Kursinis darbas vaikų netinkamas elgesys mokykloje

 ĮVADAS Nė vienas gimdytojas neatsikelia ryte, ketindamas padaryti savo vaiko gyvenimą nelaimingą. Tačiau, nepaisant gerų ketinimų, nenorimas karas prasideda iš naujo. Visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų saugūs ir laimingi. Niekas sąmoningai nesistengia padaryti savo vaiką baikštų, drovų, netaktišką, nepakenčiamą. Tačiau augdami daugelis vaikų įgyja nepageidaujamų bruožų, ima jaustis nesaugūs ir neišmoksta gerbti savęs ir kitų. Norime, kad vaikai būtų mandagūs, o jie yra šiurkštūs, norime, kad jie būtų tvarkingi, o jie netvarkingi, norime, kad jie pasitikėtų savimi, o jie jaučiasi nesaugūs, norime, kad jie būtų laimingi, bet jie tokie nėra. Pirmieji metai mokykloje suteikia vaikui galimybę mokytis daugybės naujų dalykų, vis geriau pažinti supantį pasaulį, įgyti daug draugų. Šiuo laikotarpiu vaikui labai svarbu mokykla ir draugystė su bendraamžiais. Todėl nesėkmė mokykloje ir bendraamžių atstūmimas jam atrodo kaip didžiulė katastrofa. Daliai vaikų problemos mokykloje kyla dėl to, kad jie nevykdo mokytojo nurodymų, trukdo kitiems vaikams pamokų metu, neatlieka namų ir klasės darbų. Panašios problemos kyla ir tėvams bendraujant su vaiku: dažnai tėvai skundžiasi, kad vaikas jų neklauso, atsikalbinėja, neatlieka jam pavestų užduočių. Klausymu „Kodėl vaikai neklauso?“ domėjosi ir iki šiol domisi dauguma mokslininkų ir kitų autorių. Savo darbe aptarsiu tiek lietuviškus autorius, tiek ir užsienio autorius. Vienas iš autorių, Rita Žukauskienė parašė visą knygą šiuo klausymu, kuri vadinasi „Kodėl vaikai neklauso?“. Ji savo knygoje aptaria vaikų netinkamo elgesio priežastys, jų funkcijas, kokie yra netinkami elgesiai, bausmės ir panašiai. Kitas autorius, kuris domėjosi vaikų elgesiu, tai yra Kęstutis Miškinis. Jis aptaria vaiko elgesį knygoje „Pokalbiai su tėvais“ ir knygoje „Šeima žmogaus gyvenime“. Dar vienas autorius aptariantis vaikų elgesį, tai yra Toma Giedraitienė – Lileikienė. Ji knygoje „Kelias į vaiko širdį“ svarsto klausymą‚ kaip suprasti vaiko elgesį“, taip pat aptaria kaip spręsti problemas ir panašiai. Kitų šalių autoriai taip pat nemažai svarsto apie vaikų neklausymo priežastys. Vienas iš užsienio autorių, tai yra Haim G. Ginott knygoje „Tarp tėvų ir vaiko“ rašo apie tai kaip reikėtų vengti žalingo elgesio, taip pat rašo apie tai kaip reikėtų bendrauti su vaiku ir panašiai. Kitas užsienio autorius, Frances Kendall knygoje „Ypatingi tėvai. Ypatingi vaikai“ aptaria vaikų elgesius, rašo apie drausmę, brolių ir seserų konkurenciją ir kt. Dar vienas autorius, Sue Cowley knygoje „Kaip suvaldyti tuos neklaužadas?“ svarsto klausymą kodėl mokiniai elgiasi netinkamai, kaip reikia spręsti elgesio problemas. Taip pat rašo apie tai kaip reikėtų mokyti vaikus skatinant gerą elgesį. Ji šioje knygoje daugiausia aptaria klausymus susijusius su mokyklą. Problema – Daugelį žmonių klaidina nuostata, jog „geroje šeimoje vaikai savaime užauga geri, o blogoje – blogi“. Tačiau jeigu ir geroje šeimoje vaikai nebus tinkamai auklėjami, jie užaugs blogais žmonėmis, bus našta tėvams ir visuomenei. Pati didžiausia problema, kad tėvai laiku neatkreipia dėmesio į vaikų elgesį. Ir tik vėliau – kai vaikas pradeda blogai elgtis, prastai mokytis, neklausyti tėvų, susirūpina ir ima ieškoti priežasčių. Objektas – vaikų netinkamas elgesys. Tikslas – ištirti ikimokyklinio amžiaus vaikų kaprizų priežastis. Uždaviniai: 1. Analizuoti mokslinę, psichologinę literatūrą apie pradinukų netinkamo elgesio priežastys. 