marcinkevičius konspektai

JUSTINAS MARCINKEVIČIUS (1930-2011) Justinas Marcinkevičius- 30-ųjų metų gimimo kartos poetas, vienas iš garsesnių lietuvių modernizmo atstovų, bene paskutinis akivaizdžiai agrarinės ir nacionalinės kultūros vertybes išpažįstantis lyrikas, prozininkas, poetinių dramų ir poemų kūrėjas, sudėtingo Lietuvai laikmečio (pokario metų, brutalios sovietizacijos, naujojo tautos atgimimo – Sąjūdžio) poetas, savo poetinėmis programomis labiau siekęs jungti, derinti, harmonizuoti, o ne beatodairiškai peikti, kritikuoti, smerkti. Justinas Marcinkevičius lietuvių poezijoje naujai įprasmino žemės, žemės darbų ir žemdirbio nykstančią pasaulėjautą, rūpinosi tautos, jos kultūros ir kalbos likimu. Jo nagrinėjamos temos yra tėvynė, tauta, kalba, duona, motina, žmogaus dvasingumas, t.y. amžini dalykai, be kurių neįsivaizduojama jokia šiuolaikinė tauta. Įvadas I Justinas Marcinkevičius- 30-ųjų metų gimimo kartos poetas, vienas iš garsesnių lietuvių modernizmo atstovų , bene paskutinis akivaizdžiai agrarinės ir nacionalinės kultūros vertybes išpažįstantis lyrikas, prozininkas, poetinių dramų ir poemų kūrėjas. Jo nagrinėjamos temos yra tėvynė, ,tauta, kalba, duona, motina, žmogaus dvasingumas. Įvadas II Justinas Marcinkevičius - sudėtingo Lietuvai laikmečio ( pokario metų, brutalios sovietizacijos, naujojo tautos atgimimo – Sąjūdžio) poetas, savo poetinėmis programomis labiau siekęs jungti, derinti, harmonizuoti, o ne beatodairiškai peikti, kritikuoti, smerkti. Jis lietuvių poezijoje naujai įprasmino žemės, žemės darbų ir žemdirbio nykstančią pasaulėjautą, rūpinosi tautos, jos kultūros ir kalbos likimu. Justinas Marcinkevičius (1930 – 2011- 02-16) Poetinė drama „Mažvydas“, Eilėraščiai XXa. antrosios pusės – XXIa. pradžios lietuvių rašytojas Gimtinė – Važatkiemis (Prienų raj.) Nemunas, pasak poeto, „įėjo į gimtojo kaimo buitį ir dvasinę apyvartą“. Kaip ir romantiką Maironį, Just. Marcinkevičių galima laikyti tautos dainiumi. Sovietiniais metais Just. Marcinkevičiaus kūryba ugdė lietuvių tautinį sąmoningumą, primindama istorinę praeitį, istorinių asmenybių nuopelnus tautai, kalbos svarbą bei atskleisdama tėvynės gamtos grožį. Sovietmečiu parašė draminę trilogiją „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“. Pasak paties rašytojo, šiuo darbu siekė parodyti, kaip sunkiai gimė pirmosios mūsų nacionalinio gyvenimo formos – valstybė, raštas, menas. Taip pat norėjo priminti tų formų kūrėjų žygdarbį, įprasminti jų idėją istorijoje ir dabartyje, nusilenkti jiems. Just. Marcinkevičius, kaip ir Sigitas Geda, Saulius Šaltenis, yra Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Baltijos kelio, Sausio 13-osios ir kitų įvykių liudininkas. Lietuvių poetas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I ir III laipsnio ordinų kavalierius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (2001), Tautos namų garbės pirmininkas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, Vilniaus miesto garbės pilietis. Aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, buvo Sąjūdžio Seimo tarybos narys. Gimė Važatkiemyje (Prienų r.). Mokėsi Prienų „Žibu­rio“ gimnazijoje, 1954 m. Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. Dirbo „Genio“ ir „Pergalės“ redakcijose, Lietuvos rašytojų sąjungos valdyboje. Atgimimo pradžioje aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje ir atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę, todėl lietuvių akyse buvo neabejotinas autoritetas ir vadinamas tautos „sąžinės balsu“. Savo kūryboje poetas gynė tautos kultūrinę savimonę, paisė aukš­čiausių sąžiningumo kriterijų, neišduodamas savo idealų ir meilės Tėvynei į lietuvių literatūrą grąžino humanistinę žmogaus idėją. Jo kūrybos žanrai labai skirtingi: draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“, eilėraščiai, sonetai, lyrinės poemos „Do­nelaitis“, „Devyni broliai“, eseistikos knyga „Dieno­raštis be datų“ ir t. t. AUTORIUS JUSTINAS MARCINKEVIČIUS KŪRINIAI „MAŽVYDAS“ ŽANRAS Poetinė drama TEMATIKA XVI a. raštijos lietuvių kalba gynimas. Asmeninė ir visuomeninė pareiga (tėvynei, kalbai, artimam žmogui), kaltės ir atgailos temos. Išoriniame veiksme asmeninė Mažvydo tragedija. Jaunystėje jis pamilsta Mariją, kuri išgelbėja jį nuo inkvizicijos teismo, slaugo savo namuose. Kad galėtų išspausdinti šiuose namuose beveik parengtą „Katekizmą", Mažvydas persikelia į kitą Nemuno krantą, Mariją pamiršta, nes jam svarbiau Mažojoje Lietuvoje puoselėti lietuvybę. Po 20 metų Nemunu atplaukia jaunuolis, vardu Kasparas, kuris pasirodo besąs jo ir Marijos sūnus, ir atskleidžia šiurpią Marijos dramą. Mažvydas pajunta savo kaltę: kodėl jis pamiršęs mylėtą moterį, ko­dėl asmeninę laimę paaukojęs didžiai pareigai. Jis mano, kad Lietuva neatleidžia išdavys­čių: reikėjo tėvynę laikyti aukščiau už Dievą, o Mariją - už pareigą tėvynei. Vidiniame veiksme atskleidžiama, kaip išleisdamas „Katekizmą" Mažvydas tikėjosi kultūriš­kai suvienyti Mažąją ir Didžiąją Lietuvą. Albrechtas, didysis Prūsijos kunigaikštis, jam pasako, kad šita knyga neš į Lietuvą naują tikėjimą ir taip galbūt pajungs ją kryžiuočių galybei. Geri Mažvydo norai užsimiršus gali virsti išdavyste, vadinasi, mąsto Mažvydas, žodis, kaip ir kalavijas, turi būti švarus, teisingas, tarnauti laisvei, o ne prievartai. Todėl pagrindinis veikėjas, netekęs artimiausių žmonių, ir toliau lieka ištikimas visuomeninei pareigai. PROBLEMATIKA Pareiga tautai. Koks pareigos ir asmenybės laisvės santykis, kokie idealai gali būti atrama žmogaus gyvenime, kaip išsaugoti gimtąją kalbą, lietuvišką raštiją? VEIKĖJAI Mažvydas klebonauja Ragainėje trokšdamas padėti čia gyvenantiems lietuviams. Jaučiasi skolingas Prūsijos kunigaikščiui, parėmusiam jo studijas Karaliaučiuje. Rinkdamasis - tar­nauti Prūsijai ar Lietuvai - išgyvena vidinį konfliktą. Nujausdamas artėjantį lietuvių nutau­tėjimą išsižada Dievo dėl pareigos tėvynei, gimtajai kalbai. Svarbi jo asmeninė tragedija, pripažįsta savo, kaip Kasparo tėvo, Marijos mylimojo, kaltę, pralaimėjimą. Jaučia vidinę tuštumą, mano atsidūręs ant bedugnės krašto, taip ir neatsakęs į klausimą, kas yra laimė, ar prasmingas jo pasiaukojimas Lietuvai. IDĖJOS Pareiga tautai - pagrindinė žmogaus misija, gyvenimo prasmė. Meilė - tauri, gyvenimą įprasminanti vertybė. PASTABOS „Visu šiuo darbu norėjau parodyti, per kokį vargą ir skausmą dygo mūsų šaknys, kaip sun­kiai gimė pirmosios mūsų nacionalinio gyvenimo formos - valstybė, raštas, menas. Taip