Kukučio paveikslas M. Martinaičio "Kukučio baladėse"

Poetas, eseistas, vertėjas Marcelijus Teodoras Martinaitis gimė 1936 balandžio 1 d. Paserbentyje (Raseinių r.). 1964 m. baigė Vilniaus universitetą, dirbo laikraščių ir žurnalų redakcijose, nuo 1980 m. dėsto Vilniaus universitete. 1989 m. Sąjūdžio išrinktas SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1992 – 1997 m. Nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto pirmininkas. Nacionalinės premijos laureatas (1998 m.). Eilėraščių riktinėse „Balandžio sniegas“ (1962 m.), „Depesų lieptais“ (1966 m.), „Saulės grąža“ (1969 m.) pasirodė kaip vienas svarbiausių 1968 – 1970 m. lietuvių lyrikos atsinaujinimą formavusios generacijos atstovų. Besikeičiančią meno sampratą plačiai skleidė „poezijos pavasario“ renginiuose ir leidiniuose, periodinėje spaudoje. Eseistinėje knygoje „Poezija ir žodis“ (1977 m.) akcentavęs raiškos dalykus kaip svarbiausius kūryboje, atkreipęs dėmesį į klišės ir butaforijos gajumą eilėraščiuose, M. Martinaitis padėjo pagrindus meno autonomiškumui ir kultūriniam daugiasluoksniškumui suprasti. Poetas save suvokia kaip agrarinės kultūros atstovą, išgyvenusį tos kultūros žlugimą. Eilėraščių rinkiniuose „Akių tamsoj, širdies šviesoj“ (1974 m.), „Tie patys žodžiai“ (1980 m.), „Toli nuo rugių“ (1982 m.), „Gailile raso“ (1990 m.) iš buities datalių bando rekonstruoti senąją baltų pasaulėjautą ar žemdirbių civilizacijos kontūrus ir pagrindinius jos ženklus (žemė, namai, Dievas, ryšys su mirtimi), gamtos ritmu pagrįstą laiko tėkmės ir būties dėsnių suvokimą. Naivia sąmone prisidengus, intelektualiai apmąstoma gyvenimo vertė ir prasmė, kuriama savita, liaudiškąja etika pagrįsta vertybių sistema: vertę gauna naivumas, sugebėjimas pagailėti, ašara, skaudėjimas. M. Martinaičio poezijos kalbantysis susilieja su praeitimi, nuolat gręžiasi į savo valstietišką kultūrą ir istoriją, mylėdamas, gerbdamas, įsisąmonindamas. Žodžio atmintis nuolat gaivinama senųjų folkloro žanrų (rauda, melų pasaka, sakmė, baladė, mįslė, humoristinė dainelė) bei ankstesnės lietuvių poezijos stilizacija, paprastumo siekiu ir primityvumo poetika. M. Martinaičio poezijoje ryškus atsiribojomas nuo spontaniškos saviraiškos, orientuojamasi į epinę tradiciją. Jo poezijai būdinga pasakos logika, tikroviškumo ir netikroviškumo samplaika.
Vos praskleidę M. Martinaičio poezijos knygas suvokiame, kad čia bus kalbama ne apie eilinius nuotykius, o apie tai, iš ko susideda gyvenimas, apie jo kaitą...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!