Lietuvos logopedijos priešistorė

• Seniausi Lietuvos logopedijos duomenys randami 1827 m. paskelbtame Vilniaus universiteto profesoriaus Jozefo Franko enciklopediniame medicinos leidinyje. Kituose Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose duomenys apie komunikacijos sutrikimus, juos sukeliančius veiksnius labai skurdūs. Nors kaip tik šių amžių sandūroje Europoje jau ryškėjo logopedijos mokslas ir praktinė pagalba. Tačiau pagalba nebuvo rezultatyvi dėl specialistų kvalifikacijos.
• Lietuviai vartoja gana daug žodžių komunikacijos sutrikimams įvardyti. Netaisyklingam garsų tarimui pavadinti yra per 20 žodžių. Švepluojantis žmogus - tai belekis, švelpis, čeplas ir t.t.
• Logopedai šveplavimu, švebeldžiavimu vadina bet kurių garsų netaisyklingą tarimą, greblavimu – r tarimo trūkumus. Kitų garsų netinkamas tarimas atskirai neįvardijamas, nes kitų garsų dėsningus keitimus susekti sunkiau.
• Švepluojantys minimi įvairiuose buitinėse sakmėse, pasakose, anekdotuose. Suprantama, jog naratyvuose švepluoja daugiausiai vaikai.
• Velniai tautosakoje dažniausiai kalbėdavo ir neretai švepluodavo. Mitologinės sakmės veikėjas velnias Dievo lieptas vardijo medžius, bet negalėjo ištarti „šermukšnis", o tik „mukšnis". Tada Dievas lėmė, kad velnias visada šermukšnio bijotų.
• Naratyvuose, kaip ir žodynuose, užfiksuoti būdingiausi netaisyklingo garsų tarimo atvejai: švilpiamasis sigmatizmas (š keitimas į s), šnypščiamasis (s keitimas į š), rotacizmas (r netarimas, r keitimas į l ) bei skardžiųjų priebalsių vertimas poriniais dusliaisiais.
• Netaisyklingas tarimas vertinamas neigiamai: su švelnia ironija - mitraus piemenuko, su pašaipa - suaugusių merginų, kipšo. Šveplavimas, neaiški kalba labiau peikiami patarlėmis, priežodžiais.
Komunikacijos sutrikimų įvardijimai
• Neaiškaus kalbėjimo tautosakoje nepalankų vertinimą liudija jau patys žodžiai, kuriais pavadinamas toks žmogus ir jo kalbėjimas: maumas, mèkis, mèmelis, memèklis, švankšlys; burbuliuoja, mekliója, miksi, niurna.
• Žodynuose skiriamas kalbėjimas pro nosį. Žmogus, kalbantis nosiniu balsu, vadinamas sniaukrà(-ys) ir šniaukra(-ys).
• Visiškai negalintys kalbėti žmonės buvo vadinami nebyliais, bekalbiais, bežadžiais, rečiau: begiais, beliežitviais ir beliežiuviais. Taip, nediferencijuojant sutrikimų, vadinami tiek ne(be)kalbantys dėl paralyžių, tiek dėl galvos smegenų pažeidimo (neišmokę kalbėti - alalija, netekę kalbos - afazija), tiek dėl psichologini priežasčių (mutizmas).
• Tautosakoje nebylumas gretinamas, prilyginamas neregystei, raišumui, raupsuotumui, kurtumui.
Tautosakos kūrėjų požiūris
• Daugelyje sakmių buvo teigiama, kad vaikai,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!