pat siekiau priminti skaitytojui ir žiūrovui tų formų kūrėjų žygdarbį, įprasminti jų idėją istorijoje ir dabartyje, nusilenkti jiems“ LITERATŪRA APIE PAREIGĄ J. Radvanas, Radviliada; K. Donelaitis. Metai, A. Mickevičius. Odė jaunystei; Maironis. Poezija; J. Biliūno novelės; V. Krėvė. Skirgaila; V. Mykolaitis-Putinas. Altorių šešėly; S. Nėries lyrika; B. Sruoga. Dievų miškas. M. Katiliškis. Miškais ateina ruduo; Just. Marcinkevičius. Mažvydas, J. Apučio novelės; M. Ivaškevičius. Madagaskaras ir kt. GALIMOS RAŠINIŲ TEMOS 1. Pareiga - tai meilė tam, ką pats sau įsakai (J. V. Gėtė) 2. Gyvenimas - malonumų indas, pripildytas kartaus parei­gos ir atsakomybės gėrimo (Just. Marcinkevičius) 3. Ar pritariate nuomonei, kad žmogaus gyvenime pareigų turi būti daugiau negu malonumų? 4. Sukurtas laisva asmenybe, žmogus pats atsakingas už tai, kuo savo gyvenimą paverčia (J. Grinius) 5. Gyvenimo kaip pareigos supratimas lietuvių literatūroje Temos Aspektai Problemos Ar pritariate nuomonei, kad žmogaus gyveni­me pareigų turi būti daugiau negu malonumų? Užkirsti kelią prievartai, me­lui, neapykantai turėtų būti kiekvieno žmogaus pareiga. Prisiimdamas pareigą tėvy­nei individas užtikrina jos, savo tautos, šalies kultūros tęstinumą ir gyvybingumą. Laimė ir moralinė pareiga yra neatskiriamai susijusios. Vartotojiškoje, hedonistinėje, susvetimėjusioje vi­suomenėje pirmiausia rūpinamasi savais interesais, nematomas šalia esantis - kenčiantis, vargstantis, kurį reikia užjausti, padėti jam. Pareiga tėvynei šiandienos pasaulyje, ko gera, ma­žiausiai domina vartotojišką būtybę, nes jos priori­tetai yra egoistiški. Šiuolaikinis individas, nevertinantis amžinųjų ver­tybių, gyvena paviršutiniškai, pagal principą „gyve­nimas – malonumas“, todėl moralinė pareiga jam nesuvokiama. Justinas Marcinkevičius Poetas, dramaturgas, prozininkas Justinas Marcinkevičius gimė 1930 m. Važatkiemyje (Prienų r.), valstiečių šeimoje. 1954 m. baigė Vilniaus universitete lituanistikos studijas. Dirbo redakcijose, Lietuvos rašytojų sąjungos valdyboje. Gyvena Vilniuje. Daugelio premijų laureatas. Į literatūrą atėjo šeštojo dešimtmečio viduryje. Tuomet buvo susijęs su oficialiai sovietinės valdžios palaikoma literatūra, bet septintojo dešimtmečio pabaigoje ėmė tolti nuo oficialiosios komunistinės ideologijos, tapo vienu iš aktyvių tautinės idėjos puoselėtojų ir gynėjų. Savo kūryba, viešais pasisakymais Just. Marcinkevičius Lietuvoje yra išsikovojęs aukštą moralinį autoritetą. Svarbiausi kūriniai: poezijos rinkiniai ,,Liepsnojantis krūmas" (1968), ,,Gyvenimo švelnus prisiglaudimas" (1978), poemos ,,Donelaitis" (1964), ,,Pažinimo medis" (1979), draminė trilogija ,,Mindaugas" (1968), ..Mažvydas" (1977), ,,Katedra" (1971), esė knyga ,,Dienoraštis be datų" (1981). Kūrybos bruožai Poezija. 1 . Pagrindinė Just. Marcinkevičiaus poezijos tema - tautos ir jos likimo apmąstymas. Pabrėžiamas žmogaus ir tėvynės ryšys. Lietuvių tautos savitumą poetas mato žemdirbiškoje jos kultūroje. Ši kultūra reiškiasi jai būdingomis moralės normomis bei vertybėmis: darbštumu, tiesumu, taikumu, atlaidumu, artimumu žemei bei gamtai, šviesiu būties teigimu. Kaimo žmonių buitis, daiktai, kasdieniai darbai Just. Marcinkevičiaus poezijoje tampa šventais ritualais. 