Lietuvių vaikų literatūros atsiradimas ir raida

XVI - XIX A. PR.
Rašytinės literatūros 16 a. priešaušryje lietuvių vaikų literatūra svarbų jaunosios kartos auklėjimo ir estetinio lavinimo vaidmenį atliko tautosaka.
XVI a. krikščionybė sudarė prielaidas raštui plisti Lietuvoje. Reformacija išjudino visą to meto kultūrinį gyvenimą. Ji turėjo reikšmės ir knygų leidimui lietuvių kalba, ir bendram krašto švietimui. Atsiradus spausdintam žodžiui, auklėjimui ir švietimui imta naudoti literatūros kūriniai ar jų fragmentai.
1528 m. Vilniaus vyskupijos sinodo statute sakoma, jog prie kiekvienos parapijos bažnyčios turi būti mokykla, kurioje būtų mokoma lietuvių, lenkų kalbomis. Liaudies švietimas tuomet tegalėjo būti religinis.
Spausdinto eiliuoto lietuviško žodžio kelią buvo lemta pradėti Martynui Mažvydui (1520 - 1563).
Pirmoji lietuviška knyga išėjo 1547 m. su maždaug taip skambančia antrašte (tiktai senovine rašyba): „Katekizmusa prasti žadei, makslas skaityma rašta ir giesmes del krikščianystes bei del bernelių jaunų naujai suguldytas...“ Ši knyga išėjo Prūsijoje, bet jos iniciatoriai neabejotinai buvo lietuviai, kilę iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Reformacijos veikiami, jie norėjo tą religiją skleisti gimtąja kalba, bet Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje to negalėjo padaryti. Tiktai jų norai ir Prūsijos kunigaikščio Albrechto lėšos įgalino pasiekti tikslą.
Knygelės autorius kreipėsi į liaudį: „Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit...“ ir įsakmiai pridūrė: „skaitykit ir duokit ing rankas kiekvieno vaiko“.
M. Mažvydas įdėjo abėcėlę, patarimą skaitymo mokytojams. Iki šių dienų teišliko du jos egzemplioriai: vienas Vilniaus universiteto bibliotekoje, o kitas - Lenkijoje, Torunės universiteto bibliotekoje.
1534 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kovai su reformacija buvo specialiai įsteigtas jėzuitų ordinas. Jėzuitų ordinas daug kur padėjo atgauti katalikybę. Jėzuitai norėjo užimti klausyklą, sakyklą ir mokyklą.
Po Liublino unijos, įvykusios 1569 m., Lietuvoje pradėjo plisti lenkų kalba, feodalinė lenkų kultūra. Tai sukėlė didelį nepasitenkinimą, kurį rodo, pvz., M. Daukšos „Postilės“ prakalba.
Mikalojus Daukša (1527-38 ? - 1613) iš visų savo amžininkų Lietuvoje išsiskyrė savo išsilavinimu, mokytumu, akiračio platumu. Jis buvo uolus katalikas, tačiau tolerantas. Dvasininkas neužgožė jo, kaip žmogaus, piliečio, patrioto. M. Daukša rūpinosi švietimo, mokslo propagavimu. M....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!