A. Mickevičiaus baladės ”Bičiuliams” analizė

Mickevičius buvo žymus XIX a. lietuvių kilmės romantikas, gyvenęs ir lenkiškai kūręs Lietuvoje. Lietuvoje jis išgyveno ir savo pirmąją bei didžiausią gyvenimo meilę Marilei Vereščak. Ši meilė buvo nelaiminga ir paliko A. Mickevičiaus gyvenime bei kūryboje žymų pėdsaką. Įvairiuose jo kūriniuose – sonetuose, baladėse, romansuose, poemose, dramose – jaučiami šios meilės atgarsiai. Ypač skaudžiai ją išgyveno būdamas Kaune, kai jautėsi atstumtas, vienišas ir visų apleistas. Tuomet parašė baladę “Bičiuliams”.
Baladė nėra ilga. Ją tesudaro vienuolika ketureilių. Pirmasis jų prasideda žodžiais: “Laikrodžio dūžiai...naktis įpusėjus...”. Jie nusako baladės laiką – vidurnaktį. Laikrodžio dūžius, kurie suteikia laiko pojūtį, girdi tik tas, kuris nemiega, būdamas ramiuose “vienuolyno mūruose”. Tokie žodžių juginiai “vėjas švilpauja, šunes suamsi” dar labiau paryškina naktį apėmusią ramybę. Tai, kad tikrai dar kažkas nemiega, parodo toliau minimas žvakės simbolis, kuri jau seniai dega, nes “gęsta, sužimba vėl gęsta”. Ji suteikia visai aplinkai šiek tiek jaukumo, šilumos ir gyvybės.
Buvo kadaise… ir baigės.
Retorinis sušukimas išreiškia ypatingą ilgesį bei liūdesį, o nutylejimas – nusivylimą.
Noris bičiuliams kažką parašyti,
Tik ar užbaigsiu pradejęs?
Čia ir paaiškėja...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!