervinis pervargimas, emocinis išsekimas ( Gailienė, I., Marozaitė, M., 2003, p. 24) Taigi pedagogo profesija turi rizikos faktorių, kurie veikia jo sveikatą. Apie mokytojo sveikatą, jo dvasinių ir fizinių savybių darną rašė Lietuvos ugdymo mokslo pradininkas S. Šalkauskis (1992). Šis klausimas aptariamas nepriklausomos Lietuvos pedagoginėje spaudoje (Z. Kuzmickis, 1929; A.Vokietaitis, 1935). Mokytojo sveikatos klausimus tyrinėjo ir kiti Lietuvos ugdymo mokslo atstovai: L.Jovaiša (1995), V. Juškelienė (2003), R. Proškuvienė (2004), I. Kaffemanienė (2005), L. Bobrova (2006), L. Bulotaitė (2004) ir kt. Užsienio mokslininkai L. G. Tatarnikova ir J. А. Gaginas akcentuoja, kad mokytojavimas jau istoriškai užkoduotas padidintam sveikatos rizikos faktoriui. Mokytojo sveikata yra katastrofinės būklės ir dėl to, kad jis negauna adekvataus savo darbo įvertinimo. Mokytojo profesijos statusui pakelti reikia ir šalies vyriausybės pastangų, ir visuomenės palaikymo (Tatarnikova, Gaginas, 2002, p. 61). Pastebėtina, kad mokytojo profesija iš pagrindų skiriasi nuo visų kitų profesijų, todėl mokytojui ypatingai svarbu rūpintis savimi, savo sveikata. Mokytojas, jau turintis sveikatos problemų, negali jų išspręsti neturėdamas psichofiziologinių, socialinių ir kitokių žinių. Jų panaudojimas gali padėti reguliuoti ir palaikyti mokytojo darbingumą, esant įvairaus lygio įtampai. Tačiau, dažnai mokytojas tokių žinių turi per mažai. Pastaruoju metu padaugėjo tyrimų, skirtų mokytojų asmenybės ypatumams, jo profesionalumui atskleisti (Zaukienė A., 2004)) Mokytojų sveikatos tyrimuose (Bulotaitė, 2006)) akcentuojama, kad šios profesijos atstovai ypač dažnai patiria stresą, nuo kurio kenčia pedagogų sveikata, jie patiria nepasitenkinimą darbu ir dažnai jį keičia. Mokytojų sveikatos, emocinės būklės sutrikimai atsiliepia mokiniams, jų savijautai mokykloje bei pažangumui. Tik pats būdamas sveikas, pasirinkęs sveiką gyvenimo būdą, mokytojas gebės padėti mokiniams rūpintis savo ir kitų sveikata bei saugia aplinka. L. Bobrovos (2006) tyrimuose pabrėžiama, kad pedagogams patiems svarbu įgyti pasitikėjimą ir savigarbą, įvertinti savo profesionalumą bei mokytojo profesijos unikalumą, suvokti, kokią įtaką jie daro visuomenei. Pedagogų sveikos gyvensenos kompetencijos puoselėjimas atskleidžiamas kaip svarbus švietimo sistemos uždavinys, padedantis ieškoti tokios asmens sveikatos ugdymo ir ugdymosi krypties, kuri atitiktų šiuolaikinio socialinio gyvenimo reikalavimus. Mokytojo vaidmuo ugdymo procese yra ypatingas, jis ne tik kuria vaikų ugdymosi sąlygas, vadovauja sudėtingam žmogaus tobulėjimo procesui. Mokytojas daro įtaką kiekvieno mokinio socialinės, dorovinės, fizinės sveikatos formavimuisi. „Mokytojas – visuomenės įgaliotinis. Vykdydamas socialinį užsakymą, rengdamas gyvenimui žmones, kurie tobulins krašto žmonių gyvenimą, puoselės kultūrą, patenkindamas ne tik mokinių, bet ir šeimos, visuomenės, Bažnyčios interesus, jis pripažįstamas kaip reikšmingas ugdymo veiksnys ir autoritetas“ (Tijūnelienė, 2000, psl. 16). Mokykla yra viena iš svarbiausių institucijų, kuriose galima sėkmingai ugdyti ir stiprinti vaikų sveikatą. Todėl, ugdant mokinių sveikatą, pirmiausia pačiam pedagogui svarbu suvokti naująją sveikatos ugdymo paradigmą, kuri orientuoja ne į ligos gydymą, bet į žmogaus sveikatos išsaugojimą bei stiprinimą, sveiką gyvenseną (Bobrova, 2006). Tik pats būdamas sveikas, pasirinkęs sveiką gyvenimo būdą, pedagogas gebės padėti mokiniams rūpintis savo ir kitų sveikata bei saugia aplinka. Mokytojui svarbu pažinti ir save, ir mokinį bei jo poreikius, žinoti, kaip juos tenkinti, taip pat išmanyti pedagoginės sąveikos principus, gebėti konstruktyviai bei kryptingai bendrauti su kitais pedagogais ir mokinių tėvais, tapti sveikos gyvensenos žinovu, puoselėtoju ir ugdytoju, sveikatos saugojimo ir stiprinimo tikslams pritaikyti visą aplinką, informacinę erdvę (Kaffemanienė, 2005). Mokytojų profesijos įtaką sveikatai tyrinėtojai (Bagdonas, 2004; Pajarskienė, 1996; Bulotaitė, 2006 ir kt.) atkreipia dėmesį į tai, jog labiausiai mokytojo sveikatą įtakoja ne darbas su mokiniais, mokymas, o didelė atsakomybė, vaidmenų gausa ir darbas su popieriais. Pedagogo profesija reikalauja ne tik pedagogikos, psichologijos ir specialybės žinių, mokėjimų bei įgūdžių, bet ir specialių asmenybės savybių, įgalinančių efektyviai ir kūrybingai reikštis pedagoginėje veikloje (Juškelienė, 2003). Mokytojo kūrybiškumą atskleidžia jo gebėjimai parinkti, planuoti mokymo turinį, atsižvelgti į individualias mokinių savybes, ugdymo uždavinius, numatyti ugdymo strategiją, panaudoti mokymo metodus, skleisti gerąją patirtį, ją apibendrinti, grįsti pedagoginį darbą moksliniais principais. Norėdamas kūrybiškai dirbti, mokytojas, visų pirma, turi būti sveikas, gerai suprasti kaip svarbu stiprinti savo sveikatą. Lietuvoje yra nemažai tyrimų, skirtų mokytojo kūrybiškumui (Steponavičienė E., 2003, Petrulytė A., 2001, Girdzijauskienė R., 2005). Tačiau nedaug tyrimų, skirtų suaugusiųjų sveikatos ugdymo ir ugdymosi problemoms tirti. Yra tyrimų, skirtų mokinių sveikatos ugdymo problemoms: V. Gudžinskienė (2002; 2007); A. G. Davidavičienė (1992, 1994); bet andragoginių tyrimų mažai. Todėl, būtų tikslinga tirti, koks šiuolaikinių mokytojų požiūris į savo sveikatą, kaip jie supranta mokytojo įtaką mokinių sveikos gyvensenos įgūdžių formavimuisi, kokį įžvelgia ryšį tarp savo sveikatos ir ilgalaikės bei kūrybinės pedagoginės veiklos. Šiame darbe keliama mokslinė problema – statistiniai duomenys ir mokslininkų tyrimai rodo, kad šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje suaugusiųjų žmonių sveikatos rodikliai prastėja. Mokytojų profesija reikalauja iš kiekvieno ją pasirinkusio asmens stiprios sveikatos ir įvairių gebėjimų, kompetencijų. Kiekvienas mokytojas turi galimybę rinktis jam priimtiną gyvenimo būdą, formuotis savitą sveikatos sampratą. Tad aktualiu tampa klausimas, koks šiuolaikinių mokytojų požiūris į savo sveikatą kaip jo ilgalaikės, kūrybinės veiklos veiksnį. Tyrimo objektas – mokytojų sveikata kaip jo ilgalaikės, kūrybinės veiklos veiksnys. Tyrimo hipotezė: 1. Stipri mokytojo sveikata yra veiksnys, lemiantis ilgalaikę pedagoginę veiklą. 2. Sveika mokytojo gyvensena teigiamai įtakoja kūrybinio darbo rezultatus. 3. Mokytojo sveikata yra veiksnys, skatinantis jį dirbti kūrybiškai. Tyrimo tikslas – atskleisti mokytojo sveikatą kaip jo ilgalaikės ir kūrybinės veiklos veiksnį. Uždaviniai: 1. nustatyti kriterijus, kuriais remiasi pedagogai, vertindami savo gy­venimo kokybę; 2. išskirti veiksnius, kurie lemia pedagogų sveikata bei gyvenimo kokybę. 3. ilgalaikę ir kūrybinę pedagoginę veiklą. 4. ištirti pedagogų kūrybinės veiklos problemas; 5. aptarti pedagogų darbo aplinkos kokybę ir su tuo susijusius jų lūkesčius; 6. numatyti pedagogų gyvenimo kokybės tobulinimo gaires. Darbe taikomi metodai: Teoriniai: mokslinės literatūros analizė; dokumentų (content) analizė, lyginamasis ir sisteminis metodai. Empiriniai: anketinė apklausa, statistinė duomenų analizė (duomenys pateikiami taikant SPSS programą ir Windows Office Excel 2003 programinę įrangą). Pagrindiniai terminai ir sąvokos Gyvenimo kokybė - individualus savo vietos gyvenime vertinimas kultūros ir vertybių sistemos, kuriame individas gyvena, kontekste, susijęs su jo tikslais, viltimis, standartais bei interesais. Tai plati koncepcija, kompleksiškai veikiama asmens fizinės sveikatos, psichologinės būklės, nepriklausomybės lygio, socialinių ryšių ir ryšių su aplinka (PSO, pagal Kalėdienė ir kt., 1999). Gyvensena – įpročių ir papročių visuma, veikiama, keičiama, skatinama socializacijos vyksmo per visą gyvenimą. Gyvenseną sudaro mitybos, fizinio aktyvumo, svaigalų bei tabako vartojimo ir kiti įpročiai. Visi jie daro poveikį sveikatai (Tarptautinių žodžių žodynas). Kreatyvumas - kūrybingumas, kūrybingumo principai ir metodai, pats kūrimo procesas (Tarptautinių žodžių žodynas, 2001). Kūrybiškumas – sugebėjimas kelti naujas idėjas, mąstyti savarankiškai, nestereotipiškai, greitai orientuotis probleminėje situacijoje, lengvai rasti netipiškus sprendimus (Psichologijos žodynas, 1993) Pedagogas – mokyklų ir prieš mokyklų įstaigų auklėtojas, mokytojas, dėstytojas; pedagogikos specialistas (Tarptautinių žodžių žodynas, 2001). Su sveikata susijusi gyvenimo kokybė - tai sveikatos suvokimo poveikis žmogaus gebėjimui gyventi visavertį gyvenimą (PSO, pagal Kalėdienė ir kt., 1999). Sveikata – visapusė fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligų ar negalavimų nebuvimas (Tarptautinių žodžių žodynas). Ugdymas – kryptinga ugdytojo ir ugdytinių bendra veikla, vykdoma dabartyje, bet orientuota į ateitį, kurios metu perteikiama specifiškai apibendrinta žmonijos istorinė patirtis. (Pukelis K., 1998) 1. SVEIKATA – SUAUGUSIO ŽMOGAUS GYVENIMO KOKYBĖS PAGRINDAS Įvairios visuomenės ir netgi tos pačios visuomenės skirtingos žmonių grupės turi skirtingą požiūrį į tai, kas yra sveikata. Tai plati sąvoka, atskleidžianti įvairias reikšmes, pradedant nuo siaurai techninių ir baigiant visa apimančiomis moralinėmis ar filosofinėmis reikšmėmis. Šis skyrius pradedamas analizuojant žmogaus sveikatos sąvoką bei kitas su sveikata susijusias sąvokas. Plačiau aptariama gyvenimo kokybės koncepcija, analizuojama gyvenimo kokybės sąvoka įvairiuose literatūros šaltiniuose, išskiriamos bendros gyvenimo kokybės sąvokos dimensijos. Didelis dėmesys skiriamas žmogaus gyvenimo kokybę lemiančių veiksnių analizei. 1.1. Žmogaus sveikatos samprata Įvairių sričių atstovai (Kalėdienė ir kt., 1999; Javtokas, 2007; Sakalauskas, Kepenis, 2000; Juškelienė, 2003 ir kt.) siūlo daug sveikatos apibrėžimų. Šiuo metu ypatingas dėmesys skiriamas kiekvieno žmogaus ir visuomenės sveikatai bei jos ugdymui. Rūpinimasis kiekvieno Lietuvos žmogaus bei visos visuomenės sveikata - tai laidas į geresnį mūsų ir mūsų vaikų gyvenimą. Kaip teigia R. Proškuvienė su bendraautoriais ( 1999 ), sveikata – sudėtingas multidimensinis reiškinys, vertinamas pagal daugelį rodiklių ( fizinė, psichinė, emocinė, socialinė ir kt. žmogaus būsena ). Kalėdienė ir kt. (1999) sveikatos apibrėžimus skirsto į kelias grupes: • Pirmojoje sveikatos apibrėžimų grupėje akcentuojama, kad sveikata – organizmo būklė, kai nesama psichinių ir fiziologinių funkcijų sutrikimų, kurie gali būti nustatyti objektyviais moksliniais metodais. Tai biomedicininis požiūris. Juo vadovaujasi modernioji medicina. • Antrojoje sveikatos apibrėžimų grupėje akcentuojamas individas, bet ne tik kaip fiziologinis ir anatominis vienetas, tačiau pabrėžiant jo ryšį su visuomene: sveikata – nesutrikdytas ryšys tarp individų ir jų socialinės aplinkos. Tai sociologinis požiūris į sveikatą. Dažniausiai juo vadovaujasi sociologijos atstovai. • Trečiojoje sveikatos apibrėžimų grupėje akcentuojama subjektyvi žmogaus patirtis bei pojūčiai ir ši grupė vadinama psichologine sveikatos koncepcija, kurioje teigiama, jog svarbiausia, kaip savo sveikatą interpretuoja pats individas. (Kalėdienė, 1999, p.21) L. Sakalauskas, D. Kepenis (2000), D. Kepenis (1996) teigia, kad pastaruoju metu, aiškinant kas yra sveikata, remiamasi biopsichosocialiniu požiūriu. Tai holistinis požiūris į sveikatą, kuris atskleidžia sveikatos daugiamatiškumą, nes tiek fizinis, tiek psichinis, tiek socialinis žmogaus funkcionavimas