2. Kalbėdamas apie tėvynę, tautinį savitumą poetas ypač daug dėmesio skiria gimtajai kalbai. Dažnai plėtoja lietuvių kalbos likimo, žodžio galios temas. Tačiau reikalaudamas, kad žodis būtų išaugęs iš susikaupimo, apmąstymų, jis pripažįsta, jog žodžio galimybės turi ribas ir kad esmingiausi žmogaus gyvenimo dalykai gali būti išreiškiami ir tylėjimu. 3. Svarbi Just. Marcinkevičiaus poezijoje dramatiškų pokario įvykių tema, išplėtota baladžių poemoje ,,Devyni broliai". Baladėse ne tiek pasakojama apie konkrečius pokario įvykius ar atskirų žmonių tragišką lemtį, kiek išreiškiama slogi to meto kaimo gyvenimo atmosfera; kalbama apie baimę ir viltį, skausmą ir gailestį, nerimą ir nežinią. Baladės parašytos remiantis tautosakine medžiaga, kuri padeda apibendrinti konkretaus istorinio laiko įvykius, panaudoti juos savojo laiko apmąstymams. 4. Nuo rinkinio ,,Gyvenimo švelnus prisiglaudimas" ypač sustiprėja poeto kvietimas dvasiškai tobulėti. Sovietinis gyvenimas žmogų siekė padaryti beveidžiu sistemos sraigteliu, kuris jaustųsi menkas, nieko nesugebantis. Just. Marcinkevičiaus eilėraščiuose kviečiama atitrūkti nuo šios gyvenimo pilkumos. Žmogus turi gyventi intensyviau, siekti asmeninio tobulėjimo, prisiimti atsakomybę dėl dalykų, kuriuose jam tenka dalyvauti. 5 . Just. Marcinkevičiaus eilėraščiuose reiškiamas laikinumo pojūtis, bet kuo jis stipresnis, tuo aiškiau jaučiamas ir amžinybės dvelksmas. Šiame laikinumo ir amžinybės sugretinime ryškėja žmogaus, prisiimančio moralinius įsipareigojimus, paveikslas. 6. Just. Marcinkevičiaus poezijoje tautos gyvenimas neatsiejamas nuo istorijos, praeities kultūros. Poemoje ,,Donelaitis" simboliškomis tampa būrų dainiaus pastangos apginti lietuviška žodį. Donelaitis suvokiamas kaip lietuvių tautinio tapatumo gynėjas. Šiame kūrinyje bei poemoje ,,Pažinimo medis" minimos lietuvių kultūros istorijai svarbios asmenybės primena kultūros žmonėms apie jų atsakomybę dėl tautos likimo. Drama 1. Draminėje trilogijoje ,,Mindaugas" (1968), ,,Mažvydas" (1977), ,,Katedra" (1971) kalbama apie visiems laikams aktualias problemas: koks yra pareigos ir asmenybės laisvės santykis, ar visada tikslas pateisina priemones. Šioje trilogijoje poetas norėjo parodyti, per kokį vargą ir skausmą atsirado pagrindinės lietuvių nacionalinio gyvenimo formos: valstybė, raštas, menas. 2. Poetinės dramos ,,Mindaugas" siužetą sudaro Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo gyvenimo istorija: kova dėl valdžios, nelaiminga meilė, karūnavimas ir pagaliau mirtis nuo saviškių sąmokslininkų rankos. Tačiau istoriniai faktai leidžia dramaturgui šiuolaikinio žmogaus akimis pažvelgti į tautos istorijos ir žmogaus egzistencijos klausimus. Veikėjų mintys bei išgyvenimai bene svarbesni už siužeto įvykius. Tai parodo ir abiejų veikalo dalių pavadinimai: 1 d. - ,,Meilė ir smurtas", II d. - ,,Šlovė ir kančia". Dramoje atskleista Mindaugo tragedija – tai valdovo ir žmogaus tragedija. Mindaugas - valdovas, siekiantis bet kokia kaina suvienyti Lietuvą, bet kartu jis gyvas, klystantis, brangiai už viską sumokantis, savo asmeninį gyvenimą norintis turėti žmogus. Just. Marcinkevičius kelia klausimą: ar kilnus tikslas visada pateisina priemones (Mindaugo kovos su politiniais priešininkais metodus dramoje taikliai nusako jo brolis Dausprungas: ,,Pakorė, nugalabijo, išvijo"). 