Groteskas kaip modernėjimo veiksnys M. Martinaičio Kukučio baladėse

interpretuotojų bei kritikų pastebėjimų.
suvokiamas kaip formali inovacija lietuvių poezijos tradicijoje ir socrealizmo – normatyvinės estetikos
– atžvilgiu bei kaip inovacijos susilaukusios atitinkamo įvertinimo, kuris įtraukia tas inovacijas į
kultūros aktyvą. Vartojant grotesko sąvoką remiamasi Michailo Bachtino studija Fransua Rablė
kūryba ir Viduramžių bei Renesanso liaudies kultūra, kurioje plėtojama liaudiško grotesko samprata,
kuri šiam kūriniui interpretuoti yra vienas adekvatesnių modelių, nes Kukučio genezė paprastai
siejama su tautosaka. Kaip svarbiausius liaudiškojo grotesko bruožus M. Bachtinas išskiria principinį
ambivalentiškumą, dvipusiškumą, priešybių derinimą, kai kada pavartodamas sunkiai išverčiamą žodį
двумирностъ, nesibaigiančias metamorfozes, kūniškojo prado reikšmę, kaukės motyvą ir iš jos
kilusią parodiją, karikatūrą bei grimasą, netvarkos estetiką, beprotybės motyvą, kuris būdingas bet
kuriai grotesko rūšiai, oficialios kultūros (tiek bažnytinės, tiek valstybinės) parodiją.
Kukučio baladėse tikrovės transformacijos sovietinės kultūros kontekste iš pažiūros atrodo
politiškai „nekaltos“ ir atsiranda tarsi savaime, ne maištingai ir ne programiškai. Kukučio
groteskiškumo prielaidas natūraliai sukuria ir motyvuoja visų pirma pats Kukučio vardo
daugiaprasmiškumas. Lietuvių kalbos žodynas nurodo keletą gana skirtingų šio žodžio reikšmių:
paukštis, perkūnas, nekrikštytas kūdikis, senoviškas šokis, kablys, kabliukas nerti, meškerės kabliukas,
plaktukas, paršiukas, kiaulaitė, kankorėžis, bulvinis pelėžirnis; kukučiuoti – šaukti (apie kukutį), šaukti
kiaules; užkukučiuoti – užguiti, nuskriausti (užkukučiuotas žmogus); pasigerti. Taigi jau žodžio
semantikoje skleidžiasi Kukučio paradokso šaknys. Taip gana natūraliai motyvuojamos Kukučio
metamorfozės tarp gyvybės ir mirties, tapatybės susidvejinimas, žmogaus ir daikto, žmogaus ir
augalo supynimas bei kiti paradoksai, martinaitiško graudulio bei ironijos dermė.
Toks nevienalytiškumas, ambivalentiškas paradoksalumas, priešybių jungimas yra būdingas
įvairiems Kukučio baladžių lygmenims. M. Martinaitis sukuria būtą nebūtą personažą – Kukutį, vienu
metu veikiantį tiek mitiniame, tiek istoriniame laike, skirtingose erdvėse, karnavališkai keičiantį savo
kaukes, nei gyvą, nei mirusį, neturintį pastovios kūno formos, maišantį sapną su realybe. Kukutis
vienu metu ir kvailas, ir išmintingas, linksmas ir rimtas, anekdotiškas ir lyriškas, čia besidžiaugiantis
savo paties laidotuvėmis, čia bijantis mirties. R. Šilbajoris Kukučio baladžių ambivalentiškumą yra
apibūdinęs taip: „Kukutis – lyg satyra, lyg groteskas, lyg kažkas giliai ir švelniai švento, sakykim, nelyg
kokio kaimo dievdirbio su meile vienoje figūroje išdrožtas graudus Rūpintojėlis...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!