susijęs su jo gyvenimo kokybe. V. Juškelienė (2003) pažymi, kad žmonės yra daugiau ar mažiau sveiki pagal jų kasdieninio gyvenimo išteklius. Sveikata yra šių veiksnių visuma individų ir bendruomenių gyvenime. Jakušovaitė, Kardelis (2000) atkreipia dėmesį į tai, kad sveikata nevertinama vien pagal ligas ir mirtį. Tai tokia būklė, kurią panašūs individai ir bendruomenės stengiasi pasiekti ir išlaikyti, o ne ligų ar sužalojimų gydymo bei slaugymo rezultatas. Kalėdienė ir kt. (1999), apibrėždama sveikatą, remiasi Frenko (1992) sveikatos palyginimu su sankryža: tai vieta, kurioje susitinka biologiniai ir socialiniai veiksniai, individas ir bendruomenė, socialinė ir ekonominė politika. Be savo vidinės vertės, sveikata dar yra asmens ir kolektyvo saviraiškos būdas, visuomenės ir jos institucijų sėkmės rodiklis kuriant gerovę, kuri yra svarbiausias raidos tikslas. Kiekvieno asmens sveikata – ne tik jo, bet ir visos tautos nuosavybė, nacionalinis turtas. Aktyvioje valstybinėje sveikatos politikoje prioritetai teikiami sveikatos išsaugojimui, palaikymui ir ligų profilaktikai. Sveikatą lemia įvairūs faktoriai – genetiniai, aplinkos elgesio. Didžiausią įtaką jai turi žmogaus gyvensena, kuri priklauso nuo jo asmenybės, charakterio ypatumų, požiūrių, vertybinių nuostatų. Lietuvos Respublikos Visuomenės Sveikatos Priežiūros Įstatyme teigiama, kad visuomenės sveikata - gyventojų visapusė, fizinė ir socialinė gerovė. (LR Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas, 2002 m. gegužės 16 d. Nr. IX-886 ). Valstybinio aplinkos sveikatos centro Sveikatos mokymo biuro vyriausiasis gydytojas Z. Javtokas (2007) sveikatos apibrėžimus skirsto į dvi kategorijas: 1. Vartojant neiginį – ligų ir negalavimų nebuvimas. Toks sveikatos supratimas yra paplitęs Vakarų kultūrose ir atspindi medicininį sveikatos modelį. Žmonės dažnai apie sveikatą galvoja moksline medicinos kalba, nes tai yra kultūrinio palikimo dalis ir atrodo savaime suprantama. 2. Vartojant teiginį – visapusė fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė. Tokioje sveikatos sampratoje akcentuojama gerovės būsena. Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) dokumentuose sveikata taip pat aiškinama kaip visapusė fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligų ar negalavimų nebuvimas (Sveikata visiems XXI amžiuje, 2000). Psichologijos žodyne ( 1993 ) psichinė sveikata apibrėžiama kaip emocinis ir dvasinis atsparumas, leidžiantis patirti džiaugsmą ir ištverti skausmą, nusivylimą, liūdesį. Tai teigiamas gėrio jausmas, kuriuo remiasi tikėjimas savo bei kitų žmonių orumu ir verte. Dvasinė sveikata yra siejama su žmogaus emociniu stabilumu, vidine darna ir pusiausvyra, psichikos sutrikimų neturėjimu ir individo abstrakčiomis funkcijomis: emocijomis, mąstymu, orientacija, sąmone, pojūčiais, suvokimu, atmintimi, protu ir t.t. Psichiškai sveikas žmogus suvokia save kaip vieną visumą, jo psichikos funkcijos yra darnios, jis pakankamai pasitiki savimi, yra savarankiškas ir suvokia atsakomybę už savo veiksmus. Individo psichinė sveikata siejasi su visuomenės gerove ir sąlygoja tinkamą organizmo sąlytį su aplinka. 1.2. Gyvenimo kokybės koncepcija Plati sveikatos samprata lėmė visus individo gyvenimo aspektus apimančios – gyvenimo kokybės koncepcijos atsiradimą. Gyvenimo kokybė daugeliui žmonių siejasi su pozityviais vertinimais, tokiais kaip laimė, sėkmė, gerovė, sveikata ir pasitenkinimas gyvenimu. Žmogaus gyvenimas - tai periodas tarp gimimo ir mirties. Šiame egzistencijos kelyje visi papildomi dalykai (sveikata, materialinė gerovė, bendravimas ir t.t.) gali būti įvardijami kaip gyvenimo kokybės elementai ir, priklausomai nuo jų gausos bei įvairovės, galima nustatyti kiekvieno asmens ir visuomenės gyvenimo kokybės lygį. Daugiausia diskusijų sukelia žodis „kokybė“. Apskritai kokybė gali būti apibrėžiama kaip gėrio laipsnis (Kalėdienė, 1999). Filosofijoje kokybė reiškia kažkokią išskirtinę normą. Kokybė - objektyvus daikto (reiškinio) apibrėžtumas, dėl kurio daiktai (reiškiniai) yra tos ar kitos rūšies ir galima tikrovės rūšinė įvairovė (Tarptautinių žodžių žodynas, 2001). Pagal Kalėdienę ir kt. (1999), gyvenimo kokybė - individualus savo vietos gyvenime vertinimas kultūros ir vertybių sistemos, kuriame individas gyvena, kontekste, susijęs su jo tikslais, viltimis, standartais bei interesais. Tai koncepcija, pagal kurią kompleksiškai veikiama asmens fizinė sveikata, psichologinė būklė, jo socialiniai ryšiai ir ryšiai su kita aplinka. Literatūroje su sveikata susijusi gyvenimo kokybė ir sveikatos būklės sąvokos dažnai vartojamos pakaitomis. Macijauskienė (2000) pateikia užsienio autoriaus J. R. Curčio ir bendraautorių pasiūlytą šių sąvokų tarpusavio sąsajos modelį. Plačiąja prasme gyvenimo kokybė - tai holistinis subjektyvus pasitenkinimo svarbiais individui dalykais įvertinimas. Su sveikata susijusi gyvenimo kokybė. Sveikata - tai gyvenimo kokybės dalis, kuriai įtakos turi sveikatos priežiūra. Funkcinė būklė apima asmens fizinį pajėgumą, gebėjimą bendrauti ir emocinę būseną. Ji rodo pajėgumą atlikti kasdienius uždavinius, o su sveikata susijusi gyvenimo kokybė apibūdina subjektyvų pojūtį, kaip sveikatos būklė veikia gyvenimo kokybę. Sveikatos būklė - tai žmogaus sveikatos poveikis gebėjimui atlikti kasdienės veiklos uždavinius ir jausti pasitenkinimą, juos atlikus. Ši sąvoka yra platesnė ir apima funkcinę būklę bei su sveikata susijusią gyvenimo kokybę. Tiriant gyvenimo kokybę, iš esmės siekiama dvejopos informacijos: apie paciento funkcinę būklę ir jo paties įvertinimo, kaip sveikata veikia jo gyvenimo kokybę. Literatūroje pažymima, kad sveikatos sąlygojama gyvenimo kokybė – tai daugiamatis reiškinys. Sveikatos sąlygojamos gyvenimo kokybės vertinimo matai „suplanuoti taip, kad apimtų tokius gyvenimo aspektus, kaip: fizinė funkcija, socialinė funkcija, skausmas, pažintiniai sugebėjimai, emocijos, miegas ir poilsis, energija ir gyvybiškumas, sveikatos suvokimas, bendras pasitenkinimas gyvenimu“ (Gaigalienė, 1998, psl. 18). Gyvenimo kokybė - tai individų vietos gyvenime vertinimas kultūros ir vertybių sistemos, kurioje individas gyvena, kontekste, susijęs su jo tikslais, viltimis, standartais bei interesais. Tai plati koncepcija, kompleksiškai veikiama asmens fizinės sveikatos, psichologinės būklės, nepriklausomybės lygio, socialini ryšių ir ryšių su aplinka (Tarptautinių žodžių žodynas). Mūsų nuomone, šis apibrėžimas pagrįstas subjektyviu vertinimu, kuris labai priklauso nuo socialinių ir ekonominių aplinkybių bei kultūrinio konteksto, taigi vertinimo rezultatus gali būti sunku palyginti ir pritaikyti. B. K. Haas atliko gyvenimo kokybės koncepcijų analizę ir nustatė 5 kriterijus, kurių visuma galėtų atspindėti šiuolaikinę gyvenimo kokybės koncepciją: 1. Gyvenimo kokybė yra dabartinių individo gyvenimo aplinkybių įvertinimas. 2. Savo prigimtimi gyvenimo kokybė yra daugialypė. 3. Gyvenimo kokybė yra kintanti ir grindžiama individualiomis vertybėmis. 4. Gyvenimo kokybė apima objektyvius ir subjektyvius rodiklius. 5. Gyvenimo kokybę gali įvertinti asmenys, gebantys atlikti savianalizę (Dučinskienė, 2003, p. 21). Remiantis šiais kriterijais, suformuluotas toks gyvenimo kokybės apibrėžimas: Gyvenimo kokybė yra įvairiapusis kiekvieno žmogaus esamų gyvenimo aplinkybių įvertinimas kultūros, kuriai jis priklauso, ir jo vertybių sistemos kontekste. Gyvenimo kokybė - tai pirmiausia subjektyvus gerovės suvokimas, apimantis fizinį, psichologinį, socialinį ir dvasinį lygmenis. Kai kada objektyvūs duomenys gali papildyti ar pakeisti gyvenimo kokybės įvertinimą (tuo atveju, jei individas nesugeba atlikti savianalizės). Be to, B. K. Haas siūlo keletą empirinių blogos gyvenimo kokybės požymių: prievartos požymiai, gyvenimo sąlygos, nesuderinamos su gyvybe, gyvybės palaikymas nepagydomos ligos, lydimos didelių kančių, atveju (Dučinskienė, 2003, p.23). Kiek kitoks yra teorinis su sveikata susijusios gyvenimo kokybės modelis, pagrįstas skirtumu tarp lūkesčių ir patirties. Pagal K. C. Calman gyvenimo kokybę lemia tai, kiek patirtis atitinka viltis ir troškimus. Su sveikata susijusi gyvenimo kokybė yra neatitikimas tarp sveikatos, kokios mes tikimės ir kokia ji yra. Jis paaiškina, kodėl gyvenimo kokybę kiekvienas žmogus supranta skirtingai: skiriasi jų lūkesčiai, kurie priklauso ir nuo sergant įgytos patirties, tampančios atskaitos tašku naujoms viltims kituose ligos etapuose. To paties žmogaus gyvenimo kokybės suvokimas, laikui bėgant, kinta (žmogus adaptuojasi). Todėl nebūtinai sunkia liga sergantis žmogus savo gyvenimo kokybę apibūdins kaip blogą (Kučinskienė, 2004, p. 15). Apibendrinant galima teigti, sveikatos sampratoje remiamasi holistiniu požiūriu į sveikatą. Sveikata suprantama plačiąja prasme - kaip visapusė fizinė, dvasinė ir socialinė žmogaus gerovė. 1.3. Veiksniai, lemiantys žmogaus gyvenimo kokybę Atskleidžiant sveikatos sampratą, tikslinga paanalizuoti ir veiksnius, nuo kurių priklauso kiekvieno žmogaus sveikata. Užsienio autoriai, analizuodami gyvenimo kokybės reiškinį, atkreipia dėmesį į veiksnius, lemiančius žmogaus gyvenimo kokybę, išryškina šių veiksnių tarpusavio ryšius. Žemiau pateikiamas A. Pokrovskio (1992) sudarytas paveikslas, atspindintis veiksnių, lemiančių asmens gyvenimo pilnatvę, tarpusavio ryšius: 1 pav. Gyvenimo pilnatvę lemiančių veiksnių tarpusavio ryšys Šaltinis: Pokrovskis, A. (1992). Sveika mityba. Vilnius: Mintis, psl. 36 Lietuvos atstovai taip pat pažymi, kad žmogaus sveikata priklauso nuo įvairių veiksnių. Pagal Javtoką (2007), didžiausią įtaką turi: • gyvensena ir elgsena (50 %); • genetiniai ir biologiniai veiksniai (20 %); • aplinka (20 %); • sveikatos priežiūra (10 %). Taigi didžia dalimi žmogaus sveikata priklauso nuo jo gyvensenos. R. Kalėdienė ir kt. (1999) pateikia A. Lasto (1995), gyvensenos apibrėžimą - tai įpročių ir papročių visumą, kuri yra veikiama, keičiama, skatinama socializacijos proceso per visą žmogaus gyvenimą. V. Grabauskas (2000) nurodo, kad sveika gyvensena - tai gyvensena, kuri mažina pavojų sunkiai susirgti ir anksti mirti; padeda patirti gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę ir yra tinkama visiems žmonėms. R. Kalėdienės ir kt. (1999), A.G. Davidavičienės (1996) ir kt. manymu, gyvenseną sudaro fizinio aktyvumo, mitybos, streso įveikimo, alkoholio, tabako, narkotikų ir pan. vartojimo bei kiti įpročiai, kurie sąveikauja tarpusavyje, stiprindami ar žalodami sveikatą.  Siekiant įgyvendinti darbo pradžioje iškeltus uždavinius, toliau darbe plačiau nagrinėjami atskiri žmogaus gyvenimo kokybę įtakojantys veiksniai. 1.3.1. Fizinis aktyvumas Fizinis aktyvumas – tai skeleto raumenų sukelti judesiai, kurie ženkliai padidina energijos išeikvojimą (Stonkus, 2002). Fizinio aktyvumo poveikis sveikatai pateikiamas 2 paveiksle: 2 pav. Fizinis aktyvumo poveikis sveikatai Šaltinis: V. Volbekienė, 2004, Kaunas: LKKA; rankraštis Mokslininkai E. Adamkevičienė (1999), V. T. Volbekienė (2004) atkreipia dėmesį į tai, kad fizinis aktyvumas pasireiškia aktyviai poilsiaujant, bėgiojant, žaidžiant, sportuojant, mankštinantis, darbe, buityje, namų ruošoje ir kitoje veikloje susijusioje su energijos išeikvojimu. R. Kviklienė, A.Vilkas (2004) akcentuoja, kad vaikystėje ir paauglystėje patirtas fizinis aktyvumas turi įtakos suaugusiojo žmogaus sveikatai: 1. Aktyvi gyvensena vaikystėje teikia tiesioginę naudą sveikatai vėlesniais gyvenimo metais. 