2. Tirti pradinukų netinkamo elgesio priežastys. I. TEORINĖ DALIS 1. NETINKAMO ELGESIO PRIEŽASTYS „Auginti vaiką, kuris klauso suaugusiųjų – tikras malonumas. Auginti neklaužadą – nuolatinis nerimas ir kankynė. Nuo mūsų veiksmų priklauso, ar vaikai mūsų klausys, ar ne“, - tikino santykių šeimoje ekspertas Jimas Fay‘us. Turbūt nerastumėme tokių tėvų, kurie nesusidūrė su netinkamu vaikų elgesiu. Dažnai tėvai skundžiasi, kad vaikas jų neklauso, atsikalbinėja, neatlieka jam pavestų užduočių. „Atrodo, tarsi viskas, kas jam sakoma, arba negirdima, arba pro vieną ausį įeina ir pro kitą iškrenta. Tačiau iš tikrųjų šis procesas vyksta kiek kitaip.“ [11]. Sutinku su tuo, nes mano manymu, yra ir kitų priežasčių. Rita Žukauskienė teigia, kad „moksleivių netinkamas elgesys gali pasireikšti dėl daugelio priežasčių. Bandant jas paaiškinti daromos įvairios prielaidos. Teigiama, jog ankstyva negatyvi patirtis vaikystėje gali nulemti tolesnes elgesio problemas mokykliniame amžiuje. Tačiau nors ir tokia patirtis vaikystėje be jokios abejonės turi įtakos tolesniam elgesiui, moksleivių elgesio problemos tik aštrėja, kai taikant intervencines programas remiamasi tik šia viena prielaida. Mėginant suprasti vaikų netinkamo elgesio priežastis, dažnokai daroma prielaida, kad tokį elgesį lemia vaiko sveikatos sutrikimai. Ir iš tiesų, kartais labai naudinga pasikonsultuoti su medikais, tačiau dažniausiai medikai pataria netinkamo elgesio problemas spręsti taikant intervencines programas, skirtas elgesiui keisti.“ [8; 6]. Pritariu Ritos Žukauskienės nuomonei, kad vaiko negatyvi patirtis daro įtaką vaiko elgesiui. Nes, manau, kad vaikai mokosi iš aplinkinių ir kartoja jų elgesį. Antakalnio poliklinikos psichikos sveikatos centro psichologė Sigita Gumauskaitė taip pat sako, kad „nėra vienos aiškios priežasties, kurią nustačius būtų galima „išgydyti“ vaiką.“ Jos nuomone, „dažniausiai vaiko elgesys atspindi tai, ko vaikas negali išsakyti žodžiais. Ne tik maži, bet ir vyresni vaikai trokšta dėmesio ir kartais, jo siekdami, pradeda elgtis netinkamai. Brolių ir seserų „kova dėl viršenybės“ yra nuolat lydima peštynių, rėkimų, agresijos. Netinkamas elgesys kartais vaikams padeda išvengti tam tikrų jiems nemalonių situacijų.“ Ji teigia, kad „kartais vaikas nemoka tinkamai pasakyti apie savo norus, poreikius ir jausmus (arba suaugusieji, negali to suprasti) ir vidinę savo būseną išreiškia tam tikru elgesiu: tuomet kyla pykčio priepuoliai. Žinoma, aplinkos įtaka taip pat labai svarbi: kokioje aplinkoje vaikas auga, kokį pavyzdį mato iš tėvų, ar vaikas jaučiasi saugus, mylimas.“ [9]. Pritariu šios psichologės nuomonei, nes mano nuomonė tokia pati. Autorė Sue Cowley taip pat pritaria, kad netinkamą mokinių elgesį lemia daugybė sudėtingų priežasčių. Jei nuolat ar didžiąją laiko dalį mokiniai elgiasi blogai, gali kilti min­tis, kad mokiniai taip elgiasi tyčia. Anot autorės, taip nėra. Jos nuomone „yra mokinių, kurių netinkamas elgesys visai sąmoningas, tačiau iš tikrųjų dau­geliu atvejų blogą mokinių elgesį lemia skirtingi veiksniai.