Kaip sunkūs išgyvenimai paveikia žmogų? (B. Sruoga, J. Biliūnas, J. Savickis)

Kaip sunkūs išgyvenimai paveikia žmogų?

(B. Sruoga, J. Biliūnas, J. Savickis)

Kalbėjimas

Lietuvių literatūroje yra rašoma ne tik apie darbo svarbą, meilės sampratą, žmogaus ryšį su gamta, bet ir apie kitas temas. Pavyždžiui galima rasti ir kūrinių, kuriuose atsiskleidžia sunkūs žmonių išgyvenimai. Norint isiaiškinti kaip sunkūs išgyvenimai paveikia žmogų bus remiamasi Balio Sruogos, Jono Biliūno ir Jurgio Savickio kūryba. Taigi puikus sunkių išgyvenimų literatūroje pavyzdys yra J. Biliūno kūrinys „Liūdna pasaka“. Pats J. Biliūnas savo kūriniuose dažnai akcentuoją žmogiškumą, atjautą, pagalbą. Biliunas yra realistas, tačiau jam svarbu ne detaliai aprašyti įvyki, o parodyti, kaip tas įvykis pakeitė veikėjo gyvenimą. Būtent tai Biliūnas ir vaizduoja apysakoje “Liudna pasaka”. Apysakoje pasakojama apie jaunos banių šeimos gyvenimo istoriją, veiksmas susijes su XIX a. vidurio istoriniais įvykiais Lietuvoje. 1863 – tieji Lietuvos istorijoje sukilimo prieš carinę Rusija metai. Apysakos pagrindinis veikėjas Petras Banys nusprendžia prisijungti prie sukilėlių, padėti kovoti dėl savo krašto laisvės. Petras troško laisvės ir gersenio gyvenimo Juozapotai todėl neapgalvojęs išvyko į 1863 metų sukilimą, taip palikdamas savo žmoną Juozapotą vieną nežinioje. Dėja, Petras yra sugautas ir nubaustas mirtimi, mieste Juozapota pamačiusi savo vyrą negyva buvo stipriai paveikta jo mirties Galime teigti jog Petro mirtis yra labai sunkus išgyvenimas Juozapotos gyvenime ir dėja šis įvykis buvo Juozapotai per daug traumatiškas ir sugriovė jos gyvenima. Prieš vyro mirtį Juozapotos akys buvo kupinos laimės, mirgėjo kaip dvi žvaigždės, tačiau po vyro mirties ir visų sunkių išgyvenimų Juozapotos akys kėlė šiurpą, buvo visiškai be gyvybės, pasakotojas jas lygina su užgesusiomis žvaigždėmis. Po vyro mirties Juozapota mirė dvasiškai, jos tolimesnis be menkiausio mąstymo gyvenimas pasmerktas vargui, kančioms, beprasmiškam Petriuko ieškojimui. Taigi Juozapotai Petro netektis buvo neįveikiamai sunkus išgyvenimas, šis įvykis pakeitė jos charakterį, išvaizda ir likimą. Apie begalo sunkius autoriaus bei aplinkinių išgyvenimus galime skaityti ir XX a. lietuvių rašytojo, dramaturgo, literatūros profesoriaus Balio Sruogos kūrinyje “Dievų miškas”. Balį Sruogą 1943 m. kartu su visais kitais lietuvių intelektualais suemė ir įkalino Štuthofo koncentracijos stovykloje Lenkijoje, kur jis ir tapo visos nužmoginimo sistemos liūdytojų. Balys Sruoga aprašė tragiškas gyvenimo salygas vokiecių koncentracijos lageryje, štuthofe. Nuo miegojimo siaurose lovose tryse iki numirėlių pakelėse. B. Sruoga rašo jog tokiomis salygomis mandagumas ar bet kokios kitos padorios vertybės yra užmirštamos. Po tokių išgyvenimų bei tokių gyvenimo salygų tampi sadistišku, egoistišku žvėriuku, kovojančiu už išlikimą. Autorius įrodė, kad vertybės, kurias turime civiliniame gyvenime, žiauriomis gyvenimo salygomis nebereikalingos, svarbi tik tavo gyvybė ir išlikimas šioje žemeje. Pati Štuthofo stovyklą nebuvo laikoma naikinimo stovykla, nes kaliniai čia nebuvo žudomi vos atvykę, atvirkščiai jie čia budavo nukankinami, čiulpte iščiulpdavo jų sveikatą, jų jėgas, versdavo juos mirti iš bado. Ši knyga autoriui – ne tik liudytojo žodis ir žuvusių draugų kančios įamžinimas, bet ir savotiškas atsisveikinimas su netolima praeitimi, pscihologinis išsivadavimas iš jos gniaužtų. B. Sruoga kūrinio potekstėje svarsto ir ieško atsakymų į klausimus: kaip ir kodėl fašizmas XX a. viduryje galėjo paversti žmogų žvėrimi? Pats rašytojas lageryje vos nepražuvo dėl alinančio, visiškai beprasmiško darbo ir ypatingai sunkių gyvenimo salygų – nuolatinio