2. Fiziškai aktyvus vaikas bus fiziškai aktyvus suaugus. Fiziškai  aktyvus suaugęs žmogus turi mažesnę ligų riziką nei pasyvus. Pastarąjį dešimtmetį ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse ypač didelis dėmesys skiriamas vyresnių žmonių fizinio aktyvumo palaikymui, sveiko gyvenimo būdo diegimui, ligų profilaktikai, (Татарникова Л.Г. 2006, p. 176). Pakankamas vyresnio amžiaus fizinis pajėgumas, fizinis aktyvumas padeda išlaikyti socialinį integralumą, leidžia visokeriopai ir nuotaikingai dalyvauti įvairiose programose bei renginiuose. Reguliarus fizinis aktyvumas padeda apsisaugoti ir nuo įvairių sveikatos problemų: išeminės širdies ligos ir insulto, aukšto kraujospūdžio, nuo insulino nepriklausomo cukrinio diabeto, nutukimo, nugaros skausmų, osteoporozės. Todėl vyresnio amžiaus žmogui pakankamai geras fizinis pajėgumas – tai pilnaverčio, džiaugsmingo gyvenimo laidas ir gerovė bei sveikatos dalis, kurti gali būti siejama su visapusiško ir visaverčio gyvenimo funkcinėmis galimybėmis (Praškevičius, 2000). Nemažai autorių įrodė, kaip fizinis aktyvumas turi įtakos vyresnių žmonių kasdieniam gyvenimui, o taip pat ir gerai gyvenimo kokybei. Psichologiniai fizinių pratimų efekto tyrimai parodė, kad reguliarus fizinis aktyvumas mažina depresiją bei nerimą, padeda geriau kovoti su stresu, pagerėja savęs vertinimas, domėjimasis ir pasitenkinimas gyvenimu. Literatūros duomenimis, mankšta vyresnio amžiaus žmonėms yra veiksminga. Netgi nesudėtingi fiziniai pratimai gerina raumenų funkciją, o moksliniu pagrindu sudarytos treniruočių programos ne tik didina raumenų jėgą (ją gali padidinti net 100 proc.), bet ir gerina vidaus organų funkcionavimą bei subjektyvų sveikatos vertinimą (V. Volbekienė, 2004). Apibendrinant šį skyrių, galime teigti, kad judėjimo aktyvumas, derinamas su sveika mityba, padeda išsaugoti ir pagerinti sveikatą, jau tapo kultūros dalimi, o aktyvaus laisvalaikio leidimo formos – neatskiriama žmonių gyvenimo dalimi ir įpročiu. Sportas, aktyvus laisvalaikis padeda spręsti vaikų ir paauglių užimtumo problemas, prisideda prie žalingų įpročių prevencijos.      1.3.2. Mityba Visi žinome, kad sveikata priklauso nuo to, ką valgome, taip pat, žinoma, kad teisingai maitinantis galima išvengti daugybės XXI a. ligų, pavyzdžiui, širdies ligų, žarnyno sutrikimų, aukšto kraujo spaudimo, diabeto bei kt. Dažnai specialistai teigia, kad įvairių ligų, negalavimų ir ankstyvos mirties išvengsime, jei pakankamai judėsime ir sveikai maitinsimės. Tačiau sveikai maitintis nėra taip paprasta, daugumos specialistų nuomonės apie sveiką gyvenseną skiriasi. Daugelyje sveiką gyvenimo būdą propaguojančių knygų siūloma atsisakyti riebaus maisto ir daugiau valgyti krakmolingo: duonos, makaronų ir bulvių. Amerikiečių ekspertai tvirtina, kad turėtume daugiau valgyti žuvies riebalų. Kiti rekomenduoja mažiau vartoti druskos ir cukraus. Kai ekspertų rekomendacijų daugėja, darosi nepaprastai sunku laikytis visų patarimų, koks maistas yra geriausias ir kiek jo turėtume suvartoti. Nuo mitybos priklauso žmogaus fizinė ir protinė raida, darbingumas, sveikata, gyvenimo trukmė. XX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose išspausdinti JAV mokslininkų darbai įrodė, kad apie 50 % žmonių mirčių tiesiogiai susiję su neteisinga mityba (Lietuvos sveikatos programa, 2000). Todėl pastaruoju metu mokslinėje, medicininėje (R. Proškuvienė, 2004; E. Žilinskienė, V. Gudžinskienė, 2003; T. Javtokas, 2007) literatūroje vis plačiau kalbama apie sveiką mitybą, kuri suprantama kaip tokia, kuomet organizmas gauna visas jam reikalingas medžiagas ir energiją idealiam svoriui palaikyti. Kadangi maistas yra svarbus ligų profilaktikai ir sveikatos stiprinimui, tai šiandien mitybos specialistai (Lietuvos sveikatos programa, 2000) kalba apie sveikatinančią mitybą. Būtent toks mitybos apibūdinimas geriausiai atspindi jos reikšmę. Savo atliktais tyrimais remdamasis, gydytojas Heaton (2001) tvirtina, kad tunkama ne nuo persivalgymo, ne nuo suvartoto maisto gausumo, bet nuo gauto su maistu per didelio kalorijų kiekio. Taigi geriausias patarimas – subalansuoti mitybą (E. Žilinskienė, V. Gudžinskienė, 2003, p. 23). Brazauskienė D. (2000) ir kt. teigia, kad žmogaus sveikata labai priklauso nuo racionalios mitybos, kuri padeda palaikyti optimalią organizmo fiziologinę būseną, darbingumą, atitolina senatvę, prailgina gyvenimo trukmę, padeda išvengti lėtinių neinfekcinių ligų. Nereguliari mityba labai kenkia sveikatai, žmogus fiziškai ir protiškai nusilpsta, pervargsta, jam skauda galvą, sutrinka virškinimas. Be to, kelias valandas badavę, sukišame į skrandį maisto daugiau nei įprasta, tuo apsunkindami jo darbą. Jau seniai įrodyta, kad pusryčiai turi būti sotūs, pietūs – vidury dienos, karšti, bet mažiau sotūs, vakarienė lengva, net skurdi ir valgoma tris valandas prieš miegą. E. Adaškevičienė teigia, kad sveikam suaugusiam žmogui rekomenduojama valgyti 3-4 kartus per dieną, vaikams ir paaugliams – 5-6 kartus nedidelėmis porcijomis, be to, reikia nepamiršti atsižvelgt ir į individualų fizinį aktyvumą. Pagal tai keičiasi maisto davinio energetinė vertė. Tačiau dažnai valgyti irgi nepatariama. Valgant 6-7 kartus per dieną žmonių virškinimo sistema beveik visą laiką apkrauta, todėl gali sutrikti jos veikla. Siekiant neapkrauti virškinimo sistemos, reikėtų valgyti ne dažniau kaip kas 4 val. Kiekvieno asmens mitybos režimas gali būti labai skirtingas. Vieni per pusryčius valgo daug, kiti mažai arba visai nevalgo, vieni pietauja anksti, kiti vėlai ir t.t., todėl tvarkant asmens mitybos režimą, reikia atsižvelgt į darbo sąlygas, amžių bei organizmo fiziologines ypatybes (E.Adaškevičienė, 2004, p. 54). Šiandien tarptautiniu lygiu išaugo sveikos mitybos svarba saugant sveikatą. Suprantama, vien valgant sveiką maistą neužtikrinama gera sveikata, bet sudaromos tinkamos galimybės ją išsaugoti ir stiprinti. Toliau darbe aptariami mitybos žinių ir įpročių skirtumai atsižvelgiant į amžių bei lytį, mitybos žinių įtaka pasirenkant maistą. Mitybos įpročiai – tai kultūros, tradicijų ir šeimos istorijos dalis, todėl juos sunku keisti, tačiau jeigu nekeisime mitybos įpročių nesumažės atsparumas įvairiomis lėtinėms neinfekcinėms ligoms bei kitomis ligomis, šiuo metu neabejojama, kad mityba lemia fizinį, protinį vystymąsi, darbingumą bei ilgaamžiškumą (E. Žilinskienė, V. Gudžinskienė, 2003, p. 25). Maisto produktų pasirinkimas, sveikos mitybos rekomendacijų laikymasis kinta priklausomai nuo žmogaus amžiaus. Literatūros šaltinių duomenimis, jaunos moterys, norėdamos reguliuoti kūno svorį, domėjosi nauja informacija apie maisto produktus. Tuo tarpu vyresnių nei 50 m. moterų motyvaciją sveikai maitintis skatino pablogėjusi sveikata ar savijauta. Anglų tyrėjų duomenimis, vidutinio (35 - 64 m.) amžiaus žmonių žinios apie sveiką mitybą buvo geriausios. Šio amžiaus žmonės jau turi pakankamai žinių apie įvairias ligas, nesveikos mitybos sąlygotas ligas, nes dalis jų bendraamžių jau susidūrė su kai kuriomis iš jų. Tuo tarpu jauniems žmonėms dar trūksta motyvacijos, įgūdžių bei laiko laikytis sveikos mitybos rekomendacijų. Vyriausiajai žmonių grupei (>65) gana sunku keisti mitybos įpročius ir nusistovėjusį požiūrį į senas mitybos taisykles. Be to, nemaža dalis tokio amžiaus žmonių gyvena po vieną, todėl ruošti maistą vienam asmeniui kartais pritrūksta ir noro, ir motyvacijos (Parmenter K, Waller J, Wardle J, 200, p. 164). Apibendrinant literatūros duomenis galima teigti, kad vidutinio amžiaus žmonių mitybos įpročiai sveikiausi. Jie dažniausiai laikosi sveikos mitybos rekomendacijų. Vyresnio amžiaus gyventojai supranta mitybos svarbą sveikatai, tačiau labai sunkiai keičia nesveikus mitybos įpročius. Jaunimas, taupydamas laiką ir nesuvokdamas nesveikos mitybos pasekmių sveikatai, vis dažniau renkasi greitą maistą, daug riebalų turinčius užkandžius. 1.3.3. Kiti veiksniai Vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių gyvenimo pilnatvę, yra psichologinė žmonių būsena. Ji tiesiogiai priklauso nuo organizmo anatominės-fiziologinės būklės, socialinių veiksnių. Psichologinė būsena ypač pablogėja išėjus į pensiją, kai prarandama profesinė veikla, darbo draugai, tarpusavio bendravimas kolektyve, profesinis interesas ir t.t. (S.Mikulionienė, 1998, p.25) Išsiskyrimas ar našlystė taip pat veikia suaugusio žmogaus gyvenimo pilnatvę, sveikatos būklę, psichologinę pusiausvyrą. Kitas svarbus veiksnys – nepakankamos pajamos, kurios taip pat neigiamai veikia žmones ir jų psichologinę būseną. (S. Mikulionienė, 1998, p.26). Prie psichologinių veiksnių, lemiančių žmogaus sveikatą, priskiriamas stresas. Stresu vadinama organizmo reakcija į aplinkos veiksnius, keliančius grėsmę individo gerovei, sveikatai ar gyvybei ir sutrikdančius įprastinę psichofizinę pusiausvyrą (Psichologijos žodynas, 1993). V. Grigaliauskienės (2002) manymu, stresas yra natūralus gyvenimo reiškinys, skatinantis veiklumą, išradingumą, netgi kūrybiškumą ir tobulėjimą. Tačiau per stiprus, dažnai pasikartojantis arba užsitęsęs (chroniškas) stresas gali paskatinti įvairių ligų atsiradimą. Todėl labai svarbu, kaip žmogus sugeba susidoroti su stresinėmis situacijomis ir neutralizuoti stresą. G. Permino (2005) teigimu, streso neutralizavimo priemonių visuma vadinama „streso valdymu“ ir apima gebėjimą kontroliuoti savo paros laiką, racionaliai įvertinti savo emocinę būseną, stebėti savo organizmo poreikius ir kontroliuoti savo mintis. Kitas veiksnys, turintis įtakos žmogaus gyvenimo kokybei, yra bendravimas. Kiekvienam žmogui reikalinga sąveika su kitais žmonėmis, nepaisant jo amžiaus. Per bendravimą su kitais, žmogus pajunta savo energiją, reikalingumą ir vertę, atpažįsta savo individualumą ir randa savo bendrumą su kitais. Žmogaus sveikatai ir gerbūviui bendravimas turi beveik tiek pat svarbos kaip maistas ar poilsis (V.Savickytė, 1996, p.54). Pedagoginio bendravimo problema pradėta tyrinėti jau prieškario Lietuvoje. A. Šerkšnas (1939) pabrėžė demokratiško pedagoginio bendravimo būtinumą ir praktiškai nagrinėjo kai kuriuos jo veiksnius ir sąlygas. J. Vabalas-Gudaitis (1983) iškėlė konstrukcinės sąveikos svarbą ugdymo procese. Pastaruoju metu pedagoginio bendravimo klausimus nagrinėja V.Jakavičius (1998), L. Jovaiša (1993; 1999), G. Butkienė, M. Kepalaitė (1993), V. Savickytė (1996), V. Šernas (1998) ir kt. Šių autorių darbų analizė parodė, kad pedagoginio bendravimo reiškinys apibrėžiamas įvairiais požiūriais: kaip būtina ugdymo sąlyga, kaip ugdymo priemonė, būdas, kaip vienas iš ugdymo uždavinių, kaip ugdymo forma, turinys. Tačiau visi vieningai laikosi nuomonės, kad joks pedagoginis poveikis, jokie ugdytojo ir ugdytinio santykiai neįmanomi, jei nėra pedagoginio bendravimo. Pripažįstamas bendravimo reikšmingumas ugdymo procese, netgi teigiant, kad ugdymas ir yra bendravimas. Pedagoginis bendravimas apibūdinamas kaip pedagogo ir ugdytinių komunikacija, kai keičiamasi informacija (žiniomis, mintimis, sprendimais, patirtimi ir kt.), ir kaip ugdymo dalyvių sąveika, t. y. vienas kito suvokimu, supratimu ir sugestija (Jakavičius V., 1998). Pedagoginio bendravimo metu susiklosto pedagoginiai santykiai: dalykiniai (reguliuojantys veiklą), asmeniniai (grindžiami tarpusavio