Mitologija lietuvių tautosakoje

Senoji lietuvių mitologija, religija yra vienas seniausių žmonijos dvasinės kūrybos reiškinių. Žmogaus prigimtyje užkoduota fantazija pakelia virš realybės ir suteikia neribotą laisvę. Tautosaka kuriama kasdienine kalba, kuri yra tautinės atminties liudijimas. Todėl joje labai gausu mitologijos, išlikusios nuo senų senovės. Ypač daug senojo, pagoniškojo lietuvių tikėjimo yra mitologinėse sakmėse ir stebuklinėse pasakose. Tautosakai būdingas fantastinis pasaulio suvokimas, daug mitologijos ženklų: minimos laumės, velniai, aitvarai, dažnai kartojasi magiški skaičiai.
Turbūt dažniausiai tautosakoje minimas velnias. Sakmėse jis talkina dievui, kuriant pasaulį, o pasakose jis yra neatskiriamas žmogaus palydovas. Žmogus pasakose dažnai sudaro su juo sutartį, pasirašydamas krauju. Tačiau velnias dažniausiai lieka kvailio vietoje. Jis lengvai pasiduoda žmogaus valiai ir leidžiasi apgaunamas. Kartais jis nudirba už žmogų įvairiausius darbus, kartais neturtingą padaro turtuoliu. Jis nepastebi, kad žmogus jį apgaudinėja, ir klauso jo nurodymų. Tai išaukština žmogaus išmintį ir sumenkina patį velnią. Senovės lietuviai buvo įsitikinę, kad velnias gali padėti žmogui, jei tik su juo bus tinkamai elgiamasi. Reikia veikti ne jėga, bet protu. Gudrus valstietis visada nugali velnią. Kartais nelabajam pažadamas atpildas už darbą, naudingą žmogui, arba už išgelbėjimą nuo nelaimės. Bet dažniausiai jis tiesiog apgaunamas, įsipainioja savo paties pinklėse arba nesugeba įveikti išbandymo, skirto žmogui, kuris nori išsipirkti savo sielą. Tada velnias priverstas gėdingai pasitraukti ir atlyginti žmogui už padarytą skriaudą. Dažniausiai, pats to nenorėdamas, jis yra naudingas žmogui.
Tačiau velnias niekada nebūna žmogaus draugas. Jis visada stengiasi padaryti ką nors bloga, pakenkti. To reikalauja jo prigimtis. Kartais jis žmogui padeda, bet tai daro tik savanaudiškai, tikėdamasis gero atpildo. Tačiau žmogus taipogi nepėsčias. Jis visada stengiasi iš velnio išpešti kuo daugiau naudos. Nors velnias yra antgamtinė būtybė, žmogus jo nebijo. Lietuvis visada elgiasi šaltakraujiškai. Taip yra todėl, kad pagonys lietuviai velnio nebijojo, nelaikė jo ypatingai baisia ir žiauria antgamtine būtybe. Jis gyveno raistuose, pelkėse ir patyliukais kenkė žmonėms, krėtė įvairiausias šunybes. O pragariškojo, demoniškojo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!