(...). Ji sako, kad „kai kuriose mokyklose elgesį veikia bendra netinkama moralinė atmosfera, neveiksmingas aukštesniosios administracijos darbas arba nevai­singa elgesio politika. Kitose mokyklose blogo elgesio priežastis veikiausiai ta, kad jose mokosi daug mokinių iš problemiškos aplinkos arba turinčių rimtų specialiųjų poreikių.“ [2; 118]. Šios autorės nuomonei pritariu. Galvoju, kad tai kokia atmosfera susidaro mokykloje ir klasėje turi ne mažą įtaką mokinių elgesiui. Kaip žinoma, geras pavyzdys užkrečia. Tad tėvai turėtų dažniau jį rodyti savo vaikams. Straipsnyje patariama tėvams „įprasti klausytis savo vaiko taip, pat pagarbiai, kaip klausytų suaugusio žmogaus. Tėvai turėtų žiūrėti į vaiką kai jis su jais kalba, reaguoti mandagiai ir leisti užbaigti nenutraukdami, kad ir sunkiai formuluojamo pasakojimo.“ [10]. Mano manymu toks patarimas yra geras, nes tada vaikas supras, kad jo nuomonė taip pat yra svarbi ir mažiau rodys savo netinkamą elgesį. Psichologė Sigita Gumauskaitė pataria pirmiausia tėvams pagalvoti, kas būtent jiems yra netinkamas elgesys, ir įsivardinti, kokio vaikų elgesio jie pageidauja. Ji sako, kad vienų tėvų manymu, yra normalu, kad vaikas kartais rėkia, mėto savo žaislus, kitus daiktus, tuo tarpu kitoje šeimoje toks elgesys netoleruojamas ir už tai baudžiama. Taigi, kada vaikai elgiasi netinkamai, dažniausiai sprendžia kiekviena šeima individualiai. Jos nuomone visi vaikai kartais suirzta, supyksta ar tiesiog maištauja ir tuo metu gali elgtis netinkamai – „jie ožiuojasi, supykę rėkia, krenta ant grindų, verkdami ir klykdami reikalauja to, ką nori gauti, ir pan. (...). Būtų netgi keista, jeigu vaikas nemaištautų ir visuomet elgtųsi teigiamai, taip pat kaip būtų keista, jei paauglys niekuomet nebandytų prieštarauti savo tėvams ar nesiginčytų su jais. Tik svarbu laiku atkreipti dėmesį ir neleisti, kad tai taptų nuolatiniu būdu gauti norimų dalykų, tik tokiu būdu atkreipiant į save dėmesį.“ [9]. Mano nuomone, tai ne visai yra teisinga, kad kiekviena šeima nustato koks elgesys yra blogas, nes vaikui gali būti leista per daug, vaikas gali galvoti, kad jis nieko blogo ne daro kokiu nors būdu skriausdamas kitus. Tačiau pritariu autorės nuomonei, kad labai svarbu yra laiku atkreipti dėmesį į vaiko netinkamą elgesį. Apibendrinant šį skyrių, galima pasakyti, kad visi autoriai sutinka, kad nėra vienos priežasties kodėl vaikai gali netinkamai elgtis. Jie išskiria daugybė priežasčių dėl kurių vaikas vienaip ar kitai elgiasi. Visas galimas priežastys plačiau aptarsiu kitose skyriuose. Negalima konkrečiai pasakyti ir tai kada vaikas netinkamai elgiasi, nes kiekviena šeima individualiai nustato kada vaikas elgiasi blogai. 1.1. Dažniausios netinkamo elgesio priežastys Dėmesio siekimas Frances Kendall teigia, kad „dažnai vaikai blogai elgiasi todėl, kad jiems trūksta dėmesio. Juk neretai vienintelis vaikams parodomas dėmesys yra pabarimas arba pliaukštelėjimas. Bet net ir šitai geriau negu nieko. (...).Vaikas supranta, kad ilgiau patriukšmavęs viską gali išreikalauti. Iš tikrųjų vienintelė pateisinama vaiko verksmo priežastis yra fizinis arba dvasinis skausmas. Jei vaikui neleidžiama elgtis kaip nori, dvasinio skausmo jis nepatiria. Vaikas pyksta todėl, kad jam prieštaraujama. Kad jis būtų laimingas, turi žinoti, jog negali gauti visko, ko užsigeidžia. Vaiko verkšlenimas niekam nepatinka. Tačiau reikia suteikti galimybę vaikui pasakyti, kodėl jis taip daro. Dažnai jis inkščia vien todėl, kad jo niekas neklauso, kai kalba normaliu balsu. Ir pastebi, kad jei savo žodžius kelis kartus pakartoja aršiu tonu, kas nors atkreipia dėmesį.