simpatijomis, nuostatomis), humaniški (ryškėjantys socialinių vertybių ir požiūrių pagrindu) (Savickytė V.,1996). Sėkmingo bendravimo ir bendradarbiavimo sąlygos – savo jausmų atvirumas, vertybių, įgytų savo patirtimi, vertinimas, atsakomybė, pasirenkant vertybes, pasitikėjimas savimi. Vidinei laisvei įgyti ir asmenybei augti palankias sąlygas sudaro šilti, empatiški, tarpusavio supratimu pagrįsti tarpasmeniniai santykiai. Mokytojas turi pasitikėti mokiniu – “ jeigu mes tikėsime mokinio individualiu gebėjimu vystyti savąsias prigimties galias, tada mes galėsime padėti jam pasirinkti savąjį mokymosi būdą; jeigu mes bendraudami su mokiniais būsime tikri, nuoširdūs, pasitikintys savimi, tada mokiniai priims mus kaip asmenybes; mes turime vertinti mokinius kaip asmenybes, jų jausmus ir nuomones, suprasti jų vidines reakcijas” (Lepeškienė V., 1996, p.14-15). Geriau bendrauti ir bendradarbiauti padeda nuoširdus domėjimasis kitu žmogumi, empatija – įsijautimas į kito žmogaus emocinę būseną. Žalingi įpročiai. Piktnaudžiavimas svaiginančiomis ir priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis – vienas iš blogų žmogaus įpročių, darančių įtaką sveikatai. Ypatingas alkoholio poveikis žmogaus psichikai žinomas nuo seniausių laikų. Kažkada jo vartojimas apsiribojo religiniais ritualais ir šventėmis, dabar alkoholiniai gėrimai tapo lengvai prieinamu kasdienio vartojimo produktu, o kartu – ir daugelio nelaimių, ligų ir kančių priežastimi. T. Javtoko (2007) teigimu, tik neseniai buvo pripažinta, kad reikia nagrinėti visas su alkoholio vartojimu susijusias problemas (sveikatos, socialines, psichologines, ekonomines ir kt.). Davidavičienė (2003), tyrusi moksleivių alkoholio vartojimo problemą, pažymi, kad net 96,5 % moksleivių yra vartoję alkoholio, 73,6 % bent kartą buvo girti. PSO ekspertai vieningai teigia: rūkymas – didžiausią pavojų žmogaus sveikatai keliantis veiksnys. Didelį susirūpinimą kelia šio įpročio plitimas jaunimo tarpe. (Sveikata visiems XXI amžiuje, 2000) Daugiau nei 60% abiturientų ir 40% abiturienčių nurodo, kad jie rūko (T. Javtokas, 2007). Narkotinių medžiagų vartojimo epideminis protrūkis ypač didelis žemo ekonominio išsivystymo šalyse, panašūs procesai vyksta ir šalyse, išgyvenančiose didelius socialinius bei ekonominius pokyčius. Tačiau, kaip nurodo S. Dregval, J. Klumbienė (1996), didėjantis narkotikų vartojimas ir plintanti narkomanija ypač jaunimo tarpe yra labai aktuali viso pasaulio, o kartu ir Lietuvos gyventojų sveikatos (teisine, socialine) problema. Priklausomybių nuo narkotikų Lietuvoje šiuo metu taip pat sparčiai auga. Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, 2005 m. pabaigoje Lietuvoje buvo registruoti 68 653 asmenys, sergantys priklausomybės nuo psichoaktyviųjų medžiagų (alkoholio ir narkotikų) ligomis. Registruotų asmenų skaičius dėl priklausomybės nuo narkotikų kiekvienais metais didėja. 2004 m. jų registruota 5 011 (iš jų 81,7 %. – vyrai), 2005 m. – 5112 (iš jų 78,9 %. – vyrai) (Valstybinis psichikos sveikatos centras, 2007, prieiga per internetą www.vpsc.lt ). PSO vertinimu (Sveikata visiems XXI amžiuje, 2000), 70 % ankstyvų ar galimų išvengti suaugusiųjų mirčių pagrindinė priežastis yra dar paauglystėje prasidėjęs netinkamas elgesys (rūkymas, narkotikų ir alkoholio vartojimas, nesveika mityba, judėjimo stoka). Apibendrinant galima teigti, kad visi veiksniai (fizinis aktyvumas, mityba, psichologiniai bei socialiniai veiksniai) lemia tiek jaunų, tiek vyresnio amžiaus žmonių sveikatą. Nuo žmogaus gyvensenos, elgsenos, jo įpročių tiesiogiai priklauso ir jo gyvenimo kokybė. Kiekvieno žmogaus gyvenimo kokybė, pilnatvė priklauso nuo jo gyvensenos, t.y. nuo papročių ir įpročių visumos. Fizinis aktyvumas, mityba, svaigalų bei tabako vartojimas ir kt. įpročiai. daro poveikį sveikatai. Tiek fizinis, tiek psichinis, tiek socialinis žmogaus veikimas susijęs su jo gyvenimo kokybe. Kiekvienas asmuo ieško savo vietos gyvenime, vertina save ir aplinkinius kultūros, vertybių sistemos kontekste, įžvelgia sąsajas su gyvenimo tikslais, viltimis, interesais, veikla. 2. MOKYTOJO KŪRYBINĖ VEIKLA Kūryba – žmogaus veikla, kuria sukuriamos dvasinės ir materialinės vertybės. Kūryba – tokia veikla, kuri duoda naujų ir originalių didelės visuomeninės vertės produktų. Kūryba apibūdinama kaip žmogaus ir visuomenės gyvenimo pažangos veiksnys. Siekti pažangos, taigi ir kurti, – prigimtinė žmogaus reikmė. Pedagoginė veikla – ypatinga veikla, kurioje susiklosto sąlygos kiekvienam individui kurti save, tobulėti kaip žmogui, pasirengti būsimai veiklai ir gyvenimui. Pedagoginis procesas yra ir vadybinis procesas, todėl svarbu, kad būtų vadovaujama kūrybiškai. Šiame skyriuje atskleidžiama kūrybiškumo samprata, išryškinami mokytojo kūrybinio mąstymo elementai. Siekiama atsakyti į klausimus, kodėl svarbu mokytojui dirbti kūrybiškai, kaip mokytojas gali ugdyti savo mokinių kūrybiškumą. 2.1. Kūrybiškumo samprata Apibrėžti kūrybiškumą buvo bandyta nesuskaičiuojamą daugybę kartų, tačiau visuose apibrėžimuose išryškėja tam tikri aspektai. Dažniausiai, nagrinėjami kūrybiškos asmenybės bruožai, akcentuojamas žmogaus elgesys kuriant arba jo kūrybinio darbo formos. Kūrybiškumo problemomis Lietuvoje domėjosi Šliūpas, Adomaitis-Šernas, Pečkauskaitė, Bitė-Petkevičaitė, Maceina, Šalkauskis, Kymantaitė-Čiurlionienė, Geniušas ir kiti šių dienų pedagogai bei psichologai (Dumčienė, 2001). Taip pat apie kūrybiškumą, jo lavinimą ir kitas su kūrybiškumu susijusias problemas yra rašiusios J.Almonaitienė, D.Grakauskaitė - Karkockienė, nemažai straipsnių parašė ir knygą išleido A.Petrulytė (1995, 2001). Įvairių mokslo sričių atstovai - filosofai, sociologai, edukologai, psichologai tiria kūrybiškumo problemą, ieško jo ištakų, siekia atskleisti esmę bei sąsajas su asmenybe. Kūrybiškumas dažnai suprantamas kaip teigiamas asmenybės bruožas, tačiau jis gali pasireikšti ir kaip griaunamoji, asociali veikla (Gage, Berliner, 1994, p. 36). Psichologijos mokslas kūrybiškumą dažniausiai sieja su psichologinėmis žmogaus savybėmis, padedančiomis jam atrasti ką nors nauja ir vertinga. O mokykloje kūrybiškumas paprastai siejamas su pavyzdingu mokymusi, tvarkingumu, protingumu ir pan. Pedagogo L. Jovaišos (1993) teigimu, mokinių kūrybiškumas reiškiasi kritikuojant senas idėjas bei ieškant ir pateikiant naujų, originalių sumanymų. Kūrybiškumo problemomis Lietuvoje domėjosi pedagoginės minties atstovai J. Šliūpas, J. Adomaitis-Šernas, M. Pečkauskaitė, G. Petkevičaitė - Bitė, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, J. Geniušas. Pedagoginės minties ir ugdymo mokslo atstovai plačiau nagrinėjo dirbančio mokytojo kūrybiškumą, mokytojo kalbą, asmenines savybes (O.Tijūnėlienė, 2007, V. Kavaliauskienė, 2004). Kūrybiškumas psichologijoje ir pedagogikoje nemažai tyrinėtas, bet iki šiol nėra bendros jo sampratos. Psichologų Gage, Berliner (1994) nuomone, kūrybiškumą lemia individualios asmens savybės: vaizduotės lakumas, lankstumas, išradingumas, smalsumas ir kt. Psichologų tyrimuose (Rimkutė, 1993) paprastai remiamasi elgesio analize, kai apie asmens kūrybingumą sprendžiama pagal jo elgesį. Pasak kūrybiškumo problemos tyrinėtojos Almonaitienės (1997), apie žmogaus kūrybiškumą dabar sprendžiama iš elgesio rezultatų, kūrybos produktų. Kūrybišku laikomas naujas, originalus, be to atitinkantis kontekstą (adekvatus) ir vertingas žmogaus elgesio rezultatas. Autorė pateikia Torrance (1986) kūrybiškumo sampratą, kurioje akcentuojamas sprendimų ieškojimas, spėliojimas, hipotezių kūrimas, tikrinimas bei koregavimas, sprendimo suradimas (Almonaitienė, 1997, psl. 61 ). G. Butkienės, A. Kepalaitės (1996) supratimu, kūrybingumas kaip transformuojanti jėga, stiprina žmogaus vertės jausmą, spartina asmens savipildą ir asmenybės brendimą. Autorės atkreipia dėmesį į tai, kad mokslininkams nepavyko įrodyti, jog asmens kūrybingumas priklauso nuo intelekto koeficiento dydžio, tačiau tikrai įrodyta, kad jis priklauso nuo pedagoginių pastangų skatinti ugdytinio kūrybines galias, sudaryti ugdomąją erdvę, kurioje pakanka vietos asmens individualumui, skirtingų nuomonių raiškai. J. Zinker (1977) kūrybą supranta kaip drąsų aktą, troškimą rizikuoti, nebijojimą tapti juokingu, nesuprastu ar patirti nesėkmę. Svarbiausias tikslas – pakeisti visą savo gyvenimą – meilę, darbą, net judesius padaryti menišku, elegantišku kūrybos procesu. Pietrasinski (1969) kūrybiškumą aiškina kaip aktyvumą, atnešantį naujus ir visuomenei naudingus gaminius. Guralski (1996), tai kas kūrybiška tapatina su tuo, kas nauja ir vertinga. K.J. Šmidto (2001), Nenckio (1995), Sternbergo (2001) darbų apžvalga rodo, kad nepriklausomai nuo sąvokų, kuriose akcentuojama, kad kūrėju gali būti pripažintas tas asmuo, kuris duoda kažką, kas kartu yra naudinga ir originalu, nesunku įžvelgti, kad nemokslinėje diskusijoje tokie terminai kaip „kūrybiškas“ ar „kreatyvus“ yra vartojamos įvairiai. Žodis „kūrybiškas“ yra labiau vertinamas nei žodis „kreatyvus“. Kūrybiškas buvo P. Picasso, kūrybiški studijuoja menų akademijose ir panašiai. Reklamos agentūrų darbuotojai apibūdinimui vartojamas žodis „kreatyvūs“. Kreatyvumo apibrėžimas yra senesnis nei kūrybiškumo – kiekvienas kūrybiškas žmogus yra kreatyvus, bet ne kiekvienas kreatyvus – yra kūrybiškas (Karwowski, 2001). Taigi kūrybiškumo sampratoje pabrėžiama: asmens sugebėjimas atrasti nauja, gebėjimas pasiekti produktyvių, originalių rezultatų sprendžiant įvairias problemas, kurti meninę produkciją. Kūrybiškumas suprantamas kaip produktyvus mąstymas įvairiose žmogaus raiškos srityse (Becker – Textor, 2001). Dažnai kūrybiškumas siejamas su psichologinėmis asmens savybėmis, padedančiomis atrasti kažką nauja ir kartu vertinga (Petrulytė, 2001). J. Almonaitienė (2000) pažymi, kad didžiausia įtaką kūrybiškumo tyrinėjimams psichologijoje padarė J.P.Guilfordo idėjos (Guilford, 1950). 