„Kukučio baladės“ analizė

„Kukučio baladės“ analizė „Kaip Kukutis protą atgavo“ Lyrinis subjektas Kukutis eilėraščio pradžioje prisimena gyvenimą iki sovietų okupacijos, kai savo mintimis galėjo aprėpti pasaulį nuo jūros gelmių iki dangaus platybių. Tačiau atėjus įsibrovėliams, prievartos sistema verčia išsižadėti savęs ir šis Kukutis miršta: „ant kaklo pančius dėjo <...> po Blinstrubiškės ąžuolu mane pakorė“. Šią mirtį galime suprasti kaip laisvo žmogaus mirtį, atėjus okupantams. Laisvės praradimo įspūdį išryškina Blinstrubiškių motyvas – tarpukario metais ten gyvavo dvaras, jis buvo kultūros, aristokratiškumo simbolis. Tačiau prasidėjus krašto okupacijai, dalis žmonių (jų tarpe ir Kukutis), nenorėdami prarasti gyvybės, pakluso sistemai, juose buvo numalšintas laisvos minties troškimas: „O kai mane pakorė,/ tuoj atėjau į protą:/ atsižadėjau žemės,/ dangaus ir Lietuvos“. Groteskiškai atskleidžiamas žmonių laisvės atsisakymas dėl gyvybės. Ironiškas frazeologizmas „atėjau į protą“ parodo, kad sovietinė sistema verčia visus mąstyti pagal vieną ideologiją. Už tai komunizmas žada rojų – socialinę lygybę, visišką aprūpinimą (žemę, butą). Tačiau Kukučio pavyzdys rodo, jog šis rojus nepriklauso jam pačiam, viskas yra valdiška ir gauta atsižadėjus vertybių (leidus save pakarti). Tai akcentuojama groteskišku Kukučio (čia jis simbolizuoja visus prie sistemos prisitaikiusius žmones) vaizdu: tokiam žmogui daugiau nieko nereikia („o ko daugiau man reikia?“), t.y. nei laisvės, nei kitų dvasinių dalykų. [Suvokiame, kad proto atgavimas reiškia prisitaikymą prie sistemos. Eilėraštyje iškeliama idėja, kad žmogus, kuris nekovoja už savo moralinius principus, tampa „gyvu lavonu“.] Vis dėlto pabaigoje paradoksu („suprantu, ko niekaip suprasti negaliu“) išsakoma, ką iš tiesų reiškia atgauti protą: antroje strofoje protą atgauti reiškė prisitaikyti prie sistemos, o paskutinėje strofoje – ją demaskuoti. Kukutis supranta, kad neįmanoma ramiai gyventi tokiame absurde (veidmainiškoje, skambiais lozungais ir prievarta grįstoje sistemoje). Tokia dviprasmiška pabaiga pasakoma, kad Kukutis atgauna sąmoningumą ir kritiškumą. Išryškėja viso eilėraščio tema (žmogaus laikysena totalitarinės sistemos akivaizdoje) ir idėja, jog tiek fiziškai, tiek dvasiškai sistemos suvaržytas asmuo neturėtų atsisakyti savo moralinių įsitikinimų, nes kitaip taps gyvu lavonu. „Nakvynė pas žemaitį Kukutį“ Panaši pozicija išreiškiama „...“, kuriame Kukutis pristatomas kaip suluošintas, patyręs daugybę netekčių (jis ir jo vaikai, grįžę iš karo, yra vienakojai, o dukra – kuprota). Jis yra „nei gyvas, nei miręs“, nes gyvena amžinoje baimėje, nežinioje. Pabrėžiama, kad už miško tvyro daugybė grėsmių, todėl Kukutis lyg pelėda amžinai budi, ieško būdų pamatyti besiartinantį pavojų. tačiau suvokiame, kad pagrindinis veikėjas yra „pusiau jau apakęs“, nes nusprendė nematyti, atsiribojo nuo politikos, yra prisitaikėlis. Pavyzdžiui, per Kukučio gimtinę ėjo ne viena okupacija (vokiečiai, lenkai, rusai), tai ir tas Kukutis „žemaičiavo“ (kalbėjo ne žemaitiškai) visaip bandydamas pritapti, ieškodamas lengvesnės būties pasiduodant, įtinkant, prisitaikant. Eilėraščio pabaigoje matome, kad Kukutis pritaiso sau dešinę koją (simboliška, kad ji yra dirbtinė), kad gebėtų eiti, galėtų pritapti prie minios. Tampa akivaizdu, kad kojos prisitaisymas čia simbolizuoja prisitaikymą prie sovietų santvarkos. Nors Kukutis turėjo galimybę nepritaisyti kojos – maištauti, priešintis visuomenės tvarkai ir išsaugoti savo vertybes, principus, tačiau jis paklūsta.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!