“ Šiuo atveju autorė pataria nerodyti dėmesio per daug, kai vaikas elgiasi netinkamai, ir negailėti jo visais kitais atvejais. Vaikui reikėtų skirti kasdien bent truputį laiko tik jam. Ir kitu metu, net šeimininkaujant virtuvėje, siuvant ar vairuojant reikėtų atidžiai išklausyti vaiką ir jam atsaky­ti. [5; 80, 81]. Pritariu autorės nuomonei. Manau, kad su tokia priežastimi susiduria ne viena šeima, nes šiais laikais tėvai turi ne tiek daug laiko vaikui kiek to norėtų vaikas. Taip pat pritariu, kad vaikui reikėtų skirti bent kiek laiko per dieną, kad jis jaustųsi mylimas. Rita Žukauskienė teigia, kad „bet kurio amžiaus vaikai gali elgtis netinkamai, siekdami sulaukti daugiau dėmesio iš savo tėvų, mokytojų ar bendraamžių. Daugelis vaikų trokšta dėmesio ir kartais, to siekdami, elgiasi labai nevaldomai, tuo priartindami trokštamą tikslą. Tuo atveju, kai vaikai netinkamai elgiasi, kad atkreiptų dėmesį, galima taikyti labai efektyvius tiesioginius metodus, kuriais vaikas mokomas siekti dėmesio tinkamu elgesiu.“ [8; 8]. Pritariu Ritos Žukauskienės nuomonei, kad reikėtų taikyti tiesioginius metodus ir jais mokyti vaiką siekti dėmesio tinkamu elgesiu. Erika Beržinienė dėmesio siekiantį vaiką apibūdina kaip: „vaikas, kuris siekia dėmesio, elgiasi taip, kad būtinai būtų pastebėtas ir jaučiasi blogai, kai niekas nekreipia į jį dėmesio. Ilgesnį laiką nepastebėtas, jis nustoja jaustis priklausantis grupei. Toks vaikas tarsi sako: ”Aš nesu ypatingas, bet visgi sukeldamas sumaištį neliksiu nepastebėtas ir pelnysiu stokojamą dėmesį”. Iš tiesų, kiekvienam žmogui yra reikalingas dėmesys, tačiau kai kalbama apie netinkamu elgesiu dėmesio siekiantį vaiką, turima omenyje, kad jis trokšta papildomo dėmesio. Jaunesni vaikai paprastai dėmesio reikalauja iš mokytojo.“ [1]. Mano nuomonė yra tokia pati kaip ir psichologės, nes iš tiesų kiekvienam žmogui reikalingas dėmesys, tik vaikams jis reikalingas didesnis negu suaugusiems. Tačiau pernelyg daug dėmesio skirti vaikui taip pat nereikėtų, nes tada blogo elgesio priežastis gali susiformuoti kita. Taigi, koks yra vaiko, siekiančio dėmesio elgesys? Šie vaikai paprastai būna triukšmingi, nenuilstantys, mėgstantys pasirodyti, būti klounu, pataikaujantys, daug kalbantys. Paprastai toks vaikas, gavęs pastabą nustoja netinkamai elgtis tik trumpam, o tipiška suaugusiųjų reakcija – suerzinimas, jaučiamas apmaudas, manoma, kad vaikas yra kenkėjas, įkyruolis, atimantis daug laiko. Situacijų vengimas Ritos Žukauskienės nuomone, „kai kurie mokiniai jau nuo pirmų metų mokykloje ima suvokti, kad netinkamas elgesys padeda jiems išvengti tam tikrų situacijų. Mokytojai dažnai pastebi, jog mokiniai elgiasi netinkamai, norėdami išvengti kontrolinių darbų, sudėtingų užduočių arba tokių dalykų kaip matematika ar skaitymas. Netinkamu elgesiu vaikas siekia apsisaugoti nuo bendraamžių pajuokos. Nustačius, kokias funkcijas atlieka netinkamas elgesys, galima pastebėti vaiko mokymosi sutrikimus.