Laiko samprata literatūroje

Laiko samprata literatūroje Žmogus – keista būtybė, nuolatos besiskundžianti, jog neturi laiko, nors, tiesą pasakius, pati šitaip sureikšminusi jo svarbą. Neveltui šiais laikais labiau negu moralės normomis įprasta vadovautis bene seniausiu žmonijos išradimu – laikrodžiu, kurio tiksėjimas tapo savotiškais žmonių gyvenimo rėmais. Laikrodis praneša, kada metas miegoti, keltis, dirbti, valgyti ar ilsėtis, kada laikas švęsti, o kada liūdėti. Net gimimo ir mirties laikas užfiksuojamas itin tiksliai, pasitelkiant minutes ar sekundes. Laikas svarbus ir literatūroje. Tik jo samprata skirtingų epochų kūrėjų darbuose suvokiama savaip. Laiko tema aptinkama Kristijono Donelaičio ir Vinco Mykolaičio - Putino kūriniuose. /90 XVIII amžiaus Mažosios Lietuvos poeto, lietuvių grožinės literatūros pradininko, atskelidusio žemdirbių pasaulėvoką, Kristijono Donelaičio didaktinėje (pamokančioje, nes tai būdinga Apšvietos laikotarpiui) poemoje „Metai“ laikas yra pasikartojantis, o žmogus prisitaiko prie jo virsmo. Šiame kūrinyje vaizduojamas Mažosios Lietuvos būrų gyvenimas, papročiai ir darbai visais metų laikais, todėl jį sudaro keturios dalys: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudens gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“ (cikliškumas – klasicizmobruožas). Žinome, kad pats autorius buvo labai darbštus, ūkiškas, rūpinosi savo sodu, todėl nekeista, jog poemoje daugiausiai kalbama apie skirtingais metų laikais atliekamus darbus ir įsivyraujančias emocijas. Donelaitis, gausiai vartodamas Baroko epochai būdingus deminutyvus ir personifikacijas, pavasarį vaizduoja kaip atgimimą, gyvybės žemėn sugrįžimą ir didelę šventę: „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą/ Ir žiemos šaltos trūsus pargraudama juokės./ <...> Bet visi visur sumišai šokinėdami džiaugės.“ Vasaros metui būdinga ne tik šiluma, bet ir lauko darbai, per šį laikotarpį reikia sunkiai dirbti, kad užaugintas derlius leistų sočiai gyventi visus ateinančius metus („Ir gaivinančią mums Dievs vėl vasarą davė,/ Tuo ir riebūs valgiai vėl pamaži prasidėjo.“) Rudenį ir žiemą, atvirkščiai nei šiltuoju metų laikotarpiu, Žemėje įsivyraujatamsa, chaosas ir net gamtos mirtis (girias „jau giltinė suka“). Šis gamtos ritmas yra amžinas, nesikeičiantis, todėl būrams belieka prie jo prisitaikyti. Taigi, galima teigti, jog literatūroje vaizduojamas cikliškas gamtos laikas, nulemiantis žmogaus kasdienybę. /208 Tuo tarpu vieno žymiausių XX amžiaus Lietuvos rašytojų, poeto, prozininko, dramaturgo, simbolisto Vinco Mykolaičio – Putino poemoje „Vivos plango, mortuos voco“ laikas atspindi tam tikrą negandų ir pokyčių nestokojantį istorijos tarpsnį, lemiantį žmogaus gyvenimą. Kūrinio pavadinimas („Gyvuosius apraudu, mirusiuosius šaukiu“) – savotiška lotyniškos frazės interpretacija, atskleidžianti pasaulio tvarkos ir vertybių griūtį XX amžiaus vidurio katastrofų laikotarpiu, kuriame gyveno ir kūrė autorius.Ši poema, parašyta 1943-1944 metais, Lietuvos pasieniu ritantis karo frontui ir artėjant antrajai sovietų okupacijai, laikoma šalį užgriuvusios prievartos apibendrinimu. Lyrinis „aš“ pirmoje poemos dalyje aprauda gyvuosiuosius, patiriančiuskomunistinio režimo skriaudas, gyvenimą laiko baisesniu už mirtį: „Klaikiam šios žemės pragare/

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!