Lietuvių bendrinė kalba

Genys margas, o pasaulis dar margesnis“, – sako žmonių išmintis. Kiek jame tautų tautelių, kalbų kalbelių, koks skirtingas žmonių būdas, tikėjimas, kokie įvairūs papročiai, o žmogus vis tiek yra žmogus. Jis drauge ir didelis, ir mažas, ir kuriantis, ir visa naikinantis. Nuo neatmenamų laikų, nuo pačios pasaulio pradžios karai ir karai, kraujas ir kraujas: iš vienos pusės grobimas, plėšimas, mažesniųjų ir silpnesniųjų naikinimas (ir ne vien tik su kardu, bet ir ekonomiškai), o iš antros pusės – kovos dėl nepriklausomybės, tautiškumo, religijos, stengimasis išlikti, sustiprėti, o sustiprėjus, jei galima, ir pasiglemžti...
Kalbos bendrumas yra ne tik svarbiausias kalbos požymis, bet ir tautinės valstybės sėkmingo gyvavimo sąlyga. Valstybinė kalba leidžia sutelkti visus piliečius bendrom darbui ir kūrybai, saugoti ir ginti jų teises visoje krašto teritorijoje.
Lietuvių kalba buvo vartojama LDK valdyme, tačiau ji buvo tik viena iš valstybės kalbų ir, deja, daugiausia šnekamoji, o oficialioji rašomoji buvo kanceliarinė slavų.
Kanceliarinis stilius jokio lietuviško palikimo negavo, mokslinis mezgėsi tik lietuvių kalbai tapus – pirmą kartą! – universitetine.
Vis dėlto po daugelio istorinių vingių ir posūkių – lietuviškos bekalbystės savo valstybėje, kelių dvikalbysčių, kelių rašomosios kalbos variantų, pasiekta aukščiausia kalbos forma – subrendusi, stabili, diferencijuota bendrinė kalba. Per šimtmetį susidarė ir nusistovėjo rašomosios ir šnekamosios bendrinės kalbos ir jos visų funkcinių stilių normos, bendrinės kalbos kodifikacija yra mokslinė (gero teorinio lygio) ir oficiali.
Kalbos kultūros problema ryškiau iškyla atsiradus bendrinei kalbai, kai ją, jau sunormintą, reikia saugoti nuo pažeidimų.
Lietuvių bendrinė kalba susiformavo palyginti vėlai – tik XIX ir XX amžių sandūroje. Maždaug tuo pat metu atsirado ir kai kurių mūsų kaimynų, pavyzdžiui, latvių ar vokiečių bendrinės kalbos. Kadangi lietuvių bendrinė kalba yra palyginti jauna, tai turime ir tokių jos vartosenos sunkumų, kurie nebūdingi senesnėms, tarkim, anglų, prancūzų, rusų bendrinėms kalboms.
Bendrinės kalbos Lietuvoje nebuvo iki pat XIX a. pabaigos. XIX a. pradžios autorius Dionizas Poška rašė pietų žemaičių (dūnininkų)...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!