“ [8; 8, 9]. Pritariu autorės nuomonei ir galvoju, kad ši priežastis labai dažnai pasitaiko mokykloje. Mano manymu, labai svarbu laiku atkreipti į tai dėmesį kodėl vaikas vengia tam tikrų situacijų. Kontrolė Pagal Rita Žukauskiene „kai kurie mokiniai netinkamai elgiasi norėdami geriau kontroliuoti aplinką. Kontrolė tampa tam tikru jų veiklos motyvų pastiprinimu.“ Kad geriau suprasti šią priežastį, autorė pateikia tokį pavyzdį: „mokytojas pastebėjo, jog viena mokinė labai dažnai nori užsiimti ta veikla, kurią pati pasirenka, o kai užduotį pateikia mokytojas - ji dykinėja ir nepaklūsta nurodymams. Kadangi mergaitė tokių epizodų metu yra linkusi užsiimti kokia nors savo pasirinkta veikla, mokytojas mano, jog ji nesistengia išvengti užduočių ir nesiekia atkreipti dėmesio. Pagal SEP surinkti duomenys aiškiai parodė, jog mergaitė siekia pati kontroliuoti situaciją.“ [8; 9]. Manau, kad į tai reikėtų suaugusiems atkreipti dėmesį. Dažnai vaikai nori jaustis vyresniais ir patys kontroliuoti kokią nors situaciją. Mano manymų, reikėtų jiems leisti patiems kontroliuoti kai kurias situacijas, tada būtų mažiau problemų dėl vaiko elgesio. Bendravimo sugebėjimai Autorė teigia, kad kai kurių mokinių netinkamo elgesio priežastis yra nepakankamai išvystyti bendravimo gebėjimai. „Vaikai nemoka tinkamu būdu perduoti kitiems informacijos apie savo poreikius, norus ar jausmus.“ Ji pateikia tokius pavyzdžius: „pykčio priepuoliai, savęs žalojimas, agresyvus elgesys dažnai būdingi autistiškiems vaikams, nes jie tokiu būdu mėgina aplinkinius informuoti apie savo poreikius ar jausmus. Bet ir kiti, neautistiški vaikai, elgiasi panašiai, kai jų bendravimo, socialiniai ar pragmatiniai gebėjimai nėra pakankamai išvystyti.“ [8; 9]. Galvoju, kad tokia priežastis yra ne retas atvejis kada vaikas elgiasi blogai. Mano manymu, tokioje situacijoje reikėtų daugiau dėmesio skirti vaikui ir su juo daugiau dirbti. Pavydas. Brolių ir seserų konkurencija Haim G. Ginott teigia, jog „priešingai nei jų tėvai, vaikai neabejoja pavydo egzistavimu šeimoje. Jie gerai pažįsta jo prasmę ir veikimą. Nors ir kaip kruopščiai būtų ruošiami, vaikams naujagimio atsiradimas visada sukelia pavydą ir skausmą.“ Autoriaus nuomone, „antrojo vaiko atsiradimas šeimoje pirmajam vaikui yra didžiausia gyvenimo krizė. Jo gyvenimo orbita staiga pasikeičia, ir jam reikia orientacinės ir navigacinės pagalbos.“ Jis pataria vengti ilgų aiškinimų ir klaidingų lūkesčių paskelbiant mažam vaikui apie tokį palaimingą įvykį. [4; 92]. Pritariu šiam autoriui. Kęstutis Miškinis vienoje iš savo knygų rašo, kad „vaikai yra įtaigūs, jautrūs, todėl ypač greitai pajunta skriaudą. Gana dažnai mylimiausias šeimos narys būna jaunylis. Jam tėvai skiria didžiausią dėmesį: perka daugiau žaislų, pakiša gardesnį kąsnelį, labiau pamyluoja. Daugiau jam ir atleidžia, „nes jis – mažiausias“. Kolektyviai vaikams nusikaltus (ką nors sudaužė žaisdami, sutepė, išpylė, atidavė ir pan.), jaunylis nuo bausmės atleidžiamas, nes jis „mažas, dar nieko nesupranta“. Jei tokios situacijos kartojasi, vyresni vaikai pradeda jausti priešiškumą jauniausiam broliukui ar sesutei, kartu ir tėvams. Pastebimas ir priešingas reiškinys - kai tėvai susipranta ir pradeda vienodai elgtis su visais vaikais, ima pykti ir pavydėti mažiausiasis. Tėvai, matydami tokį mažiausiojo „sielvartą“, vėl pradeda nuolaidžiauti, pataikauti ir vėl sukelia vyresniųjų vaikų pavydą.