Maironis "Skurdžioj valandoj"

Maironio eilėraščio „Skurdžioj valandoj“ analizė ir interpretacija Maironis(1862-1932) augo Raseinių krašte, Bernotuose, o gimė vos už poros kilometrų esančiame Pasandravio dvarelyje, kur laikinai buvo persikėlę tėvai. Būsimąjį poetą augino lietuviška valstietiška aplinka: tradicinė kasdienė kaimo buitis, darnūs tėvų ir vaikų, seserų ir brolio santykiai, auklės dainos, pasakojimai ir pirmos skaitymo pamokos, šeimoje puoselėjama pagarba knygai, mokslui. Šitokia aplinka išugdė didžiulę meilę Lietuvai nuo mažų dienų, o tą meilę Maironis sudėjo į savo eiles. Maironis buvo vienas iš pirmųjų lietuvių poetų žadinusių tautinę sąmonę. Po mirties poetas paliko daugybę eilėraščių, kuriuose atskleistas begalinis patriotizmas, taip pat puikiai išreikšti asmeniniai išgyvenimai, dvasinis patyrimas. Vienas iš tokių eilėraščių – „Skurdžioj valandoj“. Šį eilėraštį Maironis parašė tūkstantis devyni šimtai penktais metais Peterburge. Tuo metu jis buvo Peterburgo dvasinės akademijos profesorius. Galime manyti, kad poetą slėgė Rusijos sostinės aplinka, griežtos kunigystės taisyklės. Akivaizdu, kad šio kūrinio lyrinio subjekto jausmai atitinka tuometinius Maironio jausmus. Šis eilėraštis yra sielvartingas meditacinis, jame atskleidžiami asmeniniai Maironio išgyvenimai. Atskirtas nuo savo gimtinės, jis buvo slegiamas paliktų žmonių, krašto, kalbos ilgesio. Manau, jog jaunystėje išgyventa meilė taip pat stiprino norą grįžti į Lietuvą. Kadangi Maironis negalėjo atvirai reikšti savo jausmų, nes to jam neleido kunigo profesija, jis metaforiškai apibūdino išgyvenimus ir visus juos sudėjo į šį eilėraštį. Galėčiau teigti, jog eilėraščio žmogus materialiai buvo pasiturintis, tačiau jautė begalinį dvasinį skausmą, nerimą: „Ir nužengsiu į kapą su tuo skausmu giliu,/Kurs be vardo paliks visados!..“ Lyrinio subjekto išgyvenimai tokie milžiniški, stiprūs, kad jis net galvoja apie mirtį: „Ir meldžiau nebe kartą kaip didžiausios malonės,/Kad akis man užspaustų mirtis.“ Kodėl taip yra? Eilėraščio žmogus kupinas svajonių, troškimų, kuriais norėtų, bet negali dalintis su kitais. Jis vienišas nesuprastas ir bejėgis: „Apsiverkti nemoku, pasiskųst negaliu:/Nesupras žmonės mano kančios!“ Atskirtas nuo artimų žmonių ir tuo pačiu netekęs vilties ką nors pakeisti: „Veltui ilgi, nerimsta iškentėjus dvasia;

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!