bado, stanginančio šalčio, įvairiausių mirtinų ligų bei epidemių. Gyvenimas koncentracijos stovykloje buvo neapsakomai sunkus, Kiekvieną kalinio žingsnį lydėjo nuolatiniai lazdų ir kumščių smūgiai, fizinis ir moralinis tyčiojimasis, kurį naudojo kaip priemonę kaliniams bausti ne tik esesininkai, bet ir patys prižiūrėtojai, kurie kažkada buvo patys šios stovyklos kaliniai. Daugiausiai tokių prižiūrėtojų buvo kriminalistai, teisti už sadizmą, vagystes, žudymą. Jie luošino žmones fiziškai. Laimė, dėl įvairiausių protestų ir kitų aplinkybių lietuviai tapo „garbės kaliniais“ ir buvo išgelbėti nuo greitos mirties. Sruoga po kurio laiko netgi buvo paskirtas į lagerio raštinę ir joje liko iki įkalinimo pabaigos – 1945m. gegužės. Deja, koncentracijos stovyklos patyrimai stipriai paveikė ne tik dvasinę, bet ir fizinę menininko būklę.Stovyklą pražudė daug žmonių, daug išvedė iš proto, sugadino begalę gyvenimų, privertė žmones iškeisti sveiką protą į savisaugą ir instinktus. Protas sumišo tiems kurie pamatydavo išniekintą žmogaus formą. Taigi Balys Sruoga aprašė visą stovyklos pragara, savo ir kitų kalinių sunkius išgyvenimus savo kūrinyje "Dievu Miškas" Tačiau sunkūs išgyvenimai ne visad žmogui sugriauna gyvenima ar priverčia jį išprotėti kartais jie mus stiprina, duoda mum patirties ir jėgų ateičiai. Tai galime ižvelgti novelėje “Vagis” kuri parašyta XX a. epochos europinės kultūros žmogaus Jurgio Savickio. Novelės pavadinimas trumpas ir aiškus. Žodžio “Vagis” prasmė išreiškia laikinumą, nuodėmę, nusikaltimą, praradima. Vagis, pavogdamas svetimą daiktą, praturtėja materaliai tačiau jo dvasia skursta. Vagis kūrinyje yra moraliai degradavęs, nes neturėjo savo namų – galima spėti jog sunkūs išgyvenimai skatino vagį daryti nusikaltimus. Apsakyme “Vagis” J.Savickis supina kone didžiausias priešingybes – vaiką ir vagį. Tokie jie susitinka: nekaltas ir kaltas. Netrukus autorius šią priešprieša įvardija vienu žodžiu – kankiniai. Vagį – kankinį sutinkame ir apsakymo pradžioje: jis, pririštas prie skersinio spyrio, virvės giliai įsipjovusios į bicepsus, galva nusvirusi su pramuštu smilkiniu ir krauju, imituoja biblinį Jėzaus Kristaus kančios paveikslą. Apsakymo gale vagis įvardijamas kankiniu dėl dvasinės kančios. Išlaisvindamas vaikas jam paskiria didžiausią bausmę – sąžinės kaltės jausmą. Dėl to autorius ir vadina vagį nuteistu, kankiniu. Vaikas – kankinys, nes tokių kaip jis absurdiškame XX a. pasaulyje liko vienetai. Apsakymo pradžia yra greita, o pabaiga sulėtėja. Išlaisvintas vagis turėtų kuo greičiau sprukti pro duris, o čia jis lūkuriuoja, spraudžia vaiką prie krūtinės, snabžda “sudiev”. Su Dievu nuskamba lyg palaiminimas, kad ir ateityje krikčioniškoji meilė neapleistų vaiko. Vaikas tuo metu pravirksta. Vanduo simbolizuoja nauja pradžią. Šis iniciacijos išbandymas išlaikytas, nes būtent šia valandą užgimsta vaiko siela, būtent dabar jis irašomas “žmonių tarpan”. Veliau tėvas sugauna vagį, velka per sniegą, galima sakyti vyksta savitas Lynčo teismas ir vagis miršta, bet dėmėsio į tai vaikas neatkreipia, atvirkščiai vaikas džiaugiasi jog pasielgė humaniškai paleisdamas vagį. Apsakymas baigiamas viltingai: “jautė tiek tvirtos valios ateičiai”. Ateitis vaikui žada gausybe išmėginimų, tačiau šis sunkus išgyvenimas, suteikia jo sielai tvirtybės, ryžto, tikėjimo ir vilties. Taigi, iš šių įžvalgų galime išvesti išmintingą išvadą, jog sunkūs išgyvenimai neturi vienodo poveikio visiems asmenims. Vienus kaip Juozapotą ar Štuthofo koncentracijos stovyklos klainius jie gali nustumti į beviltiškumo gelmes, tuo tarpu kitus kaip vaiką novelėje “Vagis” suteikti stiprybės, ryžto, tikėjimo ir vilties.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!