Klasicizmo konspektas lietuvių kalbai

XVII a. literatūroje ir mene susiformavo klasicizmo srovė (lot. classicus — pavyzdingas, tobulas). Ši srovė plačiausiai pasireiškė Prancūzijoje, kur susidarė atitinkamos visuomeninės sąlygos jai susiformuoti.
Absoliutinė santvarka Prancūzijoje. Klasicizmas buvo vyraujantis prancūzų absoliutinės monarchijos stilius, glaudžiai susijęs su jos įsigalėjimu.
Absoliutizmas Prancūzijoje pradėjo įsigalėti jau nuo XV a. pabaigos, tačiau galutinai susiformavo Liudviko XIII ministro kardinolo Rišeljė laikais, pirmojoje XVII a. pusėje. O labiausiai absoliutizmas išsivystė, valdant Liudvikui XIV, kuris buvo vadinamas „karaliumi saule".
Įsigalėjus absoliutizmui, karalius tapo neaprėžtu valdovu. Feodalų teisės buvo susiaurintos, jie turėjo paklusti karaliaus valdžiai. Bet, žinoma, feodalai turėjo ir daug privilegijų: buvo atleisti nuo mokesčių, galėjo užimti aukštas vietas karaliaus dvare ir pan. Todėl jie rėmė karaliaus valdžią. Absoliutizmą palaikė ir dvasininkija, kuri taip pat priklausė privilegijuotai ai visuomenei. Karalius rėmė ir bekylančią buržuaziją, nes ši klasė stiprino absoliutinę monarchiją. Bet iš esmės Prancūzijos absoliutinė monarchija buvo dvarininkiška valstybė.
Absoliutizmas Prancūzijoje, kaip nurodė Marksas, suvaidino tam tikrą pažangų vaidmenį. Susikūrus centralizuotai monarchijai, sustiprėjo Prancūzijos tarptautinis autoritetas, labai pakilo nacionalinė kultūra, susiformavo literatūrinė kalba, prancūzų literatūra užėmė pirmaujančią vietą Vakarų Europos kraštuose.
Karaliaus dvaras tapo Prancūzijos kultūrinio gyvenimo centru. Dar Rišelje laikais buvo įsteigta Prancūzų akademija, kurios tikslas— literatūrą ir teatrą palenkti absoliutinės monarchijos stiprinimui. Liudvikas XIV pasistatydino puikius rūmus Versalyje, kur buvo rengiamos įvairios pramogos. Rūmai ir parkas aplink juos buvo klasicizmo stiliaus — juos įrengiant, buvo griežtai laikomasi simetrijos ir taisyklingo išplanavimo.
Tačiau po išoriniu prancūzų monarchijos didingumu slėpėsi gilūs socialiniai prieštaravimai. Politiniai ir kultūriniai absoliutizmo laimėjimai buvo pasiekti, engiant ir išnaudojant liaudį. Karaliaus dvaras skendėjo prabangoje ir pertekliuje, valstiečiai skurdo, badavo, prislėgti įvairiausių mokesčių naštos. Prieštaravimai tarp valdančiųjų klasių ir liaudies dar labiau paaštrėjo XVII a. pabaigoje, kai absoliutinė monarchija, pradžioje suvaidinusi pažangų vaidmenį, tapo istorinio vystymosi stabdys.
Pagrindiniai klasicizmo bruožai. Kaip absoliutinėje monarchijoje viskas turėjo paklusti karaliaus valdžiai, taip ir klasicizmo literatūroje turėjo būti laikomasi nustatytų taisyklių.
Klasicistai teigė, kad...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!