Lietuvių literatūros istorija

Maironio eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“: eilėraščių modeliai (oratorinis, dainiškasis, lyrinės meditacijos, lyrinio pasakojimo).
Oratorinio eilėraščio principai.
Maironio oratorinėje poezijoje kalbantysis stoja kaip individas priešais grupę, prabyla kaip viešas asmuo, reprezentuojantis tam tikrą grupę ar instituciją: kalba arba vardu tų, į kuriuos kreipiasi, arba vardu kolektyvinio mes, stojančio priešais jus.Už Maironio eilėraščių MES slypi realūs ar potencialūs buržuazinio tautinio sąjūdžio dalyviai, žmonės, kuriuos sieja bendra dalia, bendri kovos tikslai.
Įvairius sutelktinio subjekto pavidalus jungia atraminis Maironio poezijos žodis – „tėvynė“. Ji įvardyta beveik visuose eilėraščiuose, kuriuose kalbama kolektyvinio subjekto vardu.
Kultūros vertybės dažniausiai atskleidžiamos „tolimo vaizdo“ zonoje – grindžiamos šlovingos praeities legenda. Kalbėdamas apie praeitį, nukeltą į nepasiekiamą aukštumą, poetas užima ją dievinančio palikuonio poziciją.
Maironio poezija kalba kaip nekintančios tautos dvasios reiškėjai. Atstovaudami mirusiai praeičiai, jie atgyja menamo adresato sąmonėje.
Protėvių šlovė reikalauja garsaus žodžio, hiperbolių, todėl kalba apie praeitį ypatinga, pakylėta nuo kasdieninių šnekamųjų intonacijų, sutaurinta, pateikta ryškiais, plačiais mostais.
Oratorinė poezija orientuojama į viešą kalbinį kontaktą. Kalbėjimą „mūsų“ vardu nuolat pertraukia kreipiniai, imperatyvai, siekiantys paveikti klausiantįjį, priversti jų tam tikru būdu elgtis.
Maironio eilėraščiuose galioja retorinis vertinimo matas, pagal kurį yra besąlygiškai teisūs ir besąlygiškai kalti, yra visiška pergalė ir priešininko sunaikinimas.
Retorinį Maironio poezijos kategoriškumą atsveria kurstantis, stiprinantis skausmas – abejonės klausimas.
Gausu klausiamųjų, šaukiamųjų intonacijų, kuriais siekiama pakeisti klausytojo būseną, laukiama reagavimo, emocinio atgarsio. Neretai retoriniu klausimu lyrinis asmuo ieško atsakymų.
Siekiant kuo didesnio poveikio, retorinės priemonės ne tiek vaizduoja, kiek vertina, emocionaliai nuspalvina nurodomus jausmus ir reiškinius.
Emocinį foną sudaro žodžiai – temos, parinkti, kiek leidžia jausmingumo, iškilmingumo, patoso ribos. Todėl dažniausiai vartojami daiktavardžiai yra krūtinė, dangus, tėvynė, dievas, meilė, saulė, kapas, ašara.
Iškilmingumas ir retoriškas patosas yra svarbiausiais išvidinis Maironio poezijos savumas, nulemiantis jo kūrybos stilių ir formą. Oratoriniu eilėraščiu siekiama ne sužavėjimo, o atviro įtikinimo, jis grindžiamas ne intymiu kontaktu, o viešumo ir privatumo, retorikos ir lyrikos, diskursyvumo ir poetiškumo opozicija. Oratorinis Maironio eilėraštis turi ir...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!