3 . Antroji trilogijos dalis - trijų dalių giesmė ,,Mažvydas" - nukelia skaitytoją į XVI amžių, kai atsirado raštija lietuvių kalba. Pagrindinis kūrinio personažas - pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Kuriamo ,,Katekizmo" žodis turi būti švarus, teisingas, vienijantis, tarnaujantis laisvei. Mažvydą autorius pristato kaip gyvybinių tautos interesų reiškėją, didvyrį ir kankinį. Herojus kenčia dėl to, kad visa, kas, atrodo, galėtų būti laikoma nepajudinamomis vertybėmis - dideli siekimai ir žygdarbiai, staiga susvyruoja, nebetenka pagrindų, nes jis paliko pražūčiai savo mylimąją, nepajėgė išgelbėti sūnaus (beje, tai poeto sukurti, o ne biografiniai faktai). Taigi ir šioje dramoje pagrindine konflikto ašimi lieka žmogaus pareigos, aukojimosi aukštesniems idealams ir jo asmeninio gyvenimo susidūrimas. 4. Just. Marcinkevičiaus dramose, panašiai kaip ir poezijoje, kalbama apie žmogaus įsipareigojimą tėvynei, jos kultūrai, apie kalbos, rašto svarbą, būtinybę juos saugoti, o kartu apie žmogaus meilę, apie jo kaltes ir atgailos galimybę. Apie dramą ,,Mažvydas" Pagrindinė poeto tema - Lietuva, jos istorija ir dabartis, gamta ir kultūra, žmogus tėvynėje ir pasaulyje, jo egzistencinė problematika: laimė, pareiga, kančia, baimė, ištikimybė, dora, gerumas. Apie tai ir yra drama „Mažvydas“. Šis kūrinys – tai trijų dalių giesmė, nukelianti skaitytoją į XVI amžių, kai buvo parašyta pirmoji lietuviška knyga. Pagrindinis dramos personažas - pirmosios knygos vienas iš bendraautorių – Martynas Mažvydas. Reikšmingas yra Mažvydo ir jo draugo Vilento dialogas. Vilentas atvažiavo susitikti su Ragainės parapijos pastoriumi ir kalbasi jo klebonijoje, bet iš tikrųjų didesnis dėmesys skiriamas dvasinei erdvei, nes ištraukoje dominuoja mintis, jausmas ir žodis. Veiksmą lemia ne koks konfliktas, o vidiniai veikėjų, pirmiausia Mažvydo, išgyvenimai, mintys, svajonės. Pirmosios knygos bendraautoriaus ir Vilento susitikimas ir pokalbis vyksta jau po „Katekizmo“ parašymo. Iš bičiulių pokalbio suprantame, kad knygos išleidimas yra be galo svarbus ir reikšmingas įvykis. Vilentas įsitikinęs, kad katekizmo parašymas – „Titano darbas“. Mažvydas su tuo nesutinka: „Ė, greičiau Sizifo…“ Bet abu supranta, kad nuveiktas itin svarbus darbas – oficialiai atvertas kelias lietuvių kalbai. Tą metaforiškai kalbėdamas pastebi ir Vilentas: „Tu žodį iškirtai – kaip akmeny!“ Mažvydas neprieštarauja tokiam vertinimui, nes pats pripažįsta: „ dabar tą akmenį į kalną/ stumiu, ritu, keliu… o rankos silpsta/ Paleisi – nugarmės. Ir pagalvoji: /Kuriems velniams tos pastangos…“ Tačiau Vilentas tuo skundu pasipiktina (tai sužinom iš remarkos) ir susižavėjęs pakiliai kalba apie nuveikto darbo svarbą. Tai nekeičia Mažvydo nuotaikos: „Palauk, palauk – žiūrėsiu, ar ilgai / Lietuviškai sakysi Karaliaučiuj/ Pamokslus savo…“ „Katekizmo“ autorius nėra tikras dėl savo darbo, net nugyvento gyvenimo, todėl teigia: „Jei tas akmuo ,…. / Į prarają nukris – tai mūsų darbas/ Ir mūs gyvenimas neturi tikslo./ Prasmės neturi.