Krikščionybės ženklai literatūroje (Šatrijos Ragana, J. Biliūnas, Vaižgantas)

„Jeigu nebūtų tikėjimo žmonės vėl pavirstų gyvuliais“ - taip teigė teoretikas Emilis Zola. Šiomis dienomis dauguma žmonių užmiršta tikėjimą, nesusimąsto apie krikščionybės vertę mūsų gyvenimuose. Dažnai žmonės net nepastebi, kad krikščionybė mus supa aplink kiekvieną dieną ir moko ne tik gerųjų vertybių, bet ir kaip išlikti oriam ir gailestingam sunkiais gyvenimo momentas. Nemažai krikščioniškųjų motyvų galima rasti ir lietuvių rašytojų kūriniuose, kurių požiūris į religiją formavosi dar prieš rašant kūrinius. XIXa. pabaigoje ir XXa. pradžioje rašytojai-neoromantikai itin vertino krikščionybę. Būtent apie išlikimą ir žmogaus gėrio skleidimą bei gyvenimiškas vertybes aprašo XX a. prozininkė, poetė Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana savo apysakoje „Sename dvare“, kurioje atskleidžia, kaip mylinti motina savo vaikus moko krikščionybės pagrindų, o J. Biliūnas ir Vaižgantas savo kūriniuose parodo, kaip krikščioniškas tikėjimas padeda atleisti įskaudinusiam žmogui ir gyventi pilnavertį gyvenimą.
Šatrijos Ragana apysakoje ,,Sename dvare“ vaizduoja motiną, kuri remdamasi krikščionišku tikėjimu moko savo vaikus gyventi dorai ir altruistiškai. Šatrijos Ragana (tikrasis vardas Marija Pečkauskaitė) gimė bajorų dvare, mokėsi užsienyje, įrengė mokyklas kaimo vaikams ir labai tikėjo į Dievą. Dar būdama maža buvo auklėjama religingai, o bajoriška kilmė ir studijos užsienyje formavo rašytojos pasaulėžiūrą ir troškimą tarnauti tėvynei ir jos žmonėms. Šatrijos Ragana savo draugei rašė: „Labai norėčiau aplankyti tamstą, bet manau, kad nuodėmė pramogai leisti keliasdešimt litų, jei kitas žmogus neturi ką valgyti“ Pasiaukojimas dėl kitų, nuolankumas (sekimas Kristaus pavyzdžiu ) jai buvo svarbiausios vertybės. Šatrijos Ragana buvo labdarė, pasirinkusi asketišką gyvenimo būdą, o visa tai ir aprašo apysakoje ,,Sename dvare“. Apysakoje vaizduojama Mamatė Marija, kuri savo vaikus moko krikščioniškų vertybių. Pagrindinė kūrinio veikėja mamatė yra labai religinga moteris. Į žmogaus gyvenimą šiame pasaulyje ji žiūri kaip į varginančią tarnystę, jai yra nuobodžios kasdienės pareigos, jos siela veržiasi patirti dvasišką pilnatvę. Fiodoras Dostojevskis yra kartą pasakęs: „Būti didvyriu vieną akimirką ar net valandą kur kas lengviau, negu rodyti ištvermę visomis gyvenimo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!