Kraštovaizdis literatūroje

Kraštovaizdis literatūroje XIXa. Romantizmo epocha – tai sukilimų, tautų išsilaisvinimo iš priespaudos laikas. Šiuo laikotarpiu romantikai skelbė laisvę gyvenimui bei kūrybai, juos žavėjo didinga gamta, kuri tapo tarsi dvasios namai, prarastas rojus, kuris įkūnijo būties svajonę apie harmoniją. Žymiausi XIX a. vidurio lietuvių poetai Antanas Baranauskas bei Adomas Mickevičius, savo kūryboje taip pat akcentavo gamtos vaizdus, kurie literatūroje nutildo kasdienius žmogaus rūpesčius, nerimą, suteikia įkvėpimo kurti, Mickevičiaus poemoje ,,Ponas Tadas” ir Baranausko ,,Anykščių šilelis” aprašomas įspūdingas Lietuvos kraštovaizdis. Dvasinio, dieviško prado įsikūnijimą, begalybės atspindį romantikai įžvelgė gamtoje, labiausiai akcentuojamas gamtos bruožas - miškas, apie kurį poetas, Seinų vyskupas bei kalbininkas, Antanas Baranauskas rašo savo poemoje „Anykščių šilelis“. Kūrinyje atskleidžiama, kad žmogaus ir gamtos aplinkos santykis yra labai svarbi lietuvių kilmės savybė, gamtinis kraštovaizdis simbolizuoja praeities istorinius įvykius, protėvių istoriją. Kūrinyje poetas vaizduoja vis atgyjantį šilelį, jis simbolizuoti lietuvių tautą, kuri į mišką įeina kaip į šventą pasaulį: „<...> širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:/ Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“. Tokią jausminę patirtį Baranauskas apibendrina vienu sakiniu: „Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.“ Kitas rašytojas, vaizdavęs nepaprastą kraštovaizdį, - Adomas Mickevičius. Poemą „Ponas Tadas“ Mickevičius rašė Paryžiuje, užsidaręs „nuo Europos triukšmo“. Prisiminimai apie Lietuvą bei jos kraštovaizdį lenkų literatūros klasikui buvo stiprybės šaltinis, kenčiant nuo carinės Rusijos tremties. Blaškydamasis po Europą, jis jautėsi lyg be namų, ilgėjosi tėvynės. Ketvirtojoje kūrinio knygoje „Diplomatija ir medžioklė“ didžiuojamasi miškais, kurie ramino Vytenį ir Mindaugą. Poetas ilgisi medžių, bijo, kad daugiau jų negalės pamatyti. Poemoje jaučiamas stiprus dėkingumas: „Ir aš esu tiek daug saviems miškams skolingas!“. Autoriui Lietuvos gamta reiškia netik medžioklių vietą, bet ir laisvos, nevaržomos būties vieta, pasaulio pradžia. Taigi Adomo Mickevičiaus poemoje „Ponas Tadas“ Lietuvos kraštovaizdis siejasi su tėvynės ilgesiu bei dosnia gamta, kuri tampa įkvėpimo šaltiniu, o Antano Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“ miško likimo tema natūraliai susipina su Lietuvos istorija ir metaforiškai nužymi dramatišką Lietuvos likimą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!