Maironis (išsamiai)

Maironis (1862 – 1932)   Maironis (šiuo slapyvardžiu pasirašinėjęs Jonas Mačiulis) yra iškiliausias XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių poetas. Biografija. Jonas Mačiulis-Maironis gimė 1862 m. spalio 21 (lapkričio 2) d. Pasandravyje (dab. Raseinių raj.), laisvųjų ūkininkų šeimoje. 1883 m. baigė Kauno gimnaziją, 1883 - 1884 m. studijavo Kijevo universitete, 1884 - 1888 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, kur ėmė reikštis kaip garsėjantis poetas. 1892 m. baigė Peterburgo dvasinę akademiją ir iki 1894 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje. 1894 - 1909 m. buvo Peterburgo dvasinės akademijos profesorius, po to iki mirties - Kauno kunigų seminarijos rektorius. Įsteigus Lietuvos universitetą Kaune, 1922 m. buvo Teologijos-filosofijos fakulteto dekanas, tais pačiais metais išrinktas garbės profesoriumi, ėmė vadovauti Moralinės teologijos katedrai, 1923 - 1924 m. dėstė universitete lietuvių literatūrą. Turėjo aukštus Lietuvos Katalikų Bažnyčios titulus. 1885 m. Aušroje Zvalionio slapyvardžiu pasirodė pirmas Maironio eilėraštis „Lietuvos vargas", 1895 m. išėjo pirmas eilėraščių rinkinys “Pavasario balsai”, kuris, vėliau papildinėjamas ir redaguojamas beveik iki gyvenimo pabaigos, liko visam laikui viena reikšmingiausių lietuvių lyrikos knygų. Baigdamas seminariją, Maironis parašė A.Baranauskui dedikuotą poemėlę Lietuva, 1895 m. išleido poemą Tarp skausmų į garbę, o jau antroje kūrybinio kelio pusėje sukūrė klasikines mūsų literatūroje poemas Jaunoji Lietuva (1907), Raseinių Magdė (1909) ir Mūsų vargai (1920). Pirmasis dramos bandymas buvo libretas Kame išganymas? (1895). Istorinė trilogija Kęstučio mirtis (1921 - 1930), Vytautas pas kryžiuočius (1925), Didysis Vytautas - karalius (1930) ir libretas Nelaimingos Dangutės vestuvės (1930) yra jau gyvenimo saulėlydžio vaisiai. Be grožinės literatūros, jo plunksnai priklauso nemaža Lietuvos istoriografijos, literatūros istorijos, taip pat teologijos darbų. Jonas Mačiulis-Maironis mirė 1932 m. birželio 28 d. Kaune, palaidotas Katedros kriptoje. Kūryba. Maironis yra lietuvių poezijos kaitos (ir atskaitos) taškas. Iki jo buvo jau ištobulintas poetinis žodis ne tik liaudies dainoje, bet ir K.Donelaičio, A.Baranausko kūryboje, toje „naiviojoje" poezijoje (nelabai tiksliai pasinaudojant Maironio pamėgto F.Schillerio sąvoka), kur „poetų kūryboje mus jaudina gamta, jutiminė tiesa, gyva tikrovė", o ją persmelkiantis subjektyvumas ištirpęs pavaizduotame pasaulyje, neatsiejamai su juo susilydęs. Buvo lyrika - besimeldžianti, juokaujanti, dainiškai atverianti mylinčią ir kenčiančią širdį (nuo A.Klemento ir A.Strazdo iki A.Vienažindžio), bet joje kalbantis žmogus artimesnis tautosakos bendriniam sugestyviam emocingumui negu moderniosios lyrikos subjekto nepakartojamam individualumui. Visa ikimaironinė lyrinė poezija - dainiška, ne visai atsiskyrusi nuo folkloro beribiškumo. Dar Anykščių šileliui A.Baranauskas kūrė melodiją ir mokė anykštėnus ją dainuoti. P.Vaičaitis dar jautėsi esąs „dainelių" vargo žmonėms eiliuotojas. Iš dalies panaši buvo ir Maironio kelio pradžia. Jis pats pasakojosi esą jaunystėje klierikai skleidę po žmones dainas jo žodžiais. Tautosakėjo Lietuvos rankraštinio teksto fragmentai: „Jau pavasaris atėjo", o ypač „Lietuva brangi" posmai su J.Naujalio melodija, iš kurių vėliau išaugo žinomasis eilėraštis, kurio variantai kito iki pat 1920 m., kol pagaliau Maironis autorizavo dabartinį tekstą. Ir vėliau jo eiles žmonės dainavo, bet su tautosaka jos nebesusiliejo, kaip A.Strazdo ar A.Vienažindžio dainos. Poezija. Maironis yra pirmasis esmiškai rašytinės poezijos kūrėjas, iš pagrindų ją modernizavęs, parodęs, ką gali lyrika kaip literatūros rūšis, lyrikos formomis išskleisdamas platų individualaus subjektyvumo turinį, teigdamas asmens vertę ir reikšmingumą. Asmens vidinis pasaulis, modernaus subjektyvumo sklaida yra svarbiausia jo poezijos tema. Poeto vaidmuo ir samprata. Maironis yra pirmasis lietuvių autorius, kuris suvokia save pirmiausia kaip literatūros žmogų, rašytoją, poetą. Svarbu ne tai, kad tokį savojo aš įvaizdį jis ne visados išlaiko ir kartkartėmis ima viršų kiti socialiniai vaidmenys, o tai, kad šitokia yra jo nuostata esminiais gyvenimo momentais. Baigęs gimnaziją, jis renkasi literatūros studijas, ketindamas atsidėti literato profesijai. Tiesa, netrukus sprendimą keičia ir grįžta į tradicinį šviesuolio kelią - kunigystę, joje įsitvirtina aukštame hierarchijos lygmenyje: Dvasinės akademijos profesorius ir inspektorius, vėliau Kunigų seminarijos rektorius, Kauno universiteto Teologijos fakulteto dekanas, profesorius. Siekia vyskupo mitros ir jaučiasi giliai užgautas du kartu jos negavęs. Bet svarbiausias jam lieka Poeto vaidmuo. Ne tik dėl to, kad poetinei kūrybai, istoriografijai (kurią irgi globoja Mūza!) jis skyrė daug dvasinių jėgų visais gyvenimo laikotarpiais, bet ir dėl to, kad suvokė, jog kaip poetas save geriausiai realizuoja ir įamžina. Poemoje Tarp skausmų į garbę jis, tarsi viduramžių dailininkas, tarp kitų personažų nutapo ir savo figūrą paveikslo pakraštyje („Maironi! Tu giesmę nuo Dievo gavai"; „Maironis bus giesme garsus"); giliai įžeistas Vatikano, kuris nesuteikia jam vyskupo žiedo, jis taria išdidų žodį: Už darbą nelaukiau kaip tarnas algos, Nei deimantais spindinčio žiedo garbės; Manoji žvaigždė ir be to gal žibės!..                                                                         „Taip atsilyginta" Kai nuo jo nusigręžia neištikima mylimoji, jis žino: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!