“ [6; 220]. Tokia situacija neretai vyksta šeimose, kur daug vaikų. Manau, kad reikėtų kiekvienam vaikui skirti tiek pat dėmesio ir neišskirti nė vieno vaiko, kad ne kiltų pavydas. Haim G. Ginott taip pat teigia, kad vaikai pavydi savo broliams ir seserims. Jis sako, kad „jų pavydas nėra nei pastovus elgesio būdas, nei dominuojantis charakterio bruožas. Jiems gali atrodyti, kad jų broliai yra labiau mylimi, ir jie gali varžytis su broliais dėl tėvų meilės. Tačiau pajutę savo artimųjų meilę jie greitai nurimsta. Jiems gali patikti konkuruoti ir siekti pranašumo, tačiau žaisdami jie sugeba patirti malonumą ir dėl paties žaidimo. O svarbiausia tai, kad jie gali pripažinti savo pralaimėjimą nejausdami didelės nuoskaudos ar įtampos.“ [4; 133, 134]. Galvoju, kad pavydo jausmas yra pas kiekvieną žmogų. Tačiau vaikui reikėtų tiesiog paaiškinti, kad pavydėti nėra gerai. Su vaiku, mano manymu, reikėtų kalbėtis šią tema. Elgesys kaip reakcija Toma Giedraitienė – Lileikienė teigia, kad „jei netinkamas elgesys yra dar ir paskatinamas, jis gali įsitvirtinti.“ Autorė pateikia tokius pavyzdžius: • Jei vaikams dažnai pasiseks savo norus patenkinti pykčiu ar gąsdinimais, jie greitai suvoks, kad tai yra geras būdas įgyvendinti savo siekius. • Jei vaikams nuolat kartojame, kad jie nesugeba atlikti to, ko iš jų reikalaujame, jie pradeda abejoti savo sugebėjimais, praranda pasitikėjimą savimi ir liaujasi stengtis. • Jei vaikas kartą buvo smarkiai apviltas, jis nesiryš pasitikėti ir jaus širdgėlą dėl mokytojo, galbūt net visą gyvenimą. • Jei vaikai kritikuojami arba peikiami už blogą mokymąsi, darbą, nepaisant jų pastangų, jie greitai pajus, kad nėra prasmės stengtis. [3; 16, 17]. Pritariu šiai autorei ir manau, kad tokių situacijų reikėtų vengti, kad vaikas ne pradėtų netinkamai elgtis. Priežasčių, dėl kurių vaikai netinkamai elgiasi mano manymu yra dar daugiau. Taip galvoju, nes kiekvienas vaikas yra asmenybė, o kiekviena asmenybė turi savo priežasčių dėl kurių vienaip ar kitaip elgiasi. Šiame skyriuje išvardinau tas priežastys, kurios dažniausiai kartojasi. Apibendrinant šį skyrių, galima teigti, kad vaikai savo netinkamu elgesiu tiesiog nori kad jų tėvai juos išgirstų ir išklausytų jų esamas problemas. Jeigu šeimoje yra dar vienas ar daugiau vaikų, tai kiekvienas iš jų nori būti mylimiausias ir kad į jį tėvai irgi atkreiptų dėmesį. Siekdamas to, vaikas pradeda blogai elgtis. Kartais vaikas tiesiog nežino kaip išsakyti savo nuomone ir tai daro netinkamu elgesiu, galvodamas, kad tėvai jį supras. Neretai tėvai ar suaugusieji neleidžia vaikui pajūsti savarankiškumą, nes mano, kad jis dar per mažas pats ką nors daryti ar kontroliuoti. Tačiau vaikas yra kitos nuomonės ir tai rodo savo blogu elgesiu. 2. NETINKAMO ELGESIO PRIEŽASTYS MOKYKLOJE Sue Cowley apie pradinukus ir jų elgesį sako taip: „pirmą kartą į mokyklą ateina mažyčiai žmogeliukai. Nauja aplinka ir skirtingi dalykai, kuriuos jie turi sužinoti, gali juos tiesiog priblokšti. Dažnai tai būna pirmasis jų gana ilgas buvimas su suaugusiaisiais, kurie nėra jų tėvai ar globėjai, o mokykla jiems gali atrodyti gluminanti ir baisi vieta. Todėl nėra ko stebėtis, kad jie pradeda išdykauti. Bandydami patikrinti, koks elgesys yra priimtinas šioje keistoje, naujoje aplinkoje, vaikai gali pradėti „maivytis“ elgesio taisyklėms prieštaraujančiais būdais.