Lietuvių herojinis epas Radviliada

Tekstas paimtas iš S. Narbuto knygos Lietuvos renesanso literatūra, kurią išleido Baltos lankos 1998 m.Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1592 metais pradėjo skaičiuoti penktuosius Zigmanto III Vazos valdymo metus. Vis dėlto lietuvių valstybėje nuo Stepono Batoro laikų mažai kas pasikeitė. Jausdamas didikų ir bajorų priešiškumą, naujasis karalius 1589-1590 metais mėgino perleisti sostą Habsburgams, buvusiems savo varžovams dėl karaliaus vainiko, todėl veikiai, 1592 metais, turėjo dėl savo poelgių teisintis Respublikos seime. Toks karaliaus elgesys vertė lietuvių valstybininkus visais įmanomais būdais saugoti ir ginti LDK savarankiškumą. Vienas iš tokių būdų buvo dvasinis tautos ugdymas literatūros ir meno kūriniais.
Per dešimtmetį, prabėgusį nuo Livonijos karo pabaigos, Lietuvos rašytojai sukūrė eilėraščių ir poemų, parašė kalbų ir panegirikų, novelių, apybraižų ir romanų. Trūko tiktai tokio kūrinio, kuris poetinėmis priemonėmis, būdingomis ir giesmei, ir panegirikai, ir romanui, pavaizduotų nugalėjusios tame kare Lietuvos didybę. Tokiu kūriniu ir tapo herojinis epas Radviliada, kurį apie 1584-1592 metus lotyniškai parašė Radvanas.
Betgi visiems šiems daiktams laikas nustato pabaigą, ir jie ateičiai mažiau begali perduoti prisiminimą apie herojus; be to, ir apie tuos daiktus mes arba beveik nieko, arba visiškai nieko nežinotume, jeigu apie juos nebūtų rašoma literatūroje. Nors ir palaikomas žmonių prisiminimų, vis dėlto šviesiausiojo kunigaikščio atminimas privalo būti dar skaisčiau apšviestas literatūros šviesa, dar labiau nuošir­džių istorikų pastangomis įtvirtintas apybraižose ir studijose. [...] O kadangi aš troškau kaip įmanydamas tarnauti jo garbei ir už patį dosningiausią palankumą, kurį mane aukštindamas rodė tavo tėvas šviesiausiasis kunigaikštis, ir už niekuomet nepaneigsimą jo maloningumą, tai prisakiau savajam Jonui Radvanui, kad jisai šituo būdu įamžintų šviesiausiojo herojaus atminimą ir, suėmęs į poemos glėbį, jo gyvenimą pagal visų karščiausią norą ir linkėjimus pavestų amžių motinai Šlovei, idant to žmogaus nebūtį lydėtų šlovė, kurio gyvenimą lydėjo dorybė.
Savo ruožtu Radvanas globėjo pavedimą suvokė kur kas plačiau ir užsimojo ne tik sueiliuoti karvedžio biografiją, bet ir pavaizduoti tokį idealų herojų, kuris...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!