Maironis. „Vilnius“ ir „Nebeužtveksi upės“

1. Kokią Vilniaus panoramą mato lyrinis subjektas?

Paaiškinti miegančio miesto metaforą.

Vilnius pries ausra, Lyrinis subjektas regi naktį miegančią sostinę, apsuptą kalnų ir pasislėpusią po tamsiais rūbais. Vilnius jam atrodo tylus, paskendęs istorijoje, tačiau kartu išlaikęs savo didingumo atspindį.

1. Kokius lyrinio subjekto išgyvenimus atskleidžia eilėraščio pradžia?

Kaip jis vertina praeitį?

Apie kokius laikus kalba?

Pradžia atspindi melancholiją, ilgesį ir net nerimą. Lyrinis subjektas klausia apie prarastą miesto šlovę, galybę ir šviesą, kuri kadaise švietė visai Lietuvai.

Kaip jis vertina praeitį?

Jis regi ją kaip didingą ir šlovingą, kupiną galybės ir kultūros. Praeitis atrodo kaip idealas, prie kurio norisi grįžti.

Apie kokius laikus kalba?

Lyrinis subjektas kalba apie istorinius laikus, kai Vilnius buvo Lietuvos širdis, kai jo šviesa apšvietė visą šalį. Jis taip pat užsimena apie ateitį, kuri gali atnešti naują atgimimą.

1. Apie ką antrame posme susimąsto eilėraščio žmogus?

Kodėl jam tai svarbu?

Jis svarsto apie miesto ir tautos praeitį, apie didybę, kuri dabar atrodo tarsi užmigusi. Tai svarbu, nes jis jaučia skausmą dėl praeities praradimo ir ilgesį tam, kas buvo brangu.

1. Kokie motyvai sieja pirmą ir antrą posmus?

Abu posmai persmelkti nostalgijos ir ilgesio praeičiai. Juose dominuoja nakties ir tamsos simbolika, išreiškianti prislėgtą tautos būseną. Taip pat ryškus istorijos didybės ir jos išblėsimo motyvas.

1. Kam lyrinis subjektas kalba trečiame posme?

Kieno jausmus jis išsako?

Jis kreipiasi į Vilnių, tarsi gyvą liudininką ir tautos simbolį. Jo žodžiai atspindi ne tik jo paties, bet ir visos tautos skausmą, ilgesį ir viltį dėl atgimimo.