“ [2; 129]. Pritariu autorės nuomonei, kad vaikai mokykloje pradeda blogai elgtis, kad pamatytų kitų reakcijas. Autorė išskiria tokias neklausymo priežastys mokykloje: Nuobodulys – jei vaikai mokomi, kad mokykla ir mokymasis labai svarbus jų ateičiai, jie apsipranta (daugelių atvejų) su tuo nuoboduliu ir nepradeda netinkamai elgtis. Tačiau jeigu vaikai įpratę suvokti mokyklą kaip spąstus, kaip vietą, kurioje jie priversti būti, nors jiems ir visiškai neįdomu, tikėtina, kad pradėję nuobodžiauti jie ims elgtis blogai – siekdami išblaškyti nuobodulį arba paįvairinti pamoką, kad ji būtų įdomesnė. Vaikams daug įdomiau erzinti mokytoją ar sukelti klasėje sumaištį, nei mokytis kokio nors sauso ir nuobodaus dalyko. [2; 119]. Pritariu autorės nuomonei, kad su vaiku reikėtų kalbėtis apie jo ateitį ir kaip yra svarbu mokytis mokykloje. Manau, kad tai ar vaikai pamokoje nuobodžiauja ar ne priklauso nuo mokytojo. Susidomėjimo mokomaisiais dalykais trūkumas – neginčytina, kad kai kuriems mokiniams tam tikri dėstomi dalykai nėra įdomūs. Galbūt tie dalykai jiems neatrodo aktualūs ir neatitinka jų pasau­lėžiūros arba jiems trūksta gabumų tam tikrose mokymo programos srityse. (...). Pradinėje mokykloje mokytojas gali pastebėti blogėjantį mokinių elgesį rašybos ar dailės pamokoje. Kadangi mokytojas mato vaikus kiekvieno dalyko pamokoje, gali būti šiek tiek lengviau rasti būdų, kaip išvengti akivaizdaus susidomėjimo trūkumo arba kompensuoti vieno konkretaus dalyko gabumų trūkumą. [2; 122]. Galvoju, kad tai yra vienas iš dažniausių atvejų kada mokiniai pradeda netinkamai elgtis. Jie savo netinkamu elgesiu nori parodyti, kad jiems nesiseka koks nors dalykas. Specialieji poreikiai - Žinoma, specialieji poreikiai gali būti svarbus veiksnys, lemiantis netinkamą elgesį, ir ne tik mokinių, turinčių tam tikrų emocinių ar elgesio sunkumų, atveju. Jeigu vaikui sunkiai sekasi atlikti užduotis, o mokytojas nesugeba jų pritaikyti pagal mokinio galimybes, neišvengiamai kyla elgesio problemų. [2; 124]. Pritariu autorės nuomonei. Klasės draugų spaudimas – Būdami didelėje žmonių grupėje natūraliai esame linkę laikytis „bandos principo“ ir elgiamės taip, kaip galbūt nesielgtume vieni. Klasės draugų spaudimas gali būti pagrindinis veiksnys, lemiantis netinkamą mokinių elgesį, ypač tose klasėse, kuriose sunkaus elgesio vaikų gana daug. Jauni žmonės jaučia didžiulį spaudimą sekti savo draugų elgesiu, kad užsitarnautų jų palankumą. Blogai elgdamiesi mokiniai gali sulaukti didžiulio klasės draugų palaikymo. Jei jiems pavyksta priversti visą klasę juoktis iš mokytojo, jie užsitikrina grupės palankumą. Jei jie nesiryžta laikytis „bandos principo“, taip pat kyla grėsmė, kad bus išstumti iš grupės ir taps pažeidžiami, pavyzdžiui, kiti vaikai ims juos skriausti. [2; 124]. Visiškai pritariu autorės nuomonei. Manau, kad klasės draugų spaudimas vaikui daro didžiausią įtaką jo elgesiui. Tai nėra tik priežastis kodėl mokinys pradeda elgtis netinkamai. Mano manymu, draugų spaudimas yra jau problema ir su tuo reikėtų kovoti, nes