“ Toks skausmingas savo veiklos vertinimas sukelia Mažvydo prisiminimus apie jaunystėje keltus tikslus ir siekius. Gyvenimo patirtis pastoriui tarsi sako, kad visas jo gyvenimas – karti metėlių arbata. Kai kurie jo žodžiai (paskutiniai ištraukos fragmentai – tik Mažvydo kalba) nuskamba net šventvagiškai: „Bijau prisipažinti, kad ne Dievui/ Tai buvo pareiga, o žodžiui. Žodžiui,/ kurį reikėjo iš mirties vaduoti, kuriam pavidalą reikėjo rast,/ Kad jis galėtų amžiuose paliudyt/Buvimą savo ir gyvybę.“ Negalima nesižavėti Mažvydo asmenybe, jo auka ir pareigos supratimu. Rašytojas Mažvydo paveikslu poetizuoja prometėjišką ryžtą tobulinti pasaulį, ugdo ištikimybę didesniems humanistiniams idealams, tikrų dvasinių vertybių ilgesį. Nenutylimos ir pirmosios knygos autorių kankinusios problemos – jis nėra tikras, ar jo gyvenimas bus tinkamai įvertintas, ar jo viso gyvenimo darbas tikrai bus suprastas ir reikalingas, ar jo auka turėjo prasmės. Atskleidžiamas ir politinis Mažvydo veiklos suvokimas - Martynas Mažvydas supranta, kad jo knyga savo politiniams tikslams tikėjosi pasinaudoti ir jį globojęs Prūsijos kunigaikštis; „Per Dievą,- sako,- Lietuvą atvesiu į Prūsiją. Ko nepadarė kardas,/ Tą padarys knyga ir Dievo žodis“. „Katekizmo “ autorius skausmingai prisipažįsta: „Tie žodžiai buvo peilis man į širdį!/ Kokia ironija! įsivaizduoji, / Pats savo rankom sau neriesi kilpą“. Tačiau neprarandamas ir optimizmas: Mažvydas, aiškindamas Vilentui apie savo nenorą dirbti Karaliaučiuje, į kurį buvo kviestas, sako: Esu čionai, kad pats save atpirkčiau. Kad ginčiau žodį. Žodis mano Dievas. Čia aš galiu naudingas būt lietuviams. O ten – tik Prūsijos valdovui. Drama „Mažvydas “ yra antroji draminės trilogijos (kiti du kūriniai yra „Mindaugas“ ir „Katedra“) dalis. Šiais kūriniais ir pats Justinas Marcinkevičius lietuvių literatūroje įvykdė neeilinį žygdarbį: sukūrė šiuolaikinį nacionalinį epą, kuriame plačiai aprėpiama ir nūdieniškai įprasminama tautos gyvenimo visuma, jos istorinio vystymosi etiniai ir socialiniai pagrindai. Dramoje „Mažvydas“ kalbama apie bene svarbiausią tautai kultūrinį etapą – pastangas įtvirtinti oficialiame valstybės gyvenime gimtąją kalbą… Kokį Lietuvos mitą kuria skirtingų epochų rašytojai? (J. Radvanas, Maironis, V. Krėvė, Č. Milošas, Just. Marcinkevičius, S. Geda, M. Ivaškevičius) XX amžiaus pabaigoje, kai Lietuva buvo sovietų okupuota ir norėta lietuvius surusinti, Justinas Marcinkevičius siekė pažadinti tautinę savimonę, parašė dramą „Mažvydas“, remdamasis XVI amžiaus įvykiais. Šioje dramoje, atsigręžęs į praeitį, Justinas Marcinkevičius kuria lietuvių kultūros kūrimo mitą, vaizduoja pirmosios lietuviškos knygos autorių Mažvydą. Kūrinyje vaizduojamas herojus dėl religinių karų priverstas palikti gimtąjį kraštą, išvykti už Nemuno į protestantišką Karaliaučių. Ten, apsuptas svetimos kultūros, Mažvydas sodina ąžuoliuką - lietuvybės simbolį. Kad ąžuoliukas prigytų, Mažvydas pasitelkia burtus ir užkalbėjimus - senosios Lietuvos kultūrą. Ši, lietuviška, kultūra turėtų sujungti Mažąją ir „didžiąją“ Lietuvas, kaip Nemuno perskirtas skirtingų tikėjimų. Lietuva vaizduojama susiskaldžiusi ir nevieninga: „didžiojoje“ Lietuvoje vyrauja katalikybė ir lenkiška kultūra, tuo tarpu Mažojoje Lietuvoje gyvuoja protestantų tikėjimas