1950 m. jis atkreipė dėmesį, kad šis svarbus reiškinys nepakankamai tyrinėjamas. J.P.Guilfordo sukurta kūrybingumo kaip universalaus pažintinio kūrybinio gebėjimo, koncepcijos pagrindą sudarė kubo pavidalo intelekto struktūros modelis. Jame J.P.Guilfordas išskyrė divergentinio mąstymo gebėjimus, kuriuos jis priešpriešino konvergentinio mąstymo gebėjimams – tiems, kurie matuojami tradiciniais intelekto testais. D. Grakauskaitė-Karkockienė (2003), tyrinėdama kūrybiškumo problemą, remiasi užsienio autorių darbų analize ir akcentuoja, kad E. P. Torrance (1984) plėtojo J. Guilfordo idėjas ir sukūrė naujus, jo manymu, objektyvius, iki šiol plačiai naudojamus kūrybiškumo testus. E.P.Torrance‘o kūrybinio mąstymo testai, kaip teigia pats autorius, vis dar tebėra kūrybiškumui vertinti plačiausiai taikoma metodika (Haensly 1993, Torrance, 1990, Baldwin, 2001). Jo testai suteikia galimybę kelti klausimus, ieškoti to, kas dar nežinoma, pateikti hipotezes, atrasti nauja, išreikšti savo smalsumą ir pan. (Saeki, Noriko 2001; Hebert, 2002; Frasier, 1988). Torrance sieja kūrybiškumą su mąstymu ir pateikia kūrybiško mąstymo įgūdžių hierarchiją. Rusų mokslininkė D.B. Bogojavlenskaja (1983) pateikė kitokią kūrybiškumo traktuotę. Kaip kūrybiškumo tyrimo vienetą ji siūlo nagrinėti intelekto aktyvumą, kuris suprantamas kaip mąstymo veiklos už numatytos situacijos ribų tąsa, nesąlygojama nei praktinių reikmių, nei išoriniu arba subjektyviu neigiamu darbo vertinimu. Družinino (1998) manymu, kūrybiškumą nulemia kūrybinė motyvacija. Kūrybinis aktyvumas pasireiškia ypatingomis gyvenimo veiklos sąlygomis. Ar individas išnaudoja jam gamtos suteiktas galimybes, priklauso nuo jo motyvacijos, kompetentingumo toje srityje, kurią jis pasirinko ir, atitinkamai, nuo visuomenės jam suteiktų išorinių sąlygų. Tokios pat nuomonės laikėsi Heilman ir kt. (2003), pabrėždami, kad žmogaus kūrybiškumas yra glaudžiai susijęs su asmens motyvacijos struktūra. Svarbu kūrėjo saviraiškos poreikis, savo gyvenimo misijos suvokimas. J.Almonaitienė (2000) pateikia J.P.Guilfordo (1950) nuomonę apie divergentinį mąstymą kaip pagrindinį veiksnį, lemiantį žmogaus kūrybiškumą. „Divergentinis mąstymas yra laisvas, lankstus, nešabloniškas, atmetantis tai, kas akivaizdu ir įprasta, ir sutelkiantis dėmesį į įvairias sprendimo galimybes, o ne į vieną paprasčiausia“ (Petrulytė, 2001, p.16). Tokiai nuomonei įsitvirtinti padėjo J.P.Guilfordo ir jo sekėjo E.P.Torrance sukurtų divergentinio mąstymo įvertinimo metodikų populiarumas. Tačiau, ilgainiui kūrybiškumo ir divergentinio mąstymo gebėjimų tapatinimą imta vis griežčiau kritikuoti. Pastebėtina, kad yra tyrimų, kuriais siekta įvertinti divergentinio mąstymo testų įverčių ir realių kūrybinių laimėjimų koreliaciją, tačiau tyrimų rezultatai prieštaringi. Torrance (1986), remdamasis savo duomenimis, teigia, kad jo sukurtų kūrybiško mastymo testų įverčių ir kūrybinių laimėjimų ryšys yra gana reikšmingas. Jis pateikia ir kitų autorių tyrimų duomenis, patvirtinančius tokią išvadą (Cramond, 2001, Diakidoy, 2002, Guillory, 1995; Brady, 1999). Tačiau yra ne ką mažiau faktų, rodančių priešingus rezultatus (Perkins, 1990; Heindel, 2000; Cropley, 2000). Šie tyrimai padėjo įsigalėti nuomonei, kad kūrybiškumas ir divergentinio mąstymo gebėjimai yra ne tas pat: žmogus, kuris, gyvenime išsiskiria iš kitų kūrybišku elgesiu, gali gauti žemus tokių testų įverčius ir atvirkščiai, tas, kuris turi aukštus divergentinio mąstymo gebėjimų rodiklius, tikrovėje gali nepasižymėti jokia kūrybine veikla (Cooper, 1991, Almonaitienė, 1995). Šiame darbe tikslinga apžvelgti vokiečių psichologo K. Urban (1988) pagrindinių kūrybiškumo komponentų schemą (žr. 3 pav.): 3 pav. Kūrybiškumo komponentai Šaltinis: Urban K. K. (1988) Recent Trends in Creativity Reseanch and Theory in western Europe // European Journal forHigh Ability., p.11 K. Urbano sukurtas modelis, vadinamas komponentiniu (pal. Limont, 1994). Jis dažnai atkreipia dėmesį į daugybę įvairius kūrybinio proceso požymius, pažintinius, asmeninius bei aplinkos, kas labai primena kitus daugiapožyminius modelius – Amabile (1983), Eysencka (1995), Sternbergo ir Lubarto (1991) (Almonaitienė, 1995, p. 56). K. Urbano modelyje trys pirmosios grupės - tai pažintiniai komponentai, trys kitos –asmenybiniai komponentai. Kiekvienoje grupėje atsiranda vis daugiau smulkesnių komponentų. Pirma grupė – tai digerventinis mąstymas. Tai gabumai, kuriuos išskyrė Guilfordas (1950): originalumas, lankstumas ir jautrumas problemoms. Antra grupė – tai bendros kompetencijos, kurioms priskiriami gebėjimai logiškai mąstyti, analizuoti, sintetinti, vertinti ir įsiminti. Trečia grupė – tai specifinis žinojimas (specialios žinios) ir specifiniai gebėjimai – reikalingi tam tikrais mąstymo ir veiklos momentais. Kaip matosi, pažintinių faktorių klasifikacija, kuri atsispindi trijose grupėse, yra susijusi su kūrybiniais problemų sprendimo faktoriais. Prie jų priskiriami specialūs gabėjimai, bendra inteligencija bei saviti kūrybiniai gebėjimai. Labiausia Urbanas (1988) akcentuoja tai, kad kūryba neturi būti siejama tik su pačiu digerventiniu mąstymu. Ketvirta grupė – asmenybiniai komponentai. Tai sugebėjimas atlikti užduotį ir koncentracijos, ištvermės bei atrankos gebėjimai. Prie penktos grupės priskiriami palankius kūrybai motyvai. Autorius pabrėžė čia naujumo būtinybę, polinkį pažinčiai, saviraiškai, kontaktui su kitais ir atsakomybės jausmą, o taip pat pasiruošimą žaidimui. Paskutinėje grupėje atsirado atvirumas eksperimentams, pasiruošimas rizikai, humoro jausmas. Aptariamajame modelyje atsižvelgta ir į aplinkos faktorius, kadangi kūrybinius komponentus reikia analizuoti ne tik vien asmenybės požiūriu, bet taip pat grupės arba lokalinės aplinkos perspektyvoje. R. May (1959) skiria dvi kūrybiškumo formas: paviršutinį (išorinį) kūrybiškumą (polinkis į grožį ir tobulas formas) ir tikrąjį kūrybiškumą, kurį supranta kaip procesą, ,,kurio metu gimsta kažkas naujo”. Mrevlje (2004) nuomone, kūrybiškumas – tai išimtinai žmogiškas bruožas ar žmogaus aktyvumo rūšis. Kūrybiškumo sampratą formuoja ir Lietuvos mokslininkai. Pedagoginiu ir psichologiniu aspektu kūrybiškumo struktūrą, kūrybinius sugebėjimus, kūrybos rūšis ir pan. tyrinėja G. Butkienė, A. Kepalaitė (1996). Autorės apibūdina kūrybišką asmenybę, nagrinėja kūrybingumo ir intelekto, kūrybingumo ir motyvacijos santykį, nurodo metodus, padedančius ugdyti mokinių kūrybingumą. Nemažai straipsnių parašė ir knygą išleido A.Petrulytė (1995, 2001), taip pat ir kiti autoriai - D. Beresnevičienė (1995) - atkreipia dėmesį į tai, kad lietuvių kalboje yra kelios pagrindinės sąvokos, nusakančios skirtingus žmogaus kūrybinės veiklos aspektus: ,,kūryba”, ,,kūrybiškumas” ir kūrybinis mąstymas. Pirmuoju atveju labiau akcentuojamas kūrybinės veiklos rezultatas, o antruoju – psichologinės savybės, padedančios kurti, atrasti ką nors nauja ir kartu vertinga. Apibendrinant šį skyrių, galime teigti, kad kūrybiškumas siejamas su kiekvieno individo savasties ieškojimu, laisvo, autentiško žmogaus kūrimu, pasipriešinimu žmogaus suvienodėjimui, standartizacijai. 2.2. Mokytojų kūrybiškumo raiškos sąlygos Šiame skyriuje plačiau analizuojamos mokytojų kūrybiškumo raiškos sąlygos, remiantis Tijūnelienės O. (2004), Grakauskaitės – Karkockienės (2004) ir kt. autorių moksliniais straipsniai. Girdzijauskienė (2002) akcentuoja mokinio ir mokytojo santykius gerinant mokyklos atmosferą, tačiau pabrėžia, jog mokyklos bei klasės aplinka turi būti turtinga veiklos priemonių, kad kiekvienam vaikui būtų suteikta galimybė savarankiškai bei kūrybingai jomis naudotis. Apie mokytojo asmeninio pavyzdžio reikšmę kalba ir Steponavičienė (2005) teigdama, kad kuo mokytojas išraiškingiau veda pamokas, tuo geriau, nes vaikas mėgdžioja mokytoją. Ugdymo procesas yra pagrindinė mokytojo kūrybinės veiklos sąlyga. Tai ne vien sąlyga, nes daugelis šio proceso komponentų reikalauja mokytojo kūrybiškumo. Pvz., natūraliai susiklosčiusios problemiškos pedagoginės situacijos reikalauja gebėjimo spręsti iškilusius klausimus. Neįmanoma iš anksto numatyti mokinių santykio su jiems siūlomomis vertybėmis, nes tą santykį lemia daugybė veiksnių, tarp kurių ir klasės bendruomenės nuotaika, dvasia, kuria gyvena mokiniai (Girdzijauskienė, 2002). Tijūnėlienė O. (2004), nagrinėdama mokytojo kūrybiškumo raišką, išskyrė tokias mokytojų kūrybiškumo raiškos sąlygas: 1) Pats ugdymo procesas, kuris savaime reikalauja kūrybiško valdymo; 2) Ugdymo turinio atranka, reikalaujanti nešabloniško mąstymo ir kūrybinio pobūdžio veiksmų; 3) Mokiniai, su savo individualiais lūkesčiais ir troškimais, nepasiduodantys šablonams ar standartinėms sistemoms ugdyme; 4) Pašaukimas, t.y. teigiamas jo santykis su pedagogine ugdomąja veikla; 5) Pedagoginė meilė, besireiškianti poreikiu pažinti mokinius, sukurti veiklai palankų psichologinį klimatą, nukreipti juos tirti, ieškoti ir kurti; 6) Mokytojo asmenybės turiningumas. Mokytojas – asmenybė, nuolat sąveikaujanti su kultūros vertybėmis ir turinti stiprias kultūrines, pasaulėžiūrines nuostatas. 7) Profesinė savimonė, atsiskleidžianti poreikiais įgyti visapusiškų žinių ir noru tobulėti; 8) Pedagoginio darbo patirtis ir gebėjimų raiškos kokybė, plėtojanti kompetencijas; 9) Tarpininko vaidmuo tarp mokinio ir jo pasisavinamų vertybių, kurias atitinkamai suformuoja ir individualiai teikia mokytojas; 10) Laisvė –moralinė, fizinė, socialinė, politinė, kaip svarbi sąlyga sukurti su ugdytiniais ugdomąją sąveiką; 11) Vengimas šablono, skatinančio nuobodulį ir mažinančio susidomėjimą dėstomu dalyku. Grakauskaitė – Karkockienė (2004) siūlo atkreipti dėmesį ir į tokį mokytojo sugebėjimą, kaip savistaba, nes kūrybiškai dirbantis mokytojas turėtų ne tik žinoti, kaip galima ugdyti ir skatinti ugdytinių kūrybiškumą, bet ir rasti laiko kartkartėm pažvelgti į savo asmenybę ir patyrinėti, kaip jis elgiasi ne tik mokydamas kitus, bet ir kasdieninėje aplinkoje, su savo šeimos nariais, kolegomis ir pan... Galima teigti, jog didelė atsakomybė ir lūkesčiai dėl pozityvios kaitos mokykloje skiriama mokytojui, kaip reikšmingiausiam ugdymo veiksniui, galinčiam ir privalančiam būti kūrybingu. Kūrybiškumas – ypatingai reikšminga savybė mokytojo profesijoje, be kurios pedagoginė sąveika nebūtų sėkminga. 2.3. Mokytojo asmenybės savybės ir kompetencijos - kūrybinę veiklą skatinantis veiksnys Pagrindinių pedagogo savybių skirstymas pagal rangą, jų analizė kaip mokslinė problema iškelta jau XIX a. pabaigoje. Vokietijoje, Anglijoje, JAV buvo vykdomi pedagogų fizinių ir psichinių savybių tyrimai, tiriami mokytojai ir jų pasiekimai. V. Čartesas ir D. Uelsas nustatė 75 teigiamas mokytojų savybes. Netrukus pedagogo savybės buvo pradėtos grupuoti į blokus pagal atliekamas veiklas, sukurti ir išnagrinėti pedagogo modeliai, sudarytos pirmosios profesiogramos. XX a. antrajame ir trečiajame dešimtmetyje mėginta suformuluoti reikalavimus pedagogui, akcentuojant socialinius, pedagoginius, psichologinius, psichofiziologinius aspektus (Tamošiūnas, 2002). Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje pripažįstama, kad pedagogo profesija reikalauja ne tik pedagogikos, psichologijos ir specialybės žinių, mokėjimų ir įgūdžių, bet ir specialiųjų asmenybės savybių, įgalinančių efektyviai ir kūrybingai reikštis pedagoginėje veikloje. Pedagoginė veikla – sudėtinga dinaminė sistema, turinti savo specifinę struktūrą, kuriai efektyviai realizuoti būtini įvairūs gebėjimai. Šių gebėjimų mokslinėje literatūroje priskaičiuojama iki 800. (Petrulytė A., 2007). Daugelis Europos ir JAV mokslininkų, kalbėdami apie kompetentingą mokytoją, akcentuoja asmeninių savybių bei vertybių ugdymą (Fullan, 1998). Žinios, mokėjimai, įgūdžiai lemia kvalifikaciją, o asmeninės žmogaus savybės ir vertybės – jo kompetenciją. Mokslininkai išskaido ją į atskirus komponentus, bet išlieka bendras svarbus bruožas - gebėjimas savarankiškai efektyviai veikti. L. Jovaišos (Jovaiša, 2002) manymu, ugdytojams paprastai keliama daug įvairių reikalavimų. Pedagoginę veiklą sėkmingai plėtoti leidžia mokytojo diagnostiniai, komunikaciniai, organizaciniai, ekspresiniai, akademiniai bei kūrybiniai gebėjimai. B.Bitinas (Bitinas, 2002) teigia, kad profesionalumas tai mokytojo individualybės ir pedagoginės veiklos harmonija, išreiškiama formule pedagoginė pozicija + pedagoginis meistriškumas + pedagoginis kūrybiškumas. Pedagoginės pozicijos pagrindas pedagoginis kryptingumas – mokytojo profesinių interesų patvarumas, domėjimasis vaiko asmenybe, noras ją tobulinti, gebėjimas pažinti subtilius mokinio asmenybės vystymosi bruožus, atsakingas požiūris į pedagoginę veiklą, pažangos siekimas ir noras įsisavinti geriausią pedagoginę patirtį. B.Bitinas nurodo šiuos bendriausius mokytojo asmenybės ypatumus: erudiciją, dalykinį profesinį išprusimą, gebėjimą formuluoti ir realizuoti lavinamuosius, ugdomuosius ir auklėjamuosius pamokos tikslus, gebėjimą laisvai operuoti įvairiais metodiniais mokymo būdais, juos jungti į optimalias sistemas, naudoti mokomąjį dalyką mokinių protiniam aktyvumui, pažinimo interesams ugdyti, savarankiško mokymosi įgūdžiams formuoti, vadovautis moksliškumo, prieinamumo ir sistemingumo principais, siekti žinių lankstumo ir mobilumo, sužadinti mokinių domėjimąsi mokomuoju dalyku, atsižvelgti į mokinių ypatybes, jų protinio darbingumo dinamiką, komunikacinius oratorinius gebėjimus, empatiškumą, gebėjimą emociškai bendrauti su ugdytiniais, gebėjimą analizuoti pedagoginę veiklą, diagnozuoti jos rezultatyvumą, gebėjimą projektuoti ir konstruoti pedagoginę veiklą, gebėjimą organizuoti ugdytinius, jų tėvus ir kitus asmenis geresniems ugdymo rezultatams pasiekti. Panašių nuostatų laikosi R.Stančikaitė (2002), kuri pažymi, jog pedagogo savęs įprasminimas reiškiasi profesinių vertybių supratimu, išgyvenimu, vadovavimusi tomis vertybėmis pedagoginėje veikloje ir savęs, kaip profesionalo vertinimu. Kai asmeninė vertybių sistema glaudžiai susijusi su profesinėmis vertybėmis, pajuntama darbo prasmė, pasitenkinimas savo profesine veikla, pozityvus emocinis santykis su savimi bei ugdytiniais. Kompetencija – tai elgesys, kurį suskaldžius į atskiras jo dalis (kompetencijas), galima stebėti ir įvertinti darbo vietoje. Tokį požiūrį pateikia E. Jurašaitė – Harbison (2004), išskirdama penkias mokytojo kompetencijas: 1 lentelė Autorius Mokytojo kompetencijos E. Jurašaitė – Harbison (2004), Pedagoginis išprusimas; veiklos programavimo ir planavimo; ugdymo proceso organizavimo; pedagoginio bendravimo ir bendradarbiavimo, kaitos kompetencija. A.Zaukienė (2005 ) gnoseologini, konstrukcini, organizacini, komunikacini kompetencijos struktūros elementai D.Goleman (1998) Emocinė kompetencija Buck (2002) Asmeninė, socialinė, metodinė kompetencija Emocinė kompetencija leidžia atlikti veiklos tobulinimo funkcijas: 1) aktyvinančią funkciją – priemonę, skatinančią refleksiją ir raginančią spręsti problemas; 2) atveriančią funkciją – proaktyvųjį veiklos modelį, įgalinantį žmogų laisvai priimti, kai emocijų sukelta reakcija yra refleksuojama, pasitelkus savimonę, sąžinę, vaizduotę ir valią, tokiu būdu leidžiant žmogui atverti savo emocijas; 3) integruojančią funkciją – įgalinančią identifikuoti ir reflektuoti problemas įvairiose gyvenimo bei profesinės veiklos sferose per intervencinį įsikišimą į veiklą, nukreipiant dėmesį į vidinius procesus; 4) reguliuojančią-adaptacinę funkciją – padedančią suplanuoti savo psichologinę sėkmę, nes jos dėka, įvertinus savo pranašumus ir trūkumus, poreikius ir vertybes, racionalizavus aplinkos įtaką, adaptuojamasi; 5) komunikacinę funkciją – pabrėžiančią emocinį aspektą, padedančią giliau suvokti save ir kitus; 6) vertinamąją funkciją – emocinės kompetencijos dėka, instinktyvūs individo poreikiai yra įvertinami ir artinami prie normalių normų (Goleman,1998, psl.32). Įtemtų situacijų metu, emocinė kompetencija suteikia energijos, padeda kurti pasitikėjimo santykius bei intuicijos ir pojūčių dėka skatina kūrybiškumą. Vykstant švietimo sistemos kaitos procesui, pedagogas orientuojamas ne tik į sąveiką su ugdytiniais, bet ir į bendravimą bei bendradarbiavimą su tėvais, kolegomis, administracija, socialiniais partneriais (Butkienė, 1996; Želvys, 2001; Hargreaves, 1999). Pedagogui tenka dirbti ne tik klasėje, bet ir už jos ribų. Taigi jo veiklos „laukas“ yra platus ir jame akcentuojamas ne tik funkcijų atlikimas, bet ir apibrėžta veiklos samprata, žmogaus apsisprendimas pasirinkti veikimo metodus, siekiant efektyviausio rezultato įgyvendinant organizacijos (mokyklos) tikslus (Jucevičienė, Lepaitė, 2000). Apibendrinant galima teigti, kad mokytojo kompetencija – gebėjimas veikti, sąlygotas žinių, mokėjimų, įgūdžių, požiūrių, patirties, asmens savybių bei vertybių. Tai elgesys, kurį suskaldžius į atskiras jo dalis (kompetencijas), galima stebėti ir įvertinti. Pedagoginei veiklai svarbi ne tik praktinė patirtis, bet ir profesinės kompetencijos, saviugda, ypač laiduojanti mokytojo veiklos kūrybiškumą. 3. MOKYTOJO SVEIKATOS YPATUMAI 3.1. Mokytojų psichologinės savijautos ypatumai Anot G. Butkienės, A. Kepalaitės (1996), šiuolaikinis mokytojas moko vaiką mokytis, skatina jo aktyvumą ir iniciatyvumą, gebėjimą ieškoti informacijos, analizuoti ir spręsti problemines situacijas, susijusias su gyvenimu. Atlikdamas naują profesinį vaidmenį mokytojas turi plėtoti profesinę kompetenciją, jo asmenybės brandos lygis privalo būti aukštas, jis turi gebėti save įprasminti profesiniu požiūriu. Todėl mokytojo psichosocialinė adaptacija profesinėje veikloje labai priklauso nuo jo asmenybės. M. Pileckaitė – Markovienė, J. Dementjeva, A. Rakštytė (2004) pažymi, kad pedagogo profesija yra labai reikšminga, nes mokytojas moko, lavina, auklėja, prusina mokinius. Ši profesija kartu yra ir sudėtinga, nes mokytojo darbo objektas – auganti asmenybė. Visuomenė kelia aukštus reikalavimus paties pedagogo asmenybei, nes mokytojas negalėtų išugdyti tokių vaiko savybių, kurių pats neturi. D. Beresnevičienė, M. Markovienė, R. Eidukevičius (1999) apibendrindami įvairių autorių tyrimus, teigia, jog psichologinė savijauta mokykloje laikui bėgant prastėja ir tai susiję su patiriama mokykloje įtampa bei nerimu, nelygiaverčiais mokytojų ir mokinių santykiais. A. Kepalaitė (2003) akcentuoja, jog aplinkinių vertinimai, atsakomybės priskyrimas aplinkybėms, ateities planai ir nerealizuoti norai bei lūkesčiai galėtų būti pedagogų nevisavertiškumo jausmo šaltiniai ir sąlygos. I. Leliūgienė, L. Rupšienė, A. Baušytė ( 2003 ) įrodė, kad Lietuvos mokytojų per didelis krūvis, neapmokami viršvalandžiai, per didelis dėmesys tiesioginiam darbui su mokiniais yra vienas iš veiksnių, kurie lemia socialinių pedagogų profesinio nuovargio atsiradimą. V. Grincevičienė (2003) mano, kad svarbus paties pedagogo požiūris į savo gyvenimo kokybę. Įgyta profesija ir gyvenimo kokybe patenkintas žmogus kuria pozityvią aplinką, ir atvirkščiai. Mokyklos aplinką sukuria ten dirbantys pedagogai. Štai čia yra mokytojo sveikatos ir veiklos sąsajos. L. G. Таtаrnikova (2003) išskiria mokytojo darbo ypatumus: • Keleto darbo procesų stebėjimas arba keleto besimokančių žmonių veiklos vertinimas vienu metu. • Gausus informacijos srautas, dėmesio perjungimas nuo vieno objekto į kitą, pastovi adaptacija, greita reakcija į įvykius klasėje. • Dažnai turinčios emocinį charakterį, gausios ir skirtingos informacijos priėmimas ir perdirbimas. • Laiko trūkumas gaunamos informacijos apdorojimui. • Probleminių situacijų ir frustracijų atsiradimas dėl informacijos pertekliaus ir laiko trūkumo. • Stiprus atsakomybės už priimtus sprendimus jausmas, virstantis į emocinį stresą. • Būtinybė išsaugoti intensyvų ir įtemptą dėmesį, atmintį, mąstymą, emocijas ir organizmo homeostazę. • Mažas fizinis aktyvumas. • Protinės veiklos ir emocinės įtampos neišvengiamumas, sprendžiant praktines užduotis (Таtаrnikova, 2003, psl. 42 ). Visi šie mokytojo darbo ypatumai yra glaudžiai susiję su emocijomis. Apie emocijas, kaip apie energijos šaltinį protiniame darbe kalba daug specialistų (fiziologų, psichologų) ir ne specialistų (rašytojų, poetų). Tačiau, jų vaidmuo fiziologiškai ir psichologiškai iki šiol nėra pakankami ištyrinėtas. Pagal P. V. Simonovo (1975) teoriją, emocinės įtampos laipsnis, kartu ir dėmesys, kiekybiškai priklauso nuo atitinkamo darbo krūvio ir nuo mokytojo prognozuojamų ir turimų žinių tam tikru momentu skirtumo. Ši teorija leidžia įžvelgti mokytojo veiklos ir jo sveikatos ryšį. Paminėtos dalinės mokytojo darbo charakteristikos kalba apie žmogų, kuris su sudėtinga psichologine sistema lieka vienas pats su savim, su savo problemomis, kurios veikia individualią sveikatą. L.G. Tatarnikovos (2006) Rostovo institute atliktų tyrimų analizė rodo, kad fizinė ir vyrų, ir moterų sveikata didėjant pedagoginiam darbo stažui prastėjo. Pedagogams vyrams ir pedagogėms moterims padidėjo svoris, sistolinis arterinis spaudimas, kvėpavimo sistemos tūris, ir sumažėjo kūno sudėjimo harmonija. Pastebėta, kad moterims sumažėjo rankos, kuria jos rašo, riešo jėga ir lėčiau, po didesnio fizinio krūvio, atsistato pulsas. Didėjant pedagoginiam darbo stažui, didėja įtampa ir širdies susitraukimo dažnis. Daugiau kaip 30 metų dirbančių pedagogų grupėje pastebimas žymiai padidėjęs įtampos lygis. Tai daugiau būdinga pedagogėms moterims. Pagal P. K. Anohino (1975) teoriją, emocinė įtampa formuojasi visais atvejais, kai žmogus negali patenkinti savo poreikių. Dėl to kyla konfliktinės situacijos, veikiančios sveikatą (Анохин, 1975). 1995 – 2003 metų tyrimai rodo, kad 93 proc. mokytojų patiria pastovų stresą, dėl kurio vystosi chroniško nuovargio sindromas. V. Grincevičienės (2003) tyrimais nustatyta, kad nuolat daugėja pedagogų, kurie bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose dirba tik iš pareigos: 1989 m. – 3 proc., 1995 m. – 13,3 proc. Tik iš pareigos dirbantys pedagogai nesijaučia laimingi ir nėra patenkinti savo gyvenimo kokybe. Taip pat daugėja pedagogų, kurie yra nusivylę situacija mokykloje, vykstančia švietimo reforma. Daugiau kaip 82 proc. mokytojų, dirbančių bendrojo lavinimo mokyklose, yra patenkinti pedagogo profesija, tačiau kas antras iš jų teigia esą nusivylęs situacija mokykloje. Remiantis mintimi, jog žmogus negalįs patenkinti savo poreikių, patiria įtampą, galima teigti, jog ir mokytojas, nepatenkintas savo veikla, patiria neigiamas emocijas. Tai atsiliepia jo psichinei sveikatai. R. A. Finlay – Jones (1986), atlikęs tyrimą, nustatė, kad mokytojai patiria “aštrų stresą”, jų psichinę sveikatą veikia moksleivių netinkamas elgesys, nepakankamas palaikymas iš kitų mokytojų pusės bei viršvalandinis darbas laisvalaikio metu. Bendrojo lavinimo mokyklose daugėja mokinių, turinčių mokymosi ar elgesio problemų, keičiasi mokymo programos ir metodai, keliami dideli reikalavimai mokytojų kvalifikacijai. Dėl šios priežasties taip pat gali būti išgyvenamas nepasitenkinimas mokytojo profesija. I. Gailienė, M. Marozaitė (2003) atkreipia dėmesį į tai, kad mokytojai jaučiasi nelaimingi, norėtų keisti profesiją, darbe patiria įtampą. Jaučiasi pervargę, pernelyg daug dirbantys ir mano, jog darbas neigiamai veikia jų asmeninį gyvenimą. I. Gailienės, M. Marozaitės (2003) tyrimais nustatyta, kad vyresni (51 – 65 m.) ir didesnį darbo stažą (per 20 m.) turintys mokytojai statistiškai reikšmingai dažniau ir intensyviau susirūpinę savo profesine kvalifikacija, profesiniais gebėjimais nei jaunesni ir trumpiau mokykloje dirbantys jų kolegos. Autorės pažymi, kad šias tendencijas lemia nepakankamas mokytojų nuolatinio mokymosi idėjos interiorizavimas, kuris sietinas su asmenybės psichologiniu stabilumu ir branda. Apžvelgus literatūrą apie mokytoją, jo profesinę veiklą ir sveikatą, galime teigti, kad mokytojo fizinės ir psichinės sveikatos ypatumus atskleidžia mokytojo psichosocialinė adaptacija profesinėje veikloje, psichologinė savijauta mokykloje, darbe patiriamas stresas, profesinis nuovargis, moksleivių ir mokytojų tarpusavio santykiai, didelis ir atsakingas darbas bei gyvenimo kokybė. 