jeigu ne bus su tuo dirbama, tai ši priežastis gali privesti prie įvairiausių pasekmių. Taigi, išanalizavus šį skyrių, galima teigti, kad pradinukai mokykloje pradeda blogai elgtis tik tam, kad galėtų suprasti koks elgesys yra geras, o koks – netinkamas. Kartais mokiniams pamokoje pasidaro nuobodu ar tiesiog jiems nepatinka dėstomas dalykas, todėl kad praskaidrinti savo nuotaiką, jie pradeda išdykauti. Dar viena priežastis kodėl pradinukai elgiasi netinkamai, tai ta, kad jiems tiesiog nesiseka vienoje ar kitoje srityje, tada jie susinervina ir pradeda išdykauti. Turbūt dažniausiai pasitaikanti netinkamo elgesio priežastis mokykloje tai, kad mokiniai nenori prastai pasirodyti prieš klasės draugus. Todėl jie pradeda įžeidinėti kitus, nesiklausyti suaugusių ir pan. 3. NETINKAMO ELGESIO PASIREIŠKIMAS Jėgos demonstravimas Erika Beržinienė sako, kad „pagrindinis jėgą demonstruojančio vaiko tikslas – nugalėti, siekimas vadovauti. Savo svarbą ir reikšmę grupėje šie vaikai parodo nepaklusdami reikalavimams, įžūliai elgdamiesi, nesimokydami. Jie yra agresyvūs, neigiantys, kovoja su autoritetais, dažnai meluoja, šaukia, kai negali elgtis kaip nori. Jie tarsi sako: „Aš gal ir nelaimėsiu, bet visgi parodysiu žmonėms, kad jie negali manęs sustabdyti, negali priversti manęs daryti taip, kaip nori jie“. Šių vaikų atsakas į jų elgesio korekciją – dar blogesnis elgesys. Tokie vaikai suaugusiose iššaukia labai stiprius jausmus – pyktį, nusivylimą, netgi baimę. Suaugusysis gali jaustis pralaimėjęs, sužlugdytas.“ [1]. Mano manymu, su tokiu vaiku rikėtų daugiau kalbėti apie jo elgesį. Taip pat riekėtų kartu ieškoti išeities iš susiformavusios situacijos. Šiurkštumas Kęstutis Miškinis šiurkštumą apibūdina taip: „tai neigiama žmogaus charakterio savybė, rodanti nepagarbą kitiems žmonėms, pasireiškianti atsikalbinėjimu, užgauliojimu, įžeidinėjimu, storžieviškumu, akiplėšiškumu, cinizmu, chuliganizmu.“ Jis teigia, kad šiurkštus vaikas stengiasi prievarta rodyti kitiems savo valią ar norus. Jo nuomone, šiurkštūs vaikai dažnai būna ir žiaurūs. „Žiaurumas reiškiasi negailestingumu ne tik žmonėms, bet ir visoms gyvoms būtybėms. Todėl iš to, kaip paauglys elgiasi su gyvūnais, galima spręsti ir apie jo santykius su žmonėmis.“ Pagal Kęstutį Miškinį vaikai nemandagūs ir įžūlūs būna dėl įvairių priežasčių: • Smulkmeniška tėvų globa, diktatoriški reikalavimai, vaiko nuomonės nepaisymas kompromituoja jį draugų akyse ir žadina priešinimąsi įvairiomis šiurkštumo formomis. Ypač griežtą protestą sukelia kategoriški draudimai: „Neleisiu!“, „Nei­si!“, „Negalima!“ Atgrasiai vaikai reaguoja ir tada, kai tėvai neteisingai kaltina, „profilaktiškai“ bara, nuolat moralizuoja. • Vaikas įžūlėja mėgdžiodamas tėvus. Jeigu tėvas šiurkštus su motina ar kitais šeimos nariais, jei motina dažniausiai tik barasi, visiems priekaištauja, tai ir vaikas tampa storžievis. Labai neigiamai veikia vieno iš tėvų (ypač abiejų) girtavimas, žema dvasinė kultūra, egoizmas, šiurkštumas, cinizmas, abipusė nepagarba. • Jeigu vaikas neprižiūrimas, turi daug laisvo laiko, blogi draugai gali daryti jam neigiamą įtaką. J. A. Komenskis rašė, kad dėl mūsų netikusios prigimties blogis prikimba lengvai ir laikosi tvirčiau, todėl: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!