ir gaivinama lietuviška kultūra. Toks neatitikimas, kai lietuvių kultūra gyvuoja ne lietuvių žemėse, o Lietuvos teritorijoje įsiviešpatavusi svetima kultūra, tautai yra pražūtingas, tad herojus siekia suvienyti Lietuvą lietuviškos knygos pagalba. Nors kūrinyje ir nurodoma, kad kultūra gali būti kuriama ir svetimame krašte, tačiau ten ji tampa ir svetimų valdovų įrankiu pavergti tautą. Kad Lietuva išliktų, jos kultūra turi būti kuriama šalies teritorijoje, tos šalies kalba. Justinas Marcinkevičius skatina lietuvius nepamiršti ir puoselėti lietuviškąją kultūrą, nes taip bus sukurta vieninga šalis, turinti savo kultūrą, istoriją, teritoriją, kalbą. Žmogaus santykis su tėvyne Maironio ir Just. Marcinkevičiaus kūryboje Maironio tradicijų tęsėju galime laikyti Justiną Marcinkevičių. Jis šaukliu, idėjiniu vadu tapo XXa. pabaigoje, tautinio sąjūdžio metais. Lietuvai vaduojantis iš sovietų okupacijos, antrojo atgimimo pradžioje, Marcinkevičius buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Jis žadino lietuvių meilę ir pareigą tėvynei. Poeto eilėraščiuose taip pat atsispindi šalies kraštovaizdis: laukas, kelias, pieva, upė - tai, kas primena tėviškę, ką myli vaikas, ir tai, kas suaugusiam žmogui tampa tėvyne, brangiausia vieta. Marcinkevičius kūrė daugiausia sudėtingomis sovietinės okupacijos sąlygomis, tai lėmė, kad kūrybai būdingas metaforiškas kalbėjimas. Taip eilėraštyje „Sargyboje“ pasakojama apie paties poeto išgyventus pokario laikus, partizanų kovas už laisvę. Jame atgimsta pasakos „Eglė žalčių karalienė“ motyvai, miško broliai partizanai vadinami drąsių, ištvermingų, ištikimų sūnų vardais: „Naktim į gryčią miškas veržias./Autus džiovina Ąžuolas ir Beržas,/ Ant šautuvo užmiega jaunas Uosis.“ Kalbėdamas apie sunkią partizanų dalią, poetas netiesiogiai pabrėžia jų pasiaukojimą. Moderniosios poezijos kūrėjas Just. Marcinkevičius neidealizavo praeities kaip Maironis. Jis apmąstė skaudžią tautos dabartį ir atsiliepė į savo laikų įvykius. Sąjūdžio mitingą eilėraštyje „1989 m. Vasario 16 – oji“ vadino diena atrištom akim. Jis įamžino Pabaltijo šalių taikų pasipriešinimą „Baltijos kely“, žmonių vieningumą: „Mes dar niekad nebuvom tokie dideli./ Niekad mumyse nebuvo tiek laisvės.//Kartu su mumis/ į pasaulį giedojo Maironis.“ Sąjūdžio metais minios lietuvių dainavo ir Maironio „Lietuva brangi“, „Oi neverk, matušėle“, ir Just. Marcinkevičiaus „Tai gražiai mane augino“, „Dainuoju Lietuvą“ – abu poetai aukštino tas pačias lietuviams svarbias vertybes. Kaip ir Maironis, Just. Marcinkevičius su pagarba ir skausmu aprauda tuos, kurie paaukojo savo gyvybę, gindami laisvę. Eilėraštis „1991m. Sausio 13 – oji“ atspindi tų dienų skaudžius įvykius, kai žuvo keturiolika taikių, beginklių žmonių, kurių vienintelis ginklas buvo meilė tėvynei. Iš šių eilučių atpažįstame Loretos Asanavičiūtės tragišką likimą: „Kas dabar žino/ kaip skauda/ sutraiškyti/ dubens ir krūtinės kaulai/ laisvė apsigaubė kruviną mantiją/ ir nuėjo per Lietuvą. Just. Marcinkevičiaus poezijoje tikrąjį žmogaus ir tėvynės santykį atskleidžia įsipareigojimas būti su tauta, būti tautai, įamžinti tuos skaudžius įvykius, kuriems negali likti abejingas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!