Marcelijaus Martinaičio "Kukučio baladės" — ezopinės kalbos pavyzdys

Ezopo kalbos sąvoka - bene dažniausiai rašytojų ir literatūros kritikų pasitelkiama, kai reikia šnekėti apie sovietmečio literatūrą. Paprastai tariant, ezopo kalba vadinama ta, kuri tiesiogiai neišsako minčių, paslepia teksto esmę naudojant alegorijas, metaforas. Literatūros tyrinėtojai teigia, jog tautosaka, kurioje išryškėjo ezopo kalba, buvo vienas iš atsinaujinimo ir modernėjimo būdų sovietmečiu. Vienas iš geriausiai mokėjusių kalbėti užuominomis, užšifruoti eilėraščio mintį buvo Marcelijus Martinaitis. Šis visuomenės žmogus baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete, dirbo įvairiose redakcijose. Poetas daugiausia kūrė poeziją, skelbė daug aktualių tautosakos ir lietuvių literatūros tyrinėjimų. 1977 metais išleistas poezijos rinkinys „Kukučio baladės“ buvo gudri poeto išmonė apeiti cenzūrą ir netiesiogiai prabilti apie istorinę ir kultūrinę tautos savimonę, gyvenamojo meto absurdą. Todėl naudojant šį ezopinės kalbos būdą sovietiniu laikotarpiu poezija lietuvių visuomenei tapo itin svarbi. Tuo metu ji pasakydavo daugiau nei publicistika ar stambioji proza, kuri buvo stebima cenzūros kur kas akyliau.
„Kukučio baladėse“ dažniausiai kalbama prisidengiant tautosakiniu veikėju žemaičiu Kukučiu. Šis veikėjas nėra tikras, tai tik personažas, kuris yra sugalvotas kvaileliu vaidinti. Kukučio ir kitų veikėjų naivumas slepia didžią išmintį : prisidengę kvailio kauke, veikėjai gali sakyti tiesą. Ezopinės kalbos motyvas pritaikomas baladės žanrui, kuriam priklauso šis rinkinys. Kyla klausimas kodėl autorius būtent pasirenka balades? Galima atsakyti, jog jos idealiai tinka norimam tikslui pasiekti. Baladėms būdingi epiniai, lyriniai, draminiai bruožai, todėl trumpame, eiliuotame tekste vyksta epizodas, kurio esmė yra užslėpta ir ją gali suprasti tik išprusęs žmogus. Baladėse jungiami du laikai – realusis ir mitinis - tarp kurių Kukutis laisvai keliauja. Pats Kukutis, anot Sigitos Gedos, tai ir pats autorius ir jo antrininkas. Martinaitis pasirinko šį personažą dėl ypatingos paradoksalios galvosenas, itin būdingos žemaičių sakmėms ir melo pasakoms.
Martinaičio rinkinyje „Kukučio baladės“ kategoriškai atsisakyta jausmų lyrikos ir iškelta kasdienio pašnekesio leksika su užslėptomis mintimis. Kasdieniškos temos tampa puikiu būdu reikšti užslėptas mintis. Eilėraštyje „Kukutis savo laidotuvėse“ ryškus mirties motyvas : „Pabudo rytą...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!