3.2. Profesinės mokytojų ligos Profesinė liga – tai darbuotojo sveikatos sutrikimas dėl kenksmingo darbo aplinkos veiksnio (ar kelių veiksnių), kuris įvertinamas pagal higieninę darbo sąlygų klasifikaciją, atsižvelgiant į atitikimą higienos normoms ir darbo laiko trukmę. Į profesinių ligų sąvoką įeina ir profesiniai apsinuodijimai. Profesinėmis ligomis taip pat laikomos ligų komplikacijos, liekamieji reiškiniai ir kenksmingų darbo aplinkos veiksnių sukelti atokūs padariniai. Profesinio susirgimo klinika visada yra sudėtinga. Tik retais atvejais kai kurių ligų specifiškumą galima patvirtinti rentgenologinių, hematologinių, biocheminių ar imunologinių tyrimų duomenimis. Esamą patologiją nustatant profesines ligas visada nulemia tam tikro specifiško etiologinio faktoriaus buvimas. Vieningos visame pasaulyje profesinių ligų klasifikacijos nėra. Dažniausiai profesinės ligos skirstomos pagal sisteminį arba etiologinį principą. Sisteminis principas pagrįstas profesinio kenksmingo veiksnio įtaka tam tikrai organizmo sistemai, pvz., kvėpavimo organų, kraujotakos, nervų, odos, hepatobiliarinei, inkstų ir šlapimo sistemai. Tačiau žinoma, kad dauguma kenksmingų medžiagų pasižymi polisindrominiu įvairių organų pažeidimu. Populiaresnė yra profesinių ligų klasifikacija pagal etiologinius faktorius, ji yra priimtina ir Lietuvoje. Pagal etiologinę klasifikaciją profesinės ligos yra 5 grupių: • sukeltos cheminių medžiagų; • sukeltos dulkių (aerozolių); • sukeltos biologinių veiksnių; • sukeltos fizinių veiksnių; • sukeltos įtampos. Profesinėmis ligomis gali būti pripažintos šiame sąraše nenurodytos ligos, kai Centrinė darbo medicinos ekspertų komisija, išnagrinėjusi kiekvieną konkretų atvejį, priima atitinkamą sprendimą. Profesinės ligos pagal sistemas gali būti įvairios. Įvairių cheminių veiksnių sukeltos ligos, priklausomai nuo kenksmingų veiksnių lygio ir ekspozicijos, gali pasireikšti ūmia ar lėtine intoksikacija su jų pasekmėmis įvairiuose organizmuose ar sistemose. Ūmūs profesiniai susirgimai (apsinuodijimai) prasideda staiga po vienkartinio (per vieną darbo dieną) didelės koncentracijos cheminės medžiagos, esančios darbo aplinkos ore, poveikio. Poūmiai profesiniai susirgimai (intoksikacijos) atsiranda esant pakartotiniam cheminių medžiagų poveikiui per palyginti trumpą tarpą. Lėtiniai profesiniai susirgimai (intoksikacijos) atsiranda esant lėtam sistemingam kenksmingų(o) veiksnių(io) poveikiui. Kliniškai lėtinė profesinė liga gali ilgai nepasireikšti ir tik palaipsniui ima atsirasti vis daugiau simptomų, o ir patys simptomai gali būti neryškūs. Šiuo metu retai pasitaiko sunkūs lėtiniai profesiniai susirgimai (apsinuodijimai), turintys ryškią kliniką. Dabar dažniau pasitaiko lėtinis kontaktas su mažo intensyvumo kenksmingais veiksniais, dėl kurių pasireiškia neryškios, sunkiau diagnozuojamos klinikinės formos. Šiuolaikinė profesinių ligų diagnostika, kad būtų pažinti ankstyvi klinikiniai simptomai, reikalauja iš bendrosios praktikos gydytojų, taip pat iš kitų specialistų išsamių ne tik darbo medicinos, bet ir bendrosios patologijos žinių. Nesant pakankamai žinių ir patyrimo sunku diagnozuoti profesines ligas ankstyvoje stadijoje, todėl liga gali toliau progresuoti bei atsirasti konfliktinė situacija tarp paciento ir gydytojo. Šiais atvejais Centrinė darbo medicinos ekspertų komisija prie LR SAM, išnagrinėjusi kiekvieną konkretų atvejį, gali priimti atitinkamą sprendimą. Pedagogams taip pat kyla sveikatos problemų. Jų pečius slegia didžiulės atsakomybės našta, neprognozuojamos situacijos, kartais net žeminančios pedagogo asmenybę. Be to, jiems nuolat primenama, kad mokinys visada teisus. Tokia padėtis gali kelti abejonių dėl profesijos prasmingumo, skatinti mokytojų nepasitikėjimą savimi, nesaugumo jausmą. Nerimą kelia ir tai, kad mažėja mokinių, jungiamos klasės. Mokytojai, visada buvę pavyzdžiu ugdytiniams, šiandien nebepajėgia konkuruoti su pramogų verslo pasaulio siūlomų paslaugų patrauklumu – dėl to jie gali pasijusti nepritampą. Skirtingą vaikų fizinę, intelektinę brandą didele dalimi lemia ryški socialinė, finansinė ir intelektinė diferenciacija, gilios psichologinės vaikų problemos, silpnėjanti jų sveikata. Pedagogai turi būti ne tik dalyko ir didaktikos specialistai. Kartais iš jų vaikai tarsi iš savo tėvų tikisi psichologinės paramos. Be to, pedagogams dažnai tenka bendrauti su tėvais, būti gydytojais, policininkais, socialiniais darbuotojais, dailininkais, režisieriais, aktoriais, administratoriais, projektų kūrėjais ir vykdytojais, kolegomis, aktyviai dalyvauti kvalifi kaciniuose seminaruose. Švietimo reformos tempai priverčia mokytojus išmokti tiksliai planuoti laiką. O kur dar sudėtingi tarpusavio santykiai, nekompetentingi kai kurių mokyk lų vadovai, negebantys įvertinti mokytojų... Ir tada mokytojas prabyla: „Man atrodo, kad aš jau „perdegiau“, jaučiu nuolatinį nuovargį ir beviltiškumą.“ Visa tai susiję ir su fizine mokyklos aplinka: dažnai mokytojai neturi vietos, kur galėtų ramiai pailsėti, trūksta patogių baldų, gėlių, muzikos – viso to, kas padėtų sukurti malonią ir saugią aplinką. Ir vis tik bendravimas su pedagogais nuteikia optimistiškai: jie jaučia poreikį kurti, saugoti ir stiprinti savo sveikatą, keistis. Daugumas iš jų suvokia, kad privalo gilintis į sveikatos ugdymą. Ugdant mokinių sveikatą, pirmiausia pedagogui svarbu pačiam suvokti naująją sveikatos ugdymo paradigmą, kuri orientuoja ne į ligos gydymą, bet į žmogaus sveikatos išsaugojimą ir stiprinimą, sveiką gyvenseną. Tik pats būdamas sveikas, pasirinkęs sveiką gyvenimo būdą, pedagogas gebės padėti mokiniams rūpintis savo ir kitų sveikata bei saugia aplinka. Svarbu pažinti save ir vaiką bei jo poreikius, žinoti, kaip juos tenkinti, taip pat išmanyti pedagoginės sąveikos principus, gebėti konstruktyviai bei kryptingai bendrauti su kitais pedagogais ir mokinių tėvais, tapti sveikos gyvensenos žinovu, puoselėtoju ir ugdytoju, sveikatos saugojimo ir stiprinimo tikslams pritaikyti visą aplinką, informacinę erdvę. Tikėtina, kad pedagogas, gebantis puoselėti bendrąsias žmogaus vertybes, susijusias su fizinės ir dvasinės sveikatos puoselėjimu, ir jomis grindžiantis savo gyvenseną ir veiklą, skatina mokinius būti tvirtais fiziškai ir dvasiškai, tobulėti, jausti atsakomybę priimant sprendimus. Todėl, kaip teigia K. Weare ir G. Gray (1995), pedagogams patiems svarbu įgyti pasitikėjimą ir savigarbą, įvertinti savo profesionalumą bei mokytojo profesijos unikalumą, suvokti, kokią įtaką jie daro visuomenei. Pedagogų sveikos gyvensenos kompetencijos puoselėjimas yra ypač svarbus švietimo sistemos uždavinys, padedantis ieškoti tokios sveikatos ugdymo ir ugdymosi krypties, kuri atitiktų šiuolaikinio socialinio gyvenimo reikalavimus. Todėl labai svarbu, kad pedagogai nuolat ieškotų, lavintųsi. IŠVADOS Mokslininkai akcentuoja, kad žmogaus gyvenimo kokybė priklauso nuo jo gyvenimo prasmės suvokimo, turimo tikslo. Asmenybei vystantis ugdymas, kaip ugdy­tojų ir ugdytinių sąveika, perauga į saviugdą ugdytinis prisiima ugdytojo funkcijas, pasirenka savo asmenybės tobulinimo tikslus ir formuluoja juos atitinkantį turinį (Rajeckas, 1999; Bitinas, 2000). Gyvenimo kokybė vi­sada buvo ir yra siejama su žmogaus laimės siekiu. Kiekvienas žmogus turi savo laimės vaizdinį, siekia asmeninio gyvenimo idealo, stengiasi patenkinti visas savo reikmes. Vaiko mokymas, pratinimas tinkamai spręsti reikmių sintezės problemą yra jo socializacijos pagrindas. Anks­tyvuoju ugdymo laikotarpiu vaikas pratinamas kontro­liuoti savo kūniškas (prigimtines) reikmes, nepamiršti ir dvasinių, taip pat kurti pagrindines draudimo tipo elgse­nos normas {negalima) (Bitinas, 2000). Mokslininkai akcentuoja, kad be vidinių stabdžių socializacijos proce­sas gali būti nesėkmingas, kūniškos reikmės gali nu­stelbti dvasines, o anksti atsiradusi vartojimo reikmė gali trukdyti dvasinių reikmių raidai. Šiuolaikinėje visuomenėje gyvenantis žmogus gyve­nimo kokybės turėtų siekti ne tik dėl savęs, bet ir ben­dram labui, savo gyvenimą įprasminti taip, kad kažkas tauraus, reikšmingo liktų ir kitoms kartoms. Čia svarbi asmens atsakomybė už save, artimuosius, visuomenę. Šeima ir pedagogai bando spręsti sudėtingą šiuolaikinei visuomenei būdingą problemą: leisti vaikui pačiam pasi­rinkti vertybes ar pedagoginėmis priemonėmis siekti, kad jo psichikoje įsitvirtintų tos vertybės, kurios ugdyto­jui atrodo teisingos ar bent jau priklauso leistinų verty­bių kategorijai (Aramavičiūtė, 1998; Bitinas, 2000). Siekiant gyvenimo kokybės svarbu asmeniškai tobulėti, plėtoti asmenines galias, kompetencijas, nes visuomenės gerovė priklauso nuo to, kaip save realizuoja kiekvienas žmogus. Visame pasaulyje ekonomikos, mokslo, švietimo, ap­linkosaugos, socialinio aprūpinimo srityse siekiama suderinamumo. Atsižvelgiant į visuomenės gerovę, jos narių išsilavinimą, saugumą santykį su aplinka, siekia­ma viso pasaulio darnios plėtros. Šios idėjos šiandien įgyvendinamos ir Lietuvoje - visose žmogaus gyvenimo srityse. Siekiama įtvirtinti nuostatą, kad žmogus turi mokėti gyventi ne tik čia ir dabar, bet ir rūpintis ateities kartomis, suteikti gyvenimo pagrindą kuri ateities pe­rspektyvas. Pasaulio aplinkos ir plėtros komisijos ata­skaitoje akcentuojama, kad darni plėtra (sustainable developmenl) - tai visuomenės „plėtra, tenkinanti žmo­nijos reikmes dabar, neapribojant galimybių ateities kartoms tenkinti savąsias" (Mūsų bendra ateitis, 1987). Taigi darni plėtra yra gyvenimo kokybės pagrindas. Ar šis procesas vyks ir ateityje, priklausys nuo žmo­gaus gyvenimo būdo pokyčių. Kadangi švietimas yra sudedamoji sistemos, lemiančios žmogaus gyvenimo kokybę, dalis, jam tenka svarbus vaidmuo. Juk nuo vi­suomenės narių išsilavinimo, jų vertybinių nuostatų priklauso socialinė, ekonominė pažanga, visuomenės gyvenimo kokybė. Gyvenimo kokybė suprantama kaip materialių asmens reikmių tenkinimas (būstas, visavertė mityba, kitos gyvenimo sąlygos), estetiška, švari, tvar­kinga aplinka, kokybiškos medicinos paslaugos, sociali­nė sauga, kultūros ir rekreacijos reikmių tenkinimas, puikus išsilavinimas, pageidaujamas darbas, saviraiška, galimybė ir gebėjimas dalyvauti priimant, įgyvendinant bendruomenei svarbius sprendimus. Kiekvienas individas turėtų pats spręsti, koks bus jo antropocentrinių vertybių socialinis turinys, kaip jis išreikš savo laisvę, puoselės demokratiją vykdys parei­gas, suvoks laimę, atsakomybę, sąžiningumą teisingu­mą ir kt. vertybes. Kokias vertybines nuostatas vaikas išsiugdys, kaip jis suvoks gyvenimo prasmę, kokybę, save šiuolaikinio pasaulio kontekste, priklauso nuo šei­mos, ugdymo institucijų. REKOMENDACIJOS Išnagrinėjus mokslinę literatūrą ir švietimo dokumen­tus, kur apibrėžta ir reglamentuota pedagogo profesinė kompetencija. pedagoginės literatūros analizė rodo, kad gausu terminijos skirtumų, kurie kelia painiavą netgi specialistams vienodai suprantant tas pačias sąvokas. Nevienodas terminų suvokimas ir vartojimas tampa nemaža problema mokyklose pateikiant statistinius duomenis bei juos interpretuojant. Būtų tikslinga suvienodinti sąvokas, sudaryti jų žodynėlį, kad visi galėtų kalbėti „viena kalba”, t. y. sąvokos turi būti vienodai ir aiškiai suprantamos visiems: pedagogams, specialistams, mokslininkams, politikams. Šiuolaikinė visuomenė akcentuoja darnaus vystymo­si, asmens išsilavinimo svarbą išskirtinį švietimo vaid­menį: ugdyti darnų vystymąsi atitinkančius asmens ge­bėjimus ir vertybines nuostatas, skatinti jomis remtis kasdienėje veikloje, siekiant aukštos gyvenimo kokybės. Skatinama keisti gyvenimo būdą darnaus vystymosi nuostatos diegiamos šeimoje, ugdymo institucijose, bendruomenėje, puoselėjama ugdymo institucijų ir ben­druomenės sąveika. Vaikų globos namai yra svarbi bendruomenė, į kurią patenka bešeimis vaikas. Tai artimiausia socialinė ap­linka, kurioje reiškiasi, skleidžiasi vaiko gebėjimai, vyksta socializacijos procesas. Svarbus vaidmuo ugdant bešeimio vaiko asmenybę tenka pedagogui. Vaikų glo­bos namų pedagogai yra artimiausi savo auklėtiniams žmonės, jie puikiai žino šių vaikų problemas, todėl stengiasi atstoti bešeimiams vaikams tėvus, ugdyti juos atsižvelgdami į kiekvieno vaiko individualybę, sveika­tos būklę, puoselėti dvasines ir fizines galias. Taigi jų požiūris į bešeimio vaiko gyvenimo kokybę, prasmės suvokimą yra labai svarbus. Siekiant atskleisti pedagogų ir vaikų globos namų ugdytinių gyvenimo kokybės sampratą, atliktas empirinis tyrimas. Apklausoje dalyvavo 75 proc. pedagogų, kurių peda­goginio darbo stažas - 11-15 metų ir daugiau, 10 proc. - 3-5 metai, 15 proc. - 6-10 metų pedagoginio darbo stažas vaikų globos institucijose. 80 proc. tyrime dalyvavusių pedagogų turi aukštąjį pedagoginį, 20 proc. - aukštesnįjį pedagoginį išsilavinimą. Nustatyta, kad pedagogai, turintys didesnę darbo globos institucijoje patirtį, lengviau bendrauja su ugdytiniais, tvirčiau jau­čiasi ugdymo procese, gindami vaiko teises, kūrybiškiau dirba, domisi pedagoginės veiklos tobulinimo galimy­bėmis. Siekiant nustatyti kriterijus, kuriais remiasi vaikų globos namų pedagogai vertindami savo ugdytinių gy­venimo kokybę, jos suvokimo reikšmę vaiko asmenybės raidai, pirmiausia prašyta paaiškinti, kaip pedagogas suvokia pačią žmogaus gyvenimo kokybės sąvoką. 85 proc. tyrime dalyvavusių pedagogų gyvenimo koky­bę apibrėžia kaip materialinių reikmių tenkinimą (būs­tas, visavertė mityba), estetišką švarią aplinką aukštos kokybės medicinos paslaugas, saugią socialinę aplinką kultūros bei rekreacijos tenkinimo galimybes). 25 proc. vaikų globos namų pedagogų akcentuoja tik dalies šių veiksnių svarbą žmogaus gyvenimo kokybei. Jie išskiria materialinį vaiko aprūpinimą. Dauguma šių pedagogų mano, kad ugdytiniams nereikia aukštojo išsilavinimo, svarbu įgyti profesiją. Kiti akcentuoja tinkamos sociali­zacijos svarbą saugią psichologinę aplinką. Apklausoje dalyvavę vaikų globos namų pedagogai teigia, kad žmogaus gyvenimo kokybę teigiamai veikia šilta emocinė aplinka šeimoje (75 proc), visavertė adap­tacija tarp bendraamžių (35 proc). Jų nuomone, neigia­mai gyvenimo kokybę veikia ryšių su asocialia vaiko šeima palaikymas (55 proc), tėvų deprivacįja (45 proc), tipiškas visuomenės požiūris į vaikų globos namų ugdytinius (40 proc), taip pat iškreiptas gyveni­mo prasmės suvokimas ir vertybinių nuostatų pasirin­kimas. Respondentai akcentuoja, kad vaikų globos na­mų ugdytinių gyvenimo kokybę mažai veikia nepilna šeima (65 proc.) bei anksti susiformavęs vartotojiškas požiūris į aplinkinius (45 proc). Tai matyti pirmajame paveiksle. Kaip svarbius veiksnius, kurie teigiamai veikia be­šeimio vaiko gyvenimo kokybę, apklausti pedagogai minėjo ugdymą (100 proc), norą tobulėti atitinkamose gyvenimo srityse (35 proc), atsakomybės jausmą sąži­ningumą (100 proc). Kaip svarbius veiksnius, kurie teigiamai veikia be­šeimio vaiko gyvenimo kokybę, apklausti pedagogai minėjo ugdymą (100 proc), norą tobulėti atitinkamose gyvenimo srityse (35 proc), atsakomybės jausmą sąži­ningumą (100 proc). Tyrimo duomenys atskleidė pedagogų požiūrį į ug­dymo svarbą vaikų globos namų ugdytinių gyvenimo kokybei. Kad ugdymas vaikų globos namuose yra labai svarbus, mano 95 proc. apklaustų pedagogų, nes čia lavinami socialiniai įgūdžiai, diegiamos visuomenės normas atitinkančios vertybinės nuostatos, kalbama apie gyvenimo prasmę. Pedagogai pažymi, kad vaikų globos namuose stengiamasi sudaryti kuo artimesnes visavertės Šeimos aplinkai sąlygas. Ugdymas mokykloje taip pat labai svarbus (taip mano 95 proc. apklaustų vaikų glo­bos namų pedagogų), nes čia vaikas rengiamas toliau mokytis, įgyja mokymosi pagrindus (raštingumo, ko­munikacinių gebėjimų, orientavimosi įvairiose gyveni­mo situacijose), reikiamų žinių. Pedagogų nuomone, svarbus ir neformalusis ugdymas, kuris praplečia vaikų akiratį, padeda kaupti žinias, lavinti norimus įgūdžius, suteikia savirealizacijos, pripažinimo galimybę, kas teigiamai veikia jų savivertę, lemia palankų kitų žmonių vertinimą (70 proc). Vaikų globos namų pedagogai mano, kad ugdyti­niams reikia padėti kurtis gyvenimo prasmės, kokybės vaizdinius, kurie skatintų užsibrėžti konkrečius gyveni­mo tikslus, jų ateityje siekti ir taip įprasminti savo gy­venimą. 65 proc pedagogų teigia, kad būtina ugdomojo­je veikloje akcentuoti rezultatų svarbą tolesniam darbui. Į klausimą kokias ateities perspektyvas derėtų for­muoti vaikų globos namų ugdytiniams, pedagogai atsa­kė, kad ypač svarbūs puikūs mokymosi rezultatai (55 proc), žinių, gebėjimų, įgūdžių, pareigingumo, savi-refleksijos (savęs, savo elgesio analizė) ugdymas (40 proc). Taip pat svarbu mokyti mokytis visą gyve­nimą skatinti įgyti norimą specialybę, nuolat tobulėti. Vaiko gyvenimo kokybei gerinti reikia numatyti realias karjeros galimybes (15 proc), įkvėpti pasitikėjimą savo jėgomis, kelti bešeimio vaiko savivertės lygį (25 proc). Apklausti pedagogai teigia, kad stengiasi savo ugdy­tinius mokyti gyventi šeimoje, pateikdami tinkamos šeiminės aplinkos pavyzdžių, diskutuodami apie darnios šeimos svarbą žmogaus gyvenime. Atostogų metu sten­giamasi sudaryti galimybes vaikų globos namų ugdyti­niams pabūti darniose šeimose, pabendrauti, žodžiu, pajusti tokios šeimos atmosferą. Vaikų globos namuose vaikai mokomi palaikyti švarą kurti estetišką aplinką (puošti savo darbais, jausti atsakomybę už savo brolius, seseris, draugus), kultūringai leisti laisvalaikį. Svarbūs mokymosi rezultatai, kuriuos būtina gerinti, atsižvel­giant į kiekvieno vaiko sveikatą turimą patirtį, galimy­bes. Skatinama siekti kuo aukštesnių ugdymo rezultatų, stengiamasi pastebėti individualius gebėjimus ir juos puoselėti užsiimant konkrečia veikla. Būtina sudaryti sąlygas saviraiškai, savirealizacijai, kas aktualu vaiko ateičiai. Atsižvelgiant į amžiaus tarpsnį, leidžiama daly­vauti priimant ir įgyvendinant sprendimus, kurie svar­būs vaikų globos namų gyvenime. Dauguma pedagogų (60 proc.) stengiasi sistemingai mokyti ugdymo(si) re­zultatus, žinias, įgūdžius, gebėjimus taikyti praktiškai. Tyrimo duomenys rodo, ko, pedagogų nuomone, jų ugdytiniai tikisi iš gyvenimo. Pažymima, kad dalis be­šeimių vaikų yra nusivylę savo gyvenimu, jaučiasi at­stumti ir niekam nereikalingi, todėl į savo ateitį žiūri nepatikliai, su baime ir neviltimi. 75 proc. apklaustų pedagogų pabrėžia, kad jų ugdytiniai tikisi įgyti aukš­tesnįjį profesinį išsilavinimą (statybininko, staliaus, va-dybininko(-ės), siuvėjos, kirpėjos, virėjos, pardavėjo(-s) ir kt.), 5 proc. respondentų teigia, kad jų ugdytiniai ne­nori mokytis, mano, kad pragyvens ir taip (važiuos dirbti į užsienį, dirbs pas ūkininkus savame krašte, pragy­vens dirbdami savo ūkyje). Tik 20 proc. pedagogų nu­rodo, kad dalis jų šeimynos vaikų tikisi mokytis aukšto­siose mokyklose, siekti karjeros (pedagogo, socialinio darbuotojo, trenerio, žemės ūkio specialisto, ekonomis­to). Pedagogai pastebi, kad vaikų svajonės susijusios su patirtimi jų buvusiose šeimose, su pedagogų pavyz­džiais, sutiktais žmonėmis, kurie padarė vaikui didelį įspūdį ir tapo pavyzdžiu ateities orientacijoms. Taigi pedagogų anketinės apklausos rezultatai leidžia teigti, kad vaiko asmenybės vystymasis neatsiejamas nuo socialinės aplinkos. Socialinių normų, kultūros ver­tybių perėmimas, asmenybės tobulėjimas, gebėjimas realizuotis visuomenėje, gyvenimo prasmės, kokybės suvokimas priklauso nuo vaiko patirties, ugdymo, ugdy­tojų kompetencijos, individualių vaiko galimybių. Tyrimo duomenis papildyti vaikų globos namų ugdy­tinių apklausa. Vaikai nurodė, kas jiems svarbu gyve­nime, kuo norėtų būti, ar jaučia(si) saugūs, ar jiems kas nors pataria, ar sulaukia pagalbos, ar bendrauja su savo šeima, kaip įsivaizduoja savo ateitį, kaip norėtų gyventi. Vaikai išskyrė veiksnius, kurie, jų manymu, svarbiausi jų gyvenimo kokybei. Atsakymų rezultatai pateikti 2 paveiksle 2 pav. Veiksniai, vaikų nuomone, teigiamai veikiantys jų gyvenimo kokybę Tyrimo rezultatai rodo, kad dauguma vaikų (70 proc.) norėtų matyti savo šeimą darnią („kad tėtis ir mama nebegertų", „kad namuose būtų švaru, tvarkinga ir šilta", „kad būtų, ką valgyti", „kad tėtis nemuštų ma­mos", „kad naktį nereikėtų namuose būti vienam", „kad manęs nebemuštų", „kad visada įsileistų į namus"), grįžti į ją ir būti drauge, turtingai, gerai gyventi (100 proc). Vaikai norėtų turėti tokį darbą kad galėtų daug uždirbti (52,5 proc), svajoja apie gražią šeimą kurioje „visi sutartinai dirbtų, ilsėtųsi" (20 proc), norėtų pamatyti kitas šalis, dirbti užsienyje (30 proc). Vaikų globos namų ugdytiniai apie būsimą išsilavi­nimą mokymąsi kalba įvairiai: vieni nori pasiekti gerų mokymosi rezultatų, kad „galėtų tęsti mokslą toliau", nori siekti aukštojo išsilavinimo (12,5 proc), kuo grei­čiau baigti vidurinę mokyklą nes ten neįdomu, nemiela, turi mokymosi problemų (62,5 proc). Dalis vaikų (17,5 proc.) nebesimokytų, jei neverstų auklėtoja, direk­torius, socialinis pedagogas. 7,5 proc tyrime dalyvavu­sių vaikų globos namų ugdytinių apie savo būsimą išsi­lavinimą, dabartinį mokymąsi nepanoro kalbėti. Anketose vaikai pažymėjo, kad ateityje norėtų būti ūki­ninkais, verslininkais (12,5 proc), bitininkais (2,5 proc), staliais-baldžiais (17,5 proc), statybininkais (22,5 proc), kirpėjomis (2,5 proc), floristėmis (2,5 proc), medicinos seserimis (5 proc), siuvėjomis arba virėjomis (10 proc), valytojomis (5 proc), „namų tvarkytoja pas turtingus žmo­nes" (2,5 proc), dalis norėtų dirbti vaikų globos namuose auklėtojomis (7,5 proc), dizainere (2,5 proc), lietuvių kal­bos mokytoja (2,5 proc), miškininku (5 proc). Apklausa parodė, kad vaikų globos namų ugdytiniai dažnai jaučiasi vieniši, ilgisi namų (95 proc), sunkiai išgyvena tėvų nerūpestingumą atstūmimą susvetimėji­mą „nuopolius", ilgisi artimųjų, laukia susitikimų su jais, svajoja apie tai. Ypač bešeimiai vaikai laukia savo motinų (97,5 proc), kad ilgisi ir laukia tėvo, pažymėjo 27,5 proc. tyrime dalyvavusių vaikų globos namų ugdy­tinių. Vaikų susitikimai su tėvais, artimaisiais globos namuose dažnai būna tik epizodiški, teikia vaikams ne tik džiaugsmą bet kartais ir nuvilia. Bešeimiai vaikai savo problemas mažai kam patiki, stengiasi nesiskųsti ir Spręsti jas savarankiškai (45 proc). Dalis vaikų ypač pasitiki auklėtoja, nes jaučia jos rūpestingumą nuošir­dumą palaikymą supratimą (50 proc), kiti (5 proc.) labiau pasitiki socialiniu pedagogu, vaikų globos namų direktoriumi, pavaduotoja. ■ Taigi tyrimo duomenys leidžia teigti, kad bešeimio vaiko gyvenimo kokybei turi įtakos socialinė aplinka ir tai, kaip jis gyvenimo kokybę suvokia: ar planuoja savo ateitį, ar kelia gyvenimo tikslus. Išvados 1. Bešeimiai vaikai, kurių gyvenimo situacija labai įsi,, savita, yra jautresni, labiau